Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Ryčio Krasausko ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjų UAB „Ecoramus“ ir UAB „Biograta“ atstovui – advokatui Dainiui Ambrazaičiui, atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros atstovėms – šios institucijos Teisės skyriaus vedėjai Aldonai Teresei Kučinskienei ir Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiajai specialistei Živilei Vainienei, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Ecoramus“ ir UAB „Biograta“ skundą dėl rašto panaikinimo atsakovei Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

UAB „Ecoramus“ ir UAB „Biograta“ (toliau – pareiškėjai), atstovaujami advokato Dainiaus Ambrazaičio, 2016 m. balandžio 4 d. pateikė teismui skundą Aplinkos apsaugos agentūrai (toliau – Agentūra), trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Vilniaus RAAD). Skunde pareiškėjai prašo teismo panaikinti Agentūros 2016 m. kovo 2 d. raštą Nr. (28.7)-A4-2075 (toliau – skundžiamas raštas).

Skunde pareiškėjai paaiškina, kad skundžiamas raštas buvo priimtas, Agentūrai vykdant pareiškėjams išduotų taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų (toliau – leidimai) peržiūrėjimo procedūrą. Pareiškėjų nuomone, Agentūrai apskritai nesuteikta teisė leidimus peržiūrėti, t. y. atgaline tvarka tikrinti leidimų išdavimo procedūras. Atitinkamai, tokios procedūros (leidimų išdavimo tvarkos tikrinimo) metu priimtas skundžiamas raštas ir jame suformuluoti nurodymai pareiškėjams taip pat yra neteisėti. Pareiškėjai nurodo, nesutinkantys su skundžiamame rašte pateikta Agentūros nuomone, kad pareiškėjams išduoti leidimai turėjo būti ne koreguojami, o atnaujinami. Mano, kad Agentūra nepagrįstai priskyrė pareiškėjų planuojamus veiklos pakeitimus Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – PAVĮ) taikymo sričiai, nes Agentūros nurodytos PAVĮ nuostatos turi būti taikomos tik naujai planuojamai ūkinei veiklai, o ne jau vykdomos veiklos plėtimui ar pakeitimui.

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo. Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje palaikė pareiškėjų skundą ir prašė jį tenkinti. Nesutiko su prašymu stabdyti bylą. Pateikė dėl to rašytinę nuomonę (b. l. 16–17) ir kitus dokumentus (b. l. 18–36). Agentūros veiksmus vertino kaip veikimą ultra vires.

Teismo posėdyje Agentūros atstovės palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Palaikė prašymą dėl bylos sustabdymo. Nurodė, kad skundžiamu raštu Agentūra stengėsi vadovautis gero administravimo principu ir turbūt pirmą kartą savo praktikoje nusprendė informuoti ūkinę veiklą vykdančius subjektus, kad šie viską susitvarkytų pagal teisės aktų reikalavimus, nes pagal teismų praktiką tokiais atvejais leidimai apskritai yra naikinami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Departamentas) atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje keliamas ginčas dėl skundžiamo rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu raštu Agentūra informavo pareiškėjus, kad peržiūrėjo pareiškėjų leidimų Nr. VR-4.7-V-02-V-133 (išduotas 2013 m. gegužės 10 d., koreguotas 2013 m. rugpjūčio 8 d.) ir Nr. VR-4.7-V-02-V-131 (išduotas 2013 m. kovo 22 d., koreguotas 2013 m. balandžio 3 d.) išdavimo procedūras ir nustatė, kad išduodant ir koreguojant minėtus leidimus nebuvo atliktos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, t. y. išduodant pareiškėjams leidimus buvo pažeistas Taisyklių 11.12 punktas. Be to, Agentūra nurodė, kad pareiškėjams išduoti leidimai, vadovaujantis Taisyklių 56.1 punktu, turėjo būti ne koreguojami, o atnaujinami. Atsižvelgdama į tai, Agentūra informavo pareiškėjus, kad jiems yra privaloma atlikti PAVĮ numatytas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras ir paprašė pateikti nagrinėjimui informaciją atrankai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo. Nesutikdami su šiuo raštu, pareiškėjai kreipėsi į teismą. Pareiškėjai mano, kad Agentūra apskritai neturėjo teisės atlikti leidimų išdavimo procedūrų peržiūrėjimo, taip pat neteisingai nustatė, kad leidimai turėjo būti ne koreguojami, o atnaujinami, vadovaujantis PAVĮ nuostatomis. Pareiškėjų nuomone, Agentūra neteisėtai skundžiamu raštu įpareigojo pareiškėjui pateikti nurodytą dokumentaciją (informaciją).

Teisė kreiptis teisminės gynybos visų pirma grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisminės gynybos principas yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje taip pat nuolat akcentuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarbą. Teisės kreiptis į administracinį teismą principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ABTĮ) 5 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Taigi, vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra besikreipiančio asmens suinteresuotumas.

