Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-26 · Administracinė byla Nr. I-960-279/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-26
Bylos Nr.
I-960-279/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01994-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
Armino Butkevičiaus
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-960-279/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01994-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.; 3.21.
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 26 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Armino Butkevičiaus skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A.B. į teismo posėdį neatvyko, teismui pateiktu prašymu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (b. l. 94-96).

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 7900,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2009 m. lapkričio mėn., taip pat nuo 2010 m. iki 2015 m. vasario-kovo mėn. Teigė, jog Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto (3,6 kv. m.) reikalavimą. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas; nuo sienų byrėdavo tinkas. Taip pat paaiškino, kad kamerose stalai buvo pritaikyti valgyti tik keliems asmenims, kol vieni kalinamieji valgydavo prie stalo, kiti turėdavo laukti, todėl pareiškėjui tekdavo valgyti atšalusį maistą. Dėl tokių laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose pareiškėjas patyrė nepatogumus, sukrėtimus, dvasinę skriaudą, emocinę depresiją, todėl patirtą neturtinę žalą prašo atlyginti pinigais.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu (b. l. 100). Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 91).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 84-91) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009-01-01 iki 2015-08-04. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.

Atsiliepime paaiškino, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, kad nuo 2012-07-17 iki 2015-08-04 pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 74, Nr. 58, Nr. 23, Nr. 13, Nr. 35, Nr. 14, Nr. 99, Nr. 17, Nr. 78, Nr. 51, Nr. 89, Nr. 65, Nr. 101, Nr. 45, Nr. 69, Nr. 11, Nr. 2, Nr. 81, Nr. 77, Nr. 54, Nr. 52, Nr. 103, kuriose vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 1,61 kv. m. iki 16,2 kv. m. Atkreipė dėmesį, kad asmenų, laikomų toje pačioje kameroje, skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teigė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto (2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata, t. y. veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą bei esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismui pateiktame atsiliepime atsakovo atstovas prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, be to pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo A. B. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, bylos Nr. 23/04).

Sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK I knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-311/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2009 m. sausio 20 d. ir periodiškai jame laikomas iki 2015 m. rugpjūčio 4 d., t. y. nuo 2009-01-20 iki 2009-02-06; nuo 2009-02-10 iki 2009-11-20; nuo 2010-05-12 iki 2010-05-28; nuo 2010-06-16 iki 2010-07-15; nuo 2010-09-15 iki 2010-09-22; nuo 2011-12-15 iki 2012-01-06; nuo 2012-03-14 iki 2013-03-16; nuo 2012-04-11 iki 2012-04-13; nuo 2012-04-16 iki 2012-04-23; nuo 2012-04-25 iki 2012-05-03; nuo 2012-05-29 iki 2012-05-30; nuo 2012-06-08 iki 2012-06-12; nuo 2012-07-11 iki 2012-07-13; nuo 2012-07-16 iki 2012-08-02; nuo 2012-08-29 iki 2012-09-05; nuo 2012-09-07 iki 2012-09-17; nuo 2012-09-19 iki 2012-09-24; nuo 2012-09-26 iki 2012-10-01; nuo 2012-10-16 iki 2012-10-19; nuo 2012-11-16 iki 2012-11-20; nuo 2012-11-27 iki 2012-11-30; nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07; nuo 2013-01-09 iki 2013-01-10; nuo 2013-01-17 iki 2013-01-18; nuo 2013-02-07 iki 2013-02-13; nuo 2013-02-15 iki 2013-02-18; nuo 2013-02-20 iki 2013-02-22; nuo 2013-03-27 iki 2013-04-08; nuo 2013-04-23 iki 2013-04-26; nuo 2013-05-14 iki 2013-05-21; nuo 2013-06-13 iki 2013-06-21; nuo 2013-08-13 iki 2013-08-19; nuo 2013-08-30 iki 2013-09-06; nuo 2013-11-28 iki 2013-12-06; nuo 2014-01-09 iki 2014-01-17; nuo 2014-02-04 iki 2014-02-14; nuo 2014-03-21 iki 2014-04-02; nuo 2014-06-17 iki 2014-06-27; nuo 2014-12-29 iki 2014-12-30; nuo 2015-01-07 iki 2015-01-09; nuo 2015-01-22 iki 2015-01-27; nuo 2015-07-15 iki 2015-07-17; nuo 2015-07-30 iki 2015-08-04 (b. l. 11-17), tuo tarpu skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2015 m. birželio 26 d. (b. l. 3). Taigi, įvertinus tai, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas ir periodiškai Šiaulių TI kamerose laikomas nuo 2009 m. sausio 20 d. bei atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog neigiamus išgyvenimus jis patyrė nuo pat pirmos dienos, kada buvo pristatytas į Šiaulių TI, teismas sprendžia, kad nuo 2009 m. sausio 20 d. pareiškėjas žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie netinkamas kuriuo nors iš skundžiamų aspektų kalinimo sąlygas Šiaulių TI kamerose, todėl, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti per trejus metus nuo ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2009 m. sausio 20 d., tačiau skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 26 d.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1408-575/2015).

