- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-30
- Bylos Nr.
- I-228-505/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00684-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui V. M., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. M. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5 495 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 20-21) nurodė, kad 2015-2016 metais įvairiais laikotarpiais buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, jog Psichiatrijos skyriaus palatose Nr. 6, 8 trūko gyvenamojo ploto, nes palatų plotas buvo 15,51 kv. m, o jose apgyvendinta buvo 6 asmenys, palatų gyvenamąją plotą dar labiau mažino įrengtos dviaukštės lovos, tualetas, praustuvė. Teigė, kad minėtose palatose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, trūko inventoriaus (nebuvo stalo, kėdžių). Tinkamai neįrengtas sanitarinis mazgas, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, taip pat netinkamai įrengta ventiliacija, neužtikrintas reikiamas apšvietimas, palatos neplaunamos, nedezinfekuojamos. Pareiškėjo teigimu, Terapinio skyriaus palatose Nr. 1, 3 trūko inventoriaus. Netinkamos kalinimo sąlygos pažeminto pareiškėjo garbę ir orumą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 26-29) nurodė, kad pareiškėjas buvo gydomas atskirais laikotarpiais Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 6, 8 ir Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 1, 3. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems.
Ligoninėje kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis. Atkreipė dėmesį, kad ne režimo zonos korpuse Vidaus ligų ir Chirurginiame skyriuje sanitarinis mazgas (tualetai, praustuvės) buvo įrengtos atskirose šio skyriaus patalpose.
Ligoninėje patalpos vėdinamos laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų. Gyvenamosios patalpos, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo vėdinamos per jose įrengtus langus.
Ligoninėje gyvenamosios patalpos (palatos, kamerų tipo patalpos) buvo įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 47:2011 21 punkto nuostatas, jog palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė jo asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Šioje higienos normoje nereikalaujama, kad palatose būtų įrengtas stalas ir suolas, todėl teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normose HN 76:2010 14 punkte ir HN 134:2015 8 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas būtų organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) iškabinti įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pareiškėjas dėl skunde nurodyto pažeidimo į įstaigos administraciją nesikreipė.
Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 5 495 Eur ieškinio suma. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL, Ligoninė) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 16 d. buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 8. Kamerų tipo palatos Nr. 8 plotas 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (trys dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 29, 39).
Pareiškėjas LAVL nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. spalio 1 d., nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6, kurios plotas 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (trys dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 29, 39).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad palatose gyvenamąjį plotą mažino lovos, sanitarinis mazgas, praustuvė. Atsakovas nenurodė, kokį plotą kameroje-palatoje užėmė sanitarinio mazgo įrengimas, tačiau Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Todėl laikytina, kad sanitarinio mazgo įrengimas užėmė 1,42 kv. m kameros-palatos ploto. Tokiu būdu, vienam asmeniui tenkantis kameros-palatos plotas buvo 2,34 kv. m ((15,51-1,42)/6), o joje esančios lovos dar mažino nuteistųjų judėjimui skirtą plotą. Todėl konstatuotina, kad 40 parų buvo pažeista vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma, kuri nustatyta nacionalinės teisės aktuose (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p.), taip pat yra pagrindas konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės, nes viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Todėl aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo deliktinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo palatose Nr. 6, 8 nebuvo tinkamai atitvertas tualetas nuo gyvenamosios patalpos, todėl visus gamtinius reikalus teko atlikti stebint kitiems asmenims ir prižiūrėtojams. Atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m aukščio pertvara.
Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose).
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 (galiojusioje ginčo laikotarpiu) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 14 d. redakcija), 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad sanitarinis mazgas kamerose-palatose Nr. 6, 8 (kuriose buvo laikomas pareiškėjas) yra akivaizdžiai matomas kameros aplinką stebinčių pareigūnų. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. LVAT praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose-palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų (kameroje buvo dviejų aukštų lovos) bei prižiūrėtojų taip pat Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad patalpose neužtikrinamas tinkamas vėdinimas, apšvietimas, palatos nebuvo valomos, dezinfekuojamos.
Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su kalinimo patalpų apšvietimu ir ventiliacija, higiena pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Papratai šie aspektai vertinami kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., 22 punkte reglamentuota, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 14 punkte reglamentuota, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., o 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis per langą (langus) (b. l. 31).
Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų - palatų Nr. 6, 8 netinkamos apšvietos, patalpų nevalymo ir nedezinfekavimo, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, patalpų nevalymo, nedezinfekavimo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl palatose netinkamos apšvietos, patalpų nevalymo, nedezinfekavimo, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose, tiek Psichiatrinio skyriaus palatose, tiek Vidaus ligų skyriaus palatose, neįrengtas stalas, nebuvo kėdžių, suoliukų.
LAVL yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetine įstaiga, kurios paskirtis - ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės - suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą (LAVL nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, LAVL pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau - HN 47:2011). Šios higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Minėtas punktas stalų, suoliukų įrengimo gyvenamojoje patalpoje nenumato. LAVL į bylą pateikta pažyma apie kamerų/palatų plotą ir inventorių (b. l. 39, 40) patvirtina, kad Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6 yra 1 spintelė, palatoje Nr. 8 yra 2 spintelės, 1 pakaba, Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1 yra 7 spintelės, 1 kėdė, 7 pakabos, palatoje Nr. 3 yra 6 spintelės, 1 kėdė, 3 pakabos, 1 stalas. Kadangi HN 47:2011 21 punktas nenumato stalo, kėdžių, veidrodžio, tualeto reikmenų lentynėlės įrengimo palatoje, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl inventoriaus trūkumo ar jo nurodomų aplinkybių, būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu suteikti trūkstamą inventorių, o administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Taip pat pareiškėjas nedetalizavo, kokią konkrečiai žalą jam sukėlė mažesnis tam tikrų baldų skaičius palatoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai šioje dalyje nekonstatuoti.
Pareiškėjas teigė, jog Psichiatrinio skyriaus palatose Nr. 6, 8 buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis, nors jis pats yra nerūkantis.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) (neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatytas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 7 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas būtų organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad: Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šiuos teiginius atsakovas patvirtino fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti rašytiniai draudimai rūkyti (b. l. 53-55). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo palatoje gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu, nurodydamas konkrečiai visas su rūkymo faktu susijusias aplinkybes: rūkantį asmenį, rūkymo laiką, vietą ir pan. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta LAVL neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 40 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 5 495 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jų teisinio vertinimo, teismas daro išvadą, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui turėjusio tekti kameros - palatos ploto, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti gydomam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (ploto pažeidimą patyrė 40 parų, pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas dėl ploto normos ir privatumo sanitariniame mazge pažeidimo), nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, kad jo sveikatos būklė būtų pablogėjusi dėl laikymo Ligoninėje sąlygų, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1 000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.