Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-10 · Civilinė byla Nr. 2-1473/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-10
Bylos Nr.
2-1473/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Atsakovas
S. M., R. Š.
Trečiasis asmuo
E. Š.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1473/2014Proceso Nr. 2-55-3-01116-2014-1Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Nkodas“ ieškinį atsakovams R. Š. ir S. M. dėl žalos, padarytos įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo, trečiasis asmuo E. Š., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. Š. ir S. M. 262 030 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų pinigines lėšas bankuose, o jų nesant, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, atsakovui R. Š. priklausančius žemės sklypus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovo BUAB „Nkodas“ reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovams R. Š. bei S. M. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises, bendrai neviršijant 262 030 Lt sumos; areštuotą turtą uždraudė parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims; tik turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai – areštavo atsakovų pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams iš areštuotų piniginių lėšų naudotis darbo užmokesčiu ar kitomis darbo užmokesčiui prilyginamomis pajamomis ir atsiskaityti su ieškovu.

Teismas, vadovaudamasis teismų praktika dėl didelės ieškinio sumos prezumpcijos sprendimo neįvykdymo rizikai, preliminariai nustatęs tikėtiną ieškinio reikalavimų pagrindimą, padarė išvadą, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Vadovaudamasis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, jog pirmiausia areštuotinas atsakovų nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, bendrai neviršijant 262 030 Lt sumos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas S. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones S. M. atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nurodyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tokios tikimybės nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. UAB „Nkodas“ apeliantas valdė tik nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. kovo 20 d. Nustojęs eiti vadovo pareigas perleido ir įmonės akcijas, taigi bet kokie santykiai su įmone pasibaigė. Bankroto byla iškelta praėjus beveik ketveriems metams nuo akcijų perleidimo. Ieškinyje ieškovas net nesistengia pagrįsti, kaip apeliantas, valdęs įmonę vos 6 mėnesius prieš ketverius metus iki bankroto bylos iškėlimo, padarė prašomą atlyginti žalą. Pažymi, jog būtent apeliantas pateikė paskutinį įmonės balansą už 2008 metus VĮ Registrų centrui, kas patvirtina tinkamą valdymą. Ieškovas pateikia niekuo neargumentuotus teiginius, kad apeliantas netinkamai vykdė savo kaip direktorius pareigas, nes neva matė, jog įmonė turėjo finansinių sunkumų ir siekdamas išvengti atsakomybės pasitraukė iš direktoriaus pareigų. Įmonės balansas už 2008 metus, patvirtina, kad įmonės įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonė negalėjo būti nemoki Įmonių bankroto įstatymo prasme.Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinys apelianto atžvilgiu pareikštas nepagrįstai.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovo S. M. atskirojo skundo netenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas, pateikęs ieškinį dėl žalos atlyginimo, šioje proceso stadijoje turi pagrindą manyti, kad abu atsakovai savo veiksmais prisidėjo prie UAB „Nkodas“ nemokumo, todėl žalą turi atlyginti solidariai. Atsižvelgiant į apelianto pateiktos 2008 m. finansinės atskaitomybės duomenis, spręstina, kad apeliantas žinojo, jog įmonės įsiskolinimai sudaro 41 510 Lt, kas yra daugiau nei visas įmonės turėtas turtas, o pajamų numatyta gauti vos 3 270 Lt. Taigi, turėdamas šiuos duomenis, užuot ėmęsis veiksmų tinkamai valdyti įmonę ir atsiskaityti su kreditoriais ar kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, apeliantas pasišalino iš vadovo pareigų, taip siekdamas išvengti atsakomybės.Apelianto argumentai suponuoja jo pasisakymus dėl bylos esmės ir įrodymų vertinimo, tačiau iš pateiktų teismui duomenų bei įstatyminio įmonės vadovo pareigų reglamentavimo šioje proceso stadijoje nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo išvadai, kad apelianto atsakomybė ieškinyje nurodytu pagrindu negali kilti.Ieškiniu prašoma atlyginti žalos suma didelė, atsakovai yra fiziniai asmenys, o tai suponuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Duomenų apie savo turtinę padėtį apeliantas nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo S. M. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantis jas taikyti asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio (priešieškinio) reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, siekiant užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų padarinių, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Byloje nustatyta, kad ieškovas BUAB „Nkodas“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, pareikštų reikalavimų dėl bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos atlyginimo įvykdymui užtikrinti, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti solidarių atsakovų turtą ieškinio sumai. Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino, nenustatęs ieškinio nepagrįstumo bei nustatęs ieškovui palankaus sprendimo atveju galimą jo įvykdymo grėsmę. Apelianto nesutikimas su skundžiama nutartimi iš esmės grindžiamas tuo, kad teismas nevertino ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Pasak apelianto, aplinkybės, kad įmonės vadovu jis buvo tik šešis mėnesius prieš ketverius metus iki bankroto bylos iškėlimo, o ieškovo prašoma priteisti žala atsirado gerokai vėliau, sąlygoja, jog negali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, o tai eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką bei su šia rizika susijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Minėta, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Apeliantas teisus, nurodydamas, kad jei preliminariai (prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Tačiau preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu, nuosekliai pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Nagrinėjamu atveju, iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų apelianto atžvilgiu, kaip ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas klaidingai sprendė dėl ieškinio prima facie pagrįstumo. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl jo vadovavimo įmonei laikotarpio ir trukmės bei įmonės finansinės padėties tuo metu bus įvertintos nagrinėjant bylą iš esmės.

Ieškiniu reikalaujamos priteisti iš solidarių atsakovų (fizinių asmenų) žalos dydis (262 030 Lt) leido teismui spręsti egzistuojant sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas teisingai nurodė, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009, kt.). Apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, šią prezumpciją gali paneigti, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.). Pažymėtina, kad apeliantas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo bei nepateikia jokių duomenų, kad jo turtinė padėtis yra tokia, kad gal būt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Atsakovo atskirojo skundo atmetimas išsaugo jam teisę pasinaudoti CPK 148 straipsnio 2 dalyje nustatytomis galimybėmis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė