- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-1582-275/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-01107-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- K. S.
- Ieškovas
- L. K.
- Trečiasis asmuo
- D. K.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui K. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretysis asmuo D. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti 2009 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo negaliojančia bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartimi buvo parduotas automobilis Hyundai Santafe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartis, ieškovės teigimu, buvo sudaryta apgaulės būdu. Nurodė, kad ieškovės sutuoktiniui D. K., atsakovas žadėjo pelningai parduoti automobilį prekeiviams iš Azijos šalių. 2009 m. liepos 9 d. ieškovė sutartį pasirašė būdama Švedijoje, o D. K. atvežė ją į Lietuvą. Atsakovas paaiškino, kad automobilį bus galima greičiau parduoti, jei jis bus registruotas jo vardu. Nors sutartyje nurodyta, kad automobilis parduotas už 4 500 Lt, tačiau jokių pinigų ieškovė negavo. 2009 m. liepos 10 d. tos pačios dienos vakare, kuomet automobilis buvo perrašytas atsakovui, ieškovės sutuoktinis kartu su atsakovu nuvyko į kavinę, esančią Birštono mieste. Išėjęs iš kavinės tualeto D. K., atsakovo ir automobilio neberado. Paaiškėjo, kad atsakovas ketino automobilį pasisavinti, o ne padėti parduoti, kaip žadėjo. Tokį savo poelgį atsakovas aiškina tuo, kad jam D. K. buvo skolingas. Atsakovas įgijo jos sutuoktinio pasitikėjimą, ir apgaulės būdu išviliojo automobilį. Atsakovas ir tretysis asmuo buvo vaikystės draugai, kartu užaugo, turėjo verslo reikalų. Ieškovė prašė pripažinti sandorį negaliojančiu, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudarytą apgaulės būdu. Ieškovė teigė, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas suklaidinti ją ir jos sutuoktinį, pasiūlydamas pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, tikslu padėti greitai ir pelningai parduoti automobilį, nes žinojo, kad ji nesutiks, jog atsakovui atitektų automobilis už neva esančias skolas. Aplinkybę, kad ketina automobilį pasilikti sau nutylėjo, nors vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principu turėjo apie tai informuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia automobilio Hyundai Santafe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. liepos 10 d. prikimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės L. K. ir atsakovo K. S. Taikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovą K. S. grąžinti ieškovei L. K. automobilį Hyundai Santafe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad byloje kilęs dėl ginčas dėl tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos sutarties, šalių tikrosios valios, ir sutartimi siekto rezultato. Civilinio kodekso 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Teismas sprendė, kad ieškovės tikroji valia buvo pelningai parduoti jai priklausantį automobilį, o ne jį perleisti atsakovui, siekiant padengti trečiojo asmens D. K. skolas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs šias aplinkybes: sutarties forma buvo neužpildyta, joje ieškovė tik įrašė savo vardą, pavardę bei pasirašė grafoje „transporto priemonę pardavė“; atsakovas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su D. K. iš pradžių buvo kalbama apie automobilio pardavimą tretiesiems asmenims, ir tik vėliau, pamatęs automobilį, jį nusprendė įsigyti pats; atsakovas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo pateikta sutarties forma su ieškovės parašu, o likusią dalį jis užpildė pats; teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad su ieškove dėl nieko nesitarė, nes jo nuomone, ieškovė perduodama pasirašytą sutarties formą, sutiko, kad automobilis būtų perduotas jam; tarp ieškovės ir atsakovo jokių skolinių įsipareigojimų nebuvo. Atsakovo paaiškinimai dėl šalių tikrosios valios yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad ėmėsi tarpininkavimo vaidmens, tačiau vėliau nusprendė automobilį įsigyti pats. Tuo tarpu nagrinėjant civilinę bylą, jis jau teigė, kad automobilio perleidimas už skolas neva ir buvo tikroji šalių valia. Taigi tikrieji šalių ketinimai buvo skirtingi, ieškovė siekė pelningai parduoti automobilį, o atsakovas - perimti jį už trečiojo asmens skolas. Teismas įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, ikiteisminio tyrimo medžiagą, šalių paaiškinimus sprendė, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens buvo skolinių įsipareigojimų, tačiau jų dydis nėra aiškus, be to, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau teismas dėl jų nepasisakė. Tuo tarpu, tarp atsakovo ir ieškovės jokių turtinių civilinių teisinių santykių nebuvo, šių aplinkybių neginčijo ir pačios šalys. Įvertinęs atsakovo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, teismas konstatavo, kad atsakovo nuomone automobilio vertė buvo 28 500 Lt (jo teigimu 23 500 Lt sudarė skolos, plius sumokėjo 4 500 Lt skirtumą), tuo tarpu, teismo posėdžio metu jis aiškino, kad D. K. buvo skolingas 38 400 Lt, kuriuos sudarė skola ir palūkanos, o sumokėtas skirtumas buvo 4 800 Lt, t.y. seka, kad automobilio vertę jis laikė esančią 43 200 Lt. Aplinkybės, kad tikroji automobilio vertė neatitinka nurodytos sutartyje, šalys neginčijo. Teismas sprendė, kad atsakovo paaiškinimai apie sandorio sudarymo aplinkybes, esamas skolas, automobilio vertę nėra nuoseklūs. Atsakovas savo nuožiūra paskaičiavo kokia automobilio vertė, kiek D. K. jam skolingas, kiek palūkanų už esamas skolas turi sumokėti ir pan. Tokie atsakovo veiksmai teismo nuomone negali būti laikomi sąžiningi ir teisėti, juolab, kad atsakovui buvo puikiai žinoma, jog automobilis priklauso ne D. K. o ieškovei, kuri atsakovui jokių skolų neturėjo, buvo žinoma, kad ieškovė siekė pelningai automobilį parduoti, o ne padengti D. K. skolas atsakovui, dėl ko atsakovas ir buvo paprašytas tarpininkauti. Atsakovas pats nurodė, kad automobilį įsigyti sau nusprendė tik po to kai jį apžiūrėjo, ieškovė apie tai informuota nebuvo. Teismas, įvertinęs įrodymų visetą, sprendė, kad atsakovas žinodamas, jog D. K. turi sutarties neužpildytą formą, pasirašytą tik ieškovės, kad D. K. nenorės registruoti automobilio savo vardu dėl antstolių išieškomų skolų, pasinaudodamas ieškovės ir trečiojo asmens pasitikėjimu (buvo pažįstami daugelį metų, siejo įvairūs tarpusavio ryšiai), sandorį sudarė panaudodamas apgaulę, t.y. neatskleisdamas nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui savo tikrųjų ketinimų, o būtent siekio perimti automobilį už D. K. skolas. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad tuo atveju jei ieškovei ir trečiajam asmeniui būtų buvę žinoma apie tikruosius atsakovo ketinimus, sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Teismo nuomone, remiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais atsakovas privalėjo atskleisti tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui, kad registruodamas automobilį savo vardu jis siekia jį perimti dėl trečiojo asmens skolų. Byloje jokių objektyvių duomenų apie, atsakovo teigimu, sumokėtą skirtumą tarp skolos ir automobilio vertės, nėra. Atsakovas teigė pinigus sumokėjęs, tretysis asmuo neigė pinigus gavęs, ieškovė taip pat neigė pinigų gavimo faktą. Teismas sprendė, kad atsakovo teiginiai, jog tikroji šalių valia buvo perleisti ginčo automobilį jo nuosavybėn už esamas skolas, sumokant tik skirtumą tarp skolos ir automobilio vertės, atmestini įvertinus ir tai, kad atsakovas pasišalino iš kavinės, kurioje bendravo su trečiuoju asmeniu, nieko jam nepaaiškinęs, šalims sulygus gera valia dėl sandorio sąlygų, nebūtų buvę pagrindo kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsakovas nedelsdamas būtų grąžinęs automobilyje rastus trečiojo asmens daiktus. Remiantis atsakovo aiškinimu, sektų, kad D. K. pirma sutiko perleisti automobilį už skolas, o netrukus persigalvojęs, dėl nenustatytų priežasčių, kreipėsi į teisėsaugos institucijas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas K. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003) sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Valiai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Dėl to sandorio šalių valia turi būti išreiškiama, ir ne bet kaip, o įstatyme nustatyta forma. Šioje byloje niekas nepatvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu juos sudarę šalys būtų siekę kitų tikslų, nei nurodyta sutartyje: ieškovės valia buvo automobilį parduoti ir šią savo valią ji realizavo be jokios atsakovo apgaulingos įtakos. Taigi ieškovei nepateikus įrodymų, paneigiančių rašytinėje sutartyje nurodytų faktų, nėra pagrindo daryti išvados apie jos reikalavimų pagrįstumą. Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, teigiant tai, ko nėra, o taip pat kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės. Taigi abiem pagrindais galimybė sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu priklauso nuo nustatymo, ar buvo to subjekto valios yda, o jei buvo, tai ar jos atsiradimas priklausė nuo kitos sandorio šalies/trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų, ar valios ydos priežastis paties asmens klaidingas suvokimas dėl sudaromo sandorio aplinkybių, galinčių atsirasti pasekmių ir pan. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas ieškovės sutuoktiniui žadėjo, jog pelningai parduos jų automobilį, tačiau to nepadarė, pinigų nesumokėjo ir automobilį pasisavino. Šių aplinkybių ieškovė neįrodė ir jas paneigia faktai, kurie buvo tirti ir nustatyti nagrinėjant ieškovės prašymus dėl atsakovo veiksmuose buvusios nusikalstamos veikos požymių. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su ginčo automobiliu, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris galutinai buvo nutrauktas 2010-11-26 ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2011-02-14 nutartimi. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta laisva valia, pirkėjo ir pardavėjo abipusiu susitarimu, ką byloje patvirtino D. K. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kad atsakovas būtų apgaule, savo naudai įgijęs svetimą turtą, todėl tyrimas buvo nutrauktas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Byloje išsamiai buvo tiriamos su šioje byloje ginčijamu sandoriu susijusios aplinkybės. Buvo nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis turėjo tikslą automobilį parduoti. Apie tai net buvo skelbta internetinėje svetainėje „Auto plius“. Tai buvo bandoma padaryti, tačiau pirkėjų iš Azijos (kaip nurodė ieškovė) neatsirado. Tada, kadangi tretysis asmuo atsakovui buvo skolingas nemenką pinigų sumą, buvo sutarta, kad automobilį nupirks atsakovas, tokiu būdu bus užskaityta skola bei sumokės skirtumą tarp automobilio vertės ir skolos. Tai ir buvo padaryta. Automobilio atsakovas nepasisavino, nes kartu su trečiuoju asmeniu buvo atlikę visus reikalingus, automobilio perdavimą patvirtinančius, veiksmus VĮ „Regitra“, automobilio techninę apžiūrą UAB „Skirlita“ draudimo bendrovėje. Visa tai patvirtinantys įrodymai yra baudžiamojoje byloje. Tokioje situacijoje baudžiamojoje byloje jau surinkti įrodymai bei padarytos priimant įsiteisėjusius procesinius sprendimus išvados privalėjo būti įvertintos, nes turi tiesioginę įtaką siekiant nustatyti šioje byloje reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Teismas niekaip dėl to nepasisakė. Kita vertus, kaip žinia, civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 str.) kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningo arba kalto. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 str. 2 d.). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 str.). Ar konkrečiu atveju turto įgijėjas ir valdytojas yra sąžiningas, yra konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių, t.y. fakto, klausimas. Tokių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti atsakovo sąžiningumu sudarant sandorį, byloje nėra. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Šiuo konkrečiu atveju ieškovės valia buvo parduoti automobilį ir ji buvo realizuojama. Kokie susitarimai buvo tarp jos ir jos sutuoktinio D. K. atsakovui nėra žinoma, labai tikėtina, jog tikrųjų savo susitarimų jie neatskleidžia, o ieškovė sąmoningai nukreipia reikalavimus atsakovui, nors susidariusioje situacijoje akivaizdu, jog visas pretenzijas ieškovė galėtų reikšti būtent D. K., o ne atsakovui. Atsakovas buvo tik pastarojo pasirinktas asmuo automobilio pirkėjo funkcijai atlikti, o tai, kad D. K. tokiu būdu užskaitė savo skolas atsakovui, nėra ir negali būti pagrindu nurodyti atsakovą esant kaltu dėl esą apgaule sudaryto sandorio. Svarbu yra ir tai, jog teismas nepagrįstai nustatinėjo automobilio vertę ir ją nustatė 43 200 Lt. Ši teismo išvada prieštarauja sprendime nurodytam teiginiui, jog aplinkybės, kad tikroji automobilio vertė neatitinka nurodytos sutartyje, šalys neginčijo. Ieškovė, pateikdama ieškinį, nurodė, kad ieškinio kaina yra 4 500 Lt, t.y. suma, kuri buvo nurodyta kaip parduodamo automobilio vertė ginčijamojoje 2009-07-10 sutartyje. Nuo šios sumos buvo mokėtas ir žyminis mokestis, kuris nustatomas pagal turto vertę (CPK 80 str. ). Ieškovė neginčijo, ką pripažino ir teismas, kad automobilio vertė yra kitokia, nei 4 500 Lt. Taigi ginčo automobilio verte laikytina 4 500 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovė L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Iš atsakovo K. S. ieškovės L. K. naudai priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį automobilį pasiėmė už trečiojo asmens D. K. skolą. Teismas, nagrinėdamas bylą pirma instancija sprendimo aprašomojoje dalyje išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo šiuos atsakovo argumentus, bei padarė pagrįsta išvadą, kad šie atsakovo argumentai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Pats atsakovas pripažino faktą, jog ieškovė jam nebuvo nieko skolinga. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertinęs tą aplinkybę, kad tarp atsakovo ir ieškovės nebuvo susiklostę jokie paskolos teisiniai santykiai, bei tai, kad tarp ieškovės ir trečiojo asmens D. K. nebuvo sudaryta skolos perkėlimo sutartis, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad aukščiau nurodyti atsakovo argumentai nagrinėjamojoje byloje neturi jokios įrodomosios galios. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tiek atsakovo pateiktu sutarties aiškinimu, tiek ieškovės argumentais, įvertino abiejų šalių veiksmus iki sutarties sudarymo ir po sutarties sudarymo, aiškinosi abiejų šalių tikruosius ketinimus, todėl atsakovas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas reikalavimas visapusiškai, išsamiai ir nuodugniai ištirti įrodymus. Teismas atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, įsigilino į šalių tarpusavio ginčo esmę, išnagrinėjo visus ginčo aspektus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas pats pripažįsta, kad ieškovės valia buvo parduoti automobilį, t.y. už atlygį perleisti jai nuosavybės teise priklausantį daiktą. Tuo tarpu atsakovas niekada nebuvo išreiškęs noro automobilį pirkti, t.y. sumokėti ieškovei pinigų sumą lygiavertę parduodamo turto kainai. Atsakovas siekė pasiimti ginčo objektą už trečiojo asmens skolas. Šiuos savo ketinimus atsakovas yra nurodęs tiek atsiliepime, tiek patvirtinęs teismo posėdžio metu. Kaip buvo nustatyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šiuos savo ketinimus atsakovas įgyvendino, tuo tarpu ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi. Taigi, šioje konkrečioje situacijoje ieškovė aiškiai ir tiksliai išreiškė norą pelningai parduoti automobilį. Tuo tarpu atsakovas tikruosius savo ketinimus nuslėpė bei pasinaudodamas ieškovės ir trečiojo asmens pasitikėjimu, neatlygintinai pasisavino automobilį. Ieškovė sutiko perleisti automobilį atsakovui tik dėl to, kad pastarasis nurodė, kad taip jis galės greičiau parduoti ieškovės automobilį, t.y. automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymą ieškovė vertino kaip tarpinius veiksmus, kuriais turėjo būti pagreitintas automobilio realizavimo procesas. Toks ieškovės sudaryto sandorio suvokimas susiformavo būtent dėl neteisėtų ir nesąžiningų atsakovo veiksmų, o būtent atsakovui neatskleidus ieškovei tikrųjų ketinimų bei suklaidinus ją dėl sandorio sudarymo tikrųjų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, atsakovas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ieškovės valia buvo realizuota, nes visos bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad ieškovės pagrindinis tikslas gauti piniginį atlygį už jai nuosavybės teise priklausančio automobilio pardavimą, sudarius automobilio pirkimo-pradavimo sutartį su atsakovu, nebuvo pasiektas. Šioje konkrečioje situacijoje visi ieškovės ir trečiojo asmens veiksmai parduodant automobilį neabejotinai pagrindžią ieškovės tikrąjį tikslą - pelningas automobilio realizavimas tretiesiems asmenims. Šie veiksmai yra: 1) apie automobilio Hyundai Santafe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą buvo paskelbta internetinėje svetainėje www.autoplius.lt; 2) ieškovei ir atsakovui sudarius automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovui rakteliai nuo automobilio bei pats automobilis perduoti nebuvo, kas dar kartą patvirtina, kad ieškovė automobilio pirkimo-pradavimo sutarties sudarymą vertino kaip veiksmus, kuriais turėjo būti pagreitintas automobilio realizavimas tretiesiems asmenims su tikslu gauti pinigus; 3) atsakovui savavališkai pasisavinus automobilį apie tai nedelsiant buvo pranešta teisėsaugos institucijoms. Tuo tarpu visi atsakovo veiksmai: pranešant ieškovei ir trečiajam asmeniui tikrovės neatitinkančių aplinkybių (atsakovas tikino, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas pagreitins automobilio realizavimo procesą) bei nutylint svarbias aplinkybes, kurias žinodama ieškovė nebūtų sutikusi perleisti automobilio atsakovui (atsakovas nuslėpė ketinimą pasiimti automobilį už trečiojo asmens D. K. skolas), savavališkas automobilio pasisavinimas bei pasišalinimas iš kavinės kartu su D. K. asmeniniais daiktais - pagrįstai vertintini kaip neteisėti bei prieštaraujantys Civilinio kodekso 1.5 str. įtvirtintiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Taigi, atsakovas negali būti laikomas teisėtu ir sąžiningu automobilio valdytojui, nes automobilis jam perduotas nebuvo, o buvo atsakovo savavališkai pasisavintas. Išdėstytos aplinkybės pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas tenkintinas.
Ieškovė reikalavimą pripažinti jos ir atsakovo sudarytą pirkimo pardavimo sutartį negaliojančia reiškė tuo pagrindu, kad ji buvo apgauta, sudarant sandorį. Apgavimas, jos teigimu, pasireiškė tuo, kad sutartyje buvo nurodyta kaip gauta 4500 Lt suma, tačiau šios sumos ji negavusi. Tai, kad ieškovė savo parašu patvirtino pardavusi transporto priemonę, sutartyje nurodyta apie jos įkainojimą, tai verčia abejoti ieškovės teigimu, jog pinigų už parduotą daiktą ji negavusi. Tai, kad ieškovės tikslas buvo parduoti automobilį, o apgaule ji nurodo tik tą faktą, kad pinigų negavusi, reiškia, ieškovė turėtų pagrindo siekti, kad jai nesumokėta pagal pirkimo - pardavimo sutartį suma būtų išieškota iš atsakovo, o ne siekti šio sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes ji nebuvo apgauta dėl to, kas yra nurodyta sutartyje – siekė savo automobilį parduoti, turėjo galimybę nesutikti su sutartyje nurodyta pardavimo kaina, tačiau sutartį pasirašė, tikėtina, įgaliojusi pagal ją gauti pinigus tretyjį asmenį D. K., kuriam ir perdavė, pasirašiusi pirkimo pardavimo sutartį. Asmens nerūpestingas, patiklus elgesys negali būti pripažintas jo apgaule, kurio pagrindu sandoris pripažintinas negaliojančiu. Teigdama, kad sutartį ieškovė pasirašė būdama Švedijoje, o ją atvežė į Lietuvą D. K., kartu su ketinamu parduoti automobiliu, tuo nurodo apie savo nerūpestingą elgesį parduodamo daikto atžvilgiu, o patikėjusi automobilio pardavimo kitam asmeniui, gali iš jo reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl netinkamo įpareigojimų vykdymo, atlyginimo. Pagal ieškovės nurodytas ieškinyje aplinkybes, apgauta buvo ne ji, o galėjo būti apgautas pirkimą-pardavimą vykdęs jos įgaliotas D. K., todėl nebuvo pagrindo tenkinti jos ieškinį. Tai, kad ji pati nedalyvavo sudarant sandorį, reiškia, kad ji ir negalėjo gauti iš pirkėjo nurodytos sutartyje sumos - 4500 Lt. Darytina išvada, kad , ieškovei pasirašant sutartį, ji nebuvo apgauta, todėl nebuvo pagrindo pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Ieškovei nepateikus įrodymų, paneigiančių rašytinėje sutartyje nurodytų faktų, nėra pagrindo daryti išvados apie jos reikalavimų pagrįstumą. Apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Ieškovei nekontaktuojant su kita sandorio šalimi, ji negalėjo būti apgauta.
Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su ginčo automobiliu, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris galutinai buvo nutrauktas 2010-11-26 ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2011-02-14 nutartimi. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta laisva valia, pirkėjo ir pardavėjo abipusiu susitarimu, ką byloje patvirtino D. K. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kad atsakovas būtų apgaule, savo naudai įgijęs svetimą turtą, todėl tyrimas buvo nutrauktas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl ir tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu neįvykdė neteisėtų veiksmų.
Teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismui netinkamai įvertinus pateiktus įrodymus byloje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 straipsniais,
nusprendė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.