Kauno apylinkės teismo nutartis

nukaltimo padarymu kaltinamo, būnant nepakaltinamam, asmens A. Š. gynėjai advokatei Nijolei Petraitienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamosios medicinos priemonės

taikymo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusiam (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, lietuviui, vidurinio išsilavinimo, nevedusiam, dirbančiam (duomenys neskelbtini), neįgaliam (35 procentų darbingas), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), neteistam,

kaltinamam padarius nepakaltinamumo būsenoje nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, kuriam prokuroras pareiškimu prašo taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, 2013 m. rugpjūčio 15 d., apie 20.00 val., Kauno r., Samylų sen., Žiegždrių k., VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus trečio vyrų skyriaus koridoriuje, tyčia, nemažiau kaip keturis kartus, sudavė J. Š. į veido ir galvos sritį bei rankas, kuriomis ji dengėsi galvą, padarydamas nukentėjusiajai J. Š. poodines kraujosruvas kaktoje, kairėje alkūnėje, dešinės plaštakos I-II piršte, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, tokiu būdu padarydamas J. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybes įrodo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, ekspertų išvada bei kiti pateikti rašytiniai įrodymai.

Nukentėjusioji J. P. parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d., apie 08.00 val., ji atėjo į darbą Marių psichiatrijos ligoninę, kur dirba III vyrų skyriuje psichikos sveikatos slaugytoja. Ji paklausė naktį dirbusios slaugytojos, ar ramūs skyriaus ligoniai, ši atsakė,. Kad A. Š. neramus, vis prašo vaistų ciklodolio. Jai dirbant, pacientas A. Š. jos vis prašinėjo duoti jam ciklodolio, ji jam pasakė, kad šių tablečių duoda tiek, kiek paskiria gydytojas. Apie 12.30 val. ji suleido A. Š. raminančių vaistų diazepamo. Apie 19.30 val. jis atėjo prie procedūrinio kabineto ir paprašė duoti vakarinius vaistus, kuriuos paprastai ligoniams duoda apie 21 val. Ji pasakė, kad paduos vaistus nustatytu laiku. Apie 20 val. paskambino A. Š. mama ir pradėjo šaukti ant jos, sakydama, kad „kas jūs per žmonės, ką jūs darote, jam atsitiko du infarktai“. Tada ji pasikvietė tuo metu dirbusią darbuotoją D. Š. ir jos kartu nuėjo į A. Š. palatą pažiūrėti, kas jam atsitiko. Joms įėjus į palatą, A. Š. jos rado gulintį ant grindų tarp lovų veidu į grindis, vis judinantį koją. Ji jo paklausė, kas jam atsitiko ir pasakė, kad jis keltųsi ir atsigultų į lovą. Ligonis nieko neatsakė ir nuo grindų nesikėlė. Tada ji savo padėjėjai pasakė, kad eina skambinti budinčiam gydytojui, kviesti apsauginį, ir jos išėjo iš palatos. Išėjusios jos išgirdo palatoje triukšmą, dūžtančių indų garsą. Tada ji D. Š. pasakė, kad ji eitų pažiūrėti, kas ten darosi, o pati bėgo iškviesti apsaugą. Tuo metu iš palatos išbėgo A. Š., iškėlęs virš galvos sugniaužtus kumščius. Jis pribėgo prie jos ir smogė kumščiu vieną kartą jai į kaktą. Ji mėgino trauktis, slėpėsi už koridoriuje stovėjusio ligonio J. I., dengėsi galvą rankomis. A. Š., pribėgo, pastūmė ligonį į šoną, vis taikėsi suduoti jai į galvą, įvarė ją į kampą, trenkė jai per rankas, po to smogė per viršugalvį, ji nugriuvo. Po to jis smogė dar kelis kartus jai per galvą. Ji ir jos padėjėja pradėjo šaukti, subėgo kiti ligoniai ir jo nebeprileido prie jos. Kiek tiksliai A. Š. sudavė jai smūgių ji nežino, nurodė, kad sudavė ne mažiau, kaip šešis smūgius. Ji nuėjo į procedūrinį kabinetą,, jis buvo šokas. Ji telefonu paskambino budinčiai gydytojai, vėliau A. Š. buvo pririštas. Dėl sumušimų ji prastai jautėsi, rytą nuvažiavo į ligoninę, buvo paguldyta į stacionarą, kur išgulėjo 10 dienų, ji iki šiol gydoma nuo depresijos, paūmėjo jos turėtos ligos. Nurodė, kad A. Š. anksčiau jau yra sumušęs ligoninės slaugytoją, po šio įvykio taip pat smogė slaugytojai.

Liudytoja L. P. parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d., apie 20 val., ji buvo darbe Marių ligoninėje, trečiame vyrų skyriuje, kur dirba slaugytojos padėjėja, valė pacientų tualetą. Apie 20 valandą ji išgirdo sambrūzdį, triukšmą, nubėgusi į skyriaus koridorių ji pamatė grumtynes. Koridoriuje grumėsi apie 5-6 pacientai ir šio skyriaus psichikos sveikatos slaugytoja J. Š.. Ji buvo sukniubusi ant grindų, užsidengusi galvą, o pacientas A. Š. kumščiais talžė J. Š.. Kad jis konkrečiai būtų sudavęs J. Š., ji nematė, bet matė, kaip tarp J. Š. ir A. Š. stovėjo ligonis J. B., kuris buvo užstojęs J. Š., neleisdamas jo prisiartinti prie jos. A. Š. vis mosavo rankomis, siekdamas jai suduoti, tačiau jau ir kiti pacientai to neleido jam padaryti. Ji pradėjo šaukti A. Š., kad šis nurimtų, kol ji pribėgo jis atsitraukė ir atsitūpė. J. Š. atsistojo ir nubėgo į kitą kabinetą kviestis pagalbos. Ji pasiliko prie A. Š., kalbino jį ir klausė, kodėl jis taip padarė. Jis netrukus leidosi nuvedamas į palatą, atsigulė į lovą, leidosi prisegamas. Ji jo gražiai paklausė, kodėl jis taip padarė, jis atsakė, kad nežino. Po to ji padėjo J. Š. nusiraminti, su kitomis darbuotojomis dėjo jai ant galvos ledo, nes ji pati teigė, kad jai sudavė į viršugalvį, taikė suduoti į galvą, ji dengėsi galvą rankomis, kiek kartų sudavė ji nežino, bet suprato, kad smūgių buvo daugiau negu du. Parodė, kad pacientas A. Š. yra aukštas, stambaus kūno sudėjimo, tvirto stoto, jo visi bijo, nes jis yra agresyvus, neprognozuojamas, Marių ligoninėje jis gulėjo ne mažiau kaip savaitę.

Liudytoja D. Š. parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d., apie 20 val., ji buvo darbe Marių ligoninėje, trečiame psichinių sutrikimų vyrų skyriuje. Kadangi dirba tik tame skyriuje, ji pastebėjo, kad visą dieną pacientas A. Š., kuris yra psichinis ligonis, buvo liūdnas, mažai bendravo. Slaugytoja J. Š. jai pasakė, kad į skyrių skambino šio paciento motina ir pasakė, kad mobiliuoju telefonu kalbėjusi su savo sūnumi, sakė, kad jam įvyko infarktas. Tuomet jos su slaugytoja tuoj pat nuskubėjo į A. Š. palatą. Nuėjusios pamatė, kad pacientas guli ant grindų kniūbsčias. Jos kalbino ligonį atsikelti, pasakyti, kas jam nutiko, tačiau jis su jomis nekalbėjo, buvo piktas ir suirzęs. J. Š. paliepus šis netrukus atsigulė. Tuomet J. Š. pasakė, kad ji eina iškviesti apsaugos ir gydytojos, jos abi išėjo iš palatos. Tik joms išėjus, išgirdo už jų palatoje trenksmus, pro palatos duris pamatė, kaip A. Š. paėmė į rankas vieną spintelę ir metė ją į lovą, tuomet artėdamas link durų sugriebė už kėdės ir ją nuvertęs išėjo į koridorių, artėjo prie jų. Jis norėjo ją pulti, bet pamatė slaugytoją ir puolė ją mušti. Slaugytoja dengėsi rankomis veidą, o ji pradėjo šaukti., kviesti pagalbos. Ji matė, kaip A. Š. smogė J. P. per veidą, į galvą, matė, kaip ji nuo smūgio susmuko, rankomis dengėsi galvą. Tada jis kumščiais sudavė ne mažiau kaip du kartus J. Š. į viršugalvį, ir vieną kartą į nosį. Netoliese buvęs pacientas J. B. atskubėjo prie jų, stojo tarp J. Š. ir A. Š., neleisdamas šiam daugiau smogti, pribėgo ir daugiau pacientų, kurie apstoję A. Š. neleido jam prieiti prie J. Š.. Ji kartu su kitais pacientais stūmė A. Š. nuo J. Š.. Netrukus jis atsitraukė į šalį ir atsitūpė, o vėliau leidosi nuvedamas į savo lovą, atskubėjus apsaugai ir gydytojui, jis buvo pririštas prie lovos.. Viso konflikto metu A. Š. nekalbėjo, į klausimus, kodėl jis taip pasielgė, neatsakinėjo, po įvykio paklaustas pasakė, kad jis nežino, kodėl taip padarė. Nurodė, kad šis ligonis buvo paklusnus, bet nemaloniai žiūrėdavo, jautėsi nuo jo sklindanti agresija.

