- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-30
- Bylos Nr.
- eI-4509-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- O. F., V. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. F. (O. F.) ir V. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 28 d. sprendimais Nr. (15/5-2)11U-985(01041), Nr. (15/5-2)11U-984(01042) (toliau – ir Sprendimai) (el. b. I t., b. l. 28–30, 34-36) panaikino (duomenys neskelbtini) piliečiams V. T. ir O. F. išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančius iki 2018 m. vasario 9 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (el. b. I t., b. l. 1–5, 91–95) ir prašo panaikinti Departamento Sprendimus. Paaiškino, kad skundžiami sprendimai priimti formaliai, neįsigilinus į faktines aplinkybes, neišsiaiškinus Departamentui kilusių klausimų ir nesuteikus jokių galimybių pareiškėjams, kurie yra įsikūrę Lietuvos Respublikoje, joje nuolat gyvena, sukūrė artimus socialinius ryšius su vietiniais gyventojais, nuolat vykdo realią ūkinę – komercinę veiklą, pateikti reikalingus duomenis ar suteikti reikalingą informaciją. Nurodė, kad jiems nuvykus išsiaiškinti, kodėl buvo priimti skundžiami sprendimai, Departamento darbuotojai jiems tiesiog nurodė, kad niekas nebus aiškinama. Pareiškėjai neturėjo ir neturi tikslo dėl nesuprantamų priežasčių įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje ar būti Lietuvoje ir Europos Sąjungoje dėl kokių nors kitų neaiškių tikslų.
Pažymi, kad Departamentui nekilo jokių abejonių 2015 m. vasario 9 d. išduodant pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, todėl jie pagrįstai tikėjosi, kad Lietuvoje galės gyventi ir vykdyti veiklą. Tačiau Departamentas pažeidė pareiškėjų teisėtų lūkesčių principą, nes priimdamas skundžiamus sprendimus neįvykdė pareigos laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei pažeidė pareiškėjų teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir jie jas galės realiai įgyvendinti. Pareiškėjai, yra teisėtai įsikūrę Lietuvos Respublikoje ir įdeda daug pastangų įkurtos bendrovės veiklai vystyti, turi įsipareigojimų, yra sukūrę verslo ir socialinius ryšius, įgiję draugų, pramokę lietuvių kalbos. Akivaizdu, kad Departamento elgesys priimant skundžiamus sprendimus yra visiškai neteisėtas ir juo negali būti pateisinami ir grindžiami jo priimti sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi pareiškėjams panaikinimo. Departamento motyvai, jog pareiškėjai tik siekė gauti leidimus laikinai gyventi ir tokiu būdu įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne užsiimti realia ūkine – komercine veikla Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. UAB „Valeksas“ nuolat vykdo pelningą ūkinę – komercinę veiklą, jos vardu šiuo metu yra registruoti keli vertingi automobiliai, iš kurių bendrovė gauna pajamų ir pelno, bendrovė yra sudariusi sutartis, iš kurių vykdymo gauna nuolatines pajamas. Departamentas ignoruoja faktą, kad bendrovės veikloje atsiranda įvairių aplinkybių, gali kisti darbuotojų atlyginimai, taip pat darbuotojai gali būti atleidžiami ir priimami kiti.
Be to, pažymėjo, kad nepagrįsti Departamento teiginiai, jog pareiškėjai neturi lėšų pragyvenimui, kadangi pateikti įrodymai patvirtina, kad jie investavo savo lėšas bendrovės įstatinio kapitalo apmokėjimui, bendrovių automobilių įsigijimui. Kad pareiškėjai turi lėšų pragyvenimui patvirtina ir pats Departamentas, todėl neaišku, kodėl Departamentas teigia, kad ši aplinkybė išnyko ir dėl ko ji galėjo išnykti.
Atsiliepimas
Departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., II t., b. l. 1–5) paaiškino, kad šiuo atveju Departamentas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, nustatė, kad UAB „Valeksas“ neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Valeksas“ veiklą, jų darbą minėtoje bendrovėje ir pagrindinį jų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, Departamentas priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.
Pažymėjo, jog aplinkybė, jog užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad Departamentas, nustatęs Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturi teisės priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą ar pakeistą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Taigi net ir tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, tačiau vėliau paaiškėja, kad šis leidimas neturėjo būti išduotas ar pakeistas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas. Šiai pozicijai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT).
Teigė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Pareiškėjai nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimti sprendimai nepanaikinti leidimų laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju (nustačius, kad jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Akivaizdu, kad pareiškėjų bendrovė nuo pat pirmos darbuotojų atleidimo dienos ir sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo nebeatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, t. y. Departamentas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, o skundo teiginiai, kad darbuotojai gali būti atleidžiami ir priimami kiti ir pareiškėjams yra sunku rasti gerų specialistų, nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi. Tokią poziciją palaiko ir LVAT. Departamentas ginčijamus sprendimus priėmė, vadovaudamasis oficialiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenimis ir neturėjo pagrindo jais abejoti, taip pat neturėjo pareigos kviesti pareiškėjus ir prašyti paaiškinti aplinkybes, susijusias su jų bendrovėje įdarbintais darbuotojais. Būtent pareiškėjai kaip leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos UAB „Valeksas“ pagrindu gavę užsieniečiai turėjo pareigą užtikrinti, kad ši bendrovė atitiks Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus viso pareiškėjų turimų leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, todėl Departamentas tinkamai įvertino su pareiškėjais susijusias individualias aplinkybes bei pagrįstai panaikino jiems išduotus leidimus laikinai gyventi, remdamasis oficialiais sprendimo priėmimo metu esančiais Sodros informacinės sistemos duomenimis.
Pasisakydamas dėl skundo teiginių, kad šiuo metu UAB „Valeksas“ dirba trys darbuotojai, Departamentas atkreipė dėmesį, kad pagal Sodros informacinės sistemos duomenis, šios aplinkybės ginčijamų sprendimų priėmimo metu neegzistavo, todėl jos nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus. Leidimų laikinai gyventi panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjams vykdyti UAB „Valeksas“ akcininkų pareigų (pavyzdžiui, pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu), o pasikeitus faktinėms aplinkybėms po Departamento sprendimų priėmimo, pareiškėjai turi teisę kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi arba nacionalinės vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkamai galiojantys iki 2018 m. vasario 9 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 7 d. pareiškėjai, ketindami ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (el. b., II t., b. l. 6–14, 100–107). Kartu su prašymais pakeisti leidimus laikinai gyventi pareiškėjai pateikė galiojančius kelionės dokumentus, UAB „Valeksas“ įstatus, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, akcininkų sąrašą, balansą, dokumentus, patvirtinančius vykdomą bendrovės veiklą, trijų bendrovės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius pragyvenimo lėšas bei gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus (el. b., II t., b. l. 15–75, 108–173).
Pareiškėjų prašymai su visa medžiaga persiųsti į Departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktus prašymus ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. sausio 29 d. priėmė sprendimus pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, ir išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus, o Migracijos valdyba 2016 m. vasario 9 d. išdavė leidimus laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojančius iki 2018 m. vasario 9 d.
Kilus įtarimams, Departamentas, patikrinęs duomenis Sodros informacinėje sistemoje apie UAB „Valeksas“ dirbančius asmenis, nustatė, kad šioje bendrovėje įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai (2017 m. kovo 1 d. įdarbintas K. M. negauna minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio), o buvusi šios bendrovės darbuotoja J. I., kuri buvo atleista 2017 m. balandžio 28 d., Departamentui gerai žinoma kaip asmuo, įdarbinamas užsieniečių, siekiančių gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu. Šiuo metu ji yra įdarbinta kitoje bendrovėje, kurios dalyviai yra užsieniečiai. Kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjai pateikė darbo sutartis, kuriose, atitinkamai, buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra įdarbintas UAB „Valeksas“ direktoriumi ir jam mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, tačiau Sodros informacinės sistemos duomenimis, nuo 2016 m. vasario mėnesio, jam išdavus leidimą laikinai gyventi, mokamas mėnesinis darbo užmokestis – 9, 28 Eur, todėl darytina išvada, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; o pareiškėja yra įdarbinta UAB „Valeksas“ vadybininke ir jai buvo mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, tačiau Sodros informacinės sistemos duomenimis, nuo 2016 m. vasario mėnesio, jai išdavus leidimą laikinai gyventi, mokamas mėnesinis darbo užmokestis – 9,28 Eur (neatskaičius mokesčių), todėl taip pat darytina išvada, kad ji neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Nustatęs, kad pareiškėjai neturi ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, bei įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir surinktą medžiagą, kuri patvirtina, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Valeksas“ veiklą, jų darbą minėtoje bendrovėje ir pagrindinį jų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, Departamentas pareiškėjų atžvilgiu priėmė skundžiamus sprendimus (el. b., II t., b. l. 97–99, 198–200), kuriais panaikino jiems išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas (redakcija, galiojanti iki 2017 m. sausio 1 d.), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, jog yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi; 14 punktas – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o pagal 7 punktą – nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
LVAT formuodamas nuoseklią teismų praktiką bylose dėl užsieniečių teisinės padėties, yra išaiškinęs, kad formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, ir kt.). Aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos turinį, LVAT yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.). Atitinkamai, LVAT yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017; 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.).
Kaip nustatyta, pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikinti paaiškėjus, kad jie neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi UAB „Valeksas“ nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių ir dėl to, jog pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „Valeksas“ veiklą, jų darbą minėtoje bendrovėje ir pagrindinį jų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą.
Pareiškėjai skunde teigia, kad Departamentas nepagrįstai ignoruodamas aplinkybes, kad bendrovės veikloje atsiranda įvairių aplinkybių, gali kisti darbuotojų atlyginimai, taip pat darbuotojai gali būti atleidžiami ir priimami kiti, sunku surasti kvalifikuotus darbuotojus, padarė išvadą, kad pareiškėjų leidimai laikinai gyventi turi būti panaikinti, kadangi UAB „Valeksas“ nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.
Atsižvelgęs į tai, kad pagal Sodros informacinės sistemos duomenimis UAB „Valeksas“ nuo 2017 m. balandžio 28 d. (el. b., II t., b. l. 90, 191) dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai (el. b., II t., b. l. 89, 190), teismas negali sutikti su šiais pareiškėjų teiginiais ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad Departamentas surinko pakankamai duomenų, jog pareiškėjams būtų panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip yra nustatęs LVAT, formuodamas nuoseklią teismų praktiką dėl užsieniečių padėties, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Nustatęs, kad UAB „Valeksas“ nuo 2017 m. balandžio 28 d. nedirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, Departamentas pagrįstai priėmė skundžiamus sprendimus. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodytos priežastys, susijusios su sunkumais susirasti kvalifikuotus darbuotojus ir apie pasikeitusias aplinkybes, vykdant bendrovės veiklą, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.
Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, ir 7 punktas, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, konstatuota, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų ir tai jau sudaro pagrindą teigti, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą, todėl pareiškėjų teiginiai dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjai taip pat nesutinka su skundžiamais sprendimais, teigdami, kad Departamento išvados, jog pareiškėjai neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir negauna reguliarių pajamų, todėl akivaizdu, kad jie pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Valeksas“ veiklą, jų darbo šioje bendrovėje ir pagrindinį jų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, yra nepagrįstos jokiais rašytinais įrodymais.
Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, teismas sutinka su pareiškėjų argumentais, kad Departamentas nesurinko duomenų ir netyrė, ar pareiškėjai turi pragyvenimui reikalingų lėšų, tačiau taip pat įvertinus Departamento surinktą medžiagą, darytina išvada, kad pareiškėjų deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai visgi yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėjai siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Be to byloje surinkta įrodymų visuma (pareiškėjams 2016 m. vasario 9 d. išdavus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje mokamas mėnesinis darbo užmokestis – 9,28 Eur) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Departamentas skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai, teikdami prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjų nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016).
Pareiškėjų teismui pateikti papildomi dokumentai, kurių neturėjo bei nevertino Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, nes Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas pagal LVAT suformuotą praktiką yra vertinamas pagal tuos dokumentus bei įrodymus, kuriuos Departamentas turėjo iki priimant ginčijamus sprendimus (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016). Todėl pareiškėjų argumentas, kad šiuo metu UAB „Valeksas“ dirba trys darbuotojai ir pateikta 2017 m. birželio 1 d. darbo sutartis (b. el., I t., b. l. 15–17), pateiktos pažymos apie sąskaitų likučius (el. b., I t., b. l. 21, 22) nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus, kurie, atitinkamai, priimti nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų duomenų pagrindu. Tokią poziciją palaiko ir LVAT, kuris 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4908-756/2017 išaiškino, jog aplinkybė, kad pareiškėjas vėl priėmė darbuotus nepanaikina Įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad bendrovėje turi būti įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
Be to skundžiami Departamento Sprendimai priimti ne įmonės fiktyvumo ar asmenų įdarbinimo fiktyvumo pagrindu, o nustačius, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes įmonėje nuo 2017 m. balandžio 28 d. nedirbo Įstatyme nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių skaičius bei dėl to, jog pareiškėjų pateikti duomenys neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl pareiškėjų pateiktos UAB „Valeksas“ sąskaitos faktūros (el. b., I t., b. l. 46–90), kurios įrodo, jog UAB „Valeksas“ vykdo pelningą ūkinę-komercinę veiklą yra teisiškai nereikšmingos, sprendžiant dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Šioje vietoje teismas pažymi, kad ginčijami sprendimai savaime neužkerta kelio pareiškėjams vykdyti UAB „Valeksas“ akcininkų pareigų, prisidedant prie bendrovės valdymo. Tokią pozicija palaiko ir LVAT, išaiškinęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr. 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014 ir kt.). Taip pat skundžiami sprendimai neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktuose nustatyta tvarka kreiptis dėl naujų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu pareiškėjai atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Pareiškėjų teigimu, Departamento priimti skundžiami sprendimai turi būti panaikinti tuo pagrindu, nes nebuvo suteikta galimybė pareiškėjams pateikti reikalingus duomenis ar suteikti reikalingą informaciją dėl iškilusių klausimų.
Teismas negali sutikti su tokiais pareiškėjų teiginiais, palaiko Departamento poziciją, nes ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis oficialiais Sodros informacinės sistemos duomenimis, nėra pagrindo abejoti tokių duomenų patikimumu. Atitinkamai, LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės aktuose, kuriais turi vadovautis Departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio bylą, neįtvirtinta besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Todėl, teismo vertinimu, surinkus oficialius duomenis ir nustačius reikšmingas faktines aplinkybes, Departamentui nekilo pareiga kviesti pareiškėjus ir prašyti paaiškinti aplinkybes, susijusias su UAB „Valeksas“ įdarbintais darbuotojais. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad būtent pareiškėjai kaip leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos UAB „Valeksas“ pagrindu gavę užsieniečiai, turėjo pareigą užtikrinti, kad UAB „Valeksas“ atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus viso pareiškėjų turimų leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei pagrįstai panaikino jiems išduotus leidimus laikinai gyventi, remdamasis oficialiais sprendimo priėmimo metu esančiais Sodros informacinės sistemos duomenimis.
Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, nėra pagrindo naikinti Migracijos departamento 2017 m. birželio 28 d. sprendimų Nr. (15/5-2)11U-985(01041), Nr. (15/5-2)11U-984(01042) skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų O. F. (O. F.) ir V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.