- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-07
- Bylos Nr.
- I-1602-463/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- R. T.-Z.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Ivetos Pelienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. T.-Z. skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
R. T.-Z. (toliau – pareiškėja) 2016 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 72–75), prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. IT-32-(7.5) (toliau – sprendimas) dalį, kurioje nuspręsta įpareigoti Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėją inicijuoti Utenos apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 45-1818 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo piliečiui J. T.“ (toliau – 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimas) dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T. į 2,55 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) teismine tvarka panaikinimą, kaip neteisėtą suėjus senaties terminui (toliau – skundas).
Pareiškėja skunde nurodo, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Pareiškėja pažymi, kad nuo 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip 20 metų, todėl minėto sprendimo panaikinimo teismine tvarka inicijavimas yra nebegalimas. Pasak pareiškėjos, panaikinus 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimą būtų iškreipti per 20 metų susiformavę ir jau nusistovėję sąžiningų civilinių teisinių santykių dalyvių santykiai ir būtų neabejotinai pažeista pareiškėjos prigimtinė teisė į nuosavybę. Atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje yra nurodyta, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. ar užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos. Tokia pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna pernelyg didelę naštą. Pasak pareiškėjos, praėjus tiek daug laiko po minėto sprendimo priėmimo, nėra jokių galimybių nustatyti, kokius dokumentus su prašymu buvo pateikęs J. T.. Neatmestina galimybė, kad jis buvo pateikęs jo asmeniškai turėtus dokumentus, kuriais nedisponavo vėlesnieji J. T. paveldėtojai ir juo labiau nedisponuoja pareiškėja.
Atsiliepimas
Atsakovė NŽT atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 82–86). Paaiškina, kad pareiškėja 2016 m. gegužės mėnesį kreipėsi į NŽT, prašydama patikslinti 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimą. Pareiškėja nesutiko, kad J. T. šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 5,11 ha žemės, nurodydama, kad jam turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 10,22 ha žemės. NŽT, patikrinusi dokumentus, nenustatė, kad J. T. iki 1940 m. būtų nuosavybės teise vienas valdęs 10,22 ha žemės. Priešingai, buvo nustatyta, kad 10,2292 ha žemės J. T. valdė kartu su kitais bendraturčiais B., M. ir V. T. (duomenys neskelbtini), todėl J. T. galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik į bendrojoje nuosavybėje turėto žemės ploto atitinkamą dalį. NŽT nurodo, kad nėra duomenų, kokiomis dalimis valdė žemę bendraturčiai, todėl yra preziumuojama, kad asmenys valdė žemę lygiomis dalimis. Pasak NŽT, J. T. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ne į 5,11 ha žemės, o į 2,55 ha. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, buvo inicijuotas 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalies panaikinimas. Inicijuodamas minėtos sprendimo dalies panaikinimą, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2016 m. spalio 12 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą. Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2016 m. lapkričio 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nes nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų. Iš esmės tokį patį nutarimą priėmė ir vyriausioji prokurorė L. B. 2016 m. gruodžio 5 d. NŽT nurodo, kad 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimas yra galiojantis ir nepanaikintas, todėl pareiškėjos skundo patenkinimo atveju, pareiškėjai jokios teisinės pasekmės nekils, nes prokuratūra atsisakė minėto sprendimo ginčijimo teismine tvarka, o NŽT pati savo iniciatyva to padaryti negali, nes sutaptų ieškovas ir atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl NŽT sprendimo inicijuoti 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalies panaikinimą teismine tvarka teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad NŽT ginčijama sprendimo dalimi nusprendė įpareigoti NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių inicijuoti 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T. į 2,55 ha žemės teismine tvarka panaikinimą (b. l. 6–9). Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2016 m. spalio 30 d. (b. l. 20) kreipėsi į teismą. Pareiškėja nurodo, kad NŽT inicijuoti minėto sprendimo dalies panaikinimą negalėjo, nes nuo sprendimo priėmimo yra praėję jau daugiau nei 20 metų.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius inicijavo 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalies panaikinimą teismine tvarka, 2016 m. spalio 12 d. pateikdamas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriui prašymą kreiptis į teismą dėl minėto sprendimo panaikinimo (b. l. 87–90). Taigi, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius ginčijamą NŽT sprendimo dalį įvykdė 2016 m. spalio 12 d., t. y. pareiškėjai dar nepateikus teismui skundo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje nuolat akcentuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarbą. Kita vertus, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pažymėjo, kad į teismą galima kreiptis ne su bet kokiu reikalavimu. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Teisinių pasekmių nesukeliantis aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių nesukeliančių aktų, teismas bylą inicijavusio asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, tokio asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011). LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė (LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).
Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja prašo teismo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį tam, kad nebūtų inicijuojamas 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo panaikinimas teismine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad teisme pareiškėjos ginčijamas įpareigojimas (dėl sprendimo panaikinimo inicijavimo) buvo įvykdytas jau beveik prieš 8 mėnesius, pareiškėjos reiškiamo reikalavimo patenkinimas pareiškėjos subjektinių teisių apginti negalėtų. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūra jau yra priėmusi sprendimus netenkinti NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus prašymo kreiptis į teismą dėl 1995 m. gruodžio 8 d. sprendimo panaikinimo (b. l. 92–95, 97–99). NŽT atsiliepime nurodė, kad minėtas sprendimas yra galiojantis ir jo panaikinti dėl suėjusių naikinamųjų senaties terminų teismine tvarka nebegalima. Taigi, ginčijamu NŽT įpareigojimu (įvykdytu 2016 m. spalio 12 d.) pareiškėjos subjektinės teisės realiai nebuvo pažeistos. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (LVAT 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta (nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei aptarta LVAT praktika), teisėjų kolegija pareiškėjos skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. T.-Z. skundą atmesti.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.