Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų teisėja Ieva Juodviršytė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovui S. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas.

5. Iš teismui byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su atsakovu S. K. Skuodo rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Santuoka tarp ieškovės ir atsakovo buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-39 1999 m. Ieškovė A. A. nusipirko butą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį pagal LR 1991.05.28 įstatymą Nr. 1-1374 Nr. 1-3892. Byloje pateiktame buto techniniame pase savininkė nurodyta tik ieškovė. Iš valstybinės įmonės Registrų centro gyventojų registro pažymos matyti, kad atsakovas S. K. deklaravo išvykimą į Ispaniją nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. Iš (duomenys neskelbtini) Skuodo rajono apylinkės teismo sprendimo matyti, kad ieškovė nurodė, kad su atsakovu ji jau pora metų neveda bendro ūkio, o nutraukiant santuoką turtas įgytas santuokos metu nebuvo padalintas.

6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus, todėl sprendžiant ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, reikalinga vadovautis 2000 m. CK nuostatomis. Materialinės teisės normos (CK 3.82 straipsnis, 3.87 straipsnio 1 dalis) įtvirtina įstatyminį sutuoktinių turto teisinį režimą, kuris grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, t. y. turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, vieno sutuoktinio ar abiejų vardu jis įgytas, kol nėra įrodyta priešingai (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija remiasi sutuoktinių santykių pobūdžiu: bendru gyvenimu, tarpusavio pasitikėjimu, neformaliais ryšiais, bendru reikalų tvarkymu, nesavanaudiškumu, bendrais poreikiais bei interesais ir pan. Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo. Pažymėtina, kad ši prezumpcija buvo įtvirtinta ir Santuokos ir šeimos kodekse (toliau – SŠK) (21 straipsnis), kurio galiojimo metu buvo įgytas ginčo turtas. Po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninėn nuosavybėn. Taigi, net ir už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Sprendžiant klausimą dėl to, ar sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn buvo aiškiai išreikšta, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo ūdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Remiantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika ir apibendrinant išdėstytus argumentus, pažymėtina, kad, sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. V. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2008).

7. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovė A. A. (duomenys neskelbtini) esantį butą įsigijo asmeninėmis lėšomis ir valdė kaip asmeninę nuosavybę. Ieškovė jos nurodomas aplinkybes, grindžia tuo, kad ji įgijo turtą savo asmeninėmis lėšomis, sumokėjo 1 832,33 rublių, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį sudarė tik pati ieškovė ir šis turtas buvo įgytas tik jos vardu. Ieškovė byloje pateikė pažymas susijusias su (duomenys neskelbtini) esančio buto priežiūra, kurie patvirtina, kad visus mokesčius, remontus ir renovaciją moka ieškovė. Ieškovė nurodo, kad atsakovo nebuvo beveik niekada jos gyvenamojoje aplinkoje, jų bendravimas visiškai nutrūko, atsakovas niekada nėra pareiškęs pretenzijų į butą, esantį (duomenys neskelbtini).

8. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų reiškęs turtinius reikalavimus į ieškovės įgytą nekilnojamą turtą esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo sandorio dalyvis jį įgyjant, atsiliepimo byloje nepateikė. Butas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ieškovės A. A. vardu.

9. Teismas neturi pagrindo netikėti ieškovės ieškinyje išdėstytoms aplinkybėms, byloje nėra kitų duomenų, kurie paneigtų ieškovės pateiktus faktus. Įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad yra pagrindas konstatuoti, jog nurodytų duomenų visuma apie turto naudojimo pobūdį, turto įsigijimo laiką, pagrindą ir aplinkybes, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ginčo turtą ieškovė A. A. įgijo ir valdė, kaip asmeninę nuosavybę, todėl ieškovės ieškinys tenkinamas (CK 3.88 straipsnis, 3.89 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 1, 7 dalys, 177, 178, 185 straipsniai).

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 96 straipsnio 5 dalį, teismas gali nukrypti nuo 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas nekilnojamo turto ieškovei pretenzijų niekada nereiškė, todėl laikytina, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo. Konstatuoti nesąžiningą atsakovo elgesį nėra pagrindo, jo procesinis elgesys buvo tinkamas, byloje nagrinėjamu atveju jo negalima laikyti pralaimėjusia šalimi, todėl yra pagrindas nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių. Atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi (taip pat ir procesinių dokumentų siuntimo) išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės A. A. ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninė nuosavybė.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmus.