Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Garbingas amžius“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Garbingas amžius“ (toliau – ir Įstaiga) prašo panaikinti tuometinės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarybos (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-97 ,,Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus reorganizavimo“ (paskelbta TAR, 2020-07-27, Nr. 4258) nuo 2020 m. liepos 1 d. buvo reorganizuota ir prijungta prie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – atsakovas, Vilniaus skyrius) 2020 m. sausio mėn. 13 d. sprendimą Nr. SPRE-248, kuriuo atsisakė išduoti Al pažymėjimus VšĮ „Garbingas amžius“ darbuotojams: I. R., L. A., R. K., R. P., Ž. P., V. S., V. R. ir J. J.. VSDFV Užsienio išmokų tarnyba paskaičiavo, kad pareiškėjos apyvartos dalis Lietuvoje nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. sudarė 9,87 proc. Įstaigis skaičiavimu, už minėtą laikotarpį pajamos Lietuvoje sudarė 11,16 proc. Kadangi atsakovas atsisakė įtraukti į pajamų apskaičiavimą pareiškėjos PVM išraštą sąskaitą-faktūrą Nr. 0616, išrašytą pirkėjui akcinei bendrovei (toliau – AB) „Šiaulių bankas“.

Skundas grindžiamas šiais motyvais.

VSDFV priimtas sprendimas, pasak pareiškėjo, privalėjo būti pagrįstas objektyviais duomenimis bei pakankamais įrodymais. Vien įstatyminio pagrindo nurodymas skundžiamame sprendime, nepateikiant jokių faktinių duomenų bei argumentų, pagrindžiančių šį sprendimą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes nenurodyta, kokios faktinės aplinkybės sudarė pagrindą traktuoti, jog pagal pirkimo-pardavimo sutartį (išsimokėtinai) numatyrių pajamų negalima įtraukti į įmonės veiklos pajamas.

VšĮ „Garbingas amžius” nuomone, ir vadovaujantis LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsniu, LR Finansinės atskaitomybės Įstatymo II straipsniu, 10-uoju Verslo apskaitos standartu „Pajamos”, visos išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų sumos privalo būti įtraukiamos į bendrovės balansą kaip veiklos pajamos. Su AB „Šiaulių banku” 2019 m. liepos 12 d. buvo sudaryta Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. FL-193-11460, kuria Įstaiga įsipareigojo parduoti naudotą ratinį traktorių J. D. 3720, kurį už 15 000 Eur įsigijo 2019 m. birželio 18 d. kaip prekę perpardavimui. AB „Šiaulių bankui” šis traktorius pardavė už 18 000 Eur. Pardavus traktorių, tarp VšĮ „Garbingas amžius” ir AB „Šiaulių banko” buvo pasirašytas Turto priėmimo-perdavimo aktas, pagal kurį VšĮ „Garbingas amžius” atstovas perdavė, o AB „Šiaulių bankas” priėmė Turtą. 2019 m. liepos 12 d. buvo išrašyta pardavimo PVM sąskaita-faktūra Nr. 0616 18 000 Eur sumai. Traktoriaus nuosavybė, pasak pareiškėjos, perėjo pirkėjui (AB „Šiaulių bankui”), o VšĮ „Garbingas amžius” tapo šio traktoriaus naudotoju pagal Finansinės nuomos sutartį.

Pareiškėjos nuomone, pardavimo pajamos turi būti laikomos uždirbtomis nuo nuosavybės teisės į traktorių perdavimo AB „Šiaulių bankui“ momento. Mano, jog minėta sąskaita-faktūra privalo būti įtraukta į įmonės veiklos pajamas, tai sudytų pagrindą konstatuoti, jog už minėtą laikotarpį Įstaigos pajamos Lietuvoje sudarė ne 9,87 proc., o 11,16 proc., todėl atsisakyti išduoti Al pažymėjimus, nebuvo pagrindo. Pareiškėja teismo prašo panaikinti atsakovo 2020 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. SPRE-248 „Dėl įsakymo išduoti Al pažymėjimus VšĮ „Garbingas amžius“ darbuotojams“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. (1.45E)I-1565 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2020 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. SPRE-248“ ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą perskaičiuoti VšĮ „Garbingas amžius“ pajamų dalį Lietuvoje nuo 2018-10-01 iki 2019 m. rugsėjo m. rugsėjo 30 d. įtraukiant į apskaičiavimą pardavimo PVM sąskaitą-faktūr1 Nr. 0616.

