Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, atstovėms Z. R. ir J. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. I. skundą dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjos R. I. atstovas advokatas I. Tumas papildomai paaiškino, kad R. I. sūnus nuo 2011 m. gyvena atskirai, savarankiškai tvarko savo buitį, pareiškėja savo pajamas naudoja tik savo buitiniams poreikiams tenkinti, pilnamečio sūnaus, kuris gaudavo našlaičio pensiją, materialiai neišlaikydavo.

Teismo posėdyje atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Savivaldybės administracijos, atstovės Z. R. ir J. M. prašė pareiškėjos R. I. skundą atmesti. Atsakovės atstovė J. M., teikdama paaiškinimus, iš esmės pakartojo atsiliepimo argumentus ir motyvus. Papildomai nurodė, kad Socialinės paramos įstatymas, nustatydamas bendrai gyvenančių asmenų sąvokos apibrėžimą, nenumato aplinkybių, susijusių su bendru namų ūkio vedimu ar asmenų gyvenimu kartu. Taip pat pažymėjo, kad tais atvejais, jei pilnamečiams vaikams (įvaikiams) iki 24 metų yra priteistas tėvų išlaikymas, laikoma, kad asmenys nėra bendrai gyvenantys.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir proceso dalyvių paaiškinimais, nustatyta, kad pareiškėja R. I. 2015-01-07 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką Nr. (duomenys neskelbtini) pinginei socialinei paramai gauti, kuria prašė skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki kovo mėn. Šiame prašyme pareiškėja patvirtino, kad paskutinį kartą, t. y. 2014-10-16, pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia (37-38 b. l.). Socialinės paramos skyrius, išnagrinėjęs šį pareiškėjos prašymą, 2015-01-15 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai nuo 2015-01-01 iki 2015-04-01 skyrė socialinę pašalpą, mokant po 81,60 Eur pas mėnesį (39-40 b. l.). Be to, byloje nustatyta, kad Socialinės paramos skyrius, remdamasis buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), 2015-01-29 priėmė sprendimą dėl mokėjimo nutraukimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo socialinės pašalpos mokėjimą R. I. nuo 2015-01-01 nutraukė (40 b. l.). Pareiškėja 2015-01-30 pateikė naujo turinio prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms gauti Nr. (duomenys neskelbtini) (45-56 b. l.), kurią išnagrinėjęs, Socialinės paramos skyrius 2015-02-20 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai ir bendrai gyvenančiam sūnui M. I. nuo 2015-01-01 iki 2015-04-01 skyrė socialinę pašalpą po 31,12 Eur ir nusprendė išskaityti po 10 procentų kiekvieną mėnesį nustatytos socialinės pašalpos permokos (58 b. l.). Socialinės paramos skyrius, atsižvelgęs į R. I. 2015-04-17 pateiktą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms gauti Nr. (duomenys neskelbtini) (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys), 2015-05-12 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai ir bendrai gyvenančiam sūnui M. I. skyrė 27,26 Eur socialinę pašalpą ir nusprendė išskaityti po 10 procentų kiekvieną mėnesį nustatytos socialinės pašalpos permokos, 2015-05-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) – nuo 2015-05-01 iki 2015-06-01 skyrė 34,06 Eur socialinę pašalpą, o nuo 2015-06-01 iki 2015-07-01 – 30,66 Eur socialinę pašalpą bei nusprendė išskaityti po 10 procentų kiekvieną mėnesį nustatytos socialinės pašalpos permokos (65-70 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš savivaldybės viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar vietos savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės, Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013).

Pareiškėjos R. I. teigimu, jai padarytą turtinę žalą sudaro nuo 2015-01-01 iki 2015-06-30 (toliau – ginčo laikotarpis) negautos socialinės pašalpos 298,22 Eur suma, kuri atsirado dėl to, kad Socialinės paramos skyrius nepagrįstai, t. y. formaliai aiškindamas Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą bendrai gyvenančių asmenų sąvoką, į bendrai su ja gyvenančių asmenų sudėtį įtraukė jos pilnametį sūnų M. I., gim. (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2014-09-01 iki 2015-06-30 mokėsi Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje, sumažino skiriamos socialinės pašalpos dydį bei vykdė išskaitas nustatytai socialinės pašalpos permokai išskaičiuoti. Savivaldybės administracija laikėsi pozicijos, kad Socialinės paramos skyrius, spręsdamas dėl socialinės paramos skyrimo R. I. ir dėl jos sūnaus M. I. statuso, Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą bendrai gyvenančių asmenų sąvoką taikė tinkamai, todėl 2015-01-01 – 2015-06-30 laikotarpiu priimti sprendimai ir veiksmai, dėl kurių pareiškėja gavo bendra 298,22 Eur suma mažesnio dydžio socialines pašalpas yra pagrįsti ir teisėti.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas reguliuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2011-12-01 įstatymo Nr. XI-1772 redakcija). Pagal Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnį, viena iš piniginės socialinės paramos formų yra socialinė pašalpa (1 punktas). Dėl piniginės socialinės paramos bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo kreipiasi į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją arba savivaldybės, kurios teritorijoje nuomojamas būstas, administraciją, o jei bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo gyvenamosios vietos neturi, - į savivaldybės, kurios teritorijoje jie gyvena, administraciją (Socialinės paramos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis).

Rašytiniai bylos įrodymai, pareiškėjos skunde nurodyti bei teismo posėdyje pateikti paaiškinimai patvirtina, kad R. I. sūnus M. I., gim. (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu buvo pilnametis ir iki 24 metų amžiaus asmuo, jis niekur nedirbo, nebuvo įregistravęs santuokos, neaugino vaikų; nuo 2009-09-01 iki 2013-07-12 pagal bendrojo ugdymo programas mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, o nuo 2014-09-01 iki 2015-06-30 pagal formaliojo profesinio mokymo programą - Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje (24, 26, 41, 43 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja R. I. nuo 1988-01-11 savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), o jos sūnus M. I. nuo 2011-10-17 gyvenamąją vietą deklaravo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) (18-19 b. l.). M. I. nuo 2001-07-16 buvo paskirta ir mokama našlaičių pensija (42 b. l.).