Ekspertė S. Š. parodė, kad ji atliko A. Š. teismo psichiatrinę ekspertizę, kurios metu nustatė, kad A. Š. gydytas nuo 1991 10 04 – 1992 03 02, nustatyta diagnozė – šizofrenija, šia liga serga nuo 1991 m., nurodė, kad tai psichikos sutrikimas, apima mastymo, emocijų, valios sutrikimus, pastebimos agresyvaus elgesio tendencijos, klausos ir kitokios haliucinacijos, agresyvus elgesys ir psichomotorinis susijaudinimas pastebėtas ir stacionaraus stebėjimo metu. Nurodė, kad ligos eiga progresuojanti, remisijos nepilnavertės, dažni stacionarizavimai, kritiškumas nepasiekiamas. 2013 09 05 pastebėtas agresyvus elgesys, psichomotorinis susijaudinimas, netipiškumas ir neadekvatumas, mastymo klampumas, tai konstatuota ekspertizės metu. Jis serga psichine liga paranoidine šizofrenija, dėl ko jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Dėl psichinės būsenos A. Š. negali dalyvauti teismo posėdyje, negali būti apklausimas ir teisiamas, dėl socialinio pavojingumo, nekritiškumo. Šioje byloje pateiktas ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad A. Š. dėl psichinės ligos nusikalimo padarymo metu ir šiuo metu negalėjo ir negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, todėl jam skirtinos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės - priverstinį gydymą specialioje psichikos sveikatos įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis

2014 02 23 įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad įvykio vieta yra Kauno r., Samylų sen., Žiegždrių k., VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus trečio vyrų skyriaus koridoriuje, pateikta įvykio vietos schema ir fotonuotrauka (b.l. 11 – 14).

2014 02 20 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G461/14(02), nurodyta, kad J. Š. konstatuota poodinės kraujosruvos kaktoje, kairėje alkūnėje, dešinės plaštakos I-II piršte, lengvas galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 65 - 66).

2014 m. sausio 09 – 31 d., Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr.83TPK-11/2014 nurodyta, kad: 1) A. Š. iki nusikalstamos veikos padarymo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, t.y. 2013 08 15, sirgo paranoidine šizofrenija, kuri nustatyta 1991 metais; 2) A. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo, suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; 3) A. Š. šiuo metu serga paranoidine šizofrenija, nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti; 4) A. Š. serga psichikos liga – paranoidine šizofrenija; 5) A. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu, t.y. 2013-08-15, taip pat šiuo metu negalėjo ir negali suvokti nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmus; 6) A. Š. dėl jo psichinės būklės negalima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, jis negali būti apklausiamas ir teisiamas; 7) Šiuo metu A. Š. konstatuojama paranoidinė šizofrenija. Dėl galimai socialiai pavojingo elgesio, nemotyvuoto medikamentų vartojimo, taikytinos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės bendro stebėjimo sąlygomis - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (b. l. 111 - 112).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, spaudžiant, stumiant, tempiant ir pan.

Nusikalstama veika yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia, siekiant sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sužaloti arba sąmoningai leidžiant tokiems padariniams kilti.

Byloje ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiosios J. P., liudytojų L. P., D. Š. bei ekspertės S. Š. parodymais, ekspertizės akto išvada bei ištirtais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad A. Š., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, 2013 m. rugpjūčio 15 d., apie 20.00 val., Kauno r., Samylų sen., Žiegždrių k., VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus trečio vyrų skyriaus koridoriuje, tyčia, nemažiau kaip keturis kartus, sudavė J. Š. į veido ir galvos sritį bei rankas, kuriomis ji dengėsi galvą, padarydamas nukentėjusiajai J. Š. poodines kraujosruvas kaktoje, kairėje alkūnėje, dešinės plaštakos I-II piršte, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, tokiu būdu padarydamas J. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Tokiu būdu, A. Š. padarytos įstatymo uždraustos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, jo veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas baudžiamojo kodekso uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsnio 2 dalį, asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones.

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, darytina išvada, kad A. Š. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam taikytina priverčiamoji medicinos priemonė.

Kadangi neginčytinai įrodyta, kad A. Š. nustatyti tiek medicininis, tiek juridinis nepakaltinamumo kriterijai, pripažintina, kad baudžiamojo kodekso uždraustos veikos padarymo metu jis buvo nepakaltinamas.

Atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 09 – 31 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos ekspertizės ekspertės išvadą ir eksperto S. Š. teismo posėdžio metu išsakytas padarytas išvadas kad A. Š. nustatyta diagnozė pasitvirtino, kad jis buvo gydomas stacionare, kad jis ir šiuo metu laikomas ir gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kad jam būtina gerti vaistus, kad jis yra socialiai pavojingas, į tai, kad A. Š., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, į padarytos įstatymo draudžiamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, teismas daro išvadą, kad A. Š. skirtina priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kadangi A. Š. nusikalstamą įstatymo draudžiamą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, dėl psichinės ligos jis nesuprato ir nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, tokiu būdu jo veiksmuose nėra kaltės. Sirgdamas psichine liga, jis nepadarė neteisėtų veiksmų, kadangi jų esmės nesuprato, tarp jo veiksmų ir pasekmių nėra priežastinio ryšio, tokiu būdu, nėra ir nusikaltimo sudėties.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 403 str., 405 str., 440 str. bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 str., teismas

nutarė:

pripažinti, kad A. Š. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas.

A. Š., nusikalstamą veiką padariusiam nepakaltinamumo būsenoje, skirti priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Nutartis per 20 (dvidešimt) dienų gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėja Tatjana Butkienė