Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-27 · Administracinė byla Nr. A-261-314-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-27
Bylos Nr.
A-261-314-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
Lietuvos jėzuitų
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui
Advokatai
Jadvyga Aleksaitė
Kategorijos
  • 11.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-314/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.11;79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Jadvygai Aleksaitei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Aušrai Gecevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos jėzuitų provincijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos jėzuitų provincijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos jėzuitų provincija (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM) per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo priimti sprendimą dėl nuosavybės atkūrimo pareiškėjai į administracinio pastato 2B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, sukurtą iki nacionalizacijos, t. y. pirmo aukšto patalpas, kurių žymėjimas plane 1-1, 1-2, 1-4, 1-5 ir 1-6.

Pareiškėja paaiškino, kad pirmasis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo tuometinei LR Aukščiausiajai Tarybai pateiktas 1990 m. liepos 27d., tačiau į didžiąją dalį išlikusio nekilnojamojo turto vis dar nėra atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovės žinioje yra Lietuvos jėzuitų provincijai iki nacionalizacijos priklausęs nekilnojamasis turtas: administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2B2p, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nekilnojamojo turto registre pastato nuosavybės teisės šiuo metu įregistruotos Lietuvos valstybės vardu. Pastatą patikėjimo teise valdo Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus m. VPK).

Lietuvos jėzuitų provincijai jau yra atkurtos nuosavybės teisės į tuo pačiu adresu esantį administracinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane lB3p. Lietuvos jėzuitų provincija ne kartą kreipėsi į įgaliotas institucijas, reikalaudama atkurti nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą. Tačiau galutinio ir aiškaus atsakymo ar juolab atsisakymo atkurti nuosavybės teises natūra, kurį būtų galima skųsti teismui kaip atsisakymą atkurti nuosavybės teises, Lietuvos jėzuitų provincija nėra gavusi. Iš valstybės institucijų gauti atsakymai prieštarauja vienas kitam, vienuose dokumentuose sutinkama atkurti nuosavybės teises, kitur vardijamos kliūtys nuosavybės atkūrimui, tačiau nei vieno iš gautų atsakymų negalima traktuoti kaip vienareikšmiško atsisakymo atkurti nuosavybės teises. Nei viename iš atsakymų nenurodoma, kad tai yra atsisakymas atkurti nuosavybės teises, nenurodyta atsisakymo atkurti nuosavybės teises apskundimo tvarka ir terminai. Dalis atsakymų pasirašyta asmenų, neturinčių įgaliojimų priimti privalomus administracinius aktus.

Įgaliotoms institucijoms buvo pateikti visi teisės aktų nustatyti dokumentai, reikalingi nuosavybei natūra atkurti. Rašyti prašymai Vyriausybei, VRM, Vilniaus miesto nuosavybės teisių atkūrimo tarnybai. Per vykusius susitikimus buvo duodami tiek žodiniai, tiek rašytiniai pažadai, kad pastatai (duomenys neskelbtini), Vilniuje bus grąžinti Lietuvos jėzuitų provincijai, kai tik Vyriausiam policijos komisariatui bus suteiktos kitos patalpos. Nuosavybės teisės į pastatą, kurio pažymėjimas plane lB3p, nuosavybės teisės atkurtos 2006 m. kovo 22 d., o dėl pastato 2B2p nuosavybės atkūrimas vilkinamas. 2006 m. kovo 27 d. buvo atlikta administracinio pastato, pažymėto indeksu 2B2p, ekspertizė, ką patvirtina VRM 2006 m. kovo 27 d. raštas Nr. lD-2245-(8) su priedais. Ekspertizės išvadoje nustatyta, kad naujai sukurtą po nacionalizacijos šio pastato plotą (administracines patalpas) galima atskirti nuo iki nacionalizacijos sukurto pastato ploto (buvusių garažų, dabar naudojamų kaip sandėliavimo patalpos). Pakartotinai 2007 m. rugsėjo 27 d. atliktos ekspertizės išvadose patvirtinta, kad gali būti atskirta ir atskirai funkcionuoti nacionalizuota iki 1940 m. statyta pastato dalis ir jo dalis, įrengta po 1940 m. Taigi, gali būti atskirtos ir atskirai funkcionuoti iki nacionalizacijos sukurtos pirmo aukšto patalpas 1-1, 1-2, 1-4, 1-5 ir 1-6 pagal UAB „Senojo miesto architektai 2007 m. atliktos pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, techninės ekspertizės medžiagoje esantį planą (kuris atitinka Nekilnojamojo turto registre esančios kadastro bylos medžiagą).

Vadovaujantis LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, sprendimai dėl nuosavybės teisės atkūrimo priimami per 6 mėnesius nuo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo dienos. Apie tai, kad yra galimybė atskirai eksploatuoti pastato dalį, sukurtą iki nacionalizacijos, ir pastato dalį, sukurtą iki nacionalizacijos, atsakovė žinojo nuo 2006 m. kovo 27 d. Nėra nei vieno iš LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio pagrindų, kurie darytų minėto nekilnojamojo turto grąžinimą natūra Lietuvos jėzuitų provincijai neįmanomu. Minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybių žinioje, priima miesto (rajono) taryba, dėl turto, esančio valstybinių įmonių, įstaigų ar organizacijų žinioje, -ministerija, kurios reguliavimo sričiai priklauso šios įmonės, įstaigos arba organizacijos arba turtas. Pastatas, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, todėl atsakovė įpareigotina priimti sprendimą dėl nuosavybės atkūrimo.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 115-117) nurodė, kad Vyriausybės 2003 m. vasario 7 d. nutarimu Nr.202 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje Nr.11297 pastatas pažymėtas plane 2B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (toliau – ir pastatas) buvo perduotas Vilniaus m. VPK valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Iki tol pastatą patikėjimo teise valdė Vilniaus miesto savivaldybė, kuri, vadovaujantis LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsniu nagrinėjo pareiškėjos prašymus atkurti nuosavybės teises ir į pastatą, ir į kitą šalia esantį Vilniaus miesto savivaldybės valdomą pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane lB3p). Vidaus reikalų ministerija, gavusi Lietuvos jėzuitų provincijos 2005 m. spalio 24 d. prašymą Nr.69 grąžinti jai pastatą, kreipėsi į Lietuvos jėzuitų provinciją, kad ši pateiktų visus sprendimui atkurti nuosavybės teises į šį pastatą priimi būtinus dokumentus. Pareiškėja šiuos dokumentus pateikė 2005 m. gruodžio 22 d. raštu Nr.12-459/2005. Taigi, negalima laikyti, kad VRM vilkina nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1990 m. liepos 27 d., kai Lietuvos jėzuitų provincija pateikė pirmą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, nurodytus įstatymo 7 straipsnyje, atsakovė gavo tik 2005 m. gruodžio 23 d.

Nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo Lietuvos jėzuitų provincijai klausimą nagrinėjo LR vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr.206 sudaryta Piliečių ir religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo komisija (toliau – ir Komisija). Įvertinusi UAB „Projektų ekspertizė“ atliktos pastato įvertinimo-ekspertizės išvadą (pagal ją pastato bendras plotas padidėjo daugiau nei 1/3 (nacionalizuota - 72.14 kv. m. šiuo metu - 195,6 kv. m), pakeista 64,3 proc. pastato pagrindinių konstrukcijų) ir vadovaudamasi įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Komisija 2006 m. kovo 23 d. protokolu Nr.3 nusprendė, kad nuosavybės teisė į pastatą gali būti atkurta jį išperkant įstatymo 12 straipsnio nustatyta tvarka. VRM 2006 m. kovo 27 d. raštu Nr.lD-2245-(8) informavo Lietuvos jėzuitų provinciją apie priimtą sprendimą ir vadovaudamasi statymo 12 straipsnio 2 dalimi paprašė pasirinkti pastato išpirkimo būdą. Tačiau Lietuvos jėzuitų provincija pastato išpirkimo būdo iki šiol nepasirinko.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2006 m. gegužės 3 d. raštu Nr.28 kreipėsi į Ministrą Pirmininką su prašymu išimties tvarka atkurti nuosavybės teises į pastatą - grąžinti jį natūra, vadovaujantis įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi. Vykdydama Ministro Pirmininko 2006 m. gegužės 11 d. pavedimą Nr.23-3173 parengti ir pateikti Vyriausybei sprendimo projektą dėl pastato grąžinimo natūra, VRM parengė ir pateikė Vyriausybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl nuosavybės teisės į pastatą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini). atkūrimo Lietuvos jėzuitų provincijai“ projektą, LR Seimo nutarimo „Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos jėzuitų provincijos susitarimui dėl pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), grąžinimo Lietuvos jėzuitų provincijai natūra“ projektą ir Vyriausybės ir Lietuvos jėzuitų provincijos susitarimo dėl pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). grąžinimo Lietuvos jėzuitų provincijai natūra projektą. Šiems projektams Lietuvos jėzuitų provincija pritarė 2006m. liepos 10 d. raštu Nr.46. Nagrinėjant projektus Vyriausybėje nuspręsta projektų svarstymą atidėti ir pavesta VRM ir kitoms suinteresuotoms institucijoms papildomai išnagrinėti klausimus, susijusius su nuosavybės teisės į pastatą atkūrimu Lietuvos jėzuitų provincijai. Vykdant šį pavedimą Vidaus reikalų ministras 2006 m. spalio 13 d. įsakymu Nr.1V-390 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudarė darbo grupę išnagrinėti galimybėms dėl pastato grąžinimo Lietuvos jėzuitų provincijai natūra pagal įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjant pastato grąžinimo natūra pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį galimybę, 2006 m. spalio 27 d. įvykusiame darbo grupės posėdyje buvo svarstyta UAB „Projektų ekspertizė“ atlikta pastato ekspertizė. Šiame posėdyje dalyvavusi Lietuvos jėzuitų provincijai atstovaujanti advokatė J.Aleksaitė pareiškė, kad UAB „Projektų ekspertizė“ atlikta ekspertizė netiksli, nes neįvertinti pastato pamatai. Šiame darbo grupės posėdyje nuspręsta atlikti naują pastato ekspertizę. LR vidaus reikalų ministerijos užsakymu UAB „Geomatas“ atliekant naują pastato ekspertizę nustatyta, kad pakeista 78,39 proc. pagrindinių pastato konstrukcijų; pastato bendras plotas padidėjo 123,41 kv. m: buvusių garažų pastatą, pažymėtą indeksu 2Glp, galima atskirti, su atitinkamomis išlaidomis, nuo naujai sukurto ploto ir jį atskirai eksploatuoti. Darbo grupės 2007 m. kovo 20 d. posėdyje buvo nagrinėta UAB „Geomatas“ atlikta ekspertizė. Šiame darbo grupės posėdyje Lietuvos jėzuitų provincija pareiškė, kad UAB „Geomatas“ atlikta ekspertizė netiksli ir neišsami dėl Lietuvos jėzuitų provincijos 2007 m. kovo 5 d. prašyme Nr.14 išdėstytų motyvų. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta įpareigoti UAB „Geomatas“ patikslinti pastato ekspertizę. 2007 m. birželio 7 d. darbo grupės posėdyje Lietuvos jėzuitų provincija nesutiko ir su patikslintos UAB „Geomatas“ ekspertizės išvadomis, nes neaišku, kaip buvo nustatytas pagrindinių konstrukcijų pakeitimas. Taip pat atsižvelgdama į tai, kad viešosios įstaigos LR audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos 2007 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 3 sustabdytas UAB „Geomatas“ kvalifikacijos atestato galiojimas. Lietuvos jėzuitų provincija suabejojo UAB „Geomatas“ kompetencija ir pareiškė nepasitikėjimą atliktos ekspertizės išvadomis. Darbo grupės 2007 m. birželio 7 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas organizuoti naują pastato techninę į ekspertizę ir turto vertinimą. Siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl pastato grąžinimo būtų pagrįstas teisėtomis ekspertizės ir turto vertinimo išvadomis ir ateityje išvengta teisminių ginčų, naujos techninės ekspertizės ir turto vertinimo užduotis bei ekspertų kandidatūros buvo suderintos su Lietuvos jėzuitų provincija. UAB „Senojo miesto architektai“ atliktos pastato techninės ekspertizės išvadoje konstatuojama, kad gali būti atskirtos ir atskirai funkcionuoti nacionalizuota iki 1940 m. statyta pastato dalis ir jo dalis, įrengta po 1940 m., pastato ploto padidėjimas po nacionalizavimo ir rekonstrukcijos - 123,46 m, arba 63,12 proc, pagrindinių konstrukcijų padidėjimas po pastato nacionalizacijos - 67,5 proc. Įvertinusi pastato techninės ekspertizės išvadas ir išnagrinėjusi pastato reikalingumą policijos funkcijoms vykdyti, darbo grupė nusprendė, kad pastatas negrąžintinas natūra ir pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. LR vidaus reikalų ministerijos 2007 m. spalio 1 d., raštu Nr. lD-7588-(8) pranešė apie šį sprendimą Vyriausybei, kuri kartu su Seimu kompetentinga priimti galutinį sprendimą dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo religinėms bendrijoms išimties tvarka pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį.

Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytos dvi sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo religinėms bendrijoms rūšys: arba grąžinti išlikusį religinių bendrijų nekilnojamąjį turtą natūra arba jį išpirkti šio Įstatymo 12 straipsnio nustatyta tvarka. Sprendžiant, ar išlikusį nekilnojamąjį turtą galima grąžinti natūra, būtina nustatyti, ar turtas nepriskirtinas valstybės išperkamam pagal Įstatymo 4 straipsnį. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pastatai ir kiti statiniai negrąžinami religinei bendrijai natūra, kai jie pertvarkyti, perstatyti taip, kad jų bendras plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 proc. Atliekant pastato ekspertizes (atliktos kelios ekspertizės) nustatyta, kad pastato plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir kad pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 proc. Atsižvelgdama į tai, Komisija 2006 m. kovo 23 d. nusprendė, kad pastato natūra grąžinti negalima. VRM apie savo valią negrąžinti pastato natūra Lietuvos jėzuitų provincijai pranešė dar 2006 m. kovo 27 d. Šį administracinį sprendimą Lietuvos jėzuitų provincija galėjo skųsti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė. VRM negali priimti sprendimo išpirkti pastatą tol, kol Lietuvos jėzuitų provincija nepasirinko išpirkimo būdo, nes vadovaujantis Įstatymo 12 straipsniu sprendime išpirkti išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti nurodytas ir išpirkimo būdas, nuo kurio priklauso ir sprendimo įgyvendinimo terminai bei kita tvarka, numatyta Religinei bendrijai negrąžinto natūra turto išpirkimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1275. Vidaus reikalų ministerija ėmėsi visų veiksmų dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo Lietuvos jėzuitų provincijai. Galutinis šio klausimo sprendimas stabdomas būtent dėl Lietuvos jėzuitų provincijos kaltės: visų pirma nepasirinktas pastato išpirkimo būdas, pateikti prašymai atlikti pakartotines pastato ekspertizes, taip pat prašymai grąžinti pastatą natūra išimties tvarka pagal Įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ar perduoti pastatą kaip ekvivalentą pastatų kompleksui Pagryžuvio k.. Kelmės r.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 162-163). Nurodė, kad ginčo pastatas Lietuvos jėzuitų provincijai negrąžintinas natūra pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato galimybę išimtine tvarka nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodytą Įstatymo 4 straipsnyje, atkurti grąžinant jį natūra pagal Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimą, kuriam pritaria Seimas. Pažymėjo, kad pastatas yra reikalingas policijos funkcijoms vykdyti. Patalpos ilgą laiką buvo naudotos ir yra pritaikytos policijos reikmėms. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė aukciono būdu parduoda patalpas, esančias Jogailos g. 7, kur šiuo metu nuomos sutarties pagrindu yra įsikūrusi Vilniaus m. VPK kriminalinės policijos Operatyvinės veiklos tarnyba, planuojama į šias patalpas perkelti Vilniaus m. VPK KP Operatyvinės veiklos tarnybą. Atsižvelgiant į Vilniaus m. VPK KP Operatyvinės veiklos tarnybos funkcijų specifiką, ji negali būti perkelta į specialiai nepritaikytas patalpas. Alternatyvių patalpų, kur būtų galima įkelti Vilniaus m. VPK KP Operatyvinės veiklos tarnybą, pasibaigus sutarčiai su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nėra. Vilniaus m. VPK vizijoje 2008-2013 m. planuojamas Vilniaus m. VPK KP Operatyvinės veiklos tarnybos įkūrimas (duomenys neskelbtini). Planuojant 2008 m. biudžetą, Vilniaus m. VPK numatė preliminarų 1 mln. litų poreikį patalpų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), remontui ir įrengimui.

Lietuvos jėzuitų provincijos pasiūlyme - prašyme yra nurodomos tik pastatų ir statinių vertės, nevertinant žemės vertės. LR valstybės kontrolės 2006 m. spalio 31 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr.2030-5-24 „Nekilnojamojo turto mainai“ konstatuota, kad dėl nekilnojamojo turto mainų sutarties naujieji turto savininkai tampa valstybinės žemės naudotojais ir įgyja teisę ne aukciono būdu įsigyti valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus dėl to, kad mainų sutarties objektu nėra žemė, kurioje yra mainomas nekilnojamas turtas - statiniai. Todėl auditoriai negali teigti, kad nekilnojamojo turto mainai, kai valstybinės žemės sklypas nebuvo mainų objektas, o naujasis nekilnojamojo turto savininkas įgijo teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą, reikalingą mainomiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, ne aukcionu būdu, buvo lygiaverčiai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjos Lietuvos jėzuitų provincijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas, išskyrus žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus, taip pat ir tą turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas.

Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį religinėms bendrijoms atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį Lietuvos teritorijoje nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš religinių bendrijų be jų valios. Nuosavybės teisė atkuriama: 1) grąžinant išlikusį religinių bendrijų nekilnojamąjį turtą natūra; 2) išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka (Įstatymo 3 str. 2d.).

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog išlikęs nekilnojamasis turtas religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinamas natūra, išskyrus šį turtą: 1) gyvenamuosius namus ir butus, jei juose gyvena nuomininkai; 2) pastatus ir kitus statinius, pertvarkytus, perstatytus taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 ir naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų; 3) pastatus ir statinius, perduotus mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms; 4) pastatus ar jų dalis, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus.

Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybių žinioje, priima miesto (rajono) taryba, dėl turto, esančio valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų žinioje, - ministerija, kurios reguliavimo sričiai priklauso šios įmonės, įstaigos, organizacijos arba turtas, o 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išimtiniais atvejais nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodytą šio įstatymo 4 straipsnyje, gali būti atkuriama grąžinant jį natūra Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad nėra ginčo dėl to, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje Nr.11297 pažymėtas plane 2B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo perduotas Vilniaus m. VPK valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Iki tol pastatą patikėjimo teise valdė Vilniaus miesto savivaldybė, kuri, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsniu nagrinėjo pareiškėjos prašymus atkurti nuosavybės teises ir į pastatą, ir į kitą šalia esantį Vilniaus miesto savivaldybės valdomą pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane lB3p).

LR vidaus reikalų ministerija, gavusi Lietuvos jėzuitų provincijos 2005 m. spalio 24 d. prašymą Nr.69 grąžinti jai pastatą, kreipėsi į Lietuvos jėzuitų provinciją, kad ši pateiktų visus sprendimui atkurti nuosavybės teises į šį pastatą priimti būtinus dokumentus.

Lietuvos jėzuitų provincija šiuos dokumentus pateikė 2005 m. gruodžio 22 d. raštu Nr.12-459/2005, atsakovė gavo 2005 m. gruodžio 23 d. (b.l. 122).

Nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo Lietuvos jėzuitų provincijai klausimą nagrinėjo LR vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 206 sudaryta Piliečių ir religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo komisija (b.l. 118, 119-120).

Įvertinusi UAB „Projektų ekspertizė“ atliktos pastato įvertinimo-ekspertizės išvadą (pagal ją pastato bendras plotas padidėjo daugiau nei 1/3 (nacionalizuota - 72.14 kv. m. šiuo metu - 195,6 kv. m), pakeista 64,3 proc. pastato pagrindinių konstrukcijų) ir vadovaudamasi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Komisija 2006 m. kovo 23 d. protokolu Nr.3 nusprendė, kad nuosavybės teisė į pastatą gali būti atkurta jį išperkant Įstatymo 12 straipsnio nustatyta tvarka ir išpirkimo būdą pasirenkant pačiai religinei bendrijai (b.l. 123-124).

LR vidaus reikalų ministerija 2006 m. kovo 27 d. raštu Nr.lD-2245-(8) informavo Lietuvos jėzuitų provinciją apie priimtą sprendimą ir vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi paprašė pasirinkti pastato išpirkimo būdą (b.l. 125).

Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas padarė išvada, jog pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane lB3p) yra išnagrinėtas ir sprendimas ginčo klausimu priimtas.

Šalies argumentai

Siekdama susigrąžinti pastatą Įstatymo 15 straipsnio 1dalyje nurodytu pagrindu, t. y. išimties tvarka grąžinant turtą natūra, pareiškėja Vyriausybei 2006 m. gegužės 3 d. pateikė prašymą, o siekiant visapusiškai išnagrinėti minėtą pareiškėjos prašymą 2007 m. rugsėjo 27 d. buvo atliktas pakartotinis pastato tyrimas (b.l. 126, 140-141). Pareiškėjos prašymas iki galo nėra išnagrinėtas, tarp Vyriausybės ir Lietuvos jėzuitų provincijos įstatyme numatytas susitarimas, kurį patvirtinus Seimui gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, iki šiol nepasiektas.

Tuo tarpu, iš skundo motyvų bei argumentų teismas padarė išvadą, jog pareiškėja savo reikalavimų pagrįstumą sieja su nuosavybės teisių į pastato dalį atkūrimą ne Įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, t.y. turtą natūrą grąžinant išimties tvarka, o Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 9 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, t. y. realizuojant teises į nuosavybės teisių atkūrimą ir susigrąžinant turtą natūra. Tačiau, Lietuvos jėzuitų provincijos prašymas atkurti nuosavybės teises į pastatą atsakovės yra išnagrinėtas, sprendimas ginčo klausimu yra priimtas, jisai yra nenuginčytas ir galiojantis.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėja skunde teismui nurodo, kad siekia atkurti nuosavybės teises ne į visą pastatą, o tik į jo dalį sukurtą iki nacionalizacijos, t. y. pirmo aukšto patalpas plane pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5 ir 1-6, Komisijos 2006 m. kovo 23 d. sprendime minėtos aplinkybės (nacionalizuota pastato dalis) įvertintos.

III.

Pareiškėjas Lietuvos jėzuitų provincija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja kreipėsi su skundu dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises į pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o žymėjimas plane 2B2p, t. y. į visiškai kitą turtą, negu nurodoma skundžiamo teismo sprendimo motyvuose.

Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. kovo 27 d. rašte Nr. 1D-2245-8) taip pat minimas pastatas 2B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nurodo visiškai ne tą turtą, dėl kurio pareikštas skundas, kyla pagrįstų abejonių, ar teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybių visetą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 57 str. 6 d.).

2. Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. kovo 27 d. raštas Nr. lD-2245-(8) jokiu būdu nelaikytinas dokumentu, kuriuo išspręstas nuosavybės atkūrimo klausimas į pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o žymėjimas plane 2B2p. Šis raštas yra pasirašytas Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus Anatolijaus Rimkevičiaus. Ministerijos sekretorius nėra įgaliotas pareigūnas priimti sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo. Vadovaujantis VRM nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291, 22.2, 22.5 punktais įsakymus priima Vidaus reikalų ministras, tuo tarpu ministerijos valstybės sekretorius yra tik ministerijos administracijos tarnautojas (nuostatų 26 p.), kuriam nėra suteikti jokie įgalinimai nuosavybės atkūrimo srityje.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas akcentavo, kad Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 206 sudaryta komisija nusprendė, kad nuosavybės teisė į pastatą gali būti atkurta jį išperkant. Tačiau minėtos komisijos funkcijoms nepriskirta nuspręsti dėl nuosavybės atkūrimo, kadangi ši komisija įgalioti tik teikti siūlymus vidaus reikalų ministrui (b.l. 118).

4. Ministerijos sekretoriaus rašte nėra nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį.

5. Vėlesnis Vidaus reikalų ministerijos elgesys po šio rašto surašymo tik patvirtina, kad pati atsakovė nelaikė šio rašto atsisakymu atkurti nuosavybės teises natūra: po šio rašto surašymo toliau vyko derybos dėl nuosavybės atkūrimo natūra.

6. Teismui pateikto skundo esmė buvo ta, kad valstybės institucijos nepriima galutinio, aiškaus, kompetentingų tarnautojų pasirašyto sprendimo dėl nuosavybės atkūrimo. Galutinio ir aiškaus atsakymo ar juolab atsisakymo atkurti nuosavybės teises natūra, kurį būtų galima skųsti teismui kaip atsisakymą atkurti nuosavybės teises, Lietuvos jėzuitų provincija nėra gavusi.

7. Nei vieno iš įvairių institucijų gautų atsakymų negalima traktuoti kaip vienareikšmiško atsisakymo atkurti nuosavybės teises. Nei viename iš atsakymų nenurodoma, kad tai yra atsisakymas atkurti nuosavybės teises, nenurodyta atsisakymo atkurti nuosavybės teises apskundimo tvarka ir terminai.

8. Teismas neanalizavo, ar nors vienas Lietuvos jėzuitų provincijai pateiktas valstybės institucijų raštas laikytinas tinkamu atsakymu dėl nuosavybės atkūrimo pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Teismas netyrė ir nenustatė nei vieno iš Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio pagrindų, kurie darytų minėto nekilnojamojo turto grąžinimą natūra Lietuvos jėzuitų provincijai neįmanomu.

