Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. S. S. ir nepilnamečių vaikų L. K. N. N., F. N. N. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. S. S. ir nepilnamečių vaikų L. K. N. N., F. N. N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas K. S. S. S. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujantis nepilnamečius vaikus L. K. N. N., F. N. N. N. (toliau visi kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 22M4733 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad jie yra (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjai akcentavo, kad pareiškėjo paaiškinimas apie represinį valdžios vykdomą persekiojimą (grasinimai nužudyti) ir persekiojimo priežastis (duomenys neskelbtini) yra patikimi, o, sugrįžus į kilmės valstybę, pareiškėjui gresia reali laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjai pažymėjo, kad aktuali kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjai teigė, jog prieglobstis ir papildoma apsauga jiems nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Pareiškėjai vertino, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

5. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nenori su dukra grįžti į kilmės šalį, jo žmona gyvena kilmės valstybėje, viena dukra iš pabėgėlių centro išvyko į (duomenys neskelbtini).

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), gavo grasinimų iš nežinomos grupės, todėl išvyko iš kilmės valstybės. Pareiškėjo paaiškinimą apie (duomenys neskelbtini) atsakovas vertino kaip abstraktų, nedetalų, nenuoseklų, pareiškėjas nesileido į detales, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio. Tyrimo metu informacijos apie (duomenys neskelbtini) atsakovas nerado. Pareiškėjas nurodė, kad jam grasino, teigė, kad nežino iš ko gavo grasinimų, tačiau nesiplėtė apie pačius grasinimus, nepaaiškino nei grasinimo būdo, nei dažnumo. Pareiškėjas grasinimus sieja išimtinai su jo, kaip (duomenys neskelbtini), veikla, skunde teismui nurodė, kad šie grasinimai buvo pateikti žodžiu. Pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui grasinimą patvirtinančių įrodymų, nors apklausos metu paminėjo, kad jį bandė nužudyti, tačiau šio fakto nedetalizavo, nepraplėtė, jo svarbos neakcentavo, nenurodė, kad būtent šis įvykis paskatino jį išvykti iš kilmės valstybės, nesiejo jo nei su savo, nei su protestuotojo veikla, nei su persekiojimo grėsme ir šiuo faktu negrindė prieglobsčio prašymo.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė dokumentus apie jo tariamą bandymą nužudyti (raštas iš (duomenys neskelbtini) policijos ir teismo), tačiau šie dokumentai nepatvirtina pareiškėjui kylančių grėsmių ir neįrodo priežastinio ryšio su 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nurodytomis priežastimis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) nors pareiškėjas ir pateikė Migracijos departamentui šiuos dokumentus, tačiau prieglobsčio prašymą grindė ne juose nurodytomis aplinkybėmis, o tariamais grasinimais dėl jo kaip (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimas apie tariamai patirtą persekiojimą ir persekiojimo priežastis (duomenys neskelbtini) buvo atmestas dėl patikimumo stokos.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas, pasakodamas apie (duomenys neskelbtini). Atsakovas vertino, jog pareiškėjo paaiškinimas iš dalies nesuderinamas su kilmės valstybės informacija, nes tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme. Pareiškėjas nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl (duomenys neskelbtini).

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nepilnamečių vaikų, atsakovas pažymėjo, kad prieglobsčio prašymas nebuvo grindžiamas su vaikais susijusiomis aplinkybėmis, o tik su aplinkybėmis, kurios tiesiogiai susijusios su paties pareiškėjo veikla. Pareiškėjas nenurodė, kad jo vaikams gresia persekiojimas ar jie patyrė kokius nors veiksmus. Pareiškėjas nenurodė, kad kilmės valstybėje likusi jo žmona su kitu vaiku yra persekiojama ar jiems kyla grėsmė. Atsižvelgiant į tai, Sprendime dėl visų pareiškėjų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms pasisakyta bendrai. Kadangi nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo paaiškinimas nepagrindžia jo baimės patirti persekiojimą, atsakovas sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, pareiškėjas bei jo nepilnamečiai vaikai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jiems nesuteiktinas pabėgėlių statusas.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų papildomai apsaugai suteikti pagal Įstatymo 87 straipsnį. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų individualią situaciją, pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatė, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, žeminantis elgesys, nepatvirtinta, kad, grįžus į kilmės šalį, pareiškėjui nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jo gebėjimus, nenustatyta, kad jie bus diskriminuojami, nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalies kontekstas lemtų pareiškėjų diskriminavimą visuomenėje. Priešingai, atsižvelgiant į pareiškėjų paaiškinimus, jie visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra, savęs neidentifikuoja kaip išsiskiriančių. Kadangi pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta, atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

12. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

II.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 76 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 2, 5 dalimis, 86, 87 straipsniais, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, 33 straipsniu, Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 10 straipsnio 2 dalimi, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 99 punktu, Europos Žmogus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Pareiškėjai K. S. S. S. ir nepilnamečiai vaikai L. K. N. N., F. N. N. N. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

30. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

31. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

V.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjams K. S. S. S. ir nepilnamečiams vaikams L. K. N. N., F. N. N. N. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjų K. S. S. S. ir L. K. N. N. skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui K. S. S. S. atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu minėtus laikotarpius sutrumpino, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė. Teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjos F. N. N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

34. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie pareiškėjų individualaus pobūdžio aplinkybes, neatsižvelgė į vaikų interesus, Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių.

35. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjos F. N. N. N. skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus paliktas nenagrinėtu neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo netikrina.

36. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Konvencijos, Direktyvos 2011/95/ES ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) bei jas įgyvendinančių Įstatymo nuostatų, kurios tarpusavyje yra susijusios.

37. Pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka pabėgėlis apibrėžia asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas pabėgėliu, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

38. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas K. S. S. S. prašė suteikti prieglobstį Lietuvoje jam ir jo nepilnamečiams vaikams L. K. N. N. ir F. N. N. N. (el. b. l. 88). Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė (duomenys neskelbtini).

42. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nesuteikti pareiškėjams (tėvui K. S. S. S. ir dukrai L. K. N. N.) prieglobsčio, vadovavosi teisiniu reglamentavimu, kilmės šalies informacija, kuri patvirtina, jog kilmės valstybėje dėl vykusių protestų buvo persekiojami žinomi aktyvistai, organizatoriai, protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės, bei nurodė, jog Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra vaikus yra įtraukusi į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, į kurį reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjų paskutinėje gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos, pareiškėjas yra darbingo amžiaus vyras, kuris visą savo gyvenimą gyveno kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) mieste, ten liko jo žmona, motina ir vaikas, sprendė, jog pareiškėjas bei jo nepilnametis vaikas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų ir jiems nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Kadangi Migracijos departamentas Sprendime neatsižvelgė į tai, kad prieglobsčio prašo tėvas, turintis nepilnametį vaiką, nepateikė pareiškėjo vaiko individualaus situacijos vertinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia Migracijos departamento išvada nesutinka. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstė papildomas aplinkybes, susijusias su nepilnamečiu vaiku, tačiau šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; ir kt.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo vaikams, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).

44. Šiuo aspektu Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

46. Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

47. Taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo nepilnamečio vaiko priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaikų interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.

48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti pareiškėjams draudimą atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

49. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115) 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

50. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“.

51. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2281-502/2022).

52. Migracijos departamento Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų (tėvo ir dukters L. K. N. N.) išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjo vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo akcentuotas vien pareiškėjų neteisėto atvykimo ir buvimo faktas Lietuvos Respublikoje, jų atvykimo aplinkybės, galimybė pasislėpti ar išvykti į kitas valstybes, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto atvykimo ir buvimo faktą.

53. Dėl nurodytų priežasčių Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nesuteiktas prieglobstis pareiškėjams (tėvui K. S. S. S. ir dukrai L. K. N. N.) naikinama kaip neteisėta iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Tokią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2022 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3485-520-2022; 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3662-492/2022; ir kt.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytų materialiosios teisės normų, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. S. S. S. ir jo nepilnamečio vaiko L. K. N. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo K. S. S. S. ir jo nepilnamečio vaiko L. K. N. N. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 22M4733 dalį ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo K. S. S. S. ir jo nepilnamečio vaiko L. K. N. N. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.