Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijos Smalakienės, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, vertėjaujant Violetai Marčiulionienei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Jolgena“ atstovams advokatui Edmundui Būbeliui ir Genadijui Traškinui (Genadij Traškin), atsakovės atstovui Antanui Butrimui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Jolgena“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai, atsižvelgiant į skunde išdėstytus motyvus.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo parnešta įstatymo nustatyta tvarka.

LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 str. 2 d. įtvirtinta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo objektas yra VMI prie LR FM ir Vilniaus AVMI sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčo dalykas – 0 proc. PVM tarifo taikymas bendrovės tiekimams į kitą ES valstybę ir prekių išgabenimui iš Europos Bendrijų teritorijos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja PVM įstatymas, LR mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ) ir su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus AVMI patikrino pareiškėjos PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą nuo 2004-07-01 iki 2006-12-31 bei surašė Aktą, kuriame konstatavo, kad bendrovė nepagrįstai tiekimo sandoriams su Latvijos įmonėmis SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ bei Rusijos Federacijos įmone OOO „Vendorsstroi“ ir D. K. pritaikė 0 proc. PVM tarifą, nes įmonė neįrodė prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto. Atsižvelgdama į tai, Vilniaus AVMI minėtus sandorius su Latvijos įmonėmis ir su Rusijos Federacijos įmone bei D. K. apmokestino PVM, pritaikiusi standartinį 18 proc. PVM tarifą, ir apskaičiavo 93 929 Lt PVM bei 24 469,34 Lt PVM delspinigių (I t., b. l. 37-51, 189-203). Vilniaus AVMI sprendimu patvirtino Aktą ir pareiškėjai paskyrė 28 179 Lt PVM baudą (I t., b. l. 31-36, 183-188). Bendrovė, nesutikdama su Vilniaus AVMI sprendimu, pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris Sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą (I t., b. l. 24-29, 52-59, 168-173, 174-181).

PVM įstatymo 49 str. 1 d. reglamentuota, kad taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

Vadovaujantis PVM įstatymo 41 str. 1 d., jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos.

Pagal minėto įstatymo 56 str. 1 d., PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 str., privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 proc. PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Taigi, pagal minėtas įstatymo nuostatas mokesčių mokėtojas 0 proc. PVM tarifą gali taikyti tik tuomet, kai yra abi privalomos sąlygos: 1) asmuo, kuriam kitoje valstybėje narėje tiekiamos prekės, yra įregistruotas mokesčių mokėtoju ir 2) prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę. Šias aplinkybes įrodyti įstatymas įpareigoja 0 proc. tarifą pritaikiusį mokesčių mokėtoją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame straipsnyje nurodytais atvejais 0 proc. PVM tarifas taikomas tik tada, kai Lietuvos PVM mokėtojas prekes tiekia kitoje ES valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir nesvarbu kas tiekiamas prekes gabena: prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu – trečioji šalis. PVM mokėtojas tiekiamoms į kitas ES valstybes prekėms 0 proc. PVM tarifą gali taikyti, jeigu: 1) išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodo kitos ES valstybės pirkėjo, PVM mokėtojo, kodą, turėdamas įrodymų, kad pirkėjas, kuriam prekės išgabentos, yra toje ES valstybėje registruotas PVM mokėtoju ir kad jo PVM mokėtojo kodas galioja prekių tiekimo momentu; ir 2) turi įrodymų, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos į kitą ES valstybę. PVM įstatyme nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą. Norėdamas patvirtinti prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą, PVM mokėtojas gali pateikti: prekių gabenimo dokumentus (gaunami iš vežėjo atsakingo už prekių išgabenimą); užsakymus ar/ir kitą korespondenciją; vidinę įmonės korespondenciją; PVM sąskaitas faktūras; prekių pakavimo dokumentus; draudimo dokumentus; prekių pirkimo-pardavimo sutartis; pirkėjo apmokėjimo dokumentus ir pirkėjo patvirtinimus, kad prekės gautos, o taip pat ir kitus papildomus dokumentus. Kolegija pabrėžia, kad nėra privaloma turėti visus išvardintus dokumentus, svarbu, tai, kad PVM mokėtojo turimi dokumentai aiškiai įrodytų, kad prekės buvo išgabentos į kitą valstybę narę. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi užtikrinti, ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad jos buvo išgabentos iš Lietuvos. Taip pat atkreipia dėmesį, jeigu Lietuvos PVM mokėtojo kitos ES valstybės narės PVM mokėtojui patiektos prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos (tiekėjas neturi šių prekių išgabenimo iš Lietuvos įrodymų), tai tokiems tiekimams jis neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo. Tokiu atveju, nors prekės patiektos ES valstybės narės PVM mokėtojui, tačiau, neturint įrodymų apie jų išvežimą iš Lietuvos, joms taikomas standartinis (18 proc.) arba lengvatinis (5 proc.), jeigu toks nustatytas, PVM tarifas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja tvirtina, kad PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, tarptautiniai gabenimo važtaraščiai CMR, 2004-07-20 pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta su Rusijos Federacijos įmone OOO „Vendorsstroi“, bei Muitinės eksporto deklaracijos pagrindžia, jog prekės (aliumininiai ratlankiai lengviesiems automobiliams) buvo ne tik parduotos Latvijos įmonėms SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“, SIA „Attistibas projekti“ ir Rusijos Federacijos įmonei OOO „Vendorsstroi“ bei D. K., bet ir kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl minėtos prekės teisėtai ir pagrįstai buvo apmokestintos 0 proc. PVM tarifu (I t., b. l. 69, 70, 72-75, 77-84, 85-106, 111-113, 115-116, 119-123, 125-126, 128-130, 132-134, 136-137).