LVAT 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjų skundo priėmimo stadijoje nebuvo pagrindo vienareikšmiškai pripažinti, kad skundžiamas aktas nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių (b. l. 7), todėl 2016 m. rugsėjo 12 d. teismo nutartimi pareiškėjų skundas buvo priimtas nagrinėti (b. l. 10–11). Teismo posėdžio metu teisėjų kolegija nusprendė, kad šiuo atveju nėra ABTĮ nustatytų bylos sustabdymo pagrindų, todėl Agentūros prašymo sustabdyti bylą netenkino.

Dėl Agentūros teisės peržiūrėti leidimus

Skundžiamame rašte Agentūra pareiškėjams paaiškino, kad leidimus peržiūrėjo, gavusi skundus iš advokatės Jolitos Mikalkevičiūtės kontoros. Atsiliepime Agentūra papildomai nurodė, kad teisę peržiūrėti leidimus jai suteikia Taisyklių 92.7 punktas. Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje nurodė, kad iki 2014 m. liepos mėnesio galiojusios Taisyklės tokios Agentūros teisės nenumatė, ypač, kaip tam tikros reakcijos į asmenų skundus.

Taisyklių (originali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2014 m. gruodžio 6 d.) 92 punkte numatyti atvejai, kada Agentūra privalo peržiūrėti leidimų sąlygas, kad leidimo reikalavimai atitiktų Taisyklių reikalavimus. Taisyklių 92.7 punkte numatytas vienas iš tokių atvejų, t. y., jeigu Agentūra (ar Departamentas) gavo kitų institucijų ir (ar) suinteresuotos visuomenės pranešimus apie įrenginio ir (ar) jame vykdomos veiklos pakeitimus, teisės aktų pažeidimus ir juos įvertinusi, nustatė, kad yra reikalinga peržiūrėti leidimų sąlygas. Nuo 2016 m. sausio 12 d. ši teisės norma šiek tiek pasikeitė, bet esmė išliko ta pati – jei Agentūra turi informacijos apie įrenginio ir (ar) jame vykdomos veiklos pakeitimus, teisės aktų pažeidimus, Agentūra privalo juos įvertinti ir, esant reikalui, peržiūrėti leidimo sąlygas. Atsižvelgiant į šios nuostatos turinį, darytina išvada, kad, nepaisant to, jog Taisyklių 92 punkte numatyti Agentūros privalomai atliekamo leidimų sąlygų peržiūrėjimo atvejai, 92.7 punkte numatytu atveju, Agentūrai suteikta teisė pačiai nuspręsti, ar yra būtina peržiūrėti leidimų sąlygas, t. y. tokiais atvejais tai yra ne Agentūros pareiga, o teisė. Vis dėlto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Taisyklėse yra aiškiai įtvirtinta Agentūros kompetencija peržiūrėti leidimų sąlygas. Be to, Agentūros kompetencija peržiūrėti leidimų sąlygas yra įtvirtinta ir įstatyminiu lygiu, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19¹ straipsnio paskutiniojoje pastraipoje. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su Agentūros veikimu ultra vires, peržiūrint pareiškėjams išduotus leidimus (jų sąlygas), atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl skundžiamame rašte suformuluotų prašymų pareiškėjams

Kaip minėta, skundžiamu raštu Agentūra paprašė pareiškėjo pateikti nagrinėjimui dokumentaciją atrankai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo. Skundžiamu raštu Agentūra nenurodė konkretaus termino iki kada pareiškėjas prašomas minėtus dokumentus pateikti. Agentūra rašte paprašė pačių pareiškėjų informuoti, kada pareiškėjai tai galėtų padaryti. Pareiškėjai, kaip minėta, mano, kad toks Agentūros prašymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Agentūra atsiliepime paaiškino, kad skundžiamas raštas buvo parengtas iš esmės tik laikantis gero administravimo (gero valdymo) principo. Agentūra paaiškino, kad skundžiamu raštu pareiškėjai tik buvo informuoti apie jų pareigą laikytis PAVĮ 7 straipsnio, reglamentuojančio atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, reikalavimų. Kaip minėta, pareiškėjai nesutinka, kad jų vykdomos ūkinės veiklos atveju turėtų būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai teisme ginčija Agentūros prašymą pateikti dokumentus, reikalingus atrankai atlikti.

PAVĮ (redakcija, galiojusi skundžiamo rašto priėmimo metu) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atranka atliekama ūkinei veiklai, įrašytai į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą (toliau – Sąrašas) (2 priedas), ir tais atvejais, kai poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviai to reikalauja pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir atsakinga institucija nusprendžia, kad reikia atlikti atranką. Sąraše įtrauktos tokios veiklos kaip nepavojingų atliekų naudojimas energijai gauti arba jų šalinimas (11.2 punktas), pavojingų atliekų šalinimas ar naudojimas, išskyrus pavojingų atliekų, skirtų naudoti, laikymą, kai vienu metu laikoma ne daugiau kaip 10 tonų atliekų (11.20 punktas). Agentūra atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų leidimai buvo koreguoti, atsižvelgiant į tai, kad atliekas pareiškėjai ketino tvarkyti taip pat ir R12, D13 ir D15 būdais pagal Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, 4 priedą. Pagal minėto priedo 3 punktą, D1–D15 kodais koduojamos atliekų šalinimo veiklos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad D13 ir D15 yra atliekų šalinimo veiklos, joms pagal PAVĮ 7 straipsnio 1 dalį turi būti atlikta atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo.

Atranką atlieka atsakinga institucija (Agentūra), remdamasi planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) (toliau – organizatorius) pateikta informacija (PAVĮ 7 straipsnio 4 dalis), o, nustačiusi, kad tam tikrų duomenų trūksta, atsakinga institucija gali jų iš organizatoriaus pareikalauti (PAVĮ 7 straipsnio 5 dalis). Organizatorius pagal PAVĮ 2 straipsnio 3 dalyje pateikiamą sąvoką – tai fizinis ar juridinis asmuo, planuojantis ūkinę veiklą, kuriai turi būti atliktos šiame įstatyme nustatytos poveikio aplinkai vertinimo procedūros (inter alia atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų vykdomai veiklai, kaip minėta, buvo būtina atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo, pareiškėjai laikytini minėtais organizatoriais PAVĮ prasme. Atitinkamai, Agentūra turėjo teisę, vadovaudamasi gero administravimo principu, pareiškėją informuoti apie jo pareigas, nustatytas PAVĮ ir paprašyti pateikti dokumentus (informaciją) atrankai atlikti.

Pagal PAVĮ 7 straipsnio 6 ir 7 dalis, atranką atlikusi atsakinga institucija per 20 darbo dienų priima motyvuotą atrankos išvadą, ar privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Pareiškėjai pagal PAVĮ 7 straipsnio 10 dalį, tokiu atveju turėtų teisę per 10 darbo dienų nuo išvados gavimo pateikti Agentūrai motyvuotą prašymą persvarstyti atrankos išvadą. Tuomet Agentūra, vadovaudamasi PAVĮ 7 straipsnio 11 dalimi, turėtų kviesti atvykti poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyvius dalyvauti priimant galutinę atrankos išvadą. Atsakinga institucija (Agentūra), išnagrinėjusi visų poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas, galutinę motyvuotą atrankos išvadą, ar privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą turėtų priimti per 5 darbo dienas. Šiuo atveju Agentūra tokios išvados nebuvo priėmusi.

Skundžiamas raštas taip pat nėra Taisyklių 97 punkte minimas sprendimas dėl leidimų peržiūros, nes skundžiamu raštu Agentūra nepriėmė sprendimo, numatančio, kad būtina keisti pareiškėjų leidimus. Taisyklių 97 punkte numatyta, kad tokiu atveju Agentūra sprendime turi nurodyti, kokias leidimo dalis ir kokiu pagrindu reikia pakeisti, taip pat turi nustatyti terminą (ne trumpesnį kaip 20 darbo dienų) pateikti paraiškas leidimams pakeisti. Skundžiame rašte Agentūra taip pat nenurodė, kad reikia patikslinti leidimų sąlygas, nes Agentūra pagal Taisyklių 97 punktą tokiame sprendime turėtų nurodyti konkrečias (patikslintas) leidimų sąlygas, kuriomis vėliau ir turi būti vadovaujamasi. Atsakomybė už PAVĮ reikalavimų nesilaikymą tenka asmenims, kuriems šis įstatymas yra taikomas. Agentūra skundžiamu raštu jokių privalomai vykdyti įpareigojimų pareiškėjams nenustatė, t. y. skundžiamu raštu Agentūra nesukūrė pareiškėjams jokių privalomo pobūdžio pareigų.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 pažymėjo, jog teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą. LVAT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004; 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Pareiškėjai skunde nepaaiškino, kaip konkrečiai skundžiamu raštu buvo pažeistos jų teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjai nurodė, kad skundžiamo rašto pagrindu ateityje gali būti priimti privalomieji nurodymai, kurių neįvykdžius, pareiškėjams gali būti skiriamos baudos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse. Įstatymo nuostatos, apibrėžiančios administracinių teismų kompetenciją, kaip minėta, reikalauja konkretaus administracinio ginčo, kilusio viešojo administravimo srityje. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė (LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai, kreipdamiesi su skundu į teismą, neturėjo materialiosios reikalavimo teisės. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad, jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (LVAT 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta (nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei aptarta LVAT praktika), teisėjų kolegija pareiškėjo skundą atmeta.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šis teismo sprendimas neriboja pareiškėjų teisės veiksmingai ir efektyviai savo interesus ginti administracinėse bylose Nr. eI-571-171/2017 ir Nr. eI-602-811/2017, kuriose prokurorai, ginantys viešąjį interesą, siekia pareiškėjams išduotų leidimų panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų UAB „Ecoramus“ ir UAB „Biograta“ skundą atmesti.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.