Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos MAXIMA LT, UAB skundą atsakovei Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos nuomone, prekybininkui įstatymais nėra suteikta teisė ir įgaliojimai specialiomis priemonėmis tikrinti ir nustatinėti alkoholinius gėrimus perkančių asmenų neblaivumą. Asmens neblaivumas gali būti nustatomas tik vizualiai įvertinant pirkėjo būklę pagal jo elgesį ir išorinius požymius. Atitinkamai, visiškai nepagrįstas Nutarimo motyvas, jog pareiškėja neatliko būtinų asmens būklės vertinimo veiksmų pagal Bendros asmens būklės vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-06-20 įsakymu Nr. V-505 (toliau – ir Metodika) 2 punktą ar kitais būdais. Paaiškino, jog ši metodika taikoma nustatant asmenų, vairuojančių transporto priemones blaivumą nustatyti. Be to, pareiškėjai nėra suteikta teisė atlikti Metodikos 3 punkte nurodytus veiksmus.

Nurodo, jog aplinkybė, kad išėjęs iš parduotuvės pirkėjas atrodė neblaivus (svirduliavo į šonus, sklido alkoholio kvapas), negali būti traktuojama, kad būtent taip pastarasis atrodė ir elgėsi parduotuvėje. Užfiksuotame vaizdo įraše nėra matomi akivaizdūs pirkėjo neblaivumo požymiai. Bylos aplinkybių ir įrodymų visumą rodo, jog jį aptarnavusios darbuotojos neįvertino neblaivumo dėl tos priežasties, jog pagal išorinius požymius objektyviai to padaryti negalėjo, nes šie požymiai nebuvo akivaizdūs.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu palaikė skundo reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-02-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-481-14 nurodė, jog pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju pagal analogiją galima remtis Metodikos 2 punkte aprašytais požymiais, kuriems esant, galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir/ar apsvaigęs, pavyzdžiui: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Pardavėja tiesioginio kontakto su pirkėjais metu turėjo galimybę stebėti jų elgesį, ir preliminariai įvertinti, ar jie yra blaivūs. Pareiškėjos teiginys, kad ji neprivalėjo vadovautis minėtoje metodikoje įtvirtintais požymiais, vertintinas kritiškai kaip prieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje pirkėjui nustatytas net 2,40 promilių girtumas (t. y. vidutinis girtumo laipsnis, artimas sunkiam girtumo laipsniui), darytina neabejotina išvada, jog darbuotojos turėjo galimybę įsitikinti asmens girtumu, o tai, kad jos to nepastebėjo, vertintina kaip nepakankamas atidumas.

Pažymi, kad buvo galima asmens girtumą nustatyti iš išorinių požymių, ką patvirtina policijos pareigūnų tarnybiniuose paaiškinimuose bei nepilnamečio rašytiniame paaiškinime nurodytos faktinės aplinkybės, kad pirkėjas buvo akivaizdžiai neblaivus, svirduliavo į šonus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2017-02-02 nutarimo Nr. ATK2-11/17 (b. l. 5–9) teisėtumo ir pagrįstumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. (toliau – ir ABTĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Nustatyta, jog skundžiamas Departamento nutarimas surašytas dėl to, kad 2016-11-18 apie 20.46 val. pareiškėjos parduotuvėje dirbusi pardavėja padavė alkoholinius gėrimus neblaiviam asmeniui. Asmens blaivumo testu Nr. 1386 nustatytas 2,4 promilės girtumas. Tą pačią dieną tam pačiam neblaiviam asmeniui apie 20.50 val. pareiškėjos parduotuvėje dirbusi pardavėja padavė vieną butelį alkoholinio gėrimo. Konstatavo, jog pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam asmeniui, kuriam nustatytas 2,4 promilės girtumas, tokiu būdu pažeisdama Įstatymo 18 str. 4 d. 2 p. Departamento nuomone, pardavėja neįsitikino asmens blaivumu, kas yra būtina kiekvienu atveju parduodant alkoholinius gėrimus. Pareiškėjos parduotuvėje pažeidimas padarytas pirmą kartą, todėl laikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl skyrė 144 Eur baudą.

Įstatymo 18 str. 4 d. 2 p. numatyta, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims.

Aplinkybes, jog pareiškėja alkoholinius gėrimus pardavė neblaiviam asmeniui patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016-11-18 tarnybinis pranešimai Nr. 10-PR2-53766, Nr. 10-PR2-53767 ir Nr. 10-PR2-53768 (b. l. 22–28), E. U. 2016-11-18 paaiškinimas (b. l. 30–31), asmens blaivumo teistas (b. l. 32), neblaivaus asmens paaiškinimas (b. l. 38) bei kiti byloje esantys įrodymai. Pareiškėja iš esmės neginčija, jog minėtas asmuo buvo neblaivus, tačiau nesutinka su skundžiamo nutarimu dalyje, kuria konstatuota, jog darbuotojos negalėjo nenustatyti, kad minėtas asmuo yra neblaivus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog šiuo atveju pagal analogiją galima remtis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-06-20 įsakymu Nr. V-505 patvirtinta Bendros asmens būklės įvertinimo metodika. Bendrosios asmens būklės vertinimo metodikos 2 punkte aprašyti požymiai, kuriems esant, galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir / ar apsvaigęs, pavyzdžiui: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Pardavėja tiesioginio kontakto su pirkėjais metu turėjo galimybę stebėti jų elgesį, ir preliminariai įvertinti, ar jie yra blaivūs.

Teismas sutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, jog pirkėjas prie kasos negriuvinėja, nėra praradęs orientacijos. Tai, jog pirkėjas kartais susvirduliuoja galima pastebėti tik keletą kartų. Iš kitos pusės, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja yra pateikusi ne visus vaizdo įrašus, kurie susiję su nagrinėjama byla (b. l. 29, 49), nors tokią pareigą turėjo (b. l. 48). Atitinkamai dėl savo kaltės neišsaugojo vaizdo įrašų, reikšmingų bylai, kurie galėjo patvirtinti pirkėjo neblaivumą, todėl konstatuotina, jog iš minėtų vaizdo įrašų buvo galima įsitikinti asmens akivaizdžiu neblaivumu. Papildomai pažymėtina, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, jog pirkėjas buvo akivaizdžiai neblaivus (svirduliavo į šonus, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, nekoordinuoti judesiai). Tai patvirtina ir I. Š. paaiškinimas (b. l. 39–40).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi, ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Pažymėtina, jog aplinkybė, kad pareiškėjos darbuotojos galėjo nematyti, jog pirkėjas svirduliuoja, ar tuo metu jo veiksmai buvo pakankamai koordinuoti, ar buvo nerišli kalba, savaime nereiškia, jog pardavėjos negalėjo užuosti sklindančio alkoholio kvapo, kuris, pagal byloje esančius paaiškinimus, buvo stiprus. Be to, byloje nenustatyta (pareiškėja to ir neteigia), jog pardavėjos atliko tam tikrus veiksmus, kad įsitikinti minėto asmens blaivumu.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, sprendžiama, kad Departamento 2017-02-02 nutarimu Nr. ATK2-11/17 faktinės aplinkybės vertintos ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taikytos tinkamai, minėtas sprendimas (nutarimas) pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos MAXIMA LT, UAB skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.