Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-2740-764/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-11-29
Bylos Nr.: I-2740-764/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01338-2018-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės ,,FUCUS statyba“
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

Administracinė byla Nr. I-2740-764/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01338-2018-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 12.6.5; 55.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,FUCUS statyba“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB ,,FUCUS statyba“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–12), kuriame prašo:

1. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. sausio 15 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-8721 (toliau – ir Nurodymas).

2. Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 3R-113 (AG-69/03-2018).

Pareiškėjos manymu, Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. kovo 15 d. sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, nes ji neįvertino pareiškėjos nurodytų reikšmingų aplinkybių, kurioms esant prašė nepradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros.

Nesutinka su Komisijos argumentais, kad VMI neturėjo prievolės sustabdyti, nutraukti ar nevykdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo, kol Vilniaus apygardos administracinis teismas neišnagrinės pareiškėjos skundo administracinėje byloje Nr. I-1484-281/2018. Atkreipia dėmesį, kad VMI ignoravo pareiškėjos prašymą nenutraukti mokestinių paskolos sutarčių bei nurodomas itin svarbias aplinkybes, kad mokestinės paskolos sutarčių nutraukimas sukeltų dar didesnių finansinių nuostolių tiek pareiškėjai, tiek valstybės biudžetui. Komisija netinkamai ir nenuodugniai išnagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl Nurodymo panaikinimo.

VMI ignoravo prašymą ir formaliai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą, t. y. duodant kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš pareiškėjos sąskaitų, neatsižvelgus į inicijuotą teisminį ginčą.

Atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias visų protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijų egzistavimą tam, kad pareiškėjos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra būtų nepradėta (arba sustabdyta), VMI pažeidė MAĮ, nes nesielgė protingai ir teisingai. Taip buvo pažeista MAĮ 110 straipsnio 3 dalis, pagal kurią mokesčių administratoriui suteikta diskrecijos teisė nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Pareiškėjos nuomone, VMI, priimdama skundžiamą Nurodymą, nesilaikė protingumo, proporcingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijų. Įmonėms, įskaitant ir pareiškėją, susiduriant su finansiniais sunkumais, mokesčių administratorius turėtų pirmiausia ne priverstinai išieškoti nepriemoką, o nepriemokos sumokėjimo terminą atidėti arba išdėstyti.

Atsiliepimas

VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (2 t., b. l. 21–25).

Teigia, kad ginčas tarp įstaigos ir mokesčių administratoriaus dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tačiau nėra pagrindo nepradėti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Nors mokestinės paskolos sutartimi siekiama padėti mokesčių mokėtojams stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau, tačiau tai nereiškia, kad mokesčių mokėtojas gali nesilaikyti sutartimi nustatytų mokėjimo terminų ar sunkia finansine padėtimi pateisinti mokestinės paskolos sutartimi priimtų įsipareigojimų nevykdymą. Pareiškėjai mokestinės nepriemokos mokėjimas buvo išdėstytas, sudarant galimybę stabilizuoti bendrovės finansinę veiklą, taip pat buvo atsižvelgta į pasiūlymą pakeisti mokestinės paskolos mokėjimo grafiką. Bendrovė mokestinę nepriemoką mokėjo ne pagal nustatytą mokėjimo grafiką, bet pagal savo galimybes.

Nesutinka su pareiškėjos ieškinio nuostata, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais, turėjo teisę stabdyti priverstinio išieškojimo procedūras. Ginčas tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus, kilęs dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, nėra mokestinis ginčas, ir mokesčių administratorius neturėjo pareigos sustabdyti (nepradėti) mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus. Pabrėžia, kad pareiškėjai nėra taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl mokesčių administratorius, vykdydamas MAĮ nustatytą funkciją priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, turėjo teisę priimti ginčo Nurodymą išieškoti skolininkės mokestinę nepriemoką iš mokėtojos sąskaitos (sąskaitų). Mokestinių santykių subjektai savo teises ir pareigas turi vykdyti per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį laiką, todėl kritiškai vertina pareiškėjos teiginį, kad VMI turėjo taikyti skolininko atžvilgiu protingumo, ekonominio tikslingumo kriterijus. Pabrėžia, kad, suteikdamas išskirtines teises pareiškėjai, mokesčių administratorius pažeistų mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus.