Kolegijos nuomone, pareiškėja minėtoms prekėms nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą.

Byloje nustatyta, kad Latvijos įmonės SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ nerandamos, prekių įsigijimų iš pareiškėjos nedeklaravo, įsigijimo PVM nesumokėjo (II t., b. l. 136-138, 145-147, 148-150, 151-153; III t., b. l. 12). Įmonė SIA „ABD Grupa“ 2005-07-20, įmonė SIA „Dove Limited“ 2005-11-04 ir įmonė SIA „Attistibas projekti“ 2005-06-30 buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų (II t., b. l. 136, 145, 151). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors, kaip teigia pareiškėja, PVM sąskaitų faktūrų išrašymo momentu Latvijos įmonės SIA „ABD Grupa“, SIA „Dove Limited“ ir SIA „Attistibas projekti“ buvo įregistruotos PVM mokėtojomis, tačiau pastebi, kad jos vėliau buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro praėjus neilgam laiko tarpui, t. y. 1-2 mėn., po atitinkamų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo.

Kadangi aplinkybės, kad minėtos įmonės sandorių sudarymo momentu buvo įregistruotos PVM mokėtojomis, atsakovė neginčija, todėl ji plačiau šioje byloje nenagrinėtina.

Taip pat nustatyta, kad D. K. mokesčių tarnybai ataskaitų neteikia, kviečiamas neatvyksta (II t., b. l. 133-135). Bendrovė OOO „Vendorsstroi“ į savo šalies mokesčių tarnybą neatvyksta ir dokumentų patikrinimui nepateikia, ūkinės-finansinės veiklos nevykdo, veiklos ataskaitų mokesčių administratoriui už 2004 m. nepateikė, sąskaita banke uždaryta 2003 m. 09 mėn. mokėtojo prašymu (II t., b. l. 133-135).

Pareiškėjos pateikti CMR važtaraščiai, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat neįrodo, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos ir pateiktos Latvijos įmonėms SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ bei Rusijos federacijos įmonei OOO „Vendorsstroi“ ir D. K. (II t., b. l. 46-50, 52-82, 86-95, 98-100, 102-106, 108-110).

Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y., kad prekių tiekimas į Latvijos Respubliką neįvyko, nes pareiškėja su Latvijos įmonėmis SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ nebuvo sudariusi rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių, nepateikė prekių užsakymų, prekių draudimo dokumentų ar kitos vidinės korespondencijos, taip pat nepateikė Latvijos įmonių atstovų įgaliojimų kopijų, todėl galimybės nustatyti, ar dokumentuose pasirašę asmenys atstovavo minėtoms bendrovėms, nėra. Tarptautiniuose krovinių gabenimo važtaraščiuose kaip vairuotojas nurodytas Genadijus Traškinas (pareiškėjos direktorius) ir yra šio asmens parašas. Krovinio važtaraščiuose CMR krovinio iškrovimo adresas nenurodytas, o nurodyta tik „Latvija, Ryga“, nenurodyta krovinio gavimo data, laikas, nenurodytos prekes gavusių asmenų tapatybės. Pareiškėjos direktorius Genadijus Traškinas savo paaiškinime nurodė, kad jis pats Rygoje verslo reikalais buvo tik keletą kartų ir Latvijos bendrovėms prekių nevežė. Pareiškėjos direktorius ir vyr. buhalterė negalėjo pasakyti, kaip buvo užmegzti kontaktai su Latvijos įmonėmis ir kokiomis aplinkybėmis buvo gabenamos prekės (II t., b. l. 27-28, 29-30).

Mokesčių administratorius pagrįstai nustatė ir tai, kad pareiškėjos pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai: juose nėra nurodytos pasirašiusių asmenų tapatybės, nėra prekių pristatymo informacijos, nenurodyta tiksli prekių iškrovimo vieta (nurodyta tik Ryga-Latvija), nenurodytos krovinio gavimo aplinkybės – laikas, data, kaip vairuotojas nurodytas pareiškėjos direktorius, kuris prekių negabeno. Be to, visi CMR nurodyti duomenys buvo pildomi Lietuvoje, taigi, juose esantys duomenys gali patvirtinti, kad pareiškėja prekes perdavė Latvijos įmonėms, bet ne tai, kad šios prekės buvo fiziškai išgabentos į Latviją.

Byloje surinktų rašytinių įrodymų visuma taip pat kolegijai leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjos Rusijos piliečiui D. K. ir bendrovei OOO „Vendorsstroi“ išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos prekės nebuvo išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos. Iš 2004-07-05 Muitinės eksporto deklaracijos matyti, kad joje nėra nurodytas prekių gavėjas, transporto priemonė nurodyta Opel Combo, priklausanti Rusijos piliečiui J. P. (II t., b. l. 93-97). PVM sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderį išrašė ir pasirašė bendrovės vadovas Genadijus Traškinas, tačiau šis asmuo patikrinimo metu nesuteikė informacijos apie sandorio vykdymo ir prekių išgabenimo aplinkybes (II t., b. l. 92, 98). Įmonė prekių pardavimui OOO „Vendorsstroi“ įrodyti pateikė Muitinės eksporto deklaraciją Nr. 4VG23100196, kurioje nenurodytas prekių gavėjas, o transporto priemonė nurodyta automobilis VW/(duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 105), taip pat pateikė automobilio techninio paso ir Lietuvos Respublikos piliečio O. Š. paso kopijas (II t., b. l. 107). Krovinio gabenimo dokumento bendrovė patikrinimui nepateikė. Prie 2004-10-21 PVM sąskaitos faktūros pateiktoje muitinės deklaracijoje ir 2004-10-21 CMR nurodytas automobilis Peugeot Boxer, o PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas vairuotojas O. Š. paaiškino, kad nei jis, nei automobilio savininkas (jo tėvas) nėra vežęs pareiškėjos krovinio į Maskvą, taip pat niekada jokių sandorių nevykdė, transporto paslaugų nesuteikė (II t., b. l. 25-26, 103).

Byloje nėra kitų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latviją, t. y., kad Latvijos įmonės minėtas prekes panaudojo savo veikloje ar kad prekės buvo realizuotos Latvijoje, taip pat byloje nenustatyta kitų aplinkybių, kurios galėtų įrodyti realų prekių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos į Latviją ir į Rusiją.

Be kita ko, byloje duomenų, kad automobilis Opel Combo bei fizinis asmuo D. K., taip pat, kad automobilis VW/(duomenys neskelbtini) 2004-07-05 kirto Lietuvos valstybinės sieną, nėra. Pareiškėja nei atsakovei, nei teismui nepateikė dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjos direktorius važtaraščiuose nurodytomis datomis tikrai vežė prekes į Latviją, nepateikė ir pirkimo-pardavimo sutarčių bei įmonės OOO „Vendorsstroi“ atstovo asmens dokumentų ir įgaliojimo veikti įmonės vardu kopijų.

Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjos nurodyti dokumentai galėtų patvirtinti prekių pardavimą minėtoms Latvijos įmonėms bei Rusijos Federacijos įmonei OOO „Vendorsstroi“ ir piliečiui D. K., tačiau šie dokumentai neįrodo tų prekių realaus išgabenimo iš Lietuvos Respublikos fakto. Remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais galima tik prielaida, kad prekės galimai buvo išvežtos, tačiau teismo išvados turi būti grindžiamos ne prielaidomis, o įrodymais (LR ABTĮ 87 str. 4 d.). Materialių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių kitos valstybės narės rezidentui tiekiamų apmokestinamų ginčo prekių išgabenimą iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę ir iš Europos Bendrijos ribų, pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė.

Skundo ir atsakovės atsiliepimo argumentai dėl aplinkybių apie pareiškėjos sąžiningumą sandoriuose su verslo partneriais nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini teisiškai nereikšmingais, nes šioje byloje nesprendžiamas klausimas, ar ūkinė operacija (prekių pardavimas) realiai įvyko, tad jie nesvarstytini. Kolegija pažymi, kad analogiškai buvo pasisakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-08 nutartyje (administracinė byla Nr. A-756-1506/2008).

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad pareiškėja įvykdė PVM įstatymo 49 str. ir 56 str. reikalavimus, todėl PVM, taikant standartinį 18 proc. tarifą, bendrovei apskaičiuotas pagrįstai ir teisėtai.

Atsižvelgiant į MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. (delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje), nuo apskaičiuotos 93 929 Lt PVM sumos pagrįstai apskaičiuota 24469,34 Lt delspinigių.

Pagal PVM įstatymo 123 str. 2 d., jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčio mokėtojo kaltės formos ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą (PVM įstatymo 123 str. 4 d.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir MAĮ 139 str. 1 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja pažeidimo faktą iš esmės ginčija, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios išskirtinai švelnintų bendrovės mokestinę atsakomybę, todėl, kolegijos vertinimu, 30 proc. dydžio PVM bauda (28 179 Lt) yra tinkama poveikio priemonė.

Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti jos skundo pagrįstumo. Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą nenustatyta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma ir nurodytų teisės normų sistemine analize, ir vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VMI prie LR FM ir Vilniaus AVMI teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, VMI prie LR FM ir Vilniaus AVMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl skunde nurodytais motyvais ir kitais motyvais, pagal LR ABTĮ 89 str. nuostatas, naikinti šių sprendimų nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismui atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, jos prašymas priteisti žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas, LR ABTĮ 44 str. 1 d. pagrindu taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Jolgena“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.