Alytaus apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Austrijos Respublikos federalinės teisingumo ministerijos prašymą dėl Insbruko (Innsbruck) aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. priimto nuosprendžio Nr. 11 Bs 240/16f D. K. atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos bausmės vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), nuteistas Insbruko (Insbruck) aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu pagal Austrijos Respublikos baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 1 pastraipą, jam paskirta 4 metų 2 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendis įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 6 d.

Austrijos Respublikos federalinė teisingumo ministerija (toliau – Institucija), vadovaudamasi 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniu sprendimu Nr. 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (toliau – Tarybos sprendimas), prašo spręsti Insbruko (Insbruck) aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą.

Teismo posėdžio metu prokuroras siūlė atsisakyti pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kadangi nagrinėjamu atveju nėra tam būtinų pagrindų bei sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 3 straipsnyje.

Nuteistojo D. K. gynėjas teismo prašė atsisakyti pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Gynėjas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, be to, pats nuteistasis kategoriškai nesutinka, kad jo atžvilgiu priimtas nuosprendis būtų perduotas vykdyti Lietuvos Respublikai.

Sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės atsisakoma pripažinti.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalis imperatyviai numato, jog siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Pažymėtina, jog siekiant nustatyti ir patikrinti, ar sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, būtina nustatyti bei įvertinti, ar nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis, ar turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ar turi socialinių, šeimos, ekonominių ar kitų svarbių ryšių, siejančių jį su Lietuvos Respublika ir sudarančių palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog D. K. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Institucija liudijime nurodė, jog nuteistojo paskutinės gyvenamosios vietos adresas nėra žinomas. Pažymėtina, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas nuteistojo gyvenamoji vieta nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, kurie yra: 1) Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; 2) Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta. Teismo iniciatyva patikrinus Gyventojų registro departamento duomenų bazėje esančius duomenis, matyti, jog šiame registre nėra duomenų apie D. K. paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau jis yra deklaravęs išvykimą į užsienį (Nyderlandai). Pabrėžtina, jog byloje nėra duomenų apie nuteistojo socialinius, šeimos, ekonominius ar kitus svarbius ryšius, siejančius jį su Lietuvos Respublika ir sudarančius palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai. Taigi šiuo atveju negalima teigti, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme nuteistojo D. K. gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad Austrijos Respublikoje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs D. K. bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką.

Labai svarbu pabrėžti, jog Alytaus rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, 2017 m. gegužės 31 d. Institucijai nustatė terminą pateikti patikslintą liudijimą bei prie pirminio liudijimo pateiktų dokumentų vertimą į lietuvių kalbą (bylos lapai (toliau – b. l.) 26 – 27). Institucija nustatytu laiku teismui pateikė tik patikslintą liudijimą, tačiau nepateikė prie pirminio liudijimo pridėtų dokumentų vertimo į lietuvių kalbą (b. l. 31 – 37). Pažymėtina, jog teismas atsisako pripažinti kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, jeigu <...> nėra gautas sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės ar jo esminių dalių vertimas į lietuvių kalbą, jeigu šių dokumentų turinys yra nepakankamas sprendimui priimti ir teismas prašė šį vertimą pateikti (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Taigi aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra visų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, kuomet Lietuvos Respublika gali pripažinti ir vykdyti kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Atkreipiamas dėmesys, jog pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublika gali pripažinti ir vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės ir kitais atvejais, negu numatyta Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo; 2) nuteistasis sutinka, kad Lietuvos Respublika perimtų vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės; 3) Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija sutinka, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai; 4) nenustatoma Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, jog siekiant nustatyti, ar sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija Įstatymo 6 straipsnio nustatyta tvarka konsultuojasi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie Įstatymo 6 straipsnio nustatyta tvarka vykdytas konsultacijas bei jų rezultatus. Pabrėžtina ir tai, jog nuteistasis išreiškė aiškų ir kategorišką nesutikimą dėl to, jog Lietuvos Respublika jo atžvilgiu pripažintų ir perimtų vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Atsižvelgdamas į visas aukščiau aptartas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra visų Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindų bei sąlygų, be to, yra nustatytas ir nepašalintas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas pagrindas, dėl kurio teismas atsisako pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, atsisakoma pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje Insbruko (Innsbruck) aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 3 straipsniu, 6 straipsniu, 7 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsniu, 364 straipsniu, 365 straipsniu, 365⁵ straipsniu,

nutaria:

atsisakyti pripažinti Insbruko (Innsbruck) aukštesniojo apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį Nr. 11 Bs 240/16f, priimtą D. K. atžvilgiu.

Patvirtintą neįsiteisėjusios nutarties nuorašą išsiųsti prokurorui ir nuteistojo D. K. gynėjui.

Nutarčiai įsiteisėjus, patvirtintus jos nuorašus išsiųsti aukščiau paminėtiems proceso dalyviams, Austrijos Respublikos federalinei teisingumo ministerijai bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Nutartis per 7 dienas nuo patvirtinto jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per nutartį priėmusį Alytaus rajono apylinkės teismą.