VMI su pareiškėja pasirašius mokestinės paskolos sutartis (2014 m. rugsėjo 15 d. Nr. (23.24-08)-327-7452 dėl 5 216 965,46 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo bei 2015 m. kovo 18 d. Nr. (23.24-08)-327-1406 dėl 858410,63 Eur pelno mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo), jai buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, tačiau ši jai suteikta galimybe nepasinaudojo. Akcentuoja, kad Bendrovė per 2017 m. yra sumokėjusi tik 47 522,27 Eur vietoj mokestinės paskolos sutarčių mokėjimo grafikuose 2017 m. sausio–spalio mėnesiais numatytų 216 052 Eur įmokų. Bendrovė nuo 2017 m. liepos 26 d. įmokų pagal mokestinės paskolos sutartis nėra mokėjusi. Atkreipia dėmesį, kad į pareiškėjos 2018 m. sausio 15 d. prašymą nepradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros atsakovė 2018 m. vasario 9 d. raštu Nr. (23.31-08) RNA-4265 išsamiai nurodė, kokiu pagrindu buvo priimtas sprendimas, išaiškinta, kad išieškojimo procedūros stabdymą reglamentuoja MAĮ 110 straipsnis, kad ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjos nėra mokestinis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl VMI 2018 m. sausio 15 d. nurodymo Nr. (23.3-08) 467-8721 ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėja su VMI 2014 m. rugsėjo 15 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-7452 (1 t., b. l. 14–17) dėl 5 216 965,46 Lt PVM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, o 2015 m. kovo 18 d. pasirašė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-1406 (1 t., b. l. 18–21) dėl 858 410,63 Eur PM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo.

VMI 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimais (23.24-08)-327-5671 (1 t., b. l. 22–23) ir Nr. (23.24-08)-327-5674 (1 t., b. l. 24–25) buvo pakeistos 2014 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. kovo 18 d. mokestinės paskolos sutartys ir sudarytos naujos 2015 m. rugsėjo 15 d. mokestinės paskolos sutartys Nr. (23.24-08)-327-5725 (1 t., b. l. 26–29) dėl 843 513,54 Eur PM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo bei 2015 m. rugsėjo 15 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-5726 (1 t., b. l. 30–33) dėl 1 476 183,24 Eur PVM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo. VMI 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimais Nr. (23.24-08)-327-5659 (1 t., b. l. 35) ir Nr. (23.24-08)-327-5658 (1 t., b. l. 34) buvo pakeistos 2015 m. rugsėjo 15 d. mokestinės paskolos sutartys ir sudarytos naujos 2016 m. rugsėjo 1 d. mokestinės paskolos sutartys Nr. (23.24-08)-327-5668 (1 t., b. l. 36–39) dėl 831 513,54 Eur PM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo iki 2020 m. vasario 25 d. bei 2016 m. rugsėjo 1 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-5669 (1 t., b. l. 40–43) dėl 1 421 018,74 Eur PVM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo iki 2019 m. rugpjūčio 25 d.

Pareiškėja, kaip teigia savo skunde, susidūrusi su finansiniais sunkumais, 2017 m. kovo 27 d. pateikė VMI prašymą (1 t., b. l. 44–47) atidėti dalies įmokų, kurių sumokėjimo terminas sueina 2017 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 25 d., 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. birželio 25 d. sumokėjimą iki 2017 m. liepos 25 d., o VMI 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-15888 (1 t., b. l. 48) informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą, leidžiantį prašomas atidėti įmokas sumokėti kartu su 2017 m. liepos 25 d. numatytomis įmokomis.

Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į VMI su prašymu (1 t., b. l. 49–54) iki 2018 m. vasario 25 d. atidėti 2016 m. rugsėjo 1 d. mokestinės paskolos sutarčių dalies įmokų, kurių sumokėjimo terminai sueina 2017 m. rugpjūčio 25 d., 2017 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. spalio 25 d., 2017 m. lapkričio 25 d., 2017 m. gruodžio 25 d., 2018 m. sausio 25 d. sumokėjimą, leidžiant šias įmokas sumokėti kartu su 2018 m. vasario 25 d. numatytomis įmokomis, tačiau VMI 2017 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-32079 (1 t., b. l. 55–56) šio pareiškėjos prašymo nepatenkino.

VMI nepatenkinus prašymo, pareiškėja 2017 m. lapkričio 8 d. dar kartą kreipėsi į VMI (1t., b. l. 57–63) atidėti įmokų mokėjimą, tačiau VMI 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-35637 (1 t., b. l. 140–141) nepatenkino pareiškėjos prašymo, argumentuodama tuo, kad pareiškėja kartu su prašymu nepateikė dokumentų, kurie įrodytų jo realias galimybes atsiskaityti su biudžetu pagal mokestinės paskolos sutartis. VMI 2017 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimus Nr. (23.24-08)-327-9703 (1 t., b. l. 143) ir Nr. (23.24-08)-327-9704 (1 t., b. l. 144) nutraukti mokestinės paskolos sutartis ir 2017 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-38814 (1 t., b. l. 142) išsiuntė pareiškėjai.

Pareiškėja 2017 m. sausio 8 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl VMI 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimų Nr. (23.24-08)-327-9703 ir (23.24-08)-327-9704, kuriais nutrauktos mokestinės paskolos sutartys, teisėtumo ir pagrįstumo. VMI 2017 m. gruodžio 27 d. raginimu Nr. (23.31-08)-464-1304 (1 t., b. l. 145) nurodė pareiškėjai per 20 dienų nuo raginimų įteikimo dienos sumokėti 823 513,54 Eur mokestinę nepriemoką ir 2017 m. gruodžio 27 d. raginimu Nr. (23.31-08)-464-1305 (1 t., b. l. 147) nurodė sumokėti 1 330 134,02 Eur mokestinę nepriemoką.

Ginčijamu nurodymu VMI nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių UAB ,,FUCUS statyba“ sąskaitų, t. y. nurodyta priverstinai išieškoti 42 272,59 Eur delspinigių.

Pareiškėja, nesutikdama su Nurodymu, kreipėsi į Komisiją su skundu (Komisijos byla, 1 t., b. l. 1–8) dėl Nurodymo panaikinimo. Komisija ginčijamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Nesutikdama su Komisijos 2015 m. kovo 15 d. sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nesutinka su Komisijos argumentais, kad VMI neturėjo prievolės sustabdyti, nutraukti ar nevykdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, kol Vilniaus apygardos administracinis teismas neišnagrinės pareiškėjos skundo administracinėje byloje Nr. I-1484-281/2018. Be to, pareiškėja nurodo, kad VMI formaliai taikė MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą.

MAĮ 33 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Remiantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; arba mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; arba mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Atvejai, kada mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas sustabdomas, yra nustatyti MAĮ 110 straipsnyje. Vienas iš minėtų atvejų apibrėžiamas MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje, t. y. jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu).

Teismas, visų pirma, vertina, ar keliamas ginčas byloje Nr. I-1484-281/2018 dėl sprendimų nutraukti mokestines paskolos sutartis pagrįstumo yra mokestinis.

MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje apibrėžta mokestinių ginčų sąvoka, t. y. mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą byloje Nr. I-1484-281/2018. Pareiškėja ginčijo VMI viršininko 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimus Nr. (23.24.08)-327-9703 ir Nr. 23.24.08)-327-9704, kuriais nutrauktos su pareiškėja pasirašytos mokestinės paskolos sutartys. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad pareiškėja nevykdė savo pareigos tinkamai ir laiku mokėti įmokas pagal sudarytas mokestinės paskolos sutartis ir VMI skundžiami sprendimai priimti tinkamai įvertinus bylos faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, mokesčių administratorius, nutraukdamas su pareiškėja sudarytas mokestinės paskolos sutartis, veikė pagal savo kompetenciją, taigi, tokius sprendimus priėmė pagrįstai bei teisėtai, pareiškėjos skundą atmėtė kaip nepagrįstą.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nebuvo nagrinėtas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo mokesčių mokėtojui (šiuo atveju – pareiškėjai) naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje pareiškėjos byloje Nr. I-1484-281/2018 nebuvo keliamas mokestinis ginčas, VMI veiksmai sustabdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą ir taikant MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismo vertinami kaip teisėti ir pagrįsti.

Pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratoriui teisės aktu yra nustatyta prievolė elgtis protingai ir teisingai, tačiau atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias visų protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijų egzistavimą tam, kad visos pareiškėjos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra būtų nepradėta (arba sustabdyta), VMI pažeidė MAĮ, nes nesielgė protingai ir teisingai. Taip buvo pažeista MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje mokesčių administratoriui suteikta diskrecijos teisė.

MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymas, vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, yra mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, tačiau toks mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymo pagrindas priklauso mokesčių administracijos diskrecijai, o teismas savo ruožtu tokiu atveju negali vertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmų ekonominio tikslingumo požiūriu (2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-756/2009, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1661/2010). Be to, paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo pinigų sumą, ji būtų grąžinta MAĮ nustatyta tvarka.

Vertindamas, ar VMI tinkamai įgyvendino įstatyme įtvirtiną diskrecijos teisę ir ar konkrečiu nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti protingumo ir (ar) ekonominio tikslingumo kriterijai atsisakant tenkinti pareiškėjos prašymą nepradėti (arba) sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą, teismas sutinka su Komisijos 2018 m. kovo 15 d. sprendime nurodytu teiginiu, kad VMI, prieš priimdama ginčijamą Nurodymą (2018 m. sausio 15 d.) dėl mokestinės nepriemokos nurašymo, tenkino ne vieną pareiškėjos prašymą dėl privalomų mokėjimų atidėjimo, išdėstymo, mokestinės paskolos sutarties sudarymo, t. y. sudarė pareiškėjai galimybę stabilizuoti savo finansinę padėtį bei vykdyti finansines prievoles. Be to, taip tinkamai buvo užtikrintas ir MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisingumo ir visuotinio privalomumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas nurodymas ir Komisijos sprendimas paliktini galioti kaip teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,FUCUS statyba“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė