- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-22
- Bylos Nr.
- e2S-1214-619/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-37738-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- E. P.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui E. P. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo bei pagal atsakovo E. P. priešieškinį ieškovei I. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui E. P. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo bei pagal atsakovo E. P. priešieškinį ieškovei I. B. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.Priėmus ieškinį, tenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šį prašymą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki sprendimo byloje priėmimo nepilnamečių šalių vaikų M. P. ir G. P. laikina gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina I. B.. Atsakovas pateikė prašymą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jų netaikant vaiko G. P. atžvilgiu. Nurodė, kad ieškovė nuslėpė esmines ginčo aplinkybes, o teismas nutartį priėmė atsakovui nepranešęs. Teismas, nustatydamas laikiną G. P. gyvenamąją vietą su motina, neįvertino, kad šalių sūnus jau beveik pusę metų, o nuo rugsėjo mėnesio pradžios nuolat gyvena ne su ieškove, o su atsakovu. Vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas, vaiko laikinos gyvenamosios vietos su motina nustatymas sąlygojo vaiko emocinius išgyvenimus, psichologinės įtampos kilimą, žalos jam padarymą. Šalių sūnus nenori grįžti gyventi pas motiną, šis vaiko nenoras susiformavo dėl netinkamo ieškovės elgesio sūnaus atžvilgiu. Šiuo metu sūnus prie tėvo prisirišęs labiau nei prie motinos. Vaikui gyvenant su tėvu sudarytos tinkamos gyvenimo, auklėjimo ir ugdymo sąlygos. Vaikas nepatiria nuolatinio streso, jam nereikia jaudintis dėl galimo smurto, neadekvačių bausmių. Vaikas jaučiasi saugus. Vaikui būtų nesaugu ir nepriimtina gyventi su motina. Ieškovė, nuvykusi 2017-10-25 į sūnaus mokyklą, bandė jį per prievartą pasiimti su savimi. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra įvykdyta, sūnus gyvena su tėvu ir priešinasi grįžti gyventi pas motiną. Ieškovė pateiktame atsiliepime į atsakovo prašymą nurodė, kad prašymas yra nepagrįstas. Nurodė, kad atsakovas su vaikais pradėjo bendrauti 2017 m. vasarą, iki to atsakovas vaikų gyvenime nedalyvavo, su vaikais bendravo retai. Vaikų gyvenamoji vieta 2017 m. vasarą nesikeitė, sūnus su tėvu gyvena tik nuo 2017 m. rugpjūčio pabaigos, kai atsakovas be ieškovės žinios sūnų paėmė iš ieškovės namų kiemo. Laikinas sūnaus gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas nelaikytinas vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad vaikas nenori gyventi su motina, kad ieškovės elgesys sūnaus atžvilgiu yra netinkamas, kad ieškovė naudojo smurtą, kad sūnus yra labiau prisirišęs prie atsakovo. Atsakovas daro sūnui psichologinį poveikį, sūnus yra nuteikinėjamas prieš motiną, vaiku yra manipuliuojama. Iki gyvenimo su tėvu pradžios sūnus niekada tiek dažnai nepraleisdavo pamokų (nuo 2017-09-07 iki 2017-11-13 vaikas praleido 90 pamokų). Ieškovė tinkamai rūpinasi vaikais. Sūnus yra mažametis (9 m.), jis negali pats spręsti, su kuo jam gyventi. Atsakovas neturi tinkamo būsto, neuždirba lėšų net savo paties išlaikymui. Ieškovė grįžo gyventi pas tėvus į 4 kambarių butą, kuriame yra geros sąlygos vaikams gyventi. Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė teismo posėdyje pateikė išvadą, kad atsakovo prašymas yra nepagrįstas, nes neatitinka vaiko G. P. interesų, kurių atsakovas, vaikui gyvenant su tėvu, neužtikrina, priešingai nei ieškovė, kuri tinkamai rūpinasi vaiku.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies. Pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dalyje dėl nepilnamečio vaiko G. P. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir nustatė nepilnamečio vaiko G. P., (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) laikiną gyvenamąją vietą su tėvu E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) Taikė laikinąją apsaugos priemonę - įpareigojo atsakovą E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) užtikrinti nepilnamečio sūnaus G. P., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) užsiėmimų (pamokų) Vilniaus „Genio“ progimnazijoje lankymą. Taikė laikinąją apsaugos priemonę - nustatė ieškovės I. B., a.k. (duomenys neskelbtini) bendravimo su sūnumi G. P., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) laikiną tvarką:
I. B. nuo 2018 -01-01 bendrauja su sūnumi G. P. kiekvienos savaitės trečiadienį, pasiimdama sūnų iš mokymo įstaigos po pamokų ir iki 19.00 val. pristatydama sūnų į gyvenamą vietą pas tėvą E. P.;I. B. nuo 2018-01-01 bendrauja su sūnumi G. P. nuo kas antros savaitės penktadienio, pasiimdama sūnų iš mokymo įstaigos po pamokų, iki sekmadienio 16.00 val., vaiko tėvui E. P. sekmadienį 16.00 val. pasiimant sūnų iš motinos gyvenamosios vietos;I. B. bendrauja su sūnumi G. P. per 2017 m. Šv. Kalėdų šventes ir vaiko mokyklinių atostogų laiku, nuo 2017 m. gruodžio 25 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., sūnų iš tėvo E. P. gyvenamosios vietos pasiimdama 2017 m. gruodžio 25 d. 12.00 val., o vaiko tėvui E. P. 2017 m. gruodžio 30 d. 16.00 val. pasiimant sūnų iš motinos gyvenamosios vietos; Nustatė, kad vaikas G. P. Naujuosius 2018 metus pasitinka ir 2018 metų pirmą dieną – 2018 m. sausio 1 d. praleidžia su tėvu E. P..
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių sūnus nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. gyvena su tėvu jo faktinėje šeimoje. Atsakovui gyvenant su sugyventine ir jos nepilnamete dukra sugyventinei priklausančiame bute, gyvenamojoje vietoje yra sudarytos tinkamos sąlygos nepilnamečiam vaikui gyventi. Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šalių sūnaus laikina gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su tėvu. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šioje proceso stadijoje kol nėra nustatytos visos ginčo išsprendimui reikšmingos aplinkybės, tame tarpe neišsiaiškinti vaiko norai ir galimo nenoro gyventi su motina priežastys, teismas laikė, jog yra tikslinga vaiko G. P. laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės argumentus pažymėjo, jog duomenų, kad atsakovas neturi lėšų vaiko išlaikymui, nėra, taip pat nėra aiškios ir ieškovės pajamos pragyvenimui.Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog laikinos gyvenamosios vietos pakeitimą nulemia vaiko faktinė dabartinė gyvenamoji vieta su tėvu, bet ne atsakovo teiginiai apie netinkamą vaiko motinos elgesį ir smurtą vaiko, gyvenusio nuo gimimo iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio su motina, atžvilgiu. Akivaizdžiai nepagrįstais laikė atsakovo teiginius apie ieškovės 2017-10-25 naudotą smurtą sūnaus atžvilgiu, kai ieškovė, atvykusi į mokyklą, baigiantis pamokoms, norėjo pasiimti vaiką į savo namus, tuo siekdama vykdyti teismo nutartį dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Priešingai, teismas sprendė, kad būtent atsakovas, turėdamas tikslą nevykdyti teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties, taikė sūnui poveikį, ragindamas sūnų „bėgti“ nuo motinos. Teismas, nustatęs akivaizdžiai netinkamą, pažeidžiantį nepilnamečio vaiko teises ir interesus, atsakovo elgesį, laikė pagrįstu taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo įpareigojimą užtikrinti sūnui mokyklos lankymą, tokiu būdu nutraukiant vaiko interesus pažeidžiančius veiksmus.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas riboja sūnaus bendravimą su mama, sprendė, jog yra pagrindas nustatyti laikiną vaiko bendravimo su motina tvarką.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė I. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį dalyje, kuria pakeista laikina sūnaus gyvenamoji vieta.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį tinkamai neįvertino aplinkybės, kad atsakovas netinkamai naudojosi civilinio proceso institutais - nesutikdamas su 2017 m. spalio 23 d. nutartimi, teikė ne atskirąjį skundą, bet inicijavo papildomą procesą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pirmosios instancijos teisme. Be to, atsakovas neįrodė, kad išnyko poreikis laikinai sureguliuoti vaikų gyvenamosios vietos klausimą ar kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka nepilnamečio vaiko interesų. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo byloje išvadą teikiančios institucijos nuomone, o nutartyje to nemotyvavo.Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad mažamečiam vaikui ypač reikalinga motinos globa, todėl pripažinęs iš esmės abiejų tėvų galimybes rūpintis vaiku, teismas turėjo laikiną sūnaus gyvenamąją vietą palikti su ieškove. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių nepilnametis sūnus nuo gimimo gyveno su ieškove, nutartyje nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų būtinybę keisti sūnaus gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su vos kelis mėnesius su sūnumi gyvenančiu atsakovu.Nutartimi pažeista viena esminių teisinių aksiomų - iš ne teisės teisė nekyla. Atsakovas faktinę padėtį, kuria nutartyje remiasi teismas, sukūrė piktybiškai ir sistemingai nevykdydamas 2017 m. spalio 23 d. nutarties, kuria abiejų vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove. Teismui nutartimi tokią padėtį „legalizavus“, atsakovas jau „teisėtai“, iki teisminio proceso pabaigos galėtų gyventi su sūnumi, galimai net pasiekdamas 1 metų terminą ir sukurdamas faktinį pagrindą nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymui.Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys patvirtina, kad E. P. negeba ir neturi galimybių tinkamai pasirūpinti sūnumi. Ieškovė gyvena pas savo tėvus, tad yra užtikrinta dėl gyvenamosios vietos sau ir vaikams. Atsakovas gyvena pas draugę, su jos vaiku, t.y. keturiese 1 kambario bute (kuriame, pagal atsakovo paaiškinimus, atlikti nelegalūs/neįregistruoti pertvarkymai), taigi jokių garantijų dėl gyvenamosios vietos neturi, atsakovo ad hoc gyvenimo sąlygos yra prastesnės, negu ieškovės. Visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, esą duomenų, kad atsakovas neturi lėšų vaiko išlaikymui, nėra. Pagal bylos duomenis, atsakovas neturi pajamų net savo paties išlaikymui. Iš antstolio 2017 m. lapkričio 27 d. gautas atsakymas patvirtina, kad E. P. išlaikymo vaikams įsiskolinimas sudaro net 4071 EUR.Ieškovės finansinė padėtis yra stabili ir gera, abejonių dėl jos prašymo nagrinėjimo metu nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismui išreiškus tokias abejones, apeliantė pateikia jos finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus. Apeliantė pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas paneigė atsakovo argumentus apie ieškovės pareigų netinkamą vykdymą sūnaus atžvilgiu ir konstatuotas atsakovo sūnaus atžvilgiu vykdytas psichologinis spaudimas, trukdymas bendrauti su motina, tačiau nepaisant teismo nustatytų šių esminių aplinkybių teismas nemotyvuotai jų neįvertino ir padarė šios aplinkybėms priešingą išvadą, kad G. P. naudingiau laikinai gyventi su atsakovu, pakeičiant teismo nustatytą jo laikiną ir nuo gimimo buvusią nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškove. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovas neužtikrina tinkamos sūnaus medicininės priežiūros. Atsakovas neužtikrino Vaiko teisių apsaugos skyriaus rekomenduotos psichologinės pagalbos, kurios poreikį sukėlė paties E. P. elgesys vaikų ir jų motinos, jų senelių atžvilgiu. Apeliantė atkreipė dėmesį, jog skundžiama nutartimi įteisintas G. P. atskyrimas nuo sesers M. P., su kuria šalių nepilnametis sūnus turi gilų emocinį ryšį, senelių, su kuriais vaikas augo nuo mažumės ir turi artimą ryšį. Vaikų išskyrimas gali juos traumuoti ir neigiamai atsiliepti jų vystymuisi bei auklėjimui. Nutartyje nenurodomos jokios išskirtinės aplinkybės, kurių buvimas galėtų bent iš dalies pateisinti nuo gimimo kartu augusių vaikų išskyrimą.Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas E. P. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Atsakovo nuomone, atskirasis skundas negali būti tenkinamas jame nurodytais motyvais, kadangi tai iš principo reikštų ginčo išnagrinėjimą iš esmės. Juk pripažinus atskirojo skundo motyvus pagrįstais, nebeliktų prasmės nagrinėti pačio ginčo. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog teismas nepagrįstai pakeitė nutartį nesant atskirojo skundo dėl nutarties pakeitimo. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas ne instancine tvarka buvo galimas, kadangi ši byla priskirtina šeimos bylų kategorijai. Atsižvelgdamas į tai, o taip pat įvertinęs, jog nutartis buvo priimta neišklausius atsakovo, siekdamas proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, greitesnio sūnaus interesų užtikrinimo, atsakovas kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ne atskiruoju skundu, o prašymu.Atsakovas nesutikdamas su atskirojo skundo argumentais pažymėjo, jog sūnus persikėlė gyventi pas jį teisėtai dar iki nutarties priėmimo ir ne atsakovo inicijuotas ar paveiktas, o priėmęs savarankišką sprendimą. Sprendimo priėmimui esminę įtaką turėjo ieškovės neteisėtas elgesys jo ir dukros Mingailės atžvilgiu. Taigi, sūnui nutarties priėmimo metu nuolatos gyvenant pas atsakovą, jo gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove, kaip tik ir būtų reiškęs sūnaus nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimą. Kaip neginčytinai patvirtina bylos medžiaga, sūnus šiuo metu gyvena ir nori gyventi su atsakovu. Dabartinėje gyvenamojoje aplinkoje jis jaučiasi gerai, nieko nenori keisti, vaikui yra užtikrintas saugumo jausmas, sudarytos tinkamos sąlygos ilsėtis, leisti laisvalaikį ir pan. Atsakovas nurodo, jog priešingai atskirojo skundo argumentams, jo pajamos yra pakankamos sūnaus išlaikymui. Kaip buvo nurodęs posėdžio metu, faktiškai gaunamos pajamos yra didesnės negu 48 EUR, tai pagrindžiantys įrodymai bus pateikti parengiamojo teismo posėdžio metu. Atsakovo nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas skolingas vaikams 4071 EUR išlaikymo. Kalbant apie pačios ieškovės finansinę padėtį ir jos stabilumą, atkreipė dėmesį, kad pati ieškovė jokio atlyginimo negauna jau nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. Nors ji vykdo individualią veiklą, duodama paaiškinimus teismui ji apskritai negalėjo nurodyti ir nenurodė iš individualios veiklos gaunamų pajamų dydžio. Atsakovo įsitikinimu G. P. gyvenamoji vieta buvo nustatyta atskirai nuo jo sesers M. P.. Toks vaikų atskyrimas galėtų pažeisti jų interesus tik tuo atveju, jeigu tai būtų daroma be vaikų valios, t. y. jeigu valstybinės institucijos spręstų vaikų atskyrimo nuo tėvų, globos, įvaikinimo ar kitus panašius klausimus. Tačiau šiuo atveju G. P. pats išreiškė norą gyventi su atsakovu, o ne su mama ir seserimi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pakeistos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės dalyje dėl šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir jo laikina gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu.Sprendžiant nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kaip ir kitus klausimus, susijusius su nepilnamečiu vaiku, prioritetas ir esminė reikšmė turi būti teikiami nepilnamečio vaiko teisėms ir interesams (Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Remiantis kasacinio teismo praktika, vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus, susijusius su kiekvieno iš tėvų galimybėmis ir pastangomis užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo ir aplinkos sąlygas. Visapusiškas šių juridinių faktų įvertinimas yra galimas tik atlikus išsamų teisminį tyrimą, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės, o, sprendžiant nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, yra atliekamas preliminarus nurodytų juridinių faktų vertinimas, nes teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžia bylos iš esmės (CPK 144 str. 1 dalis), todėl šioje proceso stadijoje neturi galimybės visapusiškai ištirti ir įvertinti, su kuriuo iš tėvų nustačius nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą bus geriausiai užtikrinti jo interesai. CPK 148 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Santykiai dėl bendravimo su vaiku ir auklėjimo tvarkos, kaip ir priteisto išlaikymo dydžio bei vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys I. B. ir E. P. yra nepilnamečių M. P. (10 m.) ir G. P. (9 m.) tėvai. Šalys santuokos nebuvo sudarę, kartu negyvena nuo 2009 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-8356-127/2014 patvirtinta ieškovės I. B. ir atsakovo E. P. sudaryta taikos sutartis, kuria E. P. įsipareigojo savo nepilnamečių vaikų M. P. ir G. P. išlaikymui skirti kiekvienam po 144,81 EUR išlaikymą. Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. P., kuriuo prašė nustatyti šalių vaikų M. P. ir G. P. gyvenamąją vietą su ieškove, nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovės prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir 2017 m. spalio 23 d. nutartimi nustatė laikiną nepilnamečių vaikų M. P., (duomenys neskelbtini) ir G. P., (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove I. B.. Minėtoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių nepilnamečiai vaikai visuomet gyveno ir gyvena su ieškove. Atsakovas pareiškė ieškovei priešieškinį, kuriuo prašo nustatyti šalių sūnaus G. P. gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnamečiam sūnui. Taip pat atsakovas pateikė teismui prašymą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jų netaikant vaiko G. P. atžvilgiu, nurodydamas, kad nustatant laikiną šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą neatsižvelgta į aplinkybę, kad faktiškai vaikas nuo rugsėjo mėn. gyvena pas atsakovą, ieškovės elgesys jo atžvilgiu nėra tinkamas, prieš jį smurtaujama, taikomos neadekvačios bausmės. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsakovo prašymą tenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį dalyje dėl dalyje dėl nepilnamečio vaiko G. P. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo ir nustatė ją su tėvu E. P., įpareigojo atsakovą užtikrinti mokyklos lankymą bei nustatė ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką.Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas nustatė sūnaus laikinąja gyvenamąją vietą su atsakovu remdamasis vieninteliu argumentu, jog šiuo metu vaikas faktiškai gyvena su atsakovu, neatsižvelgdamas į kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo medžiagą sutinka su tokiais apeliantės argumentais.Bylos medžiaga patvirtina, jog šalių nepilnametis sūnus (gim. (duomenys neskelbtini)) nuo pat gimimo gyveno su ieškove ir kaip nurodo atsakovas, tik nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio ėmė nuolatos gyventi pas atsakovą. Ieškovė teigia, kad tokia faktinė situacija susiklostė atsakovui savavališkai, neinformavus ieškovės, išsivežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos kiemo. Atkreiptinas dėmesys, jog šias aplinkybes bei tai, kad atsakovas piktnaudžiauja situacija, kuomet nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ieškovė nurodė ieškinyje, kuomet prašė nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su ja. Atsakovas įrodinėja, jog vaikas persikėlė gyventi pas jį ne paveiktas atsakovo, o priėmęs savarankišką sprendimą, kuriam įtaką turėjo ieškovės neteisėtas elgesys jo ir sesers atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog akivaizdžiai nepagrįsti atsakovo argumentai dėl ieškovės naudoto smurto sūnaus atžvilgiu. Priešingai, teismas nustatė, jog abu tėvai yra pajėgūs sudaryti sūnui tinkamas gyvenimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė akivaizdų šalių nepilnamečio sūnaus interesų pažeidimą jam gyvenant su atsakovu ir įpareigojo jį užtikrinti sūnaus pamokų lankymą, taip pat nustatė, kad atsakovas riboja ieškovės bendravimą su sūnumi. Pažymėtina, kad abu tėvai, tiek tas, su kuriuo vaikas gyvena, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį.Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog sprendimą pakeisti 2017 m. spalio 23 d. nutartimi nustatytą laikiną nepilnamečio G. P. gyvenamąją vietą pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė motyvuodamas tuo, kad dabartinė faktinė vaiko gyvenamoji vieta yra su tėvu, todėl siekiant apsaugoti jo emocinę būseną, galimas pasekmes dėl gyvenamosios vietos pakeitimo bei vertinant tai, kad abu tėvai pajėgūs rūpintis vaikais. Nors atsakovas teigia, kad vaikas savarankiškai priėmė sprendimą gyventi su tėvu ir jam nebuvo daroma jokia įtaka ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove reikštų vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad priimant skundžiamą nutartį vaikas su atsakovu gyveno jau daugiau nei 3 mėn. ir tokia situacija susiklostė atsakovui nevykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, jog EŽTT praktikoje susijusioje su šeimos bylomis pripažįstama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, vaiko amžių, kritiškai vertinti atsakovo argumentai, jog sūnus savarankiškai priėmė sprendimą nuo 2017 m. rugsėjo mėn. kraustytis gyventi pas tėvą. Pažymėtina ir tai, kad vaiko asmeninė nuomone yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgia teismas tokio pobūdžio bylose.Minėta, jog spręsdamas klausimą dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismas neturi galimybės visapusiškai ištirti ir įvertinti, su kuriuo iš tėvų gyvenant vaiko interesai bus užtikrinti geriau, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju esant šioje proceso stadijoje byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti atsakovo prašymą. Nustačius, kad šalių nepilnametis sūnus tik nuo 2017 m. rugsėjo mėn. gyvena su atsakovu, taip pat teismui nustačius faktą, kad gyvenant su juo nėra tinkamai užtikrinamas sūnaus pamokų lankymas, bendravimas su motina ir seserimi, konstatuotina, kad tėvo elgesys yra priešingas vaiko interesams, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo nustatyti laikiną sūnaus gyvenamąją vietą kartu su atsakovu remiantis vien tuo faktu, kad šiuo metu vaikas gyvena su juo. Pažymėtina, jog vaiko geriausių interesų turinio nustatymas neapsiriboja vien tink esama padėtimi, de fakto situacijos įtvirtinimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė aplinkybių, dėl kurių šalių nepilnamečio sūnaus tolimesnis gyvenimas su ieškove, su kuria vaikas gyveno, kenktų jo interesams. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, jog šiuo atveju svarbu ir tai, kad laikinai nustačius šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, jis buvo atskirtas nuo sesers ir jų tarpusavio ryšio palaikymas nėra užtikrinamas, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog atsakovas riboja ieškovės, su kuria nustatyta dukros gyvenamoji vieta, bendravimą su sūnumi. Pažymėtina ir tai, kad byloje Vaiko teisių apsaugos tarnyba padarė išvadą, kad atsakovo prašymas nepagrįstas, neatitinka sūnaus interesų.Įvertinus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra teisinis pagrindas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atmesti.