Bendrai gyvenančių asmenų samprata pateikta Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio, kuriame išvardijamos pagrindinės sąvokos, 2 punkte (2013-05-16 įstatymo Nr. XII-329 redakcija). Pagal pateiktą apibrėžimą, Socialinės paramos įstatymas bendrai gyvenančiais asmenimis supranta: sutuoktinius ir jų vaikus (įvaikius) iki 18 metų; susituokusį asmenį, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vieną iš tėvų ir jo vaikus (įvaikius) iki 18 metų; neįregistravusius santuokos ir bendrą ūkį tvarkančius pilnamečius ar veiksniais pripažintus nepilnamečius vyrą ir moterį ir jų vaikus (įvaikius) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip vienas valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos. Vieno gyvenančio asmens apibrėžimas pateiktas Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pagal šį apibrėžimą, vienas gyvenantis asmuo suprantamas kaip vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjos R. I. sūnaus M. I. mokymąsi nuo 2009-09-01 iki 2013-07-12 pagal bendrojo ugdymo programas mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre bei nuo 2014-09-01 iki 2015-06-30 pagal formaliojo profesinio mokymo programą Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje ir vadovaudamasis Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateikta bendrai gyvenančių asmenų sąvoka, sprendžia, kad Socialinės paramos skyrius, nuo 2015-01-01 iki 2015-06-30 spręsdamas klausimus dėl socialinės pašalpos skyrimo R. I., tinkamai taikė Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2015-01-30 ir 2015-04-17 pateiktuose prašymuose-paraiškose piniginei socialinei paramai, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms kaip kartu gyvenantį nurodė savo sūnų M. I., besimokantį Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje (45, 65 b. l.). Teismo posėdyje pareiškėja R. I. nurodė, jog, nors ir nepripažindama, kad sūnus gyvena bendrai su ja, tokius duomenis į prašymus-paraiškas įrašė Socialinės paramos skyriaus darbuotojų nurodymu. Savivaldybės administracija pateikė Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuoti 2015-01-27 atlikto patikrinimo rezultatai. Šiame akte nurodyta, kad patikrinimo metu R. I. bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), buvo rastas ir R. I.; konstatuota, kad jis mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą (patikrinimo akte - profesinėje mokykloje). Teismo posėdyje pareiškėja, teikdama paaiškinimus apie šio patikrinimo aplinkybes, patvirtino, kad sūnus patikrinimo metu buvo pas ją namuose, kad pas ją bute yra sūnaus daiktų ir kad sūnus pas ją ne tik lankosi, bet ir pagyvena po savaitę, maitinasi. Teismas, įvertinęs tokius R. I. paaiškinimus, daro išvadą, kad jie taip pat patvirtina aplinkybę, jog Socialinės paramos skyrius pagrįstai į bendrai su pareiškėja gyvenančių asmenų sudėtį įtraukė jos sūnų, besimokantį pagal formaliojo profesinio mokymo programą. Panevėžio miesto savivaldybės atstovė J. M. paaiškino, kad M. I. ginčo laikotarpiu galėjo būti priskirtas vieno gyvenančio asmens kategorijai tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad jam yra priteistas išlaikymas iš pareiškėjos. Teismo vertinimu, tai, kad į bendrai su R. I. gyvenančių asmenų sudėtį ginčo laikotarpiu buvo įtrauktas ir jos sūnus M. I., atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teikiamą bendrai gyvenančių asmenų sąvokos aiškinimą. Administracinėje byloje Nr. A-238-148/2015 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, ar savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo pareiškėją priskyrus bendrai gyvenančių asmenų grupei, buvo apribota jos teisė pasinaudoti socialine parama, kai pareiškėja yra pilnametė (iki 24 metų amžiaus), nedirbanti, neįregistravusi santuokos, neauginanti vaikų, tačiau besimokanti ir gyvenamąją vietą deklaravusi kitu nei jos motina adresu bei tai, kad teismo patvirtintos taikos sutarties pagrindu gauna išlaikymą iš motinos ir tėvo, yra teisėtas. Nagrinėjamoje byloje teismas esmine aplinkybe, nesudarančia pagrindo pareiškėją priskirti į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį, pripažino tai, jog pareiškėjai teismo sprendimu buvo paskirtas tėvų išlaikymas periodinėmis išmokomis, todėl buvo nuspręsta, jog pareiškėja laikytina vienu gyvenančiu asmeniu Socialinės paramos įstatymo 2 straipsnio 15 straipsnio aiškinimo prasme (2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-238-148/2015). Nagrinėjamoje byloje teismui nebuvo pateikta duomenų, kad teismo sprendimu M. I. gaudavo iš pareiškėjos išlaikymą periodinėmis išmokomis.

Pagal Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai yra saistomi Socialinės paramos įstatyme nustatytomis pareigomis, tarp jų - ir pareigos per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Teismo vertinimu, ši įstatyminė nuostata reiškia, kad asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą ar ją gaunantis, privalo veikti rūpestingai ir domėtis socialinės paramos gavėjams nustatytomis pareigomis, o esant abejonių ar neaiškumų, kreiptis į Socialinės pareigos skyrių siekiant išsiaiškinti, ar tam tikros privačiuose santykiuose susidarančios aplinkybės gali turėti ir/arba turi įtakos skiriant ir/ar mokant piniginę socialinę paramą.

Byloje nustatyta, kad Socialinės paramos skyrius 2015-02-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) R. I. nustatė 1 114,03 eurų socialinės pašalpos permoką už 2012 m. sausio-kovo mėnesius, 2012 m. liepos – 2013 m. rugsėjo mėnesius ir 2014 m. spalio – gruodžio mėnesius, kadangi pareiškėja per įstatymo Socialinės paramos įstatymo nustatytą terminą Socialinės paramos skyriui nepranešė apie tai, kad sūnus M. I. nurodytais laikotarpiais mokėsi (5 b. l.). Pareiškėja 2015-01-07 prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodė, kad jos sūnus mokosi Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje, o prašymo-paraiškos 2 punkte patvirtino, kad paskutinį kartą pateikta informacija piniginei socialinei paramai gauti nepasikeitė ir jos tikslinti nereikia (37-38 b. l.). Teismas sprendžia, kad Socialinės paramos skyrius duomenis apie R. I. sūnų M. I., gim. (duomenys neskelbtini), besimokantį pagal formaliojo profesinio mokymo programą gavo iš 2015-01-27 Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad šie akte užfiksuoti duomenys teisingi, patvirtino 2015-01-27 išrašo iš Mokinių registro duomenys (41 b. l.). Pareiškėja skunde „Dėl Socialinės paramos skyriaus sprendimo panaikinimo“, 2015-03-23 pateiktame Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorei, nurodė, kad jos sūnus M. I. su ja negyvena ir nėra pareiškėjos šeimos narys, todėl jai nebuvo žinoma apie jo mokymąsi (62 b. l.). Teismas tokius pareiškėjos teiginius vertina kritiškai, atsižvelgęs į teismo posėdyje R. I. pateiktus paaiškinimus. Teismo posėdžio metu pareiškėja pripažino, kad tuo metu, kai M. I. 2011 metais deklaravo gyvenamąją vietą Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), jis mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre. Be to, pareiškėja nurodė, kad sūnus, baigęs mokymąsi šiame centre, ieškojo darbo, o vėliau įstojo mokytis į Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklą.

Dėl piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų kaltės neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimą reguliuoja Socialinės paramos įstatymo Aštuntajame skirsnyje „Neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimas“ įtvirtintos teisės normos. Socialinės paramos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis numato, jog nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teikimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis. Socialinės paramos įstatymo minėtojo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad negrąžinta neteisėtai gauta piniginė socialinė parama yra išskaičiuojama vadovaujantis savivaldybės administracijos priimtu sprendimu iš piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui paskirtos piniginės socialinės paramos sumos išskaičiuojant ne daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos sumos per mėnesį, jeigu nėra piniginę socialinę paramą gaunančio asmens raštu pateikto sutikimo išskaičiuoti didesnę mokėtinos sumos dalį per mėnesį ar visą mokėtiną sumą. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu neteisėtai gauta piniginė socialinė parama negrąžinta arba neišskaičiuota Socialinės paramos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, likusi skola išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu su išieškojimu susijusios administravimo išlaidos neviršija išieškotinos sumos.

Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimo procedūras iš esmės lemia socialinę paramą gaunančio asmens valia, t. y. ar bus išreikštas sutikimas, kad neteisėtai gauta piniginė socialinė parama būtų išieškoma ne ginčo tvarka, taip pat aplinkybė, ar šis asmuo toliau gauna piniginę socialinę paramą, iš kurios bus galima vykdyti išskaitas.

Atsižvelgus į Socialinės paramos skyriaus vedėjui 2015-02-17 pateikto prašymo turinį, daroma išvada, kad jame R. I. aiškiai išreiškė savo sutikimą, kad Socialinės paramos skyriaus 2015-02-26 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta 1 114,03 Eur socialinės pašalpos permoka nuo 2015-01-01 būtų išskaičiuojama iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį (57 b. l.). Iš esmės analogišką sutikimą R. I. suformulavo ir 2015-05-11 pateiktame prašyme, kuriuo prašė nuo 2015-04-01 likusią socialinės pašalpos permokos sumą išskaičiuoti iš paskirtų socialinių pašalpų po 10 procentų kas mėnesį (67 b. l.). Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad paminėti prašymai buvo parengti, panaudojus prieš R. I. psichinės prievartos ar kitokias neteisėtas priemones.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimai ir veiksmai, laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-06-30 sprendžiant socialinės pašalpos dydžio nustatymo ir skyrimo R. I. klausimus, buvo neteisėti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, Panevėžio miesto savivaldybei civilinė atsakomybė nekyla, todėl pareiškėjos reikalavimas atlyginti 298,22 Eur dydžio turtinę žalą nepagrįstas ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos R. I. skundą dėl turtinės žalos priteisimo Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.