Siekdamas nustatyti, ar darbuotojų siuntimas atitinka teisės aktuose keliamas sąlygas, atsakovas vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos VšĮ „Garbingas amžius“ įregistruota 2016 m. gruodžio 3 d. Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis ir pateikto pardavimų dokumentų žurnalo duomenis.

Atkreipia Teismo dėmesį į tai, kad pirkimo-pardavimo sutarties Nr. FL-193-11460, sudarytos su AB „Šiaulių bankas“, turto priėmimo-perdavimo akto prie pirkimo-pardavimo sutarties Nr. FL-193-11460, lizingo sutarties Nr. FL-193-11460 specialių sąlygų, atsiskaitomosios sąskaitos išrašo ir PVM sąskaitos-faktūros Nr. 0616 kopijas VšĮ „Garbingas amžius“ atsakovui pateikė tik 2020 m. vasario 20 dieną, praėjus daugiau kaip mėnesiui po skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, todėl jų vertinti sprendimo priėmimo dieną negalėjo.

Atsakovo nuomone, tiek VSDFV Vilniaus skyriaus, tiek VSDFV sprendimai yra motyvuoti, teisingi bei pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl pagrindo juos naikinti nėra. Teismo prašo VšĮ „Garbingas amžius“ skundą atmesti kaip nepagrįstą. Bylą nagrinėti nedalyvaujant Tarnybos atstovui.

Prašo atmesti skundą, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. SPRE–248 ir trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2020 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. (1.45E) I–1565 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Ištyrus rašytinius bylos įrodymus, nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2020 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE–248 ,,Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus VšĮ ,,Garbingas amžius” darbuotojams (b. l. 6–8)

Pareiškėja prašė išduoti A1 pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą keturioms Įstaigos darbuotojoms, išsiųstoms dirbti į Vokietiją.

Atsakovas, svarstydamas Įstaigos prašymą, rėmėsi jos pateikto pardavimų žurnalo duomenimis nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Nustatė, kad per 12 mėnesių pajamos iš veiklos Lietuvoje sudarė 9,87 proc. nuo visų pajamų (b. l. 71).

Atsakovas ginčijamame sprendime patekė ,,Papildomą informaciją apie dėl šio sprendimo kylančias prievoles draudėjui, pasekmes draudėjui ir sprendime nurodytam (-iems) asmeniui (-ims) bei velstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų veiksmus”.

Pagal 2019 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. FL-193-11460 (b. l. 14–16) pardavėjas VšĮ „Garbingas amžius“ pardavė naudotą ratinį traktorių už 18 000 Eur pirkėjui Šiaulių bankui. 7 000 Eur užskaityta kaip pareiškėjos bankui pagal Nuomos sutartį sumokėta pirmojo Turto vertės dengimo mokesčio ir administravimo mokesčio suma bei banko pardavėjui (pareiškėjai) pagal šią sutartį sumokėta turto kainos dalis. Likusią 11 000 Eur dalį bankas sumoka pareiškėjai Sutartyje numatyta tvarka. Tarp minimų šalių tą pačią dieną sudaryta Lizingo sutartis (b. l. 19–20) ir Finansinės nuomos sutartis (b. l. 21–22).

VSDFV išankstine privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjo VšĮ „Garbingas amžius“ 2020 m. vasario 7 d. skundą „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus pagal SPRE– 248“ (b. l. 45-46). 2020 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (1.45E) I–1565 (b. l. 41–43) pareiškėjo skundą atmetė. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, sprendimas – teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų jos pajamų per dvylika mėnesių iki darbuotojų siuntimo į Vokietiją.

Šios bylos kontekste, ginčo teisinių santykių reguliavimui taikytini Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) 883/2004 įgyvendinimo tvarką, 14 straipsnyje nurodyta, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, ,,asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai (1 dalis).

Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai ,,kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelį veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį (2 dalis).

Lietuvos Respublikoje taikytinos teisės nustatymo taisyklės įtvirtintos Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos apraše (nagrinėjamam ginčui aktuali 2020 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-258 redakcija), kuris nustatė A1 pažymėjimų išdavimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. atvejus ir sąlygas, šių pažymėjimų išdavimo tvarką, asmenų, kuriems išduoti A1 pažymėjimai, pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir grąžinti išduotus pažymėjimus, išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, Tarnybos bendradarbiavimo su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarką.

Tvarkos aprašo 5 punkte nustatytos sąlygos, kuomet A1 pažymėjimas išduodamas asmeniui, dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje darbdaviui, paprastai vykdančiam savo veiklą Lietuvoje, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą Valstybę narę dirbti tam darbdaviui (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis).

Viena iš šių sąlygų yra reikalavimas siunčiančiam darbdaviui vykdyti didelę veiklos dalį Lietuvoje (5.5). Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7-9 punktuose. Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, atsižvelgiama į: 7.1. buveinės registracijos ir administracijos vietą; 7.2. administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; 7.3. sutartis, sudarytas vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; 7.4. pajamas iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; 7.5. ekonominės veiklos Lietuvoje trukmę per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (įmonės, pradedančios veiklą Lietuvoje – visą veiklos vykdymo laikotarpį); 7.6. ekonominę veiklą Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; 7.7. kitus objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį. Tvarkos aprašo 8 punkte išvardinti kriterijai, kuomet darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele. Tai: iki darbuotojų siuntimo dirbti į Valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių (8.1.); po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje (8.2.); Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą (8.3.); darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje (8.4.).

Tvarkos aprašo 25 punkte įtvirtinta, kad darbdavys kreipdamasis dėl A1 pažymėjimo(-ų) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui(-ims), siunčiamam(-iems) dirbti į užsienio valstybę, užpildo Fondo valdybos direktoriaus nustatytos formos prašymą išduoti pažymą(-as)/pažymėjimą(-us) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui(-ims), siunčiamam(-iems) dirbti į užsienio valstybę, užpildo Fondo valdybos direktoriaus nustatytos formos prašymo išduoti pažymą(-as)/pažymėjimą(-us) apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui(-ims), siunčiamam(-iems) dirbti į užsienio valstybę, priedą dėl kiekvieno siunčiamo darbuotojo ir, be kita ko, prideda: Valdybos direktoriaus patvirtintos formos darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketą. Įmonė, nuolat (ne rečiau kaip kartą per mėnesį) siunčianti darbuotojus dirbti į kitą valstybę narę, darbdavio užpildytą anketą pateikia kartą per metus arba Fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai paprašius (25.2. papunktis); dokumentus, įrodančius įmonės veiklą Lietuvoje ir užsienyje: bendradarbiavimo sutarties su priimančia įmone (kitu priimančiu asmeniu), darbo sutarčių su siunčiamais darbuotojais, sutarčių, sudarytų su fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl veiklos vykdymo Lietuvoje ir užsienyje, patvirtintas kopijas, jei siunčianti įmonė nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja – dvylikos praėjusių mėnesių laikotarpio iki darbuotojų siuntimo išrašomų sąskaitų faktūrų registro patvirtintą išrašą (kopiją) (25.3. papunktis).

Tvarkos aprašo 31 punkte nustatyta, kad gavusi prašymą išduoti A1 pažymėjimą, Tarnyba per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo informuoja pareiškėją apie trūkstamus dokumentus (informaciją), reikalingus taikytinos teisės nustatymui ir tai patvirtinančio pažymėjimo išdavimui (tai yra dokumentus ir informaciją, išvardintus Tvarkos aprašo 25, 26, 27, 28, 29 punktuose, o esant reikalui – ir kitus dokumentus), ir paprašo juos pateikti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų, nurodydama konkrečią datą. Jei reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia iki nurodyto termino pabaigos, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Tokiais atvejais sprendimas dėl prašymo išduoti A1 pažymėjimą priimamas per 20 darbo dienų nuo trūkstamų dokumentų pateikimo dienos, o jeigu pareiškėjas jų nepateikė, per 20 darbo dienų nuo termino trūkstamiems dokumentams pateikti pabaigos.

Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjos teigimu, Tarnyba priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų neatitinkantį sprendimą, kadangi nenurodė jokių teisinių argumentų. Taip pat atsisakė įtraukti į pajamų apskaičiavimą pareiškėjos išrašytą sąskaitą-faktūrą Nr. 0616,

Teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka.

Kaip byloje nustatyta, Įstaigai su 2019 m. lapkričio 5 d., 2019 m. lapkričio 7 d., 2019 m. lapkričio 12 d. prašymais pasikreipus į Tarnybą, pastaroji, vadovaudamasi Tvarkos aprašo 31 punkto nuostatomis, 2019 m. lapkričio 12 d. raštu pareiškėjos paprašė pateikti papildomus įrodymus. Pareiškėja, reaguodama į minėtą Tarnybos paklausimą, pastarajai pateikė papildomus įrodymus, kuriuos įvertinusi, Tarnyba Sprendime konstatavo, kad pareiškėjos veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai neišduotini. Atkreiptinas dėmesys, jog kaip jau buvo minėta, A1 pažymėjimo išdavimo klausimas sprendžiamas remiantis pateiktais dokumentais. Pažymėtina, kad Tarnybai 2020 m. sausio 13 d. priėmus Sprendimą, pareiškėja 2020 m. vasario 20 d. pateikė papildomus įrodymus, t. y. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. FL-193- 11460 sudarytos su AB „Šiaulių bankas“, turto priėmimo-perdavimo akto prie pirkimo- pardavimo sutarties Nr. FL-193-11460, lizingo sutarties Nr. FL-193-11460 specialių sąlygų, atsiskaitomosios sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 15 d. iki 2019 m. liepos 15 d. ir PVM sąskaitos-faktūros Nr. 0616 kopijas, kurie atsižvelgus į teisinį reglamentavimą nebuvo vertinami. Teismas atmeta pareiškėjos teiginius, jog Tarnyba gavusi papildomus įrodymus, turėjo juos vertinti, kaip nepagrįstus. Sutiktina su atsakovės išreikšta pozicija, jog pareiškėja Aprašo nustatyta tvarka turi užpildyti naują prašymą ir pridėti papildomus dokumentus, kurie galimai turi reikšmės Įstaigos pajamoms iš veiklos Lietuvoje apskaičiuoti.

Teismas pažymi ir tai, kad Valdybos kompetencija buvo spręsti, ar pagal pareiškėjos atsakovei pateiktus dokumentus priimti sprendimai buvo pagrįsti ir teisėti. Kaip matyti iš ginčijamo Valdybos sprendimo turinio, jame, be kita ko, buvo pasisakyta ir dėl Lizingo sutarties. Sprendime Valdyba įvertino tai, kad Tarnyos Sprendime išsamiai aprašyti skaičiavimai, atlikti pagal Tvarkos aprašo 8.4 punkto antrąją pastraipą – nurodyta, kaip apskaičiuotos įmonės pajamos, gautos per 12 mėnesių iki siuntimo, kaip jos priskirtos pajamoms iš veiklos Lietuvoje ir pajamoms iš veiklos užsienyje, nurodytas Tvarkos aprašo 8.4 punkto antrojoje pastraipoje numatytų aritmetinių veiksmų, apskaičiuojant įmonės pajamų iš veikios Lietuvoje procentinę dalį nuo visų įmonės pajamų, rezultatas. Teismo vertinimu, Valdyba neturėjo jokio pagrindo ir pareigos naikinti Tarnybos Sprendimo.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. gegužės 8 d. nutartis Nr. A-822-132/2014). Minėta, jog Tarnyba, prieš priimdama Sprendimą, kreipėsi į Įstaigą raštu su prašymu pateikti papildomus įrodymus, Įstaigai juos pateikus, jie buvo vertinami. Iš ginčijamo atsakovės sprendimo turinio matyti, kad Tarnyba rėmėsi tiek savo turimais duomenimis, tiek Įstaigos pateikta medžiaga. Tarnybai nesivadovauti pastarosios turimais oficialiais duomenimis bei Įstaigos pateiktais įrodymais nebuvo pagrindo, juo labiau, kad Įstaiga jokių papildomