- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- A-1561-556/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03896-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti po 30 Eur už kiekvieną dieną, praleistą netinkamomis kalinimo sąlygomis.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m. minimalus gyvenamasis plotas. Kameros buvo avarinės būklės, jose nebuvo įrengta vedinimo sistema, todėl nuolat buvo didelė drėgmė. Kamerose buvo tarakonų, pelių, žiurkių. Dėl grotų įrengimo ant lango kamerose pareiškėjas neturėjo galimybės jo nusivalyti. Sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų – tualetas nuo kameros buvo atskirtas tik neaukšta sienele, o pats klozetas nebuvo uždengtas dangčiu, todėl iš jo sklido blogas kvapas ir kaupėsi bakterijos. Sanitariniame mazge nebuvo ir šilto vandens. Asmens higiena nebuvo tinkamai užtikrinta, nes asmenys buvo vedami į dušą tik kartą per savaitę po 15 min. Nors kameroje buvo stalas, dėl perpildyto asmenų skaičiaus tekdavo laukti, kol prie stalo pavalgys kiti, todėl maistas per tą laiką atšaldavo. Lukiškių TI-K tiekiamas maistas buvo nepakankamai kaloringas, jo kokybė ir porcijos svoris nebuvo tikrinami. Pareiškėjas kameroje negalėjo pailsėti, nes kamera buvo įrengta prie staliaus dirbtuvės, kurioje nuo 8 val. iki 16 val. buvo dirbama, dėl šios priežasties pareiškėjas taip pat turėjo kvėpuoti dulkėtu oru. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nesutvarkyti, juose buvo asbesto priemaišų. Minėti kiemeliai buvo skirti vienu metu vaikščioti daugiausia 2–3 asmenims, tačiau juose vienu metu vaikščiodavo po 4–6 kalinimus asmenis, o kartą – ir 11 asmenų vienu metu. Lukiškių TI-K administracija nepagrįstai inkriminuodavo kalėjimo rėžimo pažeidimus, o nuobaudas skirdavo neleidžiant dalyvauti bausmės skyrimo komisijoje, taip užkertant kelią pateikti savo paaiškinimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija stengėsi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Laisvės atėmimo įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, nes už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kalinami asmenys turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pirmojo ir antrojo korpusų pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti asbestcemenčio šiferio lakštais, tačiau sveikatai nepavojingi. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos privatumui užtikrinti. Suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal teisės aktuose nustatytas normas, kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, neturtinės žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
7. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (1 asm.); 40,40 kv. m ploto kameroje Nr. 400 (6–10 asm.). Iš minėtų Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas sprendė, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.
8. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K nurodė, kad kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše po šiltu vandeniu. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, jog jis per nustatytą laiką nespėdavo nusiprausti arba faktų, pagrindžiančių būtinumą pareiškėjui suteikti papildomą apsilankymą duše. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad jam neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai palaikyti higieną, ir į tai, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog atsakovo atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Įpareigojimas tiekti karštą vandenį į sanitarinį mazgą nenustatytas, todėl pareiškėjo nurodomi teisių pažeidimai dėl karšto vandens netiekimo į kameras laikytini nepagrįstais.
10. Teismas išaiškino, kad HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje ir nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas kamerose Nr. 106 ir 400 buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kameros dalies, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu.
11. Teismas pabrėžė, kad Taisyklių 14.1 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.5 ir 73.6 punktai nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: laikytis asmens higienos; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kadangi Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
12. Teismas nurodė, kad Taisyklių 14.6. punkte nustatyta, jog kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba (14.9. p.). Teismas pažymėjo, kad vieno stalo įrengimas kameroje atitinka reikalavimus nustatytus kamerų įrengimui. Stalo dydis priklauso nuo pačios kameros ploto ir kameroje laikomų asmenų skaičiaus, todėl ne visada įmanoma kiekvienoje kameroje įrengti tokio dydžio stalą, kad prie jo vienu metu galėtų valgyti visi kameroje laikomi asmenys. Teismo vertinimu, šis pareiškėjui kilęs nepatogumas taip pat susijęs su kameros ploto trūkumu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo stalo įrengimo vertintini kaip nepagrįsti.
13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal, dirbantiems – 3 301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama laisvės atėmimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas nedetalizavo, koks konkrečiai patiektas maistas ir kuriomis dienomis jo netenkino ar neatitiko teisės aktuose nustatytos energinės maisto vertės. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo ginčo klausimu vertintini kaip nepagrįsti.
14. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su drėgmės ir vėdinimo reikalavimų pažeidimais. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo. Be to, iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų matyti, jog kamera Nr. 400 pritaikyta vėdinimui, joje sudaryta galimybė vėdinti kamerą per atidaromus langus, pažeidimų, susijusių su drėgmės rodiklių viršijimu, nenustatyta. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad kameroje yra atsidarantis langas, tačiau teigia, kad langas negali visiškai atsidaryti dėl įrengtų grotų bei vėdinimo nepakanka dėl didelio kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismo vertinimu, kamerose įrengtas langas ir galimybė jį atsidaryti pakankamai užtikrina būtiną kameros vėdinimą, todėl teigti, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės ir vėdinimo laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.
15. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas nurodo, kad kameroje negalėjo pailsėti, nes kamera buvo įrengta prie staliaus dirbtuvės, kurioje nuo 8 val. iki 16 val. buvo dirbama, dėl šios priežasties pareiškėjas taip pat turėjo kvėpuoti dulkėtu oru, tačiau tokios triukšmo priežastys yra objektyvios, staliaus dirbtuvių veikla savaime nepatvirtina neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas dėl triukšmo nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją, nors tokia teisę turėjo. Nesant galimybės pailsėti kameroje, pareiškėjas galėjo kreiptis į laisvės atėmimo įstaigos administraciją, prašydamas perkelti jį į kitą kamerą. Kaip pats pareiškėjas nurodė, triukšmas, sklindantis iš staliaus dirbtuvės, sklido tik dienos metu. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas darė išvadą, kad konstatuoti neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.
16. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta, jog nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis minėto kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Teisės nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Taigi pareiškėjo teiginiai, kad vienu metu vaikšto per daug asmenų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes pasivaikščiojimo tvarka Lukiškių TI-K vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl asbesto priemaišų, pažymėjo, kad pagal atsakovo atstovo paaiškinimus Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik pirmojo ir antrojo pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, todėl pareiškėjo argumentus dėl kenksmingos sveikatai aplinkos vertino kaip nepagrįstus.
18. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkingi, šiuo pagrindu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Lukiškių TI-K nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K esantys kiemeliai buvo netvarkingi, todėl atsakovo atstovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti tokius nekonkrečius pareiškėjo teiginius. Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl netinkamai prižiūrimų pasivaikščiojimo kiemelių nėra.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas pabrėžė, kad HN 134:2015 20 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas nustatyta tvarka. Nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo akto Nr. PA.10.40416.17.7.10.12 duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 400 nariuotakojų buvimo vizualiai nenustatyta, Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus atliekamas jų naikinimas. Todėl teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti. Be to, Lukiškių TI-K 2017 m. lapkričio 27 d. tarnybinis pranešimas Nr. 24-7687 patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų į laisvės atėmimo įstaigos administraciją nesikreipė. Dėl to pripažintina, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nepadarė.
Šalies argumentai
20. Teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes dėl nuobaudų skyrimo tvarkos procedūrinių pažeidimų. Tačiau pareiškėjo nurodomi argumentai dėl neteisėta tvarka paskirtų nuobaudų galėtų būti vertinami skundžiant konkrečias jam paskirtas drausmines nuobaudas. Šiuo atveju, pareiškėjui nenurodžius konkrečių aplinkybių, susijusių su nuobaudų skyrimo tvarka, pareiškėjo teiginiai laikytini abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė, kad būtent jo atžvilgiu šie neteisėti veiksmai būtų atlikti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.
21. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos ir patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai nustatomas, kai būna pažeidžiamas asmenis privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 40 parų. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 40 parų, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas trumpą laikotarpį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjui priteisė 120 Eur (3 Eur už parą, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais) neturtinei žalai atlyginti.
III.
22. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (po 30 Eur už parą kalinimo netinkamomis sąlygomis).
23. Pareiškėjas taip pat prašo teismo išreikalauti duomenis apie: kamerų numerius, plotus ir jose kalintų asmenų skaičių; sanitarinio mazgo ir langų grotų matmenis; pasivaikščiojimo kiemelių ir kameros (tiek kapitalinio, tiek kosmetinio) remonto datas; kitų kalinamų asmenų skundus dėl netinkamos kalėti kameros Nr. 400; teisinius reikalavimus staliaus dirbtuvėms; duomenis apie leidimą minėtomis dirbtuvėmis naudotis; pasivaikščiojimo kiemelių grafiką; tiekto maisto meniu ir energinę vertę; kalinamų asmenų skundų dėl maisto per ginčui aktualų laikotarpį skaičių.
24. Pareiškėjas nurodo, kad kamera Nr. 400 buvo avarinės būklės. Sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų. Sanitarinio mazgo sienos nebuvo apklijuotos plytelėmis, o nuo senumo ir drėgnumo aliejiniai dažai nusilupo bei nubyrėjo nuo tinko, t. y visa drėgmė, amoniako garai įsigėrė į byrantį tinką, kurio neįmanoma išplauti. Pareiškėjo teigimu, kameros Nr. 400 drėgmė buvo matuojama atidarius langą, t. y. esant skersvėjui ir kalinamus asmenis išvedus iš kameros, todėl tokiu būdu atlikto drėgmės matavimo rodikliai negali būti pripažinti teisingais. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl kameros Nr. 400 būklės skųsdavosi žodžiu, tačiau niekas nereaguodavo. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo padengti asbestu. Pareiškėjas su dar 9 kalinamais asmenimis būdavo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelį, kurio plotas iki 19,99 kv. m. Dėl ploto trūkumo kameroje pareiškėjas turėdavo nuolat gulėti, dėl to jo raumenys atrofavosi. Stalo dydis kameroje buvo nepakankamas. Kameros lango dėl grotų konstrukcijos būdavo neįmano išvalyti, dėl to trūkdavo natūralios šviesos. Kamerose nuolat degė dienos ir naktinė šviesa, o mokslininkai yra patvirtinę, kad dėl to žmogus pasidaro irzlus, pablogėja regėjimas. Kamera buvo įrengta prie staliaus dirbtuvės, dėl to dėl keliamo triukšmo buvo neįmanoma pailsėti, sklisdavo dulkės. Kameroje iškvietimo mygtuko nebuvo, dėl to, kai dingdavo kamerose elektra, tekdavo pusvalandį belsti į duris, kol ateidavo pareigūnas. Pareiškėjas pabrėžia, kad tiektas maistas nebuvo pakankamai kaloringas ir kokybiškas, jo buvo duodama nepakankamai. Maisto dalintojai už cigaretes kitiems kalinamiems asmenims duodavo geresnį maistą, o į tai Lukiškių TI-K administracija nereagavo. Graužikai ir tarakonai Lukiškių TI-K buvo naikinami neefektyviai.
25. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos valstybės šiurkščiai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatas. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė dvasinius išgyvenimus, depresiją, pablogino jo sveikatą. Pareiškėjo teigimu, teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, negali vadovautis valstybės ekonominių išsivystymo lygiu, nes tai diskriminuoja asmenį, kuriam priteisiama neturtinės žalos kompensacija, t. y. Lietuvos Respublikos nacionaliniai teismai negali priteisti mažesnį neturtinės žalos atlyginimą asmeniui, nei priteisia Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad teismas buvo šališkas.
Atsiliepimas
26. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
27. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kodėl jo nurodyta kompensacijos suma kompensuotų jo patirtą žalą. Todėl nėra jokio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., atlyginimo.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti papildomus duomenis (žr. šios nutarties 23 p.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi (b. l. 7) įpareigojo Lukiškių TI-K pateikti visus turimus bylai reikšmingus duomenis ir vykdydamas šią nutartį Lukiškių TI-K pateikė turimus duomenis, susijusius su šia byla.
30. Pabrėžtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą tik išreikalauti kameros Nr. 400 baldų ir sanitarinio mazgo matmenų duomenis bei minėtos kameros nuotraukas. Tačiau Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą ir 2017 m. gruodžio 1 d. pranešime Nr. 24-7901 „Dėl pareiškėjo skundo“ (b. l. 22–23) duomenis apie minėto laisvės atėmimo įstaigoje įrengto inventoriaus (tarp jų ir kamerų langų) matmenis jau yra nurodyti, dėl to dar kartą prašyti atsakovo atstovą minėtus duomenis pateikti nėra pagrindo. Be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi (b. l. 47) pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti iš Lukiškių TI-K kameros Nr. 400 nuotraukas, kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu padarytos nuotraukos parodytų kameros būklę tik minėtų nuotraukų padarymo metu, nors iki nuotraukų padarymo momento jau būtų praėję daugiau nei metai po to, kai pareiškėjas buvo kalinimas kameroje Nr. 400, dėl to negalėtų būti patikimais ir pagrįstais įrodymais byloje. Kitų duomenų pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė išreikalauti.
31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nenurodė argumentų, kodėl duomenų, kurių neprašė išreikalauti pirmosios instancijos teismo, įvertinimo būtinybė iškilo apeliacinės instancijos teisme. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrįstos priežasties reikalauti ir tirti pareiškėjo reikalaujamus papildomus duomenis, kurių nėra byloje ir kurių netyrė pirmosios instancijos teismas. Byloje yra surinkta pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui šioje byloje priimti. Tad būtinybės tik apeliacinėje proceso stadijoje išreikalauti ir nagrinėti naujus papildomus duomenis nėra. Todėl pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus duomenis teisėjų kolegija netenkina.
32. Vertinant pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, pripažinęs, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl privatumo pažeidimo naudojantis tualetu, ir dėl to priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.
33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, kad jam skundžiamu teismo sprendimu priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra nepakankamas.
34. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.
35. Vertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas tas pačias aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė argumentų, kurie būtų pagrindas paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų, nurodytų šio nutarties II dalyje, nebekartoja, o tik juos papildo:
36.1. Įvertinus byloje pateiktus duomenis (b. l. 9–10), akivaizdu, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko ne tik ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto kameros ploto, kaip to reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, bet ir ne mažiau kaip 3 kv. m ploto atskaičius ir sanitarinio mazgo kameroje plotą (0,56 kv. m.), kuris turi būti užtikrinamas kalinamam asmeniui vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Nenustačius, kad pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas galėjo patirti kokius nors sveikatos sutrikimus dėl tekusio per mažo ploto.
36.2. Pareiškėjo argumentus apie kameros Nr. 400, kurioje pareiškėjas iš esmės ir buvo laikomas visą ginčo laikotarpį, avarinę būklę, neatitinkančią higienos normų (pvz., drėgmės lygio) reikalavimų, joje besiveisusius graužikus, nariuotakojus akivaizdžiai paneigia Lukiškių TI-K pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PA.10-58 16.17.7 10.12 (b. l. 26–27) ir 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktas Nr. 404 16.17.7. 10.12 (b. l. 30–32), kuriose konstatuota, kad HN 134:2015, kuri nustato visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, pažeidimų nenustatyta. Minėtuose patikrinimo aktuose nurodyti duomenys buvo nustatyti 2016 m. balandį, gegužę ir birželį atliktų patikrinimu metu, t. y. likus nedaug laiko iki šiam ginčui aktualaus pareiškėjo kalinimo laikotarpio, dėl to yra laikytini patikimais duomenimis šioje byloje. Pareiškėjo argumentas apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos netinkamai atliktus patikrinimus vertintinas kaip subjektyvi, nieko nepagrįsta pareiškėjo nuomonė.