9. Byloje pateikta ir UAB „Senojo miesto architektai“ atlikta pastato techninės ekspertizės išvada (b.l. 49-102), kurioje konstatuojama, kad pastato dalį, sukurtą iki nacionalizacijos, galima atskirti ir eksploatuoti atskirai. Dėl šio įrodymo pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

10. Atsakovė Vidaus reikalų ministerija savo atsikirtimuose pabrėžė, kad jai ginčo pastatas buvo perduotas valdyti ir naudoti tik 2003 m. vasario 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 202, o iki tol turtą valdė Vilniaus miesto savivaldybė. Tačiau klausimo sprendimo perdavimas iš vienos valstybės (savivaldybės) institucijos į kitą nėra ir negali būti pagrindu vilkinti nuosavybės atkūrimą. Priešingu atveju institucijoms būtų sudaryta galimybė be galo perdavinėti klausimo sprendimą iš vienos institucijos kitai ir taip be galo vilkinti nuosavybės atkūrimą. Teismas visiškai neanalizavo, ar atsakovo veiksmai Lietuvos jėzuitų provincijos atžvilgiu nėra biurokratizmas.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimo 6 lapo 4 pastraipoje pateikta nuoroda į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane lB3p) laikytina technine klaida ir ji gali būti pašalinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnyje nustatyta tvarka.

Vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1V-8 (Žin., 2004, Nr. 12-348), 18 punkte nustatyta, kad ministerijos sekretoriai vykdo teisės aktų ir vidaus reikalų ministro pavestas funkcijas. Pagal Vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 (Žin., 2001, Nr. 24-794; 2008, Nr. 46-1722), 26.1 ir 26.2 punktus Vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento 34 punkte ministerijos valstybės sekretorius yra įgaliotas pasirašyti dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministerijos nuostatų 27 punktu, Vidaus reikalų ministerijos darbo reglamento 34 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1TE-79 „Dėl tarnybos eigos“, ministerijos valstybės sekretoriaus įgaliojimai jo atostogų laikotarpiu buvo suteikti ministerijos sekretoriui A. Rimkevičiui. Taigi, Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. kovo 27 d. raštas Nr. 1D-2245-(8) pasirašytas įgalioto asmens.

Vidaus reikalų ministerija yra ne kartą (2007 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. lD-8535-(8), 2007 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. lD-9062-(8) ir 2008 m. sausio 10 d. rašte Nr. lD-244-(8)) patvirtinusi 2006 m. kovo 27 d. rašte Nr. lD-2245-(8) išdėstytą savo valią.

Tai, kad Lietuvos jėzuitų provincija 2006 m. gegužės 3 d. raštu Nr. 28 kreipėsi į Ministrą Pirmininką su prašymu išimties tvarka atkurti nuosavybės teises į pastatą vadovaujantis Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 27-600) 15 straipsnio 1 dalimi, įrodo, kad Lietuvos jėzuitų provincija žinojo ir aiškiai suprato Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. lD-2245-(8) neatkurti nuosavybės teisių natūra bendra tvarka vadovaujantis įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Tai, kad Vidaus reikalų ministerija Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu buvo parengusi teisės aktų dėl pastato grąžinimo natūra išimties tvarka projektus ir kartu su kitomis valstybės institucijomis nagrinėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos jėzuitų provincijos pateiktus prašymus dėl pastato grąžinimo natūra išimties tvarka, nepaneigia Vidaus reikalų ministerijos sprendimo neatkurti nuosavybės teisių natūra bendra tvarka vadovaujantis įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Vidaus reikalų ministerija laikėsi vienos nuomonės, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į pastatų kompleksą Pagryžuvio k., Kelmės r., neatlygintinai perduodant pastatą, nors Šiaulių apskrities viršininko administracija 2007 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. S2-2810-(1.6) pritarė tokiam Lietuvos jėzuitų provincijos siūlymui.

Šiaulių apskrities viršininko administracija 2008 m. sausio 8 d. rašte Nr. S2-69-(1.6) pakeitė anksčiau teiktą poziciją ir nurodė, kad pastatas reikalingas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos reikmėms. Pagal Įstatymo 8 ir 9 straipsnį galutinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bendra tvarka priima Vidaus reikalų ministerija, o vadovaujantis Įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinti religinėms bendrijoms natūra išimties tvarka priklauso Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Seimo kompetencijai.

Vadovaujantis teismų praktika, apskundimo tvarkos nenurodymas individualiame administraciniame akte nelaikytinas esminiu pažeidimu, sudarančiu Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytą pagrindą naikinti sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-676/08).

