Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-12-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-489/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-11
Bylos Nr.
1A-489/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rūta Mickevičienė (pirm.), Albinas Bielskis, Regina Gaudutienė
Nukentėjusysis
A. K.
Nuteistasis
J. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-489/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teisėjų: Albino Bielskio ir Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,gynėjui Vitalijui Vasilionokui,nukentėjusiajai A. K. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 5 d., apie 19 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė A. Kz. (A. Kz. ) į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos kairės pusės durtinę-pjautinę žaizdą su kairės pusės šonkaulių lanko kremzlinės dalies, širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio priekinės-šoninės sienelės kiauriniais sužalojimais – sužalojimą, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi ūmia širdies tamponada krauju, dėl ko nuo patirto sužalojimo nukentėjusysis mirė ir taip jis tyčia nužudė A. Kz. . Šiais savo veiksmais J. B. padarė LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo sušvelninti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę. Mano, jog teismas neteisingai įvertino liudytojos J. M. parodymus, pabrėždamas, jog ji kartu su A. K. buvo išėjusios į lauką, todėl nematė įvykio, t. y. tokiu būdu prašo atmesti jos parodymus, kuriuose nurodoma, kad jis dūrė nukentėjusiajam. Be to, tiek liudytoja J. M. , tiek jos motina A. K. buvo išgėrusios, dėl to galėjo klaidingai suprasti įvykio aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad tyrimo metu nesurastas peilis, kuriuo padarytas sužalojimas. Tuo tarpu prie bylos medžiagos pridėtas peilis yra nesusijęs su įvykiu, todėl galėjo suklaidinti ekspertus. Nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis padėjo tyrimui nustatyti įvykio aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiosios A. K. , gailisi padaręs nusikaltimą. Tvirtina, kad įvykio metu nebuvo girtas, tik šiek tiek išgėręs, ką gali patvirtinti ir jį sulaikę policijos pareigūnai (praėjus 10 valandų nuo įvykio, alkotesteris parodė 0,00 promilių). Prašo atsižvelgti į jo nurodytas aplinkybes ir skirti švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo J. B. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė ir nukentėjusioji A. K. prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos manymu, nuteistojo J. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimų, bei, vadovaudamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir paskyrė tinkamą bausmę.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis iš esmės neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Prieš aptardamas paskirtos bausmės klausimą, apeliantas nurodo pirmosios instancijos teismą neteisingai įvertinus liudytojų A. K. bei J. M. parodymus, pabrėždamas, kad šios nematė įvykio, todėl prašo atmesti parodymų dalį, kuriuose tvirtinama jį dūrus nukentėjusiajam. Toks apelianto prašymas yra iš esmės nepagrįstas, kadangi iš liudytojų parodymų matyti, kad nė viena jų nenurodė tokių kategoriškų aplinkybių. Apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, aptarė liudytojų A. K. bei J. M. parodymus, kurie įvertinti visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais. Pažymėtina, kad abi liudytojos viso proceso metu davė nuoseklius parodymus – tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme nurodė analogiškas aplinkybes. Antai A. K. pripažino tiesiogiai nemačiusi įvykio, kadangi tuo metu miegojo, o prabudus dukra pasakė, kad A. Kz. yra „blogai, guli ir nejuda“, ką ji išėjusi į lauką iš tiesų ir pamatė: „A. gulėjo lauke, be gyvybės ženklų < ... > J. man pasakė „laukiam policijos, nes J. jį nužudė“ (t. 1, b. l. 48-49, 156). Tuo tarpu liudytoja J. M. buvo įvykio vietoje, nemiegojo kaip jos motina ir apklausiama nurodė tas aplinkybes, kurias pamatė ir žinojo. Nors ji detaliai ir nematė sužalojimo momento, tačiau jos parodymai yra reikšmingi, sutampantys su bylos medžiaga ir ją informatyviai papildantys. Taigi liudytoja J. M. parodė, jog nukentėjusiajam beeinant į lauką, J. B. jį nusekė, užėjęs į virtuvę pasiėmė kažką iš indaujos, ji tuo tarpu buvo nusisukusi, tačiau staiga išgirdo brolio „krioktelėjimą, lyg būtų jam trenkę“, girdėjo „duslų garsą“, nubėgusi pažiūrėti ji pamatė „jau įdurtą A.“ (t. 1, b. l. 51-52, 157). Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad J. M. netvirtino mačiusi, kaip jis dūrė nukentėjusiajam. Priešingai, ji pažymėjo nemačiusi pastarojo rankose peilio, paaiškindama, jog „jie abu stovėjo į mane nugara, J. B. buvo dešine ranka apkabinęs brolį per pečius“ (t. 1, b. l. 157). Taigi J. M. pagal galimybes paliudijo jai žinomas aplinkybes – nors aiškiai ir nematė dūrio momento bei kokiu įrankiu tai buvo padaryta, tačiau parodė, jog „J. A. apsikabino su dešine ranka, prieidamas prie mano brolio iš už nugaros ir jam kažką padarė, ką nesupratau, tačiau išgirdau kažkokį duslų garsą“ (t. 1, b. l. 51-52). Taigi apygardos teismas nuosprendyje kaip tik ir aptarė bei įvertino tokias liudytojos J. M. (taip pat ir A. K.) nurodytas aplinkybes. Jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas apelianto teiginys esą pastarosios liudytojos įvykio metu buvo išėjusios į lauką, kadangi nei viena, nei kita liudytoja nė karto neminėjo tokių aplinkybių. Iš pastarųjų parodymų matyti, kad A. K. įvykio metu kambaryje miegojo, todėl nurodė tik aplinkybes iki užmigimo bei po to, ką sužinojo ir išgirdo prabudusi. J. M. visąlaik buvo kambaryje ir nors tiksliai nematė to momento, kai buvo sužalotas jos brolis, tačiau nuosekliai paaiškino, ką jai pavyko pamatyti.

Toliau apeliantas tvirtina įvykio metu nebuvęs girtas, o „tik truputį išgėręs“. Akivaizdu, kad tokiais teiginiais nuteistasis tiesiog bando sušvelninti atsakomybę už neteisėtus veiksmus. Apklausiamas proceso metu jis pats patvirtino, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nurodė kartu su sugyventine A. K. ir jos dukra J. M. trise gėrę losjoną po skutimosi (du buteliukus, 80 % stiprumo), o teisme pažymėjo, jog prieš tai dar buvo išgėręs ir alaus (t. 1, b. l. 66-68, 81-83, 155-156). Taigi apeliantas pats pripažino buvęs neblaivus, beje, net ir apeliaciniame skunde jis neneigia, kad buvo išgėręs. Tokie teiginiai kaip „nebuvau girtas, o tik truputį išgėręs“ ar „buvau apsvaigęs nuo alkoholio, bet viską gerai supratau ir viską puikiai prisimenu“ rodo tik pastangas, jog jo įvykdyti nusikalstami veiksmai būtų įvertinti kuo palankiau. Kolegija neturi pagrindo abejoti, jog nuteistasis J. B. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Be jo paties pripažinimo, tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojos A. K. ir J. M. . Iš pastarųjų parodymų kaip tik matyti, kad prieš įvykį išties buvo girtaujama – jos su nuteistuoju J. B. gėrė losjoną po skutimosi, o nukentėjusysis – alų. Vadinasi, nuteistajam kaltinime pagrįstai nurodyta, kad jis nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas pripažinta ir jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas, neneigdamas fakto, kad girtavo kartu su liudytojomis, tvirtina, jog šios dėl girtumo galėjo neatsiminti daugelio aplinkybių, tuo tarpu jis neva atsimena viską puikiai. Tokia aplinkybė tik dar kartą pagrindžia, jog apeliantas yra neobjektyvus ir siekia sušvelninti atsakomybę už savo veiksmus. Pažymėtina, jog nuteistasis, įrodinėdamas savo poziciją, nurodo esą sulaikymo metu, t. y. praėjus 10 valandų nuo įvykio, jam nustatytas 0,00 promilių blaivumas. Visgi ta aplinkybė, kad apeliantas kitą dieną buvo blaivus, anaiptol, neįrodo, kad jis toks buvo ir įvykio metu, be to, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, kad sulaikymo metu jam buvo nustatinėjamas blaivumas (girtumas). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas sulaikytas nuo įvykio praėjus gerokai daugiau nei puse paros (nusikaltimas įvykdytas 2009-04-06, apie 19 val., o J. B. sulaikytas 2009-04-06, 11 val. 30 min.) (t. 1, b. l. 55).

Didesnės reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog tyrimo metu nesurastas peilis, kuriuo padarytas sužalojimas. Įvykio apžiūros metu nuo virtuvinio stalo buvo paimtas peilis, kuris buvo ištirtas, ant jo žmogaus kraujo nerasta (t. 1, b. l. 6-7, 17-18, 35-36). Kitų galimų nusikaltimo įrankių nenustatyta ir nesurasta. Tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, patvirtino ekspertai – iš specialisto išvados ir bei teisme duotų eksperto parodymų matyt, kad sužalojimo mechanizmas rodo, jog nusikaltimo metu buvo panaudotas duriantis-pjaunantis peilio geležtės tipo įrankis (t. 1, b. l. 27-31, 157-158). Reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad apklausiamas J. B. visąlaik nurodė nukentėjusįjį sužalojęs peiliu („atidariau dešinėje pusėje virtuvės nuo kambario buvusį stalčių ir iš jo ištraukiau peilį, kokį neprisimenu, tačiau atsimenu, kad nedidelį peilį ir paėmęs jį už rankenos su dešine ranka padaviau peilį, geležte į A., ir jam paduodamas peilį, jį netyčia sužalojau į juosmens sritį“) (t. 1, b. l. 66-68, 81-83, 155-156). Taigi viso proceso metu nuteistasis kalbėjo tik apie vieną įrankį – peilį. Tai, kad jis negalėjo paaiškinti, kur vėliau tą peilį padėjo („kur aš padėjau peilį, paaiškinti negaliu, nes neprisimenu“, „aš po A. Kz. užvirtimo ant peilio išėjau į lauką su tuo peiliu“), nepaneigia to, kad nukentėjusysis buvo nužudytas peiliu. Tad apeliantui pagrįstai inkriminuota, kad jis nusikaltimą įvykdė, panaudodamas peilį.

Byloje surinktais įrodymais paneigta J. B. versija esą nukentėjusysis pats „užšoko ant peilio“, pateikiant neginčytiną išvadą, jog nuteistasis tyčia vieną kartą peiliu dūrė A. Kz. į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą kuris komplikavosi ūmia širdies tamponada krauju, dėl ko nukentėjusysis mirė. Tiesa, apeliaciniame skunde nuteistasis nebemini nurodytos versijos ir apsiriboja prašymu sušvelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Toks prašymas motyvuojamas tuo esą teismas neatsižvelgė į tai, kad jis padėjo tyrimui nustatyti įvykio aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiosios bei gailisi įvykdęs nusikaltimą. Aukštesnės instancijos teismas negali tenkinti tokio nuteistojo prašymo ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Kolegijos manymu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų LR BK 54 str., nepažeidė. Teismas įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį (LR BK 11 str. 6 d.), kaltės formą (tyčia), padarytos nusikalstamos veikos motyvus, stadiją, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat atsižvelgė ir į kaltininko asmenybę, t. y. anksčiau teistas, pripažintas itin pavojingu recidyvistu, baustas administracine tvarka, nedirbantis ir skyrė jam bausmę, kurios dydis šiek tiek viršija straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Kolegijos manymu, tokia bausmė yra teisinga ir pagrįsta. Nors apeliantas skunde ir nurodo keletą aplinkybių, kurių pagrindu prašoma švelninti bausmę, tačiau tokie nuteistojo J. B. teiginiai yra vertinami kaip nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina tai, kad nuteistasis, tyčia peiliu dūręs nukentėjusiajam, abejingai paliko pastarąjį sužeistą, nebandė aiškintis, ar reikalinga kviesti greitąją medicinos pagalbą, o išėjo iš namų, kur kitą dieną Vilniaus mieste buvo sulaikytas. Apklausiamas J. B. savo kaltę pripažino tik iš dalies, kategoriškai neigė tyčia peiliu dūręs nukentėjusiajam ir naiviai aiškino, jog pastarasis pats „užšoko ant peilio“, nors tokią jo versiją paneigia objektyvūs bylos duomenys. Taigi nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis kažkokiais išskirtiniais veiksmais padėjo ikiteisminiam tyrimui bei prisipažino nusikaltęs. Ta aplinkybė, jog J. B., sakydamas paskutinį žodį, atsiprašė nukentėjusiosios bei nurodė gailisi įvykdęs nusikaltimą, be abejonės vertintina teigiamai, tačiau tai nesudaro išskirtinio pagrindo bausmės švelninimui. Apeliantui paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, yra teisinga, todėl kolegija neturi jokio juridinio pagrindo ją švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rūta MickevičienėTeisėjai Albinas BielskisRegina Gaudutienė