Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-861-478-2013

Teisėjas Romaldas Šuliokas Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00276-2013-0

2013 m. lapkričio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, nuteistajam V. B., jo gynėjai advokatei Jelenai Koltakovai, nukentėjusiajai O. G., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 1 d., ir nuteistas šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2005-04-07 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi – 2 metais 11 mėnesių ir 18 dienų laisvės atėmimo, prie griežtesnės bausmės pridėta dalis švelnesnės bausmės – keturi mėnesiai laisvės atėmimo, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (treji) metai 3 (trys) mėnesiai 18 (aštuoniolika) dienų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, ir jos pradžią skaičiuojant nuo V. B. sulaikymo dienos.

Vadovaujantis LR BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013-03-31 iki 2013-04-02 (3 dienos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2013-03-31, apie 20 val. 30 min., bute, esančiame Panerių g. (duomenys neskelbtini), Jonavoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto su kartu gyvenančia sugyventine O. G. metu buto koridoriuje tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą O. G., kuriai nugriuvus ir gulint ant grindų, ne mažiau dvidešimties kartų kojomis spyrė O. G. į įvairias kūno vietas, tęsdamas nusikalstamą veiką, po to buto kambaryje ne mažiau penkių kartų spyrė O. G. į nugarą, taip sukeldamas O. G. fizinį skausmą.

Byloje surinkta faktinė medžiaga patvirtina, kad nuteistasis konflikto metu panaudojo nukentėjusiosios atžvilgiu psichologinį smurtą. Įrodymų, kad prieš nukentėjusiąją nuteistasis panaudojo fizinį smurtą, byloje nesurinkta. Nusikaltimo pavojingumą išreiškia žalos pobūdis bei dydis, t. y. jei veika turi konkretaus nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-86/2006). Apeliantas pažymi, jog šioje byloje nesurinkta duomenų, kad jo padaryta veika iš esmės turėjo realaus neigiamo poveikio nukentėjusiajai. Jo padaryta veika (LR BK 140 str. 1 d.) pagal baudžiamąjį įstatymą laikoma nesunkiu nusikaltimu (LR BK 11 str. 3 d.), juo nebuvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000-12-31 nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikos pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 str. 2 d.) 15 p.). Todėl, apeliantas mano, jog apylinkės teismas nepagrįstai netaikė jam LR BK 37 str. – kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji taip pat prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320 str. 3 d.). Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) pažeidimų nenustatyta.

LR BK 140 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino.

Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nuteisė V. B. už tai, jog jis padarė LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. sudavė smūgius O. G. į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Skunde nurodoma, jog teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. nuostatas, o teismo padaryti esminiai LR BPK pažeidimu sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal LR BPK 305 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas, teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, LR BPK 20 str. nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus (nuteistojo V. B. ir nukentėjusiosios O. G. parodymus). Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis, viena vertus, teigia, jog LR BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo nepadarė, kadangi nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo ne fizinį, bet psichologinį smurtą, kita vertus, apeliantas prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 37 str., pripažįstant jo padarytą nusikalstamą veiką mažareikšme, t. y. pripažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą. Šios aplinkybės patvirtina, jog argumentuodamas nesutikimą su apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu bei siekdamas bet kokiomis priemonėmis išvengti baudžiamosios atsakomybės, apeliantas yra nenuoseklus ir pats sau prieštarauja.

Priešingai nei teigiama skunde, nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodymus iš dalies keitė, nurodė skirtingas konflikto tarp jo ir O. G. kilimo priežastis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2013-04-01, V. B. teigė, jog konfliktas kilo dėl to, kad namuose dar išgėręs alaus, jis norėjo eiti dar išgerti. Konflikto metu jis O. G. galimai stumtelėjo, bet jos nelietė, nemušė. Tada būdama namuose, O. G. iškvietė policiją (b. l. 36). Bylos nagrinėjimo teisme metu V. B. jau parodė, jog konfliktas kilo dėl to, kad O. G. užtruko ir ilgai neparnešė jam alaus (b. l. 80).

Apeliaciniame skunde V. B. prašo vadovautis 2013-04-24 papildomos apklausos metu O. G. duotais parodymais (b. l. 9). Susipažinusi su šių parodymų turiniu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jie nuteistojo skunde nurodytų aplinkybių apie tik psichologinio smurto įvykio vakarą, t. y. 2013-03-31, panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu nepatvirtina. 2013-04-24 papildomos apklausos metu O. G. tik papildomai nurodė, kad jokių sužalojimų įvykio metu jai nebuvo padaryta (b. l. 9). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas sužalojimo padarymo O. G. fakto ir nekonstatavo. V. B. buvo nuteistas už tai, kad sukėlė O. G. fizinį skausmą. Papildomos apklausos metu O. G. taip pat paneigė pirmos apklausos metu nurodytą aplinkybę, jog V. B. jos atžvilgiu dažnai naudoja smurtą, patikslindama, jog tas smurtas pasireikšdavo tik žodiniais konfliktais (b. l. 9). Aplinkybės, jog įvykio dieną V. B. nenaudojo prieš ją fizinio smurto, O. G. nenurodė. Tai, jog 2013-03-31 fizinio smurto jos atžvilgiu nebuvo, nukentėjusioji pirmą kartą pareiškė tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2013-07-26 teisiamajame posėdyje (b. l. 82). Teisėjų kolegos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai O. G. parodymų pasikeitimą siejo su tuo, jog ji su sugyventiniu susitaikė, jai tapo žinoma, kad teismui pripažinus V. B. kaltu, jam gresia laisvės atėmimo bausmė, nes nusikaltimą jis padarė lygtinio paleidimo metu, todėl būdama V. B. sugyventine bei augindama jų bendrą vaiką, buvo suinteresuota, kad sugyventinis išvengtų laisvės atėmimo bausmės. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir liudytojos J. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, jog tuo metu, kai V. B. buvo sulaikytas areštinėje, O. G. rūpinosi, kaip padaryti, kad jis grįžtų į namus (b. l. 11). Minėtos teismo nustatytos aplinkybės kartu paaiškina, kodėl bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistojo parodymai jau sutapo su nukentėjusiosios parodymais.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (LR BK 37 str.). Taigi, pagal LR BK 37 str. kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl kažkurių šių požymių ypatumų teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad veikos pripažinimo mažareikšme klausimas nebuvo sprendžiamas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga bei nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo pripažinti V. B. padarytą smurtinę veiką mažareikšme. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. B. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tai sudaro pagrindą vertinti, jog V. B. prašo jam taikyti LR BK 37 str., tik siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės bei pasiuntimo į pataisos įstaigą atlikti ne tik šiuo, bet ir ankstesniu nuosprendžiu paskirtos likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės. Byloje nustatyta, jog V. B., būdamas suaugęs, normalaus fizinio ir protinio išsivystymo vyras, iš esmės be jokios priežasties sudavė daugkartinius smūgius moteriai – savo sugyventinei ir sūnaus motinai, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Tokiu būdu V. B. įvykdė įstatymo draudžiamą veiką, atitinkančią LR BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, kuria kėsinosi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, be to, veiką padarė šeimos aplinkoje, prieš artimą asmenį – sugyventinę, savo mažamečio vaiko akivaizdoje. Tai neleidžia daryti išvados, kad ši V. B. įvykdyta nusikalstama veika nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog apylinkės teismas nepagrįstai netaikė V. B. LR BK 37 str., t. y. neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.