Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-23 · Administracinė byla Nr. I-1056-473/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-23
Bylos Nr.
I-1056-473/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. B., O. A., M. B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Valerijus Kirpičnikovas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1056-473/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03718-2018-3 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1, 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjui A. B., pareiškėjų atstovui advokatui Valerijui Kirpičnikovui,atsakovo atstovei Jurgitai Pašin,vertėjai Ingridai Kisieliūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. A. (O. A.), A. B., M. B. ir M. B. (M. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) Kontrolės skyriaus 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 11U-1416 (01473; 01474) dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo A. B. ir M. B.; 2) Departamento Kontrolės skyriaus 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 11U-1417 (01475; 01476) dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo O. A., M. B. (1 t., b. l. 1–5) (pareiškėjai skunde buvo nurodę netikslią ginčijamų sprendimų datą, t. y. 2018 m. spalio 20 d., tačiau 2018 m. gruodžio 3 d. prašymu ginčijamų sprendimų datą patikslino (1 t., b. l. 71–72)). Paaiškina, kad ginčijami sprendimai iš esmės yra grindžiami tais pačiais teiginiais, kad O. A. ir A. B. prašymuose dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo sau ir nepilnamečiams vaikams pragyvenimo šaltiniu nurodė darbą (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė, Įmonė), nors faktiškai minėta bendrovė nevykdo jokios veiklos, abu minėti pareiškėjai yra atleisti iš darbo Bendrovėje ir nepateikė jokių kitų įrodymų apie savo pajamas bei medicininio bei socialinio draudimo įmokas. Atsižvelgiant į tai, ginčijamuose Departamento sprendimuose konstatavo, kad O. A. ir A. B. teisėta veikla Lietuvoje neužsiima, Bendrovėje nedirba jokie asmenys, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjai, teikdami prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtos ginčijamų sprendimų išvados yra nepagrįstos, nes Departamentas, atlikęs patikrinimą, nenustatė, kad pareiškėjai turi pagrindą gauti naują leidimą laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, turi teisę gauti naują leidimą laikinai gyventi. Todėl skundžiamosiose sprendimose nenurodytas pakankamas pagrindas konstatuoti, kad O. A., A. B. neturi pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje jiems ir jų nepilnamečiams vaikams, taip pat Departamentas neinformavo pareiškėjų apie Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 5 dalyje numatytas teises, nesuteikė pakankamai termino naujiems leidimams laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Pažymi, kad Departamentas dėl pareiškėjų prašymų pakeisti leidimus ankščiau priimdavo pareiškėjams palankius sprendimus. Svarbi aplinkybė šiuo atveju yra ta, kad iki priimdamas tokius sprendimus (tenkinti prašymus ir pakeisti leidimą gyventi), Departamentas patikrino visus pareiškėjų pateiktus duomenis ir dokumentus. Todėl nelogiška ir nepagrįsta tuo pačiu klausimu priimti dar vieną sprendimą. Tokia atsakovo veikla, kai dėl vieno prašymo yra priimami skirtingi sprendimai (iš esmės prieštaraujantys vienas kitam) yra nesuprantama ir neteisėta. Skirtingų sprendimų priėmimas liudija apie Migracijos tarnybos požiūrio (arba vykdomos politikos) pasikeitimą. Tačiau privatūs asmenys (kokie šiuo atveju yra pareiškėjai) negali priklausyti nuo atskirų valstybės institucijų požiūrio ar politikos pasikeitimo. Sprendimuose nėra nurodyta duomenų apie Įstatymo ar kitų teisės aktų iš pareiškėjų pusės pažeidimus. Nurodo, pareiškėjai ir jų vaikai turi itin glaudžius ir valstybės visuomenei naudingus socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjai turi nuolatinį darbą bei gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), šį butą išlaiko. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos nepilnamečiai vaikai M. B. ir M. B., kurių leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat panaikinti skundžiamais sprendimais. Abu nepilnačiai vaikai mokosi, Lietuvos Respublikos mokymo įstaigoje (Vilniaus Aleksandro Puškino mokykloje) bei aktyviai dalyvauja sportinėje bei visuomeninėje veikloje. Tačiau Departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, neatsižvelgė į pareiškėjų socialinius bei šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje. Anot pareiškėjų, Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjos vaikų amžių ir kitus svarbius asmeninių priežasčių įrodymus, galėjo taikyti pareiškėjams kitas alternatyvias priemones bei pasiūlyti pratęsti buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę, nes Įstatymas numato tokias galimybes.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad šiuo metu yra baigiamos derybos dėl apmokėjimų su Sodra ir Valstybine mokesčių inspekcija dėl prieš priimant ginčijamus sprendimus nustatytų skolų. Įmonė atsigauna, pareiškėjai gauna daugiau pajamų ir planuoja toliau tęsti verslą ir teikti naujus prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Šalies argumentai

Atsakovas Departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (1 t., b. l. 86–91). Paaiškina, kad 2017 m. gegužės 22 d. pareiškėjai, tuo pagrindu, kad jie yra (duomenys neskelbtini), kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir ji yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininke, kuriai nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei kitus dokumentus. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savo nepilnamečiui sūnui M. B., o 2017 m. gegužės 24 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savo nepilnamečiui sūnui M. B. šeimos susijungimo pagrindu. Nurodo, kad Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje 2018 m. spalio 16 d. buvo patikrinti duomenys apie Bendrovės akcininkus (pareiškėjus) bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad nuo 2018 m. kovo 1 d. Bendrovėje nėra įdarbintas nė vienas darbuotojas. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad Bendrovė šiuo metu jokios veiklos nevykdo bei neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Pažymi, kad kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjai nurodė, kad jų pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis pagal darbo sutartis su Bendrove ir pateikė darbo sutartis, kuriose buvo nustatyta, kad pareiškėjas dirba Bendrovėje direktoriumi, o pareiškėja dirba Bendrovėje finansų direktore ir jiems mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Patikrinus duomenis Sodros informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjai 2018 m. kovo 1 d. atleisti iš darbo Bendrovėje ir nedirba jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje. Po atleidimo iš Bendrovės pareiškėjai nesikreipė į migracijos institucijas ir nepateikė jokių kitų įrodymų dėl turimų pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nebedirba ir nebegauna darbo užmokesčio, nėra mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos, todėl jie neturi ir galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančių dokumentų. Pažymi, kad po atleidimo iš Bendrovės pareiškėjai nesikreipė į migracijos institucijas ir nepateikė jokio kito galiojančio sveikatos draudimo turėjimą patvirtinančio dokumento, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos viešų draudėjų 2018 m. spalio 12 d. duomenimis, Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 1 991,39 Eur. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. spalio 16 d. duomenimis, Bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro 2 128,63 Eur. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjai ir jų valdoma Bendrovė nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai, numatytų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teisginiu, kad Departamento Kontrolės skyrius neinformavo pareiškėjų apie Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytas teises, nesuteikė pakankamai termino naujiems leidimams laikinai gyventi gauti. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai skunde nurodo, kad buvo pažeistas jų teisėtų lūkesčių principas, kadangi, gavę leidimus laikinai gyventi, jie nesitikėjo, kad Departamentas šiuos leidimus panaikins. Dėl šių skundo teiginių Departamentas pažymi, kad aplinkybė, jog užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad Departamentas, nustatęs Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, neturi teisės priimti sprendimą panaikinti užsieniečiui išduotą ar pakeistą leidimą laikinai gyventi. Net ir tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, tačiau vėliau paaiškėja, kad šis leidimas neturėjo būti išduotas ar pakeistas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikintas. Paaiškina, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, suponuoja tai, kad pareiškėjai privalėjo pranešti Departamentui, kad Bendrovė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktų reikalavimų ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu. Dėl to pareiškėjų teiginys, kad Departamentas turėjo juos informuoti, apie galimybę kreiptis dėl leidimo gyventi kitu pagrindu yra nepagrįstas. Nurodo, kad pareiškėjai teiginio, jog Departamentas neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jie neturi pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrindžia jokiais dokumentais. Kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, todėl pareiškėjų teiginiai, kad jų vaikai mokosi mokykloje, kad tiek pareiškėjai, tiek jų vaikai turi glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika, su vaikais gyvena bute (duomenys neskelbtini), šį butą išlaiko ir rūpinasi savo vaikais, neturi įtakos ginčijamų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, pareiškėjų vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga išlaikyti jiems leidimus laikinai gyventi, esant imperatyviems leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-11) 11U-1416 (01473; 01474) ir 2018 m. spalio 16 d. d. sprendimo Nr. (15/5-11) 11U-1417 (01475; 01476) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. birželio 20 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti A. B. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2017 m. birželio 20 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pakeisti M. B. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, t. y. iki galios jo tėvo A. B. leidimas laikinai gyventi (2 t., b. l. 84–86). 2017 m. birželio 20 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti O. A. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2017 m. birželio 20 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pakeisti M. B. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams, t. y. iki galios jo motinos O. A. leidimas laikinai gyventi (2 t., b. l. 162–164).

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2017 m. birželio 27 d. išdavė A. B. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412985, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d., o M. B. – leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412982, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d. (2 t., b. l. 60, 81–82, 115). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2017 m. birželio 27 d. išdavė O. A. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412980, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d., o M. B. – leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412981, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d. (2 t., b. l. 97, 100, 151–152).

2017 m. gegužės 22 d. A. B., tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) darbuotojas, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei papildomus dokumentus (2 t., b. l. 49–55 ). 2017 m. gegužės 22 d. O. A. tuo pagrindu, kad ji yra (duomenys neskelbtini) darbuotoja Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei papildomus dokumentus (1 t., b. l. 94–100).

A. B. Departamentui 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savo nepilnamečiui sūnui M. B. šeimos susijungimo pagrindu (2 t., b. l. 108–114). O. A. Departamentui 2017 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savo nepilnamečiui sūnui M. B. šeimos susijungimo pagrindu (2 t., b. l. 88-94).

Pagal 2018 m. spalio 16 d. duomenis A. B. nuo 2016 m. vasario 26 d. paskirtas (duomenys neskelbtini) direktoriumi (2 t., b. l. 154–157).

(duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus A. B., ir O. A. 2016 m. kovo 29 d. pasirašė darbo sutartį, pagal kurią O. A. į (duomenys neskelbtini) priimta finansų direktore ir jai mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis (2 t., b. l. 4–9).

Pagal Sodros 2018 m. spalio 16 d. duomenis A. B. 2018 m. kovo 1 d. buvo atleistas iš darbo (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu nedirba jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 83).

Pagal Sodros 2018 m. spalio 16 d. O. A. 2018 m. kovo 1 d. buvo atleista iš darbo (duomenys neskelbtini) ir nedirba jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 153).

Pagal Sodros 2018 m. spalio 16 d. duomenis nuo 2018 m. kovo 1 d. (duomenys neskelbtini) nebedirba nei vienas darbuotojas (2 t., b. l. 158–159).

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. spalio 16 d. duomenis (duomenys neskelbtini) skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 1991,39 Eur (2 t., b. l. 160).

Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. spalio 16 d. duomenimis (duomenys neskelbtini) deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro 2 128,63 Eur (2 t., b. l. 161).

Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais ir 3 dalimi, 2018 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11) 11U-1416 (01473; 01474): 1) panaikinti Ukrainos piliečiui A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412985, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d. ; 2) panaikinti Ukrainos piliečiui M. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412982, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d. (2 t., b. l. 84–86). Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais ir 3 dalimi, 2018 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11) 11U-1417 (01475; 01476): 1) panaikinti Ukrainos pilietei O. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412980, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d.; 2) panaikinti Ukrainos piliečiui M. B. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7412981, galiojantį iki 2019 m. birželio 27 d. (2 t., b. l. 162–164).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Taigi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas reglamentuoja, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punktas – jeigu užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Teismas pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nors vieno iš jų nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje nustatyta, kad Departamentas, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindų ir vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. birželio 20 d. priėmė sprendimus pareiškėjams pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Byloje taip pat nustatyta, kad Departamentui vykdant kontrolę, buvo nustatyta, kad nuo 2018 m. kovo 1 d. (duomenys neskelbtini) nėra įdarbintas nė vienas darbuotojas, Bendrovė šiuo metu jokios veiklos nevykdo, kadangi joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius (2 t., b. l. 158–159 ). Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sutinka su Departamento išvada, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

Pareiškėjai O. A. ir A. B. savo 2018 m. gegužės 22 d. prašymuose pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad jų pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis pagal darbo sutartis su (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 94–100, 2 t., b. l. 49–55). Pagal pateiktą darbo sutartį O. A. dirba (duomenys neskelbtini) finansų direktore ir jai mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis (2 t. b. l. 4-9). Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad O. A. ir A. B. 2018 m. kovo 1 d. buvo atleisti iš darbo Bendrovėje ir nedirba jokioje kitoje įmonėje Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 83,153). Po atleidimo iš Bendrovės nei O. A., nei A. B. nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių kitų įrodymų dėl turimų pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Taigi, teismas sutinka su Departamento išvada, kad minėti asmenys neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjai negauna darbo užmokesčio, todėl nėra mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos, pareiškėjai neturi ir galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento. Pareiškėjai po atleidimo iš (duomenys neskelbtini) nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokio kito galiojančio sveikatos draudimo turėjimą patvirtinančio dokumento.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir nustačius, kad O. A. ir A. B. neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, o jų Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, teismas daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų nuostatas.

Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta kitų šio Įstatymo nustatytų pagrindų suteikiančių teisę pareiškėjų O. A. ir A. B. nepilnamečiams vaikams gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl panaikinus pareiškėjams O. A. ir A. B. išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7412985 ir Nr. LT7412980, Departamentas teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjų nepilnamečiams vaikams M. B. ir M. B. išduotus leidimus Nr. LT7412982 ir Nr. LT7412981.

Pareiškėjų teiginiai, kad jų vaikai mokosi mokykloje, kad tiek pareiškėjai, tiek jų vaikai turi glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika, su vaikais gyvena bute (duomenys neskelbtini), šį butą išlaiko ir rūpinasi savo vaikais, neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi, kaip minėta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir Įstatymas nenustato jokių išimčių, kada užsienietis galėtų nesilaikyti nurodytų reikalavimų.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad ginčijami Departamento 2018 m. spalio 16 d. sprendimai Nr. (15/5-11) 11U-1416 (01473; 01474) ir Nr. (15/5-11) 11U-1417 (01475; 01476) yra tinkamai pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas netenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 1 ir 4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjų O. A. (O. A.), A. B., M. B. ir M. B. (M. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėJūratė Gaidytė-LavrinovičIna Kirkutienė