Šalies argumentai

Pareiškėja 2008 m. vasario 20 d. skundu prašė teismo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją priimti sprendimą dėl nuosavybės į pastatą atkūrimo Lietuvos jėzuitų provincijai, nes Vidaus reikalų ministerija nepriėmusi jokio sprendimo, tačiau neginčijo Vidaus reikalų ministerijos atsisakymo grąžinti pastatą natūra, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo Vidaus reikalų ministerijos atsisakymo grąžinti pastatą natūra teisėtumo, įskaitant ir įstatymo 4 straipsnyje nustatytų pagrindų egzistavimą. Biurokratizmas, kuriuo grindžiamas Lietuvos jėzuitų provincijos apeliacinis skundas, taip pat nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Vadovaujantis įstatymo 9 straipsniu sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybių žinioje, priima miesto (rajono) taryba, o dėl turto, esančio valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų žinioje, - ministerija, kurios reguliavimo sričiai priklauso šios įmonės, įstaigos, organizacijos ar turtas. Todėl Vidaus reikalų ministerija galėjo nagrinėti Lietuvos jėzuitų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą tik tada, kai pastatas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 202 „Dėl nekilnojamojo turto perdavimo“ (Žin., 2003, Nr. 15-619) buvo perduotas Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad palaiko 2008 m. kovo 12 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad teismas tinkamai ir teisingai įvertino visas bylai svarbias aplinkybes bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Paaiškino, kad Provincijos prašyme - pasiūlyme minimas nekilnojamasis turtas, esantis, (duomenys neskelbtini) Vilniuje yra reikalingas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato funkcijų vykdymui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos ginčas yra dėl Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas.

Pareiškėja Lietuvos jėzuitų provincija kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM) per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo priimti sprendimą dėl nuosavybės atkūrimo pareiškėjai į administracinio pastato 2B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, sukurtą iki nacionalizacijos, t. y. pirmo aukšto patalpas, kurių žymėjimas plane 1-1, 1-2, 1-4, 1-5 ir 1-6.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą yra išnagrinėtas ir sprendimas ginčo klausimu priimtas, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas.

Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto, esančio savivaldybių žinioje, priima miesto (rajono) taryba, dėl turto, esančio valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų žinioje, - ministerija, kurios reguliavimo sričiai priklauso šios įmonės, įstaigos, organizacijos arba turtas, o 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išimtiniais atvejais nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nurodytą šio įstatymo 4 straipsnyje, gali būti atkuriama grąžinant jį natūra Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu, kuriam pritaria Lietuvos Respublikos Seimas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiasi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kuriomis nustatyta, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Pareiškėja skundu prašė įpareigoti atsakovą priimti sprendimą. Ginčo dėl atsakovo kompetencijos priimti prašomą sprendimą nėra, nes turtas, kuri prašoma grąžinti yra valdomas įstaigos, Vilniaus m. VPK, kuri priklauso atsakovo reguliavimo sričiai. Todėl atsakovas pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turi pareigą priimti sprendimus dėl išlikusio nekilnojamojo turto.

Atsakovas nurodė, kad Komisija 2006 m. kovo 23 d. nusprendė, kad pastato natūra grąžinti negalima. VRM apie savo valią negrąžinti pastato natūra Lietuvos jėzuitų provincijai pranešė 2006 m. kovo 27 d. (b.l. 125). Šio sprendimo pareiškėja neskundė, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą yra išnagrinėtas ir sprendimas ginčo klausimu priimtas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad sprendimą priėmė ir pasirašė įgaliotas tam asmuo, nes atsakovo argumentai nėra paneigti. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad yra priimtas sprendimas, atitinkantis esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Nesant reikalavimo panaikinti atsakovo 2006 m. kovo 27 d sprendimą dėl išlikusio nekilnojamojo turto, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti jo pagrįstumo bei teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat nevertina atsakovo 2006 m. kovo 27 d. sprendimo, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 25 d. pasitarimo protokolas Nr.23 patvirtina, kad yra pradėta procedūra dėl nekilnojamojo turto, administracinio pastato pažymėto plane indeksu -2B2p bendro ploto 195,6 kv. metrų perdavimo pareiškėjai neatlygintinai ir atsakovo priimtas sprendimas nėra tam kliūtis.

Bylos įrodymai patvirtina, kad ginčas šioje byloje yra dėl pastato plane pažymėto indeksu 2B2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas statinio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei statinio indeksas plane lB3p yra vertintinas kaip rašytinis apsirikimas, neturintis įtakos priimto sprendimo teisėtumui.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos jėzuitų provincijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas