- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- A-1475-492/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00160-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- Panevėžio pataisos namų, Panevėžio pataisos namams, Panevėžio pataisos namai
- Pareiškėjas
- J. B.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio pataisos namų apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. B. 2015 m. birželio 8 d. pateikė teismui skundą, prašydama priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų 453,76 Eur (1 566,75 Lt) kompensaciją už nuo 2005 m. iki 2012 m. vasario 25 d. neišduotas tarnybines uniformas ar jos dalis.
Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 1987 m. iki išėjimo į pensiją 2012 m. vasario 25 d. Panevėžio pataisos namuose dirbo Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininke (buvo statutinė valstybės tarnautoja). J. B., nuo 2005 m. atlikdama savo tarnybines pareigas Panevėžio pataisos namuose ir negaudama jai priklausančios uniformos ir jos dalių, buvo priversta už savo asmenines lėšas pirkti aprangą, kuri reprezentuotų Panevėžio pataisos namus ir užtikrintų tinkamą jos tarnybinių pareigų atlikimą. Pareiškėja tikėjosi, kad darbdavys kompensuos jos patirtą turtinę žalą dėl neišduotų tarnybinių uniformų ir jos dalių, todėl nusipirktos aprangos ir avalynės išlaidų vertę patvirtinančių kvitų nerinko.
J. B. teigė, kad nuo 2005 m. negavo kompensacijos už jai neišduotas tarnybai tarnybines uniformas ar jų dalis, kurių bendra vertė – 1 512,54 Eur (5 222,5 Lt). Atsakydamas į pareiškėjos 2015 m. gegužės 15 d. prašymą, atsakovas pateikė pažymą, kurioje apskaičiuota jai neišduotų uniformos dalių vertė, tačiau atsisakė išmokėti piniginę kompensaciją. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1 punktu ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėja teigė, kad jai priklauso 30 procentų uniformų (jos dalių) vertės kompensacija.
Atsakovas Panevėžio pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį ir administracinę bylą nutraukti. Nusprendus administracinę bylą nagrinėti, atsakovas prašė J. B. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, o nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimus – sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir priteistą sumą išdėstyti dalimis.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr.1R-152 buvo patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su rangų ženklais ir simbolika pavyzdžiai, uniformos dėvėjimo tvarkos aprašas ir tarnybinės uniformos išdavimo normos, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui pavesta patvirtinti tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-217 patvirtino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tačiau tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašas nebuvo patvirtintas. Taigi, galiojantys teisės aktai kompensacijos mokėjimo už neišduotą uniformą (jos dalis) nenustatė. Atsakovas pažymėjo, kad pagal iki 2014 m. balandžio 30 d. galiojusią Tvarką, prievolė išmokėti kompensaciją, kai pasibaigęs uniformos dėvėjimo laikas ir ji nebetinkama dėvėti, buvo siejama su aktyviais pareigūno veiksmais, t. y. pareigūnas raštu turėjo kreiptis į Panevėžio pataisos namų direktorių. Kadangi J. B. nė karto nustatyta tvarka dėl kompensacijos nesikreipė, klausimas dėl kompensacijos paskaičiavimo ir išmokėjimo jai nebuvo svarstytas, todėl atsakovas neturėjo pareigos jos skaičiuoti ir išmokėti. Be to, pagal galiojusią Tvarką, pareigūnai piniginę kompensaciją galėjo gauti tik už ateinančius metus, o ne už praėjusį laikotarpį.
Panevėžio pataisos namai atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2012 m. vasario 24 d. buvo atleista iš tarnybos, o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. birželio 6 d., t. y. praleidusi reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomą trejų metų senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundo tenkinimas, priteisiant prašomą kompensaciją, reikšmingai paveiktų atsakovo turtinę padėtį, jis prašė, skundą patenkinus, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjos J. B. skundą patenkino ir jai iš atsakovo Panevėžio pataisos namų priteisė 453,76 Eur turtinei žalai atlyginti. Sprendimo vykdymą teismas atidėjo šešiems mėnesiams.
Teismas nustatė, kad pareiškėja Panevėžio pataisos namuose statutine valstybės tarnautoja pradėjo dirbti 1987 m. lapkričio 20 d., nuo 1989 m. rugpjūčio 1 d. ji ėjo būrio viršininkės pareigas, o 2012 m. vasario 24 d. buvo atleista iš tarnybos vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies 4 punktu (dėl sveikatos būklės). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintose Tarnybos Kalėjimų departamente prie teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklėse, galiojusiose ginčui aktualiu laikotarpiu, nustatytą pareigybių klasifikaciją, pareiškėja buvo pareigūnė.
Teismas pažymėjo, kad Tvarkos 1 punkte nustatyta, jog pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Vadovaudamasis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Pagal šį žiniaraštį pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad taip įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Teisės aktai nenustato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami. Minėta nuostata imperatyviai įpareigoja nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Pasibaigus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą arba, kaip alternatyva, pareigūnui, esant rašytiniam jo prašymui, gali būti išmokama piniginė kompensacija už ateinančius kalendorinius metus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad rašytinio prašymo dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo nepateikimas nepaneigė fakto, jog pareiškėjai išduota uniforma nebuvo tinkama dėvėti septynerius metus.
Teismas nurodė, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą. Pastebėjo, kad J. B. negalėjo pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, todėl jas vertino neišmokėtos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma. Spręsdamas dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, teismas sutiko su pareiškėjos pateiktais rašytiniais įrodymais, 2015 m. gegužės 28 d. pažymos Nr. 01/7-1472 duomenimis dėl neišduotų tarnybinės uniformos dalių ir jų verte – 1 512,54 Eur (5 222,5 Lt) bei nustatė, kad J. B. neišduotos tarnybinės uniformos dalių 30 procentų vertė sudarė 453,76 Eur (1 566,75 Lt).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir aptartą teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja turėjo teisę į nuostolių, kuriuos lėmė uniformos dalių neišdavimas laiku, atlyginimą ir buvo visos sąlygos atsakovui taikyti deliktinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalis) bei priteisti pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo prašymo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą teismas netenkino, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 248 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje įtvirtinta, kad darbdavys pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo. Nuosekli teismų praktika patvirtina, kad pažeidimas, su kuriuo pareiškėja siejo savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažintinas tęstinio pobūdžio pažeidimu. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos, laiku negavusios tarnybinės uniformos ar jos dalių ar tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismine tvarka turi būti ginami visa apimtimi.
Įvertinęs aplinkybę, kad nėra finansinių galimybių per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems į teismą besikreipiantiems pareigūnams, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, teismas sprendimo vykdymą dėl žalos atlyginimo atidėjo šešiems mėnesiams.
III.
Atsakovas Panevėžio pataisos namai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. (nurodyta sprendimo priėmimo data 2014 m. gruodžio 15 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėja iš tarnybos buvo atleista 2012 m. vasario 24 d., o į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. birželio 8 d., t. y. praleidusi reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pažymi, kad trejų metų bendrasis ieškinio senaties terminas nustatytas ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Teismas Panevėžio pataisos namų prašymo taikyti ieškinio senaties terminą nepatenkino konstatavęs, kad atsakovo padarytas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tačiau, atsakovo nuomone, ginčo situacija nėra analogiška situacijoms, kuriose aptariami pareiškėjų teisės pažeidimai, susiję su tarnybinės uniformos dalių neišdavimu, teismų praktikoje buvo pripažįstami tęstiniais. Tvirtina, kad Panevėžio pataisos namai tik iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos privalėjo vykdyti pareigą aprūpinti J. B. naujomis tarnybinės uniformos dalimis arba kompensuoti nuostolius pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatytą tarnybinės uniformos išdavimo normų ir dėvėjimo tvarką. 2012 m. vasario 24 d. nutrūkus tarnybos santykiams, nutrūko ir atsakovo neteisėti veiksmai, todėl būtent nuo šios dienos. turėtų būti skaičiuojama ieškinio senatis. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad pareiškėja prašymą išduoti pažymą apie nuo 2005 m. iki 2012 m. vasario 24 d. neišduotas tarnybinės uniformos dalis ir jų vertę Panevėžio pataisos namų vadovui pateikė tik 2015 m. gegužės 15 d. J. B. savo teisės gauti teisės aktuose nustatytas garantijas laiku nerealizavo, aplinkybių, kurios sustabdytų ieškinio senaties terminą, neatsirado, šis terminas nenutrūko, o pareiškėja ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių priežasčių nenurodė ir neįrodinėjo, todėl atsakovo nuomone, jos reikalavimas priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Panevėžio pataisos namų pareigūnės teisės gauti naują tarnybinę uniformą ar jos dalis, pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos atskirų dalių dėvėjimo terminui, ir teisės gauti žalos atlyginimą už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir jai iš Panevėžio pataisos namų priteisė 453,76 Eur turtinei žalai atlyginti. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir tvirtina, kad pareiškėja į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidusi reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomą trejų metų senaties terminą, todėl jos reikalavimas negalėjo būti patenkintas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl Panevėžio pataisos namų pareigos pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos dalių dėvėjimo terminui išduoti naują tarnybinę uniformą arba jos atitinkamas dalis ir dėl to, kad šios pareigos atsakovas neįvykdė, nekyla. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas su nurodytos Panevėžio pataisos namų įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymu susijusias aplinkybes. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad J. B. nesuteikus įstatyme nustatytos socialinės garantijos dėvėti atsakovo išduotą tinkamą tarnybinę uniformą, ji patyrė išlaidų (tiesioginių nuostolių), tačiau pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos teisės į jos keliamo materialaus reikalavimo patenkinimą – turtinės žalos atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas Panevėžio pataisos namų padarytą pažeidimą kvalifikavo kaip tęstinį. Pažymėtina, kad nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog pažeidimas dėl pareigos aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis nevykdymo yra pripažįstamas tęstiniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015, 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1638/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį Nr. A756-1875/2013, 2013 m. spalio 21 d. nutartį A756-1644/2013 ir kt.), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bendrąja teisine prasme tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais, teisingai nustatė, kad pareiškėja iki 2012 m. vasario 24 d. dirbo Panevėžio pataisos namų Arešto bausmės grupės būrio viršininke (b. l. 16), tačiau nepagrįstai nevertino šios faktinės aplinkybės įtakos J. B. reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginti patenkinti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nutrūkus tarp pareiškėjos J. B. ir atsakovo Panevėžio pataisos namų susiklosčiusiems tarnybos teisiniams santykiams, atsakovas nebeturėjo pareigos aprūpinti J. B. naujomis tarnybinės uniformos dalimis, taigi nutrūko ir jo daromas pažeidimas, kuris, remiantis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iki nurodyto momento buvo tęstinis. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio pataisos namų pozicija, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis turi būti skaičiuojama būtent nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2012 m. vasario 24 d.
Atsižvelgęs į tai, kad į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo J. B. kreipėsi 2015 m. birželio 6 d., atsakovas prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Nustatyta, kad skundą teismui dėl prašomos turtinės žalos atlyginimo J. B. surašė ir teismui pateikė 2015 m. birželio 8 d. (b. l. 1), taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovo pareigos aprūpinti ją tarnybine uniforma arba jos dalimis, pasibaigus jų dėvėjimo terminams, patyrė nuostolių – buvo priversta už asmenines lėšas pirkti aprangą ir avalynę, kurios reprezentuotų Panevėžio pataisos namus ir užtikrintų tinkamą jos tarnybinių pareigų atlikimą. Taigi, J. B. turėjo suprasti, kad nuo 2005 m. iki 2012 m. vasario 24 d. jos teisės gali būti pažeidžiamos ir tai sudarė pagrindą kreiptis į teismą. J. B. nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias ieškinio senaties termino atnaujinimo aplinkybes.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėja termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl į teismą kreipėsi daugiau nei po trejų metų, nenurodo, daroma išvada, kad J. B. praleido senaties terminą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra. Nustačiusi, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. B. skundas dėl žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas J. B. skundą, neįvertino visų ginčo santykių kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Panevėžio pataisos namų apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos J. B. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.