Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AAA „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlygino, trečiasis asmuo E. J. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas R. Š. laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2012-08-31 paskyrė ir išmokėjo 10 793,34 Lt netekto darbingumo pensiją, o laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2011-03-17 paskyrė ir išmokėjo 1 057,82 Lt transporto išlaidų kompensaciją, iš viso 11 851,16 Lt. Šios sumos CK 6.290 str. 1 d. ir 3 d. pagrindu ieškovo naudai turi būti priteistos iš atsakovo.

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas, išmokėdamas R. Š. netekto darbingumo pensiją, kompensavo R. Š. dėl jo sveikatos sužalojimo patirtą žalą negautų pajamų forma. Atsižvelgiant į tai, kad R. Š. mokama socialinio draudimo išmoka yra kompensacinio pobūdžio ir mokama dėl trečiojo asmens kaltės, ieškovas turi teisę į minėtų išmokų susigrąžinimą.

2. Teismas, priteisdamas iš ieškovo trečiajam asmeniui 1 500 Lt išlaidas už advokato paslaugas, neatsižvelgė į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus. Byla nėra sudėtinga, nedidelė ginčo suma, su byla susipažinti nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nes joje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, todėl trečiojo asmens naudai priteista 1 500 Lt suma už atsiliepimo į ieškinį surašymą yra neproporcinga advokato darbo sąnaudoms šioje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2004-12-09 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas R. Š.. Kaltu dėl eismo įvykio Kauno miesto apylinkės teismo 2008-11-05 nuosprendžiu pripažintas trečiasis asmuo E.J. G., eismo įvykio metu vairavęs automobilį VW Passat, valst.Nr.(duomenys neskelbtini) Šio automobilio valdytotų civilinė atsakomybę transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudęs atsakovas. Dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų R. Š. tapo iš dalies nedarbingas. Ieškovas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Transporto lengvatų įstatymu, paskyrė R. Š. valstybinę netekto darbingumo socialinę pensiją ir transporto išlaidų konpensaciją. Laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2012-08-31 ieškovas išmokėjo R. Š. 10 793,34 Lt netekto darbingumo pensiją, o laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2011-03-17 ieškovas išmokėjo R. Š. 1 057,56 Lt transporto išlaidų kompensaciją. Išmokėtas sumas CK 6.290 str. 1 d. ir 3 d. pagrindu ieškovas prašo priteisti iš trečiojo asmens civilinę atsakomybę apdraudusio atsakovo.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straispnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr.530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad pagal CK 6.290 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245 – 6.250 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-73/2013).

Netekto darbingumo periodinės kompensacijos paskirtis – kompensuoti apdraustajam nuostolius, susijusius su dėl netekto darbingumo sumažėjusiomis pajamomis. Tačiau ši išmoka įstatymo leidėjo nėra tiesiogiai siejama su faktiniu asmens pajamų sumažėjimu. Todėl vien netekto darbingumo kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo faktas negali būti sutapatinamas su nukentėjusiojo asmens žala negautų pajamų forma ir pats savaime nėra pakankamas pripažinti ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) išmokėtų išmokų sumoje. Sprendžiant dėl atsakingo asmens pareigos atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą negautų pajamų forma, turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis asmuo dėl patirto sužalojimo realiai neteko dalies pajamų. Šias aplinkybes privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 10 793,34 Lt netekto darbingumo pensiją, paskirtą ir išmokėtą laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2012-08-31, todėl turi būti pateikti įrodymai, kad nurodytu laikotarpiu R. Š. dėl netekto darbingumo realiai neteko pajamų. Tokių įrodymų ieškovas nepateikė.

Iš byloje esančios pažymos apie R. Š. valstybinį socialinį draudimą matyti, kad R. Š. draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2004-11-08 iki 2004-12-31 buvo 365 Lt. Laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2012-05-29 R. Š. gavo 23 320,04 Lt draudžiamųjų pajamų, maždaug po 440 Lt per mėnesį, t.y. daugiau negu prieš eismo įvykį. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie R. Š. gautas pajamas laikotarpiu nuo 2009-03-07 iki 2012-05-15, tačiau byloje nėra įrodymų, kad šiuo laikotarpiu R. Š. negavo pajamų dėl dalies netekto darbingumo. Vertinant R. Š. draudžiamasias pajamas tik tuo laikotarpiu, kai R. Š. turėjo darbo santykius, t.y. laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-03-07 ir nuo 2012-05-15 iki 2012-05-29, R. Š. draudžiamųjų pajamų dydis buvo apie 1 500 Lt per mėnesį. R. Š. draudžiamosios pajamos 2008 metais buvo maždaug 1 280 Lt per mėnesį. 2012-05-29 R. Š. buvo atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., t.y. negrindžiant atleidimo iš darbo liga ar invalidumu, trukdančiais tinkamai atlikti darbą. Taigi, byloje nėra įrodymų, kad dėl dalies netekto darbingumo R. Š. pajamos laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2012-12-31 buvo mažesnės negu iki eismo įvykio.

Pagal Transporto lengvatų įstatymo 7 str. 1 d. 1 p. neįgalieji, turintys neįgalumą, turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio dydžio transporto išlaidų kompensaciją. Ši kompensacija įstatymo leidėjo taip pat nėra siejama su realiai nukentėjusiojo asmens patirtomis papildomomis išlaidomis transportui. Ieškovas laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2011-03-17 paskyrė ir išmokėjo R. Š. 1 057,82 Lt transporto išlaidų kompensaciją. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad R. Š. nurodytu laikotarpiu patyrė kokio nors dydžio papildomas išlaidas transportui, susijusiais su dėl eismo įvykio netektu darbingumu.

Kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-368/2012).

Pagal TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o nukentėjusiajam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, nukentėjusysis asmuo prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-368/2012). Tuo tarpu TPVCAPDĮ 16 str. 4 d. nustatytas 4 metų terminas pretenzijai pareikšti nėra praleistas, nes netekto darbingumo pensiją ir transporto išlaidų kompensaciją ieškovas pradėjo mokėti 2008-07-01, o su pretenzija atsakovui, kaip atsakovas nurodė atsiliepime į ieškinį, ieškovas kreipėsi 2011-06-08.

Tačiau ieškovas yra praleidęs CK 1.125 str.7 d. nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti išmokas, išmokėtas laikotarpiu 2008-07-01 iki 2011-08-01, todėl ieškinys dėl šiuo laikotarpiu išmokėtų išmokų priteisimo atmestinas ir kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, neįrodžius R. Š. patirtos žalos dydžio (CK 6.249 str. 1 d.). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), patvirtintų Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, 8.2.p. nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į ieškinį yra 3 minimalių mėnesinių algų dydžio. Trečiasis asmuo advokatei sumokėjo 1 500 Lt, iš pateikto išlaidų iššifravimo matyti, kad atsiliepimo į ieškinį surašymo kaina yra 1 000 Lt, o atstovavimo Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme kaina yra 500 Lt. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad trečiojo asmens atstovė teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nedalyvavo. Todėl nebuvo pagrindo trečiajam asmeniui priteisti 500 Lt už atstovavimą teisme (Rekomendacijų 8.18 p.). Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis, susijusi su bylinėjimosi išlaidomis patikslintina, trečiojo asmens naudai priteista 1 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą suma mažintina iki 1 000 Lt (CPK 98 str. 2 d.). 1 000 Lt užmokestis už atsiliepimo surašymą yra mažesnis už Rekomendacijų 8.2.p. nustatytą maksimalų dydį, todėl dar labiau jo mažinti nėra pagrindo.

Iš ieškovo trečiojo asmens naudai taip pat priteistinos 1 500 Lt išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus trečiojo asmens E. J. Gavėno naudai priteista 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 1 500 Lt.

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus trečiojo asmens E. J. Gavėno naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.