Pareiškėjas skunde nenurodė ir, susipažinęs su atsakovo atstovo atsiliepimu, nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2012 m. birželio 12 d., kai, pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 20 d. iki 2012 m. birželio 12 d., todėl atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, kurio pabaigą pareiškėjas sieja su 2015 m. vasario-kovo mėnesiais, nagrinėjamoje byloje sprendžiami pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, už pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2015 m. sausio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės reglamentuoja tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Taip pat akcentuotina, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2015 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1407-858/2015).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe dėl jo laikymo Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tekusio 3,6 kv. m. ploto normos reikalavimą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas Įsakyme nustatytas vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos reikalavimas, tenka atsakovo atstovui.

Iš atsakovo atstovo pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio 15 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. B. laikymo“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 11-17), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu buvusių asmenų skaičius kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: nuo 2012-07-11 iki 2012-07-13, nuo 2014-03-21 iki 2014-04-02 kameroje Nr. 11 (16,65 kv. m.), kurioje iš viso 16 parų pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,38 kv. m. iki 3,33 kv. m.; nuo 2012-07-16 iki 2012-07-17 kameroje Nr. 74 (8,7 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko 8,7 kv. m. plotas; nuo 2012-07-17 iki 2012-08-02, nuo 2012-11-16 iki 2012-11-20, nuo 2013-01-09 iki 2013-01-10, taip pat nuo 2013-01-17 iki 2013-01-18; nuo 2013-02-07 iki 2013-02-13, nuo 2013-04-23 iki 2013-04-26, nuo 2013-06-13 iki 2013-06-14 kameroje Nr. 58 (15,26 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,18 kv. m. iki 15,26 kv. m., iš viso 15,5 parų minėtoje kameroje skirtingais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas; nuo 2012-08-29 iki 2012-08-30 kameroje Nr. 23 (13,65 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 4,55 kv. m. iki 6,83 kv. m.; nuo 2012-08-30 iki 2012-09-05, nuo 2012-09-07 iki 2012-09-17, nuo 2012-09-19 iki 2012-09-24, nuo 2012-09-26 iki 2012-10-19, nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07 kameroje Nr. 13 (15,88 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,27 kv. m. iki 15,88 kv. m., iš viso minėtoje kameroje 20,5 parų pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas; nuo 2012-11-27 iki 2012-11-30 ir nuo 2015-01-22 iki 2015-01-27 kameroje Nr. 35 (7,49 kv. m.), kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,75 kv. m. iki 7,49 kv. m.; nuo 2013-02-15 iki 2013-02-18 ir nuo 2013-03-27 iki 2013-03-29 kameroje Nr. 14 (19,56 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,26 kv. m. iki 6,52 kv. m., iš viso 0,5 paros pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.; nuo 2013-02-20 iki 2013-02-22 kameroje Nr. 99 (16,22 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,7 kv. m. iki 5,41 kv. m., iš viso 2 paras buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.; nuo 2013-03-29 iki 2013-04-08 kameroje Nr. 17 (18,47 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 6,16 kv. m. iki 9,24 kv. m.; nuo 2013-05-14 iki 2013-05-21 ir nuo 2015-01-07 iki 2015-01-09 kameroje Nr. 78 (6,45 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,61 kv. m. iki 6,45 kv. m., iš viso 9 paras pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.; nuo 2013-06-14 iki 2013-06-21 kameroje Nr. 51 (18,86 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,14 kv. m. iki 9,43 kv. m., iš viso 0,5 paros pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.; nuo 2013-08-13 iki 2013-08-16 ir nuo 2013-08-17 iki 2013-08-19 kameroje Nr. 89, kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,68 kv. m. iki 9,37 kv. m.; 2013-08-16 ir nuo 2013-08-30 iki 2013-09-06 kameroje Nr. 65 (22,6 kv. m.), kurioje pareiškėjui teko nuo 3,23 kv. m. iki 3,77 kv. m. ploto, iš viso 7 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m.; nuo 2013-11-28 iki 2013-12-06, nuo 2014-01-15 iki 2014-01-17 ir nuo 2014-02-04 iki 2014-02-14 kameroje Nr. 101 (18,25 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,03 kv. m. iki 6,08 kv. m., iš viso 10 parų pareiškėjai tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.; nuo 2014-01-09 iki 2014-01-10 kameroje Nr. 45 (18,47 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,08 kv. m. iki 9,24 kv. m., iš viso 0,5 paros pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas; nuo 2014-01-10 iki 2014-01-15 kameroje Nr. 69 (7,14 kv. m.), kurioje pareiškėjui 5,5 paras pareiškėjui teko 3,57 kv. m. plotas; nuo 2014-06-17 iki 2014-06-18 kameroje Nr. 2 (6,45 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,23 kv. m. iki 6,45 kv. m., iš viso minėtoje kameroje 1 parą pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas; nuo 2014-06-18 iki 2014-06-20 kameroje Nr. 81 (7,35 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,84 kv. m. iki 7,35 kv. m., iš viso minėtoje kameroje 1,5 paros pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas; nuo 2014-06-20 iki 2014-06-27 kameroje Nr. 77 (6,56 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,64 kv. m. iki 3,28 kv. m., iš viso minėtoje kameroje pareiškėjui tekęs plotas 7,5 paras buvo mažesnis nei 3,6 kv. m.; taip pat ir nuo 2014-12-29 iki 2014-12-30 kameroje Nr. 54 (17,98 kv. m.), kurioje pareiškėjui tekęs plotas buvo 8,99 kv. m.

Vadovaujantis minėtosios Pažymos duomenimis bei atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas 200 parų, iš kurių 97 paras – kamerose, kuriose jam tekdavo mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad pareiškėjas 97 paras buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Konstatavus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, nuo sienų byrėdavo tinkas.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei Higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėta, jog pagal minėtųjų taisyklių 14.3. punktą, kamerose taip pat turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus taip pat nustato ir Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Šiaulių TI pateiktoje 2015 m. rugpjūčio 17 d. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 19-22) nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai, taip pat dirbtinis apšvietimas, įrengtas vadovaujantis Higienos norma 76:2010. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į plotą, įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Be to, atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, kadangi neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, nes nėra galimybių padidinti langų angas (b. l. 87).

Pareiškėjas skunde nenurodė, kuriose Šiaulių TI kamerose apšvietimas buvo netinkamas, taip pat nedetalizavo, ar netinkamas buvo natūralus ar dirbtinis (dieninis ir/ar naktinis apšvietimas).

Vadovaujantis byloje atsakovo atstovo pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akto Nr. EP-8 duomenimis, natūralaus apšvietimo koeficientas nevertintinas, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais (b. l. 30). 2014 m. birželio 11 d. Šiaulių TI kameroje Nr. 77, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti dirbtinės dieninės apšvietos matavimai. Minėtoje kameroje pažeidimų, susijusių su apšvieta, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-239, nebuvo nustatyta (b. l. 34). Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo akto, kuriame fiksuojami 2014 m. gruodžio 16 d. atlikto patikrinimo rezultatai, matoma, kad kameroje Nr. 54, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-12-29 iki 2014-12-30, nustatyta dirbtinės apšvieta buvo 92,45 lx (b. l. 38). Atsižvelgiant į tai vertintina, kad kameroje Nr. 54 dirbtinė apšvieta buvo per maža, todėl atsakovo atstovas laikytinas pažeidusiu HN 76:2010 22 punkto reikalavimas.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 62 punktą, laisvės atėmimo vietų remontas atliekamas pagal poreikį.

Ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko Šiaulių TI kamerų būklės vertinimus. 2012 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu, nustatyta, kad kameroje Nr. 13, kurioje periodiškai nuo 2012-08-30 iki 2012-10-19, taip pat nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07 buvo laikomas pareiškėjas, virš sanitarinio mazgo lupasi lubų dažų danga, prie lango sienos tinkas vietomis išdaužytas. Atsižvelgiant į nustatytus patikrinimo rezultatus, Šiaulių visuomenės sveikatos centro sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėjos pavaduotoja, atlikusi patikrinimą, 2012 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo akte Nr. EP-352, užfiksavo Higienos normos HN 76:2010 62 pažeidimą (b. l. 24). Minėtasis Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas taip pat buvo nustatytas ir kameroje Nr. 101, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas ir kurioje tuo metu buvo atliekamas higienos reikalavimų atitikties Higienos normos HN 76:2010 nuostatoms patikrinimas. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 nustatyta, kad kameroje Nr. 101 viena siena suskilusi, kameroje reikalingas remontas, tačiau taip pat užfiksuota, kad kameroje Nr. 54 atliktas remontas, joje pažeidimų, susijusių su Higienos normos HN 76:2010 62 punktu, nenustatyta (b. l. 28-29). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-239 užfiksuotais duomenimis, nustatyta, kad 2014 m. birželio 11 d. atlikto patikrinimo metu vertinant kamerų, tame tarpe ir kameros Nr. 13 bei kameros Nr. 77, būklę, kameros remontuotos, tačiau pažeidimų, susijusių su Higienos normos HN 76:2010 62 punkte nustatytais reikalavimais, minėtose kamerose nenustatyta (b. l. 34). Taip pat paminėtina, jog atsakovo atstovo pateiktame 2015 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-5 užfiksuotais operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu nustatytais duomenimis, kameroje Nr. 2 – lubų danga byranti, atsižvelgiant į tai, nustatytas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas. Nors minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-06-17 iki 2014-06-18 ir tą pačią dieną buvo perkeltas į kitą kamerą, tačiau teismas sprendžia, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Šiaulių TI kameroje Nr. 2 neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, teismas sprendžia, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI aptartose kamerose.

Dėl teisės į maitinimą užtikrinimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose esantys stalai nebuvo pritaikyti asmenų maitinimuisi, kadangi pareiškėjui tekdavo laukti, kada galės pavalgyti, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą.

Nagrinėjamu aspektu paminėtina, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, kad kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai). Tai, kad Šiaulių TI kamerose buvo įrengtas stalas neneigia ir pats pareiškėjas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nei minėtosios taisyklės, nei kiti teisės aktai nenustato stalų dydžio ir vietos įrengimo reikalavimų. Vadovaujantis Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 17 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose be kitų baldų yra 1 stalas, kuris įmontuojamas tuščioje erdvėje tarp lovų (b. l. 19-20). Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad toks stalo įrengimas Šiaulių TI kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus.

Be to, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatančioje asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose teisinę padėtį, skelbiama, kad šie asmenys turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato šie bei kiti įstatymai. Minėtoji nuostata patvirtina, jog tais atvejais, kai asmens laisvė yra apribota, jis gali patirti tam tikrų suvaržymų ar nepatogumų, tačiau tai nepaneigia vienoje kameroje kartu laikomų suimtųjų asmenų pareigos stengtis pasiekti skirtingų interesų ir poreikių suderinimo, taip pat ir maitinimosi atveju.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, sprendžiama, kad pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrinta teisė į maitinimą, tačiau šios teisės įgyvendinimas yra susijęs ir su pareiškėjo pasirinkimu šią teisę įgyventi.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bei tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti, tačiau priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pareiškėjas 13 parų iš eilės, o iš viso - 97 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto reikalavimą), pareiškėjo patirtus nepatogumus, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2183-662/2015). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė išskirtinių aplinkybių, susijusių su jo fizinei ar psichinei sveikatai padaryta žala dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI kamerose sąlygų. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodytų reikalavimų nedetalizavo, jų nepaaiškino ir nekonkretizavo, skundą pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl tam tikri pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai negalėtų būti vertintini kaip intensyvaus masto ir didelio neigiamo poveikio. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją su skundais, prašymais, pareiškimais, kuriuose būtų nurodyti reikalavimai, susiję su teismui pateiktame skunde išdėstytais reikalavimais, nesikreipė (b. l. 18). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 7900 eurų suma.

Teismas, atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2183-662/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2120-662/2015), įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, ginčo laikotarpiu Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 11 iki 2012 m. liepos 31 d. minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt (atitinkamai - 231,69 Eur), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. minimali mėnesinė alga buvo 850 Lt (atitinkamai - 246,18 Eur), patvirtinta Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. minimali mėnesinė alga buvo 1000 Lt (atitinkamai - 289,62 Eur), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543, kuri nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo padidinta iki 1035 Lt ir nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo lygi 300 eurų (Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972), į tai, jog nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nėra pateikta duomenų ir tokie duomenys nėra nustatyti, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, daro išvadą, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 780,00 eurų. Vadovaujantis tuo, kas paminėta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 780,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Priteisti A.B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 780,00 eurų (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų, 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė