- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-24
- Bylos Nr.
- A-146-4-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 69.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas E. P. skundu prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskrities VMI) 2007 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 14-19-28040, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas arba MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, 34 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 101 straipsniu, nuspręsta išieškoti iš jo turto į biudžetą 79 974,54 Lt.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje numatytu terminu nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – po 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Pasak pareiškėjo, sprendimas išieškoti iš jo turto į biudžetą 79 974,54 Lt. priimtas nesant nei vienos iš Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnyje nustatytų sąlygų ir nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, iš sprendimo taip pat neaišku, kokiu pagrindu ir kokios mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas vykdomas skundžiamu sprendimu, tuo pažeistos mokesčių mokėtojo teisės (MAĮ 36 straipsnis). Pareiškėjas nurodė, kad akivaizdžiai neteisėto sprendimo – tariamos skolos išieškojimo nukreipimo į jo turtą - vykdymas pažeidžia jo ir šeimos interesus.
Atsakovas su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2006 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (23.13-12)-R-4878 perdavė Kauno apskrities VMI Vokietijos muitinės dokumentus dėl akcizo už tabako gaminius skolos (79 974,54 Lt) išieškojimo iš Lietuvos Respublikos piliečio E. P. Todėl laikytina, kad E. P. turi 75974,54 Lt mokestinę skolą Vokietijos Federacinei Respublikai. Kauno apskrities VMI šios skolos išieškojimo iš E. P. veiksmus vykdė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu. Atsakovas pažymėjo, kad toks išieškojimas yra susijęs su tam tikra specifika, nes turi būti taikomos ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, bet ir atsižvelgiama į tai, kad išieškojimą leidžiantis dokumentas nebuvo užginčytas ir jo nebuvo galima vykdyti kitoje šalyje (šiuo atveju – Vokietijos Federacinėje Respublikoje), todėl išieškojimas yra tęsiamas Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnis numato, kad raginimas įteikiamas vienu iš šių atvejų: įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, nutraukiama mokestinės paskolos sutartis. Kadangi E. P. skolingas ne Lietuvos Respublikai, išieškojimą leidžiantis dokumentas nebuvo apskųstas Vokietijoje ir nebuvo nei vienos iš pirmiau paminėtų sąlygų, Kauno apskrities VMI neprivalėjo siųsti E. P. raginimo, kaip tai numato Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kauno apskrities VMI turėjo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš E. P., vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t.y. priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, perduodant jį vykdyti antstoliams. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomos, kai mokesčių administratorius įstatymų arba tarptautinių sutarčių nustatytais atvejais atlieka išieškojimą kitos valstybės naudai.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad jis nežinojęs kokiu pagrindu ir kokios mokestinės nepriemokos išieškojimas vykdomas skundžiamu sprendimu. Paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d. E. P. buvo įteiktas priminimas apie pareigą sumokėti 75974,54 Lt bei turto arešto aktas Nr.14-28-25788. Šiuos Kauno apskrities VMI veiksmus E. P. apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui (administracinė bylą Nr.A17-557/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino šioje byloje E. P. pateiktą apeliacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija nepriėmė atitinkamo sprendimo. Vadovaujantis šia nutartimi ir siekiant pašalinti išieškojimo procedūros trūkumus Kauno apskrities VMI buvo priimtas 2007 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 14-19-28040, kurį pareiškėjas skundžia šioje byloje.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatyme Nr. IX-1781 (toliau – Pagalbos išieškant skolas įstatymas) įtvirtinta principinė taisyklė, jog Europos Sąjungos valstybių kompetentingų institucijų pateikti prašymai dėl sumų išieškojimo yra vykdomi Lietuvos kompetentingų institucijų pagal tokias pat jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurios yra taikomos tiesioginiams asmenų įsiskolinimams (t.y. įsiskolinimams valstybės vidaus biudžetams ir fondams) išieškoti.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamos bylos dalykas yra tik su sprendimo dėl mokesčio skolos vykdymu ir skolos išieškojimu susiję klausimai. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad prašančios išieškoti skolą šalies sprendimas buvo priimtas 2001 m. liepos 6 d., o 2002 m. gegužės 6 d. šis sprendimas buvo pakeistas (b. l. 26 – 31). Pagal Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnio 1 dalį sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Teismo konstatavimu, ši nuostata reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo formos, pagrįstumo bei teisėtumo ir, nesant įstatymo numatytų išimčių, jį besąlygiškai vykdo. Nurodyta, jog pareiškėjas turėjo teisę ginčyti kompetentingos Vokietijos institucijos sprendimą dėl mokesčio skolos, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nepateikta, pats pareiškėjas patvirtino muitinės sprendimo dėl išieškojimo neginčijęs (adm. byla Nr. I-2256-442/06, b. l. 70). Teismas nustatė aplinkybių dėl kurių atsakovo 2007 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 14-19-28040 išieškoti mokestinę nepriemoką iš E. P. turto galėtų būti panaikintas. Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija, gavusi 2006 m. gegužės 16 d. Hannover Vyriausiosios finansų direkcijos centrinės tarnybos prašymą dėl skolos išieškojimo, laikydamasi Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnio ir Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstai jį vykdė, teisėtai pradėdama mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
1. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jei yra bent vienas iš nustatytų pagrindų : 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lyginamajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje numatytu terminu nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, - po 20 dienų nuo šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai ar pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti pateiktoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Apelianto teigimu, skundžiamas sprendimas išieškoti iš jo turto į biudžetą 79974,54 Lt priimtas, nesant Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnyje numatytų sąlygų ir nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos tvarkos, todėl yra neteisėtas. Be to, iš sprendimo neaišku, kokiu pagrindu ir kokios mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas vykdomas skundžiamu sprendimu, tuo pažeistos mokesčio mokėtojo teisės (MAĮ 36 straipsnis). Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai neišanalizavo jo skundo argumentų dėl ginčijamo sprendimo neatitikimo minėtoms Mokesčių administravimo įstatymo nuostatoms, įvertino tik atsakovo argumentus dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, todėl pažeidė procesines teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis).
2. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio nuostatą, jog administracinių bylų procesas vyksta lietuvių kalba. Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Bylos nagrinėjimui atsakovas pateikė vokiečių kalba surašytų dokumentų kopijas, kurių vertimai nustatyta tvarka nebuvo patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė reikalavimą sprendimą pagrįsti tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ne lietuvių kalba pateiktų dokumentų teismas netyrė, teismo posėdyje vertėjas nedalyvavo).
Žemesnės instancijos teismas
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A17-557/2007 buvo panaikintas tuo pačiu pagrindu priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas areštuoti jo turtą, konstatavus, kad vien prašančiosios šalies kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, imtis išieškojimo veiksmų pagal nacionalinius teisės aktus nepakanka, būtinas dar vienas sprendimas - Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimui dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo (tam numatytas ne ilgesnis kaip 3 mėnesių terminas nuo prašymo gavimo Lietuvos Respublikos kompetentingoje institucijoje dienos). Minėtoje administracinėje byloje teismas nustatė, jog tarp pateiktų dokumentų nėra nei prašančios šalies sprendimo išieškoti 79974,54 Lt akcizo už tabako gaminius skolą, nei Lietuvos Respublikos kompetentingoje institucijos sprendimo. Apeliantas teigia, jog byloje nepateikus naujų įrodymų, kurie paneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu minėtoje administracinėje byloje konstatuotas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo vertinti faktines bylos aplinkybes kitaip, nei jos įvertintos aptartoje byloje.
4. Pagal Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio 1 dalį pareiškėjo (atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos) prašymas suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo turi būti pateikiamas kartu su toje valstybėje išduotu išieškojimo vykdymą leidžiančiu dokumentu ar jo patvirtinta kopija. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 2 bei 3 dalis gali būti kreiptasi į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją, prašant suteikti pagalbą, kai: 1) reikalavimas ir (arba) vykdomasis dokumentas nėra užginčyti besikreipiančioje valstybėje, išskyrus atvejus, kuriais pagal toje valstybėje galiojančius teisės aktus išieškojimas dėl tokio pobūdžio reikalavimų neturi būti stabdomas; 2) buvo išnaudotos visos besikreipiančios valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. Šių aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme. Pagalbos išieškant skolas įstatymo 18 straipsnio nuostata reikalauja, kad prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą besikreipiančioje valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų būtų pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą. Šiuo atveju byloje esantys dokumentų, kurių pagrindu Vokietijos muitinės departamentas prašo vykdyti pinigų iš E. P. išieškojimą, kopijos įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintos, dokumentų vertimai į lietuvių kalbą atlikti pažeidžiant įstatymų reikalavimus (nenurodytas vertęs asmuo, jis neįspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingą vertimą, nėra vertimą atlikusios įstaigos antspaudo, asmens parašo), tad šie dokumentai negali būti vertinami kaip atitinkantys Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio reikalavimus. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokias teisės aktų numatytas išieškojimo procedūras bei priemones dėl pinigų išieškojimo iš E. P. išnaudojo Vokietijos muitinės departamentas. Todėl, apelianto manymu, teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymą, konstatuodamas, jog prašymas dėl mokesčio išieškojimo buvo vykdomas pagrįstai. Apelianto teigimu, teismas taip pat turėjo įvertinti, ar Vokietijos muitinės departamento prašymas atitiko Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio nuostatas, ar nėra aplinkybių, numatytų šio įstatymo 15 straipsnyje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
1. VMI 2006 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (23.13-12)-R-4878 perdavė Kauno AVMI Vokietijos muitinės dokumentus dėl akcizo už tabako gaminius skolos (75974,54 Lt) išieškojimo iš Lietuvos Respublikos piliečio E. P. Prie minėto rašto buvo pridėti E. P. skolą Vokietijos muitinei pagrindžiantys dokumentai, todėl laikytina, kad E. P. yra skolingas Vokietijos Federacinei Respublikai 75974,54 Lt akcizo už tabako gaminius mokesčio.
2. Kauno apskrities VMI vykdė skolos išieškojimą iš E. P. vadovaudamasi Pagalbos išieškant skolas įstatymu. Išieškojimas yra susijęs su tam tikra specifika, nes turi būti taikomas ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, bet atsižvelgiama į tai, kad išieškojimą Vokietijoje leidžiantis dokumentas nebuvo užginčytas ir jo nebuvo galima vykdyti šioje šalyje, todėl išieškojimas yra tęsiamas Lietuvos Respublikoje.
3. Kadangi E. P. skolingas ne Lietuvos Respublikai, išieškojimą leidžiantis dokumentas nebuvo apskųstas Vokietijoje ir nebuvo nei vienos iš Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnyje numatytų sąlygų, atsakovo manymu, Kauno apskrities VMI neprivalėjo siųsti E. P. raginimo, kaip tai numato Mokesčių administravimo 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kadangi E. P. skola susidarė ne dėl deklaruotų ir nesumokėtų mokesčių Lietuvos Respublikoje, jam nebuvo surašytas patikrinimo aktas ir sprendimas, pagal kuriuos jis turėtų sumokėti mokesčius. Kauno apskrities VMI turėjo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš E. P., vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t.y. priimdama sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, perduodant jį vykdyti antstoliams. Atsakovas pažymi, jog Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 2 dalis numato, kad minėto straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomos, kai mokesčių administratorius įstatymų arba tarptautinių sutarčių pagrindu atlieka išieškojimą kitos valstybės naudai.
4. 2006 m. rugpjūčio 16 d. E. P. buvo įteiktas priminimas apie pareigą sumokėti 75974,59 Lt bei turto arešto aktas Nr. 14-28-25788. Šiuos Kauno apskrities VMI veiksmus E. P. apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. A17-557/2007). Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 9 d. nutartimi šioje byloje buvo uždrausta atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2006 m. rugpjūčio 16 d. priminime nurodytos sumos išieškojimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu E. P. apeliacinį skundą šioje byloje patenkino, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra prašančios išieškoti šalies -Vokietijos Federacijos - pradinio išieškojimą leidžiančio 2001 m. liepos 6 d. sprendimo bei Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimo. Vadovaudamasi šia nutartimi, Kauno apskrities VMI priėmė skundžiamą 2007 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 14-19-28040.
5. Administracinėje byloje Nr. A17-557/2007 (prijungta prie šios bylos) yra E. P. 75974,59 Lt skolą Vokietijos Federacinei Respublikai pagrindžiantys dokumentai su jų vertimu į lietuvių kalbą (tinkamai patvirtinti). Į šią administracinę bylą buvo pateikti Vokietijos Federacinės Respublikos Bielefeldo vyriausiosios muitinės tarnybos 2001 m. liepos 6 d. apmokestinimo pranešimas StB-2001-620083-07-2001-8000 bei 2002 m. gegužės 6 d. sprendimas pakeisti mokestį SOZ-1102-620083-05-2002-8000 su jų vertimu į lietuvių kalbą, tinkamai patvirtinti vertėjo. Į minėtas administracines bylas pateikti išieškojimą leidžiantys dokumentai, atsakovo teigimu, pavirtina, kad iš pareiškėjo išieškotina suma yra ženkliai pakitusi, t.y. už įsiskolinimą solidariai atsakingi asmenys yra įmokėję 36930,8 EUR (likusi išieškotina suma - 22003,76 EUR). Be to, 2001-2002 metų išieškojimą leidžiančiuose dokumentuose skolos sumos nurodytos nebeegzistuojančia valiuta - Vokietijos markėmis. Todėl Kauno apskrities VMI, atlikdama išieškojimą iš E. P., pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Vokietijos Federacijos muitinės raštu Nr. ZVD 330-Z4608 B-LT 92/06 bei prie jo pridėtu pranešimu dėl įsiskolinimo, kuris įvardintas kaip vykdomasis dokumentas pagal Tarybos direktyvos Nr.76/308/EEB 6 straipsnio 1 pastraipą. Atkreipiamas dėmesys, kad Vokietijos muitinės išieškojimą leidžiantys dokumentai skirtingai įvardijami: 2001 m. liepos 6 d. - "apmokestinimo pranešimas", 2002 m. gegužės 6 d. - "sprendimas pakeisti mokestį", 2006 m. gegužės 8 d. - "apmokestinimo pranešimas", tačiau visi išreiškia kompetentingos institucijos sprendimą išieškoti jame nurodytą sumą. Vokietijos Federacijos muitinės rašte Nr. ZVD 330-Z4608 B-LT 92/06 nurodyta, kad Bielefeldo pagrindinės muitinės tarnybos sprendimas Nr. STB-2001-620083-07-2001-8000 apskųstas nebuvo, iki šios dienos sumokėta 36 930,80 EUR. Taip pat šiame rašte nurodoma, kad dėl likusios nepriemokos sumokėjimo buvo išrašytas vykdomasis raštas, o gavus mokėjimus, bus informuojama apie sumažinamą skolos sumą. Todėl laikytina, kad Vokietijos Federacijos prašymas suteikti pagalbą atitiko Įstatymo 10 straipsnio reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo j a:
IV.
Pareiškėjas E. P. skundžia Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. sprendimą Nr.14-19-28040 išieškoti mokestinė nepriemoką (75 974,59 Lt) iš jo turto. Nors sprendime nenurodyta, tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, jog ginčijamas sprendimas priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai teikiant pagalbą Europos Sąjungos valstybės narės (Vokietijos) kompetentingai institucijai (Vokietijos muitinės departamentui) pagal jos pateiktą prašymą dėl skolos - nesumokėto akcizo už apdorotą tabaką išieškojimo iš E. P.
Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų (šiuo atveju – VMI) pagalbos teikimą Europos Sąjungos valstybių narių (šiuo atveju – Vokietijos) kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Vokietijos muitinės departamentui) pagal jų prašymus dėl atitinkamų skolų išieškojimo reglamentuojantis nacionalinės teisės aktas yra 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas Nr.IX-1781. Iš Pagalbos išieškant skolas įstatymo 1 straipsnio 2 dalies ir priedo matyti, kad šis įstatymas yra skirtas užtikrinti kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą: 1) 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvą 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių, (papildyta 1979 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 79/1071/EEB, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB ir 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB); 2) 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyvą 2002/94/EB, nustatanti išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamo ginčo atveju turi būti remiamasi minėtais Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, administracinis teismas taip pat privalo vadovautis Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais.
Įgyvendinant Direktyvos 79/1071/EEB 7 straipsnį, Pagalbos išieškant skolas įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas gali kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją prašydamas suteikti pagalbą, kai: 1) reikalavimas ir (arba) vykdomasis dokumentas nėra užginčyti pareiškėjo valstybėje, išskyrus atvejus, kuriais pagal pareiškėjo valstybėje galiojančius teisės aktus išieškojimas dėl tokio pobūdžio reikalavimų neturi būti stabdomas; 2) buvo išnaudotos visos pareiškėjo valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros bei priemonės, tačiau pinigų suma nebuvo išieškota arba buvo išieškota ne visa pinigų suma. Prašymui pateikti reikalingų aplinkybių buvimą pareiškėjas privalo patvirtinti savo prašyme, kuris turi būti pateikiamas kartu su pareiškėjo valstybėje išduotu ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiančiu dokumentu arba jo patvirtinta kopija (Direktyvos 79/1071/EEB 7 straipsnio 1 dalis, Įstatymo Nr.IX-1781 10 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įgyvendinant Direktyvos 76/308/EEB 8 straipsnį, Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnis nustato, kad sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje (Įstatymo Nr.IX-1781 11 straipsnio 1 dalis). Be sprendimo, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, turi būti priimtas Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos sprendimas, tolygus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo (Įstatymo Nr.IX-1781 11 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija priima per 3 mėnesius nuo pareiškėjo prašymo gavimo Lietuvos Respublikos kompetentingoje institucijoje dienos (kai reikalavimas arba sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, užginčijamas šio Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka, 3 mėnesių termino skaičiavimas sustabdomas nuo pranešimo apie sprendimo užginčijimą gavimo Lietuvos Respublikos kompetentingoje institucijoje dienos, Įstatymo Nr.IX-1781 11 straipsnio 3 dalis).
Pagalbos išieškant skolas įstatymo 7 straipsnis nustato, kad pareiškėjo, t.y. kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos, prašymu Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija šio Įstatymo 2 straipsnyje išvardytas ir prašyme nurodytas pinigų sumas išieško pagal tokias pat jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, taikomas tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Tiesioginiu asmens įsiskolinimu Pagalbos išieškant skolas įstatymo taikymo prasme laikoma mokestinė nepriemoka, skola muitinei bei kitos šio Įstatymo 2 straipsnyje nurodytos nesumokėtos pinigų sumos (tarp jų – akcizas už apdorotą tabaką), kurios turėjo būti sumokėtos į Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetą arba į atitinkamus pinigų fondus. Taigi, Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai (šiuo atveju – VMI) Direktyvos 79/1071/EEB 7 straipsnyje ir Pagalbos išieškant skolas įstatymu nustatyta tvarka gavus Europos Sąjungos valstybės narės prašymą ir išieškojimo vykdymą pareiškėjo valstybėje leidžiantį dokumentą, skolos išieškojimas vykdomo procedūroje turėtų būti remiamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006 m. gegužės 19 d. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gavo Vokietijos (Hanoveris) Vyriausiosios finansų direkcijos 2006 m. gegužės 16 d. raštu Nr.ZVD330-Z 40608 B-LT 92/06 pateiktą prašymą remiantis Direktyvos 76/308/EEB (pakeista 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EEB) 6-13 straipsniais išieškoti iš E. P. akcizo už tabako gaminius skolą imantis išieškojimo užtikrinimo priemonių. Minėtame Vokietijos kompetentingos institucijos rašte nurodyta, kad reikalavimai E. P. nustatyti remiantis Bendrijos muitinės kodeksu pagal 2001 m. liepos 6 d. Bielefeld pagrindinės muitinės sprendimą STB-2001-620083-07-2001-8000, kurio skolininkas neapskundė. Paaiškinta, kad E. P. pagal Bendrijos muitinės kodeksą yra solidarus skolininkas su kitais dviem asmenimis, yra sumokėta 36 930, 80 EUR, nesumokėtam likučiui išduotas vykdomasis dokumentas.
VMI 2006 m.gegužės 31 d. raštu Nr.(23.13-12)-R-4878 iš Vokietijos kompetentingos institucijos gautą prašymą perdavė vykdyti Kauno apskrities VMI. Atsakovas 2006 m. rugpjūčio 16 d. įteikė E. P. priminimą apie pareigą sumokėtu 75 974,59 Lt mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės reikalavimą, tos pačios dienos turto arešto aktu Nr. 14-28-25788 areštavo jo nekilnojamąjį turtą. 2008 m. rugpjūčio 17 d. apeliantas pateikė atsakovui prašymą išduoti jam dokumentus dėl nepriemokos apskaičiavimo. Kaip matyti iš atsakovo 2006 m. rugpjūčio 18 d. rašto Nr.15.4-Nr-3248 ir 2006 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr.(15.3-14)-K-7928, atsakovas pateikė pareiškėjui Vokietijos (Hanoveris) Vyriausiosios finansų direkcijos 2006 m. gegužės 16 d. rašto Nr.ZVD330-Z 40608 B-LT 92/06 ir jo priedų kopijas. Pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities VMI 2006 m. rugpjūčio 16 d. priminimą ir 2006 m. rugpjūčio 16 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25788. Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu (adm. byla Nr. I-2256-442/06) skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - Kauno apskrities VMI 2006 m. rugpjūčio 16 d. priminimą ir turto arešto aktą panaikino. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad mokesčių inspekcija neturėjo teisinio pagrindo pradėti išieškojimo procedūros ir imtis išieškojimo užtikrinimo priemonių, kadangi nėra nei prašančiosios išieškoti 75 974,54 Lt akcizo už tabako gaminius skolą šalies sprendimo, nei Lietuvos kompetentingos institucijos sprendimo (Pagalbos išieškant skolas įstatymo 11 straipsnis). Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 28 d. priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą Nr.14-19-28040 išieškoti mokestinę nepriemoką (75 974,59 Lt) iš turto, persiųsdama sprendimą vykdyti antstoliui (2007 m. birželio 29 d. raštas Nr.15.4-N-1932). Byloje nustatyta, kad Vokietijos kompetentingos institucijos sprendimai dėl E. P. skolos Vokietijos Federacinei Respublikai (2001 m. liepos 6 d. Bielefeld pagrindinės muitinės sprendimas STB-2001-620083-07-2001-8000 ir jį pakeičiantis 2002 m. gegužės 6 d. sprendimas SOZ-1102-620083-05-2002-8000)VMI buvo gauti 2007 m. rugpjūčio 20 d., o Kauno apskrities VMI persiųsti 2007 m. rugpjūčio 22 d. raštu. Atsakovas gautų dokumentų kopijas 2007 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr.15.4-N-2309 persiuntė pareiškėjui (b.l.32).
Pareiškėjas išdėstė argumentus, kad prašymą Lietuvos Respublikos kompetentingai institucijai (VMI) pateikęs pareiškėjas (Vokietijos kompetentinga institucija) jo niekada neinformavo apie skolą Vokietijos muitinei. Pasak pareiškėjo, Vokietijos muitinės priimtus sprendimus dėl skolos išieškojimo 2007 m. rugpjūčio 29 d. jam pateikė Kauno apskrities VMI. Pasak apelianto, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokias teisės aktų numatytas išieškojimo procedūras bei priemones dėl pinigų iš jo išieškojimo išnaudojo Vokietijos muitinės departamentas, kad vykdymo dokumentą dėl skolos išieškojimo galėtų pateikti Lietuvos kompetentingai institucijai, be to, pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų.
Direktyvos 78/308/EEB (pakeistos 2001 m. birželio 15 d. Direktyva 2001/44/EB) 12 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu užginčijamos vykdymo priemonės, kurių imamasi valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, ieškinys pateikiamas tos valstybės narės kompetentingai institucijai pagal tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija vykdymo priemones. Bylą nagrinėjančiai kolegijai, atsižvelgus į apelianto išdėstytus argumentus, iškilo klausimas dėl teisminės kontrolės apimties, kurią nacionalinis teismas gali atlikti kai yra ginčijamos vykdymo priemonės, kurių imasi prašymą Direktyvoje 78/308/EEB (pakeistą pirmiau minėtomis Direktyvomis) nustatyta tvarka gavusios Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija dėl skolos išieškojimo, t.y. ar prašymą gavusios valstybės narės nacionalinis teismas turi ir gali tikrinti (jei gali, kokiomis priemonėmis), ar pareiškėjo kompetentinga institucija apie sprendimą dėl skolos išieškojimo ir vykdymą leidžiantį dokumentą įteikė (nustatyta tvarka tinkamai pranešė) skolininkui, ar prašymą gavusios valstybės narės kompetentingos institucijos pranešimas skolininkui apie valstybės pareiškėjos priimtą sprendimą dėl skolos išieškojimo ir vykdomąjį dokumentą ir šių dokumentų įteikimas skolos išieškojimą vykdančioje valstybėje narėje gali būti pripažįstamas nepažeidžiančiu skolininko teisių.
Teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje iškilę Direktyvos 78/308/EEB (pakeistos pirmiau minėtomis Direktyvomis) aiškinimo ir taikymo klausimai iš esmės yra tie patys kaip ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr.A556-1719/2008 ir yra reikšmingi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui formuojant vienodą teismų praktiką administracinėse bylose (ABTĮ 13 straipsnis) sprendžiant administracinius ginčus, kylančius skolininkui ginčijant vykdymo priemones, kurias jam taiko Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, gavusios Europos Sąjungos valstybių narių prašymus dėl skolos išieškojimo.Remiantis išdėstytais argumentais administracinė byla pagal pareiškėjo E. P. skundą stabdytina iki bus išspręsta administracinė byla Nr.A556-1719/2008.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
sustabdyti administracinę bylą kol bus išspręsta administracinė byla Nr.A556-1719/2008.
Nutartis neskundžiama.