Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. V. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo M. V. pripažino kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jai paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V. nubausta už tai, kad 2011 m. liepos 31 d. apie 23.20 val., Joniškio rajone, kelio (duomenys neskelbtini) km, vairavo transporto priemonę – V. D. vardu registruotą automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė kelio važiuojamosios dalies viduriu ėjusį, nevilkėjusį šviesą atspindinčios liemenės, neturėjusį šviesą atspindinčių elementų, pėsčiąjį V. S., jam nežymiai sutrikdė sveikatą, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, nepranešusi policijai. Tuo M. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 231.4 punkto reikalavimus.

Apeliantės manymu, yra sąlygos taikyti ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį, nes partrenktasis pėsčiasis ėjo kelio važiuojamosios dalies viduriu, nevilkėjo šviesą atspindinčios liemenės ir neturėjo jokių kitų šviesą atspindinčių elementų, todėl ji neturėjo galimybės anksčiau pastebėti pėsčiojo kelyje ir imtis veiksmų, kad būtų išvengta eismo įvykio. Tai sukėlė jai susijaudinimą ir išgąstį, o susidūrimo išvengti buvo per vėlu. Apeliantė teigia, kad ji savo kaltę pripažįsta ir gailisi dėl padaryto pažeidimo, tačiau prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, kad iš karto po įvykio neturėjo jokių galimybių iškviesti pagalbą, nes neberado telefono, važiavo pas draugą, ir su juo grįžo į įvykio vieta būtent dėl to, kad suteiktų pagalbą nukentėjusiajam ir kad galėtų pranešti apie įvykį policijai. Apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykio (kurio kaltininkas ir buvo nukentėjusysis) metu ir po to buvo labai susijaudinusi ir išgąsdinta, todėl nesugebėjo aiškiai apgalvoti savo veiksmų, pasitraukiant iš eismo įvykio vietos, pasekmių. Tai, kad buvo ištikta šoko, minėtoje baudžiamojoje byloje paliudijo ir jos draugas T. B., pas kurį iš karto po eismo įvykio ir atvažiavo. Teigia, kad taip pasielgdama nesitikėjo išvengti atsakomybės ar pasislėpti (t. y. šis jos veiksmas nebuvo tyčinis), o greičiau dėl išgąsčio. Apeliantė nurodo, kad nuoseklūs jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme administracinėje byloje patvirtina, jog iš karto po susidūrimo norėjo iškviesti pagalbą ir policiją, tačiau niekaip nesugebėjo rasti mobiliojo telefono, kuris turbūt nuo staigaus stabdymo buvo nukritęs. Tada impulsyviai, norėdama kuo greičiau pranešti apie eismo įvykį pareigūnams, nusprendė greitai nuvažiuoti iki draugo T. B., gyvenančio netoliese, su juo labai greitai grįžo į įvykio vietą, ketindami iš eismo įvykio vietos informuoti apie eismo įvykį policijos pareigūnus, tačiau kai bandė tai daryti, įvykio vietoje buvę žmonės juos informavo, kad policijai jau yra pranešta. Teigia, kad ji manė, jog nukentėjusiajam galbūt bus reikalinga medicininė pagalba, kurios ji suteikti negalėtų, todėl, neturėdama telefono, būtų sugaišusi laiką, kuris galėjo būti reikšmingas nukentėjusiojo sveikatai. Visos šios aplinkybės, jos nuomone, įrodo, jog jos pasitraukimas iš įvykio vietos gali būti vertinamas kaip pasitraukimas iš įvykio vietos dėl to, kad būtų galima pranešti policijai, nes ji nedelsiant grįžo į įvykio vietą .

Apeliantės manymu, įvertinus minėtas aplinkybes yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir sušvelninti jai Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-12-22 nutarimu skirtą administracinę nuobaudą, ji mano, kad piniginė bauda yra pakankama ir proporcinga bausmė, o ji jau apgalvojo ir įvertino savo veiksmų pasekmes ir ateityje pasižada būti atsargesnė ir nuovokesnė, bei nepadaryti naujų teisės pažeidimų.

Apeliantė pažymi, kad ATPK 11 straipsnis numato, jog administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Mano, kad jos padarytą administracinį teisės pažeidimą iš dalies galima vertinti kaip padarytą dėl neatsargumo, nes tuo momentu, kai ji paliko eismo įvykio vietą, dėl patirto šoko negalėjo tinkamai įvertinti savo priešingų teisei veiksmų pobūdžio. Teigia, kad padėtį įvertino tik nuvažiavusi iki draugo T. B.. Tai, kad nesiekė slėptis bei vengti atsakomybės liudija neginčijamai nustatytas faktas, jog grįžo į įvykio vietą. Mano, kad teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, turi atsižvelgti ir į jos kaltės turinį, nes tai yra būtina (pvz., jau minėtoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-13 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2011).

Apeliantės manymu, teismas į visas šias aplinkybes turėtų atsižvelgti ir vertinti visas jas sistemiškai, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo kriterijais, atsižvelgiant į tikruosius įstatymo leidėjo ketinimus, į ATPK 20 straipsnyje įtvirtintus nuobaudos paskyrimo tikslus, o taip pat į ATPK 30¹, 30², 31, 32 straipsnių nuostatas bei reikalavimus. Taip pat mano, kad neteisinga yra ne tik per švelni, bet ir per griežta bausmė, kai yra visos įstatyme nustatytos sąlygos ją švelninti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

M. V. apeliaciniu skundu iš dalies kelia kaltės klausimą padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą bei kelia paskirtos nuobaudos individualizavimo klausimą.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Kelių eismo taisyklių 231.4 punkte numatyta, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam.

Iš bylos duomenų matyti, kad M. V. nepranešė policijai apie eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas žmogus ir iš įvykio vietos nuvažiavo, be policijos leidimo ar suteikiant pirmąją pagalbą nukentėjusiam asmeniui ar sau pačiai. Apeliantės teiginiai, kad ji išsigando, nerado telefono ir todėl nuvažiavo pas draugą T. B., nepaneigia M. V. pareigos imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiajam, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone (Kelių eismo taisyklių 231.5. punktas). M. V. privalėjo suteikti pirmąją medicininę pagalbą įvykio metu sužalotam V. S. (Kelių eismo taisyklių 24 punktas), galėjo automobilyje rasti pamestą telefoną arba V. S. paklausti, ar šis turi mobiliojo ryšio telefoną, tačiau šių veiksmų neatlikusi tyčia paliko įvykio vietoje sužalotą žmogų, pasitraukė iš įvykio, su kuriuo susijusi, vietos. Nuvykusi pas T. B. taip pat nesiėmė priemonių kviesti greitosios pagalbos ir policijos, tik kartu su T. B. grįžo atgal. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad M. V. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, ir tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų visuma.

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad M. V. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą skirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, t. y. minimali straipsnio sankcijoje numatyta administracinė nuobauda.

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktą medžiagą, daro išvadą, kad byloje nėra išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtų galima švelninti M. V. atsakomybę.

Tai, kad M. V. nuoširdžiai gailisi dėl padarytų pažeidimų, yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), tačiau šią aplinkybę įvertino apylinkės teismas skirdamas minimalią straipsnio sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą. Aplinkybės, jog M. V. teigiamai charakterizuojama, dirba, jos kaltės dėl kilusio įvykio nėra, ji buvo išsigandusi, o paskirta bauda yra labai didelė, nėra išskirtinės ar ypatingos aplinkybės, dėl kurių būtų galima taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų. Tai, kad M. V. teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga rūpinantis T. B. dukra, vykstant į darbą ir iš jo, vykdant darbines funkcijas, taip pat nėra laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas, siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą ir nesuteikia jokio esminio prioriteto svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Ši taisyklė, atsižvelgiant į padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumą, taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis (žr., pvz., administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N1–1378/2007, Nr. N63?940/2010). Taip pat pažymėtina, kad M. V. įvykio vietoje paliko sužalotą žmogų, apie įvykį nepranešė policijai, M. V. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas sukėlė didelį pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei bei sveikatai, ir tai leidžia daryti išvadą, jog pagal savo pobūdį M. V. padarytas pažeidimas yra itin pavojingas. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad praėjus labai trumpam laiko tarpui (24 dienoms) po pasišalinimo iš įvykio, M. V. padarė dar vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą, viršijo nustatytą greitį.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Joniškio rajono apylinkės teismas priimdamas 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimą M. V. administracinio teisės pažeidimo byloje tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, teisėtai ir pagrįstai M. V. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą skyrė minimalią sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, kuri nėra per griežta ir atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl keisti šį teismo priimtą nutarimą, apeliantės skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

M. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.