Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Artūras Ridikas Baudž. byla Nr. 1A-00487-349-2009-59

2009 m. rugsėjo 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų: Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 11 mėnesių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 9 d., apie 24.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su T. M., svečiuodamiesi V. S. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame Panevėžio r., pagrobė V. S. priklausantį turtą: 250 Lt, nešiojamąjį kompiuterį „Amilo LI“, 2699 Lt vertės, bei E. R. priklausantį turtą – fotoaparatą „Olimpus“, 800 Lt vertės, ir T. M. vienas pagrobė N. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7210“, kurio vertė 400 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas ir civilinė atsakovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu dėl vagystės, padarytos bendrininkų grupėje. Apelianto skunde dėstoma versija, kurios esmė ta, jog jis neįvykdė vagystės, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu ir kuri yra analogiška tai, kurios jis laikėsi teisminio nagrinėjimo metu, nuosprendyje išsamiai išnagrinėta ir paneigta. Teismas, tikrindamas V. K. parodymus, jog jis iš visų kaltinime išvardintų daiktų pasiėmęs tik fotoaparatą, tačiau ir šio daikto nepagrobęs, nes jį radęs sniege prie namo, teisiamajame posėdyje paskelbė šio nuteistojo ir kito bendravykdytojo T. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Išanalizavęs šiuos parodymus teismas padarė teisingą išvadą, jog abiejų nuteistųjų parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių buvo nenuoseklūs, todėl jais galima remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. K. parodymus apie kieme buvusį fotoaparatą paneigė dauguma liudytojų, nurodžiusių, jog fotoaparato į kiemą niekas nebuvo išsinešęs. Argumentuodamas savo išvadas dėl vagystės padarymo bendrininkų grupėje, teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymais nustatytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis: tai, jog nuteistieji, būdami nukentėjusiųjų namuose, slėpdami savo tapatybes, prisistatė išgalvotais vardais ir vengė fotografuotis. Teismui nustačius, jog V. K. ir kitas nuteistasis iš anksto planavo padaryti vagystę ir ją įvykdė bendrininkaudami, konkretus kiekvieno iš nuteistųjų pagrobtų daiktų kiekis jų veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. Darant bendrą nusikaltimą atsiradusios pasekmės yra bendros visiems bendrininkams ir nėra priskiriamos atskiriems bendrininkams, todėl tiek apeliantui, tiek kitam nuteistajam pagrįstai inkriminuota visų kaltinime nurodytų daiktų, kurių pagrobimą apėmė jų tyčia, vagystė. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apelianto skundo teiginiai, jog jis nepadarė nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, teisingai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias BK 54 str. 1–2 d., 61 str. 1–3 d. nuostatas ir atsižvelgė į BK 91 str. numatytus bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus. Laisvės atėmimo bausmės parinkimą teismas motyvavo tuo, kad apeliantas nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytą tyčinį nusikaltimą – plėšimą, nusikalto, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskiros bausmės, praėjus vos keliolikai dienų nuo teismo nutarties, kuria jam panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, priėmimo, todėl švelnesnės rūšies bausmių jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Nustatydamas bausmės trukmę teismas įvertino kiekvienos iš BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžio parinkimui. Apeliantas skunde akcentuoja savo jauną amžių. Tačiau jaunas V. K. amžius yra tik vienas jį apibūdinančių požymių, kuris negali būti prioritetinis ir nulemti bausmės skyrimą, nevertinant kitų jo asmenybę apibūdinančių požymių, išsamiai aptartų nuosprendyje. Be to, iš nuosprendyje nurodytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad esant vienodam apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių skaičiui, apelianto jaunas amžius buvo viena aplinkybių, turėjusių įtakos jam skiriamos mažesnės nei straipsnio sankcijos vidurkis bausmės dydžiui. Skunde nurodomas apelianto argumentas, kad jo šeima – neįgali mama ir seserys – jam atliekant bausmę neišsivers be jo pagalbos, yra nepagrįstas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. nusikaltimo padarymo metu nesimokė, pragyvenimui neužsidirbdavo, todėl akivaizdu, kad jokios realios materialinės pagalbos savo šeimai negalėjo suteikti, be to, jo šeimai reikiama socialinė parama gali būti skirta įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinus nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus ir tai, jog teismas, subendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, taikė palankesnį apeliantui bausmių subendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą, jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl tenkinti apelianto skundą ir jame išdėstytais argumentais švelninti jam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Apelianto skunde dėstomo prašymo taikyti jam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos sprendimas nėra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl šis klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.