36.3. Pareiškėjo teiginius apie netinkamai įrengtas kameras (per mažą stalą, jų langus su grotomis), netinkamą maitinimą paneigia ne tik Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyti išsamūs argumentai, bet ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. pranešimas Nr. 24-7901 „Dėl pareiškėjo skundo“, kur nurodoma, kad Lukiškių TI-K kameros yra įrengtos, o maistas gaminamas ir tiekiamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio, nieko nepagrįsti argumentai nepaneigia minėtų Lukiškių TI-K duomenų. Šiuos duomenis, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė jokių rašytinių skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 21). Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis skųsdavosi žodžiu, bet niekas nereaguodavo, vertintina kaip niekuo nepagrįstą, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pats pareiškėjas nurodė, jog Lukiškių TI-K direktorius buvo užėjęs į jo kamerą pasiteirauti apie kalinimo sąlygas, o pareiškėjas nenurodė, kad tuo metu būtų skundęsis kalinimo sąlygomis, išskyrus tai, kad naudojosi nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, nenustačius tekusio ploto trūkumo kameroje, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo kameroje buvo nepakankamo dydžio stalas, kadangi Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog kamerose yra įrengiami atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Šiais Lukiškių TI-K duomenimis teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.
36.4. Pareiškėjo argumentus apie pasivaikščiojimo kiemelius, padengtus asbestu, pasivaikščiojimo kiemelių ploto trūkumą, kamerą Nr. 400, įrengtą prie staliaus dirbtuvių, išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas (žr. šios nutarties 15–17 p.). Teisėjų kolegija tik papildomai pažymi, kad: 1) nagrinėjamu atveju nors ir neneigiama, kad dalis Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių (jų stogų) buvo padengti asbesto lakštais, tačiau nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad tai padarė pareiškėjui žalą (pvz., pakenkė jo sveikatai); 2) pareiškėjui nepaneigus Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie pasivaikščiojimo kiemelių plotus (b. l. 15–16) ir atsižvelgus į pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad daugiausia 11 asmenų buvo išvesta pasivaikščioti į kiemelį vienu metu, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neturėjo galimybės tinkamai įgyvendinti savo teisę pasivaikščioti gryname ore; 3) pareiškėjo argumentai dėl staliaus dirbtuvės prie kameros Nr. 400 keliamo triukšmo, sklindančių dulkių yra per abstraktaus pobūdžio, kad būtų galima bent daryti prielaidą apie Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus (neveikimą) šiuo aspektu. Kaip minėta, pareiškėjas neteikė Lukiškių TI-K administracijai jokių rašytinių skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o aplinkybę, kad kamera Nr. 400 atitiko visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, patvirtina šios nutarties 36.2 punkte nurodyti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktai.
36.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad kamerose nuolat degė dienos ir naktinė šviesa ir nebuvo iškvietimo mygtuko, tačiau šios aplinkybės nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi minėta LVAT praktika, teisėjų kolegija minėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių šioje byloje nevertina.
37. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, išskyrus tai, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu. Dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo pripažintina, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, nes tokiu būdu pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, t. y. atsakovui kyla viešoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme ir patirtą pareiškėjo neturtinę žalą yra pagrindas kompensuoti priteisiant jam piniginę kompensaciją. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad dėl minėto padaryto pažeidimo pareiškėjui buvo pažeistos kitos pareiškėjo nurodytos teisės aktų nuostatos.
38. Nors pareiškėjas nurodo, kad EŽTT analogiško ar panašaus pobūdžio bylose asmenims priteisia didesnes kompensacijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų išgyvenimų, tačiau pabrėžtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje, o paties neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą.
39. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus minėto pareiškėjui padaryto pažeidimo, t. y. teisės į privatumą naudojantis tualetu, pobūdį, mastą, intensyvumą ir trukmę (apie 40 parų), tai, kad minėtas pažeidimas pareiškėjui nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pakankamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui turėtų būti priteisiama daugiau nei 120 Eur suma, ši suma yra adekvati ir proporcinga kompensuoti pareiškėjo patirtiems išgyvenimams. Dėl to nėra pagrindo ir išvadai, kad šis pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis diskriminuoja pareiškėją.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tačiau nepagrindė pirmosios instancijos teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems), tiek objektyviuoju (t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo) aspektu. Todėl pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, šališkumo, nėra pagrindo konstatuoti.
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.