Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2003 m. lapkričio 13 d., apie 19 val., apsvaigęs nuo alkoholio, namo, esančio (duomenys neskelbtini) įrengtose pagalbinėse patalpose, priklausančiose A.N., suprasdamas, kad G.M., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, pastarąją nugirdė. Po to, tą patį vakarą, apie 20 val. 30 min., R. S. , D.V. automobiliu (duomenys neskelbtini), nuvežus į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje esantį miškelį, prie kelio (duomenys neskelbtini), automobilyje likęs vienas su nukentėjusiąja ir turėdamas tikslą su ja lytiškai santykiauti, pagrasino G.M. sumušti, susidoroti su pastarosios motina ir, sugriebęs nukentėjusiąją už plaukų, tyčia, lenkdamas jos galvą prie savo lytinio organo, keliu sudavė G.M. į kaktos sritį, padarydamas jai poodinę kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Tokiu būdu palaužęs G.M. pasipriešinimą, prieš pastarosios valią įvedė savo lytinį organą į jos burną ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Šiais savo nusikalstamais veiksmais nuteistasis nukentėjusiajai sukėlė trumpalaikį praeinantį psichikos sutrikimą-adaptacijos sutrikimą, vyraujant kitiems emociniams sutrikimams, trukusį ilgiau negu dešimt dienų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė skundą atmesti, o nuteistojo gynėjas – patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo kaltė dėl seksualinio prievartavimo yra neginčijamai įrodyta. Apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados nepaneigia.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiosios parodymų vertinimui, akcentuojant juose esančius ar tariamus prieštaravimus ir nenuoseklumus, kurių, apelianto nuomone, teismas netyrė.

Kolegijai suprantamas apelianto noras laikyti nukentėjusiosios parodymus nepatikimais. Tačiau argumentai, kuriais grindžiami tokie apelianto teiginiai yra arba nepagrįsti arba išgalvoti. Nukentėjusioji niekada, tame tarpe ir pirmos apklausos metu (b.l. 15-17) nedavė parodymų, kad ją be R. S. išprievartavo dar vienas vaikinas. Tai, kad G.M. parodymai dėl G. N. veiksmų pobūdžio yra skirtingi, dar neduoda pagrindo abejoti visų jos parodymų patikimumu, juo labiau, kad paminėta nukentėjusioji teisme pakankamai motyvuotai paaiškino šių prieštaravimų atsiradimo priežastis. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti prieštaravimai dėl kitų šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų veiksmų neturi jokios įtakos sprendžiant R. S. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai, liudytojams N. M., D.V., S. B., A.N., G. N. ir nuteistajam būnant rūsyje įrengtose patalpose, N. M. ir G.M. eidavo į tualetą. Be to, iš baudžiamosios bylos matyti, kad N. M. iš paminėtų patalpų pasišalino, palikdama nukentėjusiąją vieną kartu su jau nurodytais asmenimis. Todėl natūralu, kad N. M. galėjo negirdėti nukentėjusiajai sakomų žodžių apie lytinius santykius ar lytinės aistros tenkinimą.

Iš nukentėjusiosios ir liudytojos N. M. parodymų seka, kad jos buvo verčiamos gerti alkoholinius gėrimus ir kad joms buvo grasinama sudaužyti butelį į galvą. N. M. ir G.M. niekada neteigė, kad tokio pobūdžio smurtą nuteistasis grasino pavartoti vienu metu abiejų merginų atžvilgiu. Tai, kad aptariamoje situacijoje nepilnametės nukentėjusioji ir liudytoja buvo įsitikinusios, jog grasinimas adresuojamas konkrečiai jai, nedaro paminėtų asmenų parodymų prieštaringais.

Nekyla abejonių, jog nukentėjusiosios orientavimasis laike dėl girtumo buvo apribotas. Tačiau, tai nereiškia, kad ji negali prisiminti ir teisingai atpasakoti esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Būtent tai ir akcentuojama teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte (b.l. 50-52, t. 1).

Neatitinka tikrovės apelianto teiginys, jog patalpos durys rūsyje buvo nerakinamos. Kad šios durys buvo rakinamos įleidžiama spyna seka iš įvykio vietos apžiūros protokolo (b.l. 9-10, t. 1). Tai patvirtino ir įvykio vietos apžiūrą atlikęs pareigūnas A.V., kuris beje nurodė, jog ir šio procesinio veiksmo atlikimo metu durys buvo užrakintos, o raktą jis gavo iš A.N. motinos. Be to, ikiteisminio tyrimo metu A.N., kurio negalima įtarti suinteresuotumu apkalbėti nuteistąjį, parodė, jog G.M. pasiprašė išleidžiama iš rūsio ir jis tą padarė (b.l. 165 t. 1). Tai reiškia, kad durys buvo užrakintos, nes priešingu atveju A.N. nebuvo jokios prasmės tai daryti.

Be deklaratyvių ar nenuoseklių nuteistojo teiginių apie nukentėjusiosios parodymų nesavarankiškumą (vienu atveju teigiama, kad apkalbėti apeliantą G.M. inspiravo N. M. , o kitu – I.M.), byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius. Priešingai, nukentėjusioji, liudytoja N. M. ir I.M. kategoriškai paneigė tokią galimybę. Kad nukentėjusioji neturi jokio motyvo apkalbėti apeliantą netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, kad ji nėra pareiškusi civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors tokios žalos padarymas yra akivaizdus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji ir jos motina I.M. niekada nedavė parodymų, jog apie seksualinį prievartavimą ar išžaginimą pirma pradėjo kalbėti (klausti) I.M. Taigi, ir šis apelianto teiginys yra neatitinkantis tikrovės.

Sprendžiant nuteistojo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo klausimus, taip pat jokios reikšmės neturi tai, kur ir kokiu momentu pradėjo vemti nukentėjusioji (lauke ar automobilyje, prieš seksualinį prievartavimą ar po jo).

Byloje iš tiesų yra duomenų (b.l. 44, 46 t. 1), kad G.M. linkusi meluoti, turi lakią fantaziją. Tačiau, kaip nurodyta teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte, tokios savybės yra būdingos tiriamosios amžiaus tarpsniui. Jau paminėtame akte taip pat konstatuojama, kad ji gali teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai teisingus parodymus. Kad nukentėjusiosios parodymai apie seksualinio prievartavimo aplinkybes, o tuo pačiu apie apelianto veiksmų apimtį yra teisingi, patvirtina teismo medicinos ekspertizės išvada (b.l. 29 t. 1) ir kiti teismo nuosprendyje aptarti ir tinkamai įvertinti savarankiški įrodymų šaltiniai, kurių visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad R. S. kaltė dėl seksualinio prievartavimo yra įrodyta.

Priešingai nei teigia apeliantas, teismo nuosprendyje nėra konstatuojama, kad R. S. tiesiogiai prašė nukentėjusiosios pakeisti parodymus. Teismo nuosprendyje, išdėstant G.M. parodymus, pažymėta, jog ši nukentėjusioji parodė, kad R. S. į butą ji neįsileido, o parodymus vėliau prašė pakeisti G. N. , kiek toliau stovint R. S. .

Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir suprantamai nurodė, kokiais įrodymais grindžia savo išvadas. Paminėtame procesiniame dokumente aptarti nukentėjusiosios, liudytojų V.M., I.M., K.Č., D.K., A.V. parodymai, teismo medicinos teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės aktai. Apygardos teismas taip pat tinkamai įvertino liudytojų D.V., A.N., G.N., S.B. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 144-145, t. 1) ir teisme D.V. nurodė, kad nukentėjusiajai ir R. S. likus automobilyje, girdėjo iš jo sklindantį merginos riksmą. S.B. ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 152-153 t. 1) teigė, jog R. S. ar G. N. automobilyje liepė G.M. mautis kelnes. Vėlesnės apklausos metu ji nurodė, kad šie asmenys siūlė ,,daryti“ ją. Šie D.V. ir S. B. parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiosios parodymais. Todėl apygardos teismas netikėti jais neturėjo pagrindo. Liudytojų A.N. ir G. N. parodymų apie patį seksualinio prievartavimo faktą informacinė vertė yra ribota, nes jie negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad R.S. aplamai buvo likęs automobilyje vienas su G.M.

Apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, nuosprendyje nurodė kokiais S.B. parodymais rėmėsi ir kuriuos atmetė. Toks liudytojų parodymų vertinimas yra teisingas.

Kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės keisti parodymus ir pasirinkti bet kokią gynybos taktiką. Šiomis teisėmis apeliantas pakankamai aktyviai naudojosi. Štai, pirmosios apklausos metu jis aplamai neigė, kad buvo sustoję miškelyje (b.l. 19 t. 2). Vėlesnėje apklausoje (b.l. 25-26 t. 2) šį faktą jau pripažino, tačiau tvirtino, kad su nukentėjusiąja vienas automobilyje nebuvo pasilikęs. Papildomos apklausos metu (b.l. 28-29 t. 2) jis jau negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti šios aplinkybės. Teisme R. S. pripažino, kad buvo likęs su nukentėjusiąja automobilyje vienas ir tuo metu reguliavo radijo imtuvą. Apeliantas, nenurodydamas jokių įtikinamų priežasčių, keitė savo parodymus ir dėl durų užrakinimo fakto, G.M. pilnametystės. Todėl laikyti tokius R. S. parodymus patikimais įrodymais ir jais remtis teismas neturėjo pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistasis net nenurodo kurie nuolat keičiami parodymai jo nuomone yra teisingi ir kuriuos parodymus reikia dar papildomai analizuoti, tirti, gretinti su kitais bylos įrodymais.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. S. aiškinimus (jog jam inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė) reikia vertinti kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės yra vienareikšmiškai teisinga.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymus motyvuotai pasisakė, kad apžiūrėti rūsyje esančios patalpos duris, praėjus beveik dešimčiai mėnesių nuo nusikaltimo padarymo, nėra prasmės. Be to, ši nusikaltimo tyrimui reikšminga aplinkybė (durų rakinimas įleidžiama spyna) yra pakankamai aiškiai užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole. Paminėtą aplinkybę teismas dar papildomai aiškinosi apklausdamas apžiūrą atlikusį pareigūną. Pažymėtina ir tai, kad netgi pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 25-26 t. 2) faktiškai pripažino, jog durys buvo užrakintos.

Apelianto prašymas skirti teismo medicinos ekspertizę tikslu nustatyti ar galėjo R. S. prieš G.M. valią, nepadarant sužalojimų, įgrūsti pro sukastus dantis nukentėjusiajai į burną savo lytinį organą, yra sunkiai suvokiamas ir nereikalaujantis išsamesnio aptarimo. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad šių aplinkybių įvertinimui nereikalingos jokios specialios žinios iš teismo medicinos srities, juo labiau, kad nukentėjusioji niekada netvirtino, jog apeliantas savo lytinę aistrą oraliniu būdu tenkino pro sukastus dantis.

Tokiu būdu, nepagrįstų ir nemotyvuotų nuteistojo ir jo gynėjo prašymų atmetimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip BPK 7 str. įtvirtinto rungimosi principo pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai pagrindė savo išvadą dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo. Su šiais motyvais kolegija sutinka ir todėl detaliau jų neaptarinėja.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.