- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-03
- Bylos Nr.
- ATP-743-348/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Svetlana Jurgaitienė
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Svetlana Jurgaitienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau Institucija) ir H. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarimo H. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos specialistas R. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad H. S. 2014 m. balandžio 23 d. apie 9.20 val. Kaune, Sukilėlių prospekto ir Eivenių gatvės sankirtoje, vairuodamas transporto priemonę Renault Laguna, v. n. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, važiuodamas per sankryžą šalutiniu keliu, nepraleido automobilio Chrysler Town & Country, v. n. (duomenys neskelbtini) važiuojančio pagrindiniu keliu, ir su juo susidūrė. Nesustojęs, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9; 158; 231.1. punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2014 d. gegužės 19 d. nutarimu H. S. pripažino padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. bei 130 str. 1 d. ir nubaudė pagal ATPK 127 str. 2 d. - 100,00 Lt (vieno šimto litų) bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. pritaikius ATPK 30¹ str. - 2000,00 Lt (dviejų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Pritaikė Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d. ir paskyrė nuobaudą sankcijos, numatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose, t.y. galutinę nuobaudą paskyrė - 2000,00 Lt (dviejų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Šalies argumentai
Nesutikdama su minėtų nutarimu Institucija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014-05-19 nutarimą, dalyje dėl ATPK 130 str. 1 d. kaip nepagrįstą ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. H. S. už nusižengimą numatytą ATPK 130 str. 1 d. skirti - 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 36 mėn. Vadovaujantis 33 str. 2 d. nuostatomis galutinę nuobaudą skirti - 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 36 mėn. Skunde nurodė, kad įvertinus aplinkybes, apibūdinančias padaryto pažeidimo pobūdi bei padarinius, ir pažeidėjo asmenybę, taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nebuvo teisinio pagrindo. Įvertinus nustatytus automobilių apgadinimus ir liudytojo, V. R. parodymus darytina išvada, kad H. S. nepajusti automobilių kontakto negalėjo, nes jo vairuojamas automobilis kitą automobilį kliudė priekine daigiau kaire dalimi, kuri yra vairuotojo matomumo zonoje ir pagal V. R. parodymus, automobilių kontaktas buvo gerai juntamas ir pakankamai garsus. Pažymėtina, kad KET pažeidimus padaręs asmuo, H. S. buvo sustabdytas tik trečiojo eismo dalyvio dėka, kuris užblokavo jo vairuojamą automobilį, nors liudytojas, V. R. po automobilių susidūrimo pradėjo jį vytis, signalizuodamas garso signalu bei blyksėdamas šviesomis.
H. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nutarimo dalį, kuria nuspręsta jam už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK130 str. 1 d., paskirti 2000,00 Lt baudą su šešių mėnesių teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu ir šioje dalyje bylą nutraukti. Skunde nurodė, kad teismas pažeidė ATPK 256 str., 257 str. nuostatas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodymų vertinimą bei ATPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nesiėmė priemonių visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Minėtas pažeidimas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto nutarimo priėmimą. Byloje, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad H. S. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.
Skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, fotonuotraukose užfiksuoti H. S. automobilio apgadinimai bei jų mastas yra ATPK 127 str. 2 d. nustatyto pažeidimo objektyviosios pusės požymiai, už ką jam ir turėtų būti paskirta nuobauda, tačiau jie jokiu būdu nepatvirtina ir negali patvirtinti, jog H. S. žinojo ir suprato, kad apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę bei sąmoningai, siekdamas nuslėpti savo asmenybę ir išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad tiek ant H. S., tiek ant liudytojo automobilio matosi tiktai braukimo žymės ir nėra jokių didelių ir žymių automobilių apgadinimų (įlenkimų ir t.t.), kas reiškia, kad apskritai smūgio eismo įvykio metu nebuvo arba jis buvo toks nestiprus, kad pajusti jo nebuvo įmanoma. Be to, kadangi H. S. turi klausos sutrikimų, todėl logiška, kad išgirsti smūgio, jei toks ir buvo, objektyviai negalėjo. Taip pat akcentuotina, kad liudytojas (nukentėjusysis), kuris iš esmės turi priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi, patvirtino, kad iš karto po eismo įvykio H. S. elgesys niekuo neišsiskyrė bei nebuvo panašu į tai, kad siektų skubiai pasišalinti iš eismo įvykio.
Taip pas H. S. savo skunde pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, pažeidė ATPK 130 str. 1 d. nuostatas bei nukrypo nuo LVAT formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokio pobūdžio bylose, nes nenustačius H. S. veikoje tyčios, kaip vienos iš būtinos administracinio teisės pažeidimo sudėties sąlygų, konstatavo pažeidimą bei paskyrė administracinę nuobaudą, dėl ko minėtas pažeidimas turėjo įtakos neteisėto nutarimo priėmimui. Pažymėtina, kad H. S. neturėjo jokio motyvo ir pagrindo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes automobilį vairavo blaivus ir turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Todėl, jo veikoje nėra tyčios, kaip vienos iš būtinos administracinio teisės pažeidimo sudėties sąlygų. Teismas turėjo ir privalėjo įvertinti ne tik automobilių apgadinimo pobūdį (vien tiktai braukimo žymės), bet ir pažeidėjo amžių, nes natūralu, kad tokio amžiaus asmenų koncentracija, pastabumas ir reakcija bet kokiu atveju yra prastesni nei jaunesnio amžiaus asmenų. Tokiu būdu net ir kliudžius nukentėjusiojo automobilį kaire priekine mano automobilio dalimi, esant itin nestipriam kontaktui, kurį patvirtina vien tik braukimo žymes, būdamas pakankamai garbaus amžiaus bei turėdamas klausos sutrikimui, jis negalėjo ne pajusti nei girdėti, jog kliudė kitą automobilį.
Nors nagrinėjamos bylos atveju teismas pagristai atsižvelgė į eilę reikšmingų faktinių aplinkybių ir paskyrė švelnesnę nei įstatyme nustatyta minimali nuobauda, tačiau nepaisant tos aplinkybes, kad H. S. apskritai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuobauda, kuria jis yra nubaustas ATPK 130 str. 1 d. pagrindu, teismo paskirta nuobauda, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principams ir vertinant pažeidimo pobūdį, faktines aplinkybes, H. S. asmenybę, yra akivaizdžiai per griežta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą H. S. prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos ir H. S. apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl H. S. apeliacinio skundo.
Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde ginčija įrodymų vertinimą bei savo kaltę dėl pažeidimo numatyto ATPK 130 str. 1 d. padarymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą, konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, o įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog H. S. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame H. S. skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Nors H. S. savo kaltę neigia dėl administracinio teisės pažeidimo numatyto ATPK 130 str. 1 d. padarymo, ji byloje įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga – administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 3), eismo įvykio vietos schema (b. l. 4), fotonuotraukomis (b. l. 5-8) tarnybiniu pranešimu (b. l. 16-17), liudytojo V. K. paaiškinimu (b. l. 15), liudytojo V. R. paaiškinimu (b. l. 9) bei teismo posėdyje duotais parodymais (b. l. 23 – 24) ir kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais.
Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo ir pirmosios instancijos ginčijamo nutarimo, teismas išsamiai ir laikydamasis administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos taisyklių išnagrinėjo bylą, išklausė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus ir liudytojo V. R. parodymus bei išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog byloje surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti bei teismo visapusiškai įvertinti įrodymai yra pakankami teigti, jog teismo nustatytomis aplinkybėmis bei laiku, jog H. S. vairuodamas transporto priemonę Renault Laguna, v. n. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, važiuodamas per sankryžą šalutiniu keliu, nepraleido automobilio Chrysler Town & Country, v. n. (duomenys neskelbtini) važiuojančio pagrindiniu keliu, su juo susidūrė bei jautė, kad kliudė kitą automobilį ir suprato, jog sukėlė eismo įvykį, dėl ko turėjo pasilikti eismo įvykio vietoje bei vykdyti KET 234 str. reikalavimus, tačiau H. S. eismo įvykio vietoje nesustojo, nepasiliko ir iš jos pasišalino ir tai parodo jo tyčinius veiksmus. Tai patvirtina liudytojo V. R. parodymai, taip pat liudytojo V. K. paaiškinimas po įvykio bei policijos pareigūno G. P. tarnybinis pranešimas. Įvykio liudytojas V. R. patvirtino aplinkybę, jog H. S. automobilis jo automobilį kliudė priekiu ir smūgis buvo gerai jaučiamas ir girdimas, mano, jog ir pažeidėjas turėjo tą smūgi jausti, nes automobilis nemažas, perbraukta pravažiuojant. Policijos pareigūnas G. P. tarnybiniame pranešime nurodė, kad H. S. duodamas paaiškinimus apie eismo įvykį dėl kokių priežasčių nepasiliko eismo įvykio vietoje paaiškinti nesugebėjo, buvo pasimetęs. Pagal užfiksuotus transporto priemonių apgadinimus aiškiai buvo matomos braukimo žymės, todėl nematyti ar nepajausti susidūrimo, pareigūno vertinimu, buvo neįmanoma. Įvykio liudytojas V. K. paaiškinime nurodė, jog matė eismo įvykį, kaip Renault Laguna vairuotojas atsitrenkė į automobilį Chrysler Town & Country ir nesustojęs įvykio vietoje nuvažiavo. Matydamas, jog pažeidėjo automobilis nuvažiavo, jį vijosi, signalizavo bei padėjo jį sustabdyti. Taip pat ir iš automobiliams padarytų sugadinimų mąsto – Renault Lagunai nubraukto priekinio bamperio, braukimo žymių ant priekinio valstybinio numerio, priekinės panelės nubrozdinimo, transporto priemonei Chrysler Town Country braukimo žymių ant užpakalinio bamperio, spręstina, kad kontaktas negalėjo būti nejuntamas, todėl H. S. argumentai, jog jis nejautė ir nematė, jog kliudė kitą automobilį, kaip ir pagrįstai nurodė apylinkės teismas, yra neįtikinantys bei vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą.
Šalies argumentai
H. S. taip pat savo skunde nurodė, jog apskritai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuobauda, kuria jis yra nubaustas ATPK 130 str. 1 d. pagrindu ir teigia, kad teismo paskirta nuobauda, vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principams ir vertinant pažeidimo pobūdį, faktines aplinkybes, H. S. asmenybę, yra akivaizdžiai per griežta.
ATPK 130 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei visą eilę reikšmingų faktinių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas H. S. būtų akivaizdžiai neadekvatus bei prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas H. S. taikyti ATPK 30¹ str. ir skyrė švelnesnę nuobaudą, t. y. mažesnę baudą ir trumpesnį nei numatytas ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Dar labiau švelninti paskirtą nuobaudą arba jos visai neskirti, atsižvelgiant į tas pačias aplinkybes, į kurias jau atsižvelgė pirmosios instancijos teismas skirdamas nuobaudą, aukštesniajam teismui nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinio skundo.
Institucijos apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad įvertinus aplinkybes, apibūdinančias padaryto pažeidimo pobūdi bei padarinius, ir pažeidėjo asmenybę, taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nebuvo teisinio pagrindo.
Aukštesnysis teismas pažymi, jog skirdamas nuobaudą už ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą teismas privalo vadovautis bendrosiomis nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis ATPK 30 straipsnyje, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias, atsakomybę sunkinančias aplinkybes (ATPK 31 str., 32 str.), įvertina kitų nuobaudos individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą.
Sprendžiant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirtos nuobaudos teisingumo klausimą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurių turinys nėra neteisingas. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą, ir skirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatytoji minimali, arba švelnesnę nuobaudą, nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Pagal suformuotą teismų praktiką administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).
Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad H. S. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jo sukeltas eismo įvykis nebuvo itin pavojingas bei nesukėlė sunkių pasekmių, H. S. dėl KET pažeidimo, sukėlusio kito automobilio sugadinimą, prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ta, kad pažeidimus padarė asmuo, sulaukęs 65 metų, administracine tvarka nėra baustas, vairavimo stažas didesnis nei 50 metų, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. H. S. yra pensininkas, turi sveikatos problemų, sveikatos problemų turi ir jo sutuoktinė. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad H. S. paskyrus nors ir minimalią ATPK 130 str. 1 d. numatytą nuobaudą, ji nebus adekvati ir proporcinga padaryto pažeidimo pavojingumui bei pažeidėjo asmenybei, todėl padarė išvadą, kuriai pritaria ir aukštesnysis teismas, kad yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog H. S. paskirta nuobauda nėra per švelni ir griežtinti ją Institucijos skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai pakankamai išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Keisti nutarimą apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliaciniai skundai atmetami.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutarimą palikti nepakeistą, H. S. ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinių skundų netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.