Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. M. paskirta galutinė 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, V. M. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, V. M. paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad V. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu privalo būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, taip pat bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Realaus arešto bausmės vykdymo atveju, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į V. M. paskirtą bausmę įskaitytinas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. sausio 14 d. 21.15 val. iki 2024 m. sausio 15 d. 14.38 val. (viena para), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai arešto parai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu bei prašo jį panaikinti. Atsižvelgus į tai ir šioje byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

5. BK 259 straipsnio 1 dalis įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno arba siuntė narkotines arba psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Tam, kad asmeniui būti galima inkriminuoti BK 259 straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti vieną iš šio straipsnio pirmos dalies dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.

6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog V. M. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta bei pagrįsta nuoseklia baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo argumentus, neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumu.

7. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju įrodymų tyrimas buvo atliktas netinkamai, kas ir nulėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę ir pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo motyvais, šiuos argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis.

7.1. Kaip matyti iš nuteistojo V. M. apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje (1 t., b. l. 80, 100–101, 105–106, 113–115, 171–173), nuteistasis savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepripažino. Iš pradžių V. M. atsisakė duoti parodymus, o vėliausios apklausos metu nurodė, kad įvykio dieną, kilus konfliktui tarp taksi vairuotojo, kuris vežė nuteistąjį namo, ir kito automobilio vairuotojo, jis turėjo kelionę tęsti iki namų pėsčiomis. Eidamas link namų į Aludarių g. pastebėjo, kad asmuo, kuris prieš tai konfliktavo su taksistu, seka paskui jį su automobiliu. Po to prie jo (V. M.) sustojo keli policijos ekipažai, kurie jį sustabdė ir apieškojo, o vienas net klausė, kur yra ginklas. Tada jis buvo uždarytas į laikino sulaikymo patalpą automobilyje, o policijos pareigūnai dar pusvalandį ar valandą lauke ieškojo ginklo. Neprisimena ar tuo metu policijos pareigūnai kažką minėjo apie narkotines medžiagas. Jas yra vartojęs, tačiau ne Lietuvoje. Apklaustas teisiamajame posėdyje V. M. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes dėl bendros įvykio eigos, tačiau pastebėtina, kad šiuose nuteistojo parodymuose atsirado papildomos detalės, kurios galimai nurodytos, siekiant pagrįsti jo pozicijos patikimumą. Pavyzdžiui, V. M. teigė, jog policijos pareigūnai dėl narkotinių medžiagų turėjimo apkaltino praėjus 5-10 gal minučių nuo jo sulaikymo bei nurodė, kad jis tas medžiagas išmetė. Taip pat paaiškino, jog kai prie jo artėjo policijos pareigūnų ekipažai, jis rūkė ir galėjo išmesti nuorūką, tačiau nieko kito su savimi neturėjo ir išmesti negalėjo. Vis dėlto, nors nuteistojo parodymai išliko gana nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys viso proceso metu, pastebėtina, kad šis asmuo yra tiesiogiai suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi, todėl jo pateiktus parodymus būtina vertinti kritiškai, lyginant jų atitikimą objektyviems bylos duomenims.

7.2. Pastebėtina, tai kad liudytojų M. V. ir T. B. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duoti parodymai iš esmės paneigia V. M. pateiktą versiją, jog jis galėjo ant žemės išmesti nuorūką. Liudytojas M. V. nuosekliai teigė, kad artėjant prie V. M. aiškiai matė kaip šis iš savo kairės rankos kumščio ant žemės išmetė žalios spalvos užspaudžiamą maišelį, galvodamas, kad jie to nepastebėjo. Pasodinus asmenį į jų tarnybinį automobilį, priėjo prie vietos, kur buvo išmestas maišelis ir pamatė, kad maišelio viduje yra šviesi kieta medžiaga, kaip įtarė – narkotinė (1 t., b. l. 12–14, 173–177). Minėtus M. V. parodymus patvirtina liudytojo T. B. paaiškinimai (1 t., b. l. 17–18, 200–202), iš kurių matyti, kad M. V. atlikus dalinę asmens apžiūrą, jis jo (T. B.) paprašė pabūti šalia asmens, o pats nuėjo kažką apžiūrėti ant sniego. Grįžęs pasakė matęs, kaip asmuo ant sniego išmetė polietileninį maišelį su galimai narkotinėmis medžiagomis bei parodė ant sniego gulintį žalios spalvos maišelį. Nors pats ir nematė kaip V. M. išmetė minėtą maišelį, pažymėjo, kad M. V. nuėjo tiesiai prie maišelio ir jį rado neatsitiktinai, o dėl to, kad matė, kaip jis buvo išmestas sulaikyto asmens. Aptariamu atveju nenustatyti jokie duomenys, kurie pagrįstų nurodytų liudytojų suinteresuotumą šios bylos baigtimi ar kokią kitą priežastį M. V. ir T. B. apkalbėti V. M.. Be to, kaip minėta, šių liudytojų parodymai yra ne tik nuoseklūs, tačiau ir papildo vienas kitą bei atitinka kitus objektyvius bylos medžiagoje esančius duomenis. Dėl to spręstina, kad jie yra patikimi ir, priešingai nei teigiama skunde, pagrindžia nuteistojo kaltę.

7.3. Iš 2024 m. balandžio 3 d. specialisto išvados (1 t., b. l. 32–33) matyti, kad baltos spalvos miltelių iš plastikinio maišelio, kuris paimtas (duomenys neskelbtini), sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – 4-chlorometkaninonas, kurio masė yra 0,415 g. 2024 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. T-N 133/2024(01) (1 t., b. l. 52) užfiksuota, kad V. M. šlapime rasta 3-chlorometkatinono (3-CMC), benzoilekgonino pėdsakų, taip pat nustatyta 1,94 promilių etilo alkoholio koncentracija. Nors teisiamajame posėdyje nuteistasis teigė, kad nesutinka su šia specialisto išvada, kadangi šlapime turėjo būti rasta benziodezapino, kurį vartoja vaistų pavidale (1 t., b. l. 172), pastebėtina, kad teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė J. T. (1 t., b. l. 197–200) paaiškino, kad apelianto vartojami vaistai iš esmės yra nesusiję su medžiagomis, kurios buvo išvardintos specialisto išvadoje. Nors šioje dalyje pastebėtina, kad apelianto šlapime rasta 3-chlorometkatinono, o polietileniniame maišelyje rasta 4-chlorometkaninono, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantas nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti, taigi duomenys, kokio pobūdžio neleistinų medžiagų rasta jo šlapime, gali tik sutvirtinti kitus jo kaltę pagrindžiančius duomenis, tačiau ne neginčijamai pagrįsti pareikštą kaltinimą. Vis dėlto medžiagų panašumas (past. – ką patvirtino ir apklausiama ekspertė, kai nurodė, jog minėtos medžiagos yra viena kitos veidrodiniai atspindžiai); liudytojų nurodytos aplinkybės, kad įvykio vieta buvo gerai apšviesta, žemė buvo apsnigta, o aplinkui nebuvo jokių kitų daiktų ar šiukšlių, galinčių daryti įtaką rasto maišelio priklausomybei nustatyti, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog minėtas maišelis priklausė V. M. ir buvo šio išmestas, pamačius artėjančius policijos pareigūnus.

8. Pažymėtina, jog apeliantas iš esmės nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų skundo teiginius dėl tariamai netinkamai motyvuoto apkaltinamojo nuosprendžio bei netinkamai įvertintų įrodymų. Vien tik tai, jog apeliantas nesutinka su jam nepalankiu surinktų duomenų vertinimu bei teigia, kad minėti duomenys yra įvertinti neteisingai, savaime nėra pagrindas skundžiamą nuosprendį naikinti ar keisti. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad šiuo atveju yra tinkamai ištirti byloje esantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas juos aptarė išsamiai, taip pat pateikė motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė psichotropinių medžiagų buvimo pas V. M. aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, požymių V. M. veiksmuose buvimo.

9. Įvertinus tai, jog apeliacinis skundas paduotas prašant priimti išteisinamąjį nuosprendį, privalu pasisakyti ir dėl V. M. paskirtos bausmės. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai įvertino apelianto bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybės – padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, susijęs su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis; V. M. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; jis anksčiau teistas 2 kartus už kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka – paskirtos baudos nesumokėtos, yra galiojančių nuobaudų; šiuo metu dirba, gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) centre ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Be to, pastebėtina, kad V. M. buvo paskirta galutinė 40 parų arešto bausmė, kuri nesiekia BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyto šios bausmės rūšies vidurkio. Taip pat bausmės vykdymas buvo atidėtas, paskiriant V. M. intensyvią priežiūrą bei papildomus įpareigojimus. Dėl to nėra jokio pagrindo vertinti, kad ši bausmė yra per griežta ar kaip kitaip neatitinka jo padaryto nusikaltimo.

10. Iš dalies sutiktina su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju surašant nuosprendį buvo netinkamai pritaikytos teisės normos. Pabrėžtina, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog nėra galimybės atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kadangi V. M. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 158). Nepaisant šios aplinkybės ir neatsižvelgus į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo apklausti liudytojai M. V. ir T. B. bei ekspertė J. T., skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, jog baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko V. M. atžvilgiu taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir jam paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu (2 t., b. l. 12–18). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas apelianto atžvilgiu bei sumažinti jam paskirtą bausmę, tačiau įvertinus tai, jog yra nagrinėjamas nuteistojo apeliacinis skundas, ir BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, draudžiančias pabloginti V. M. padėtį, ši klaida negali būti ištaisyta.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

11. Vilniaus apygardos teisme 2024 m. lapkričio 29 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2024-11123 už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. M.. Pažymoje yra nurodyta, jog valstybės naudai priteistina suma sudaro 139,58 Eur dydžio sumą.

12. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodytus atvejus. Išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat ir į tai, ar nuteistasis informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

13. Pažymėtina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas šio asmens apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę V. M. paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų 139,58 Eur iš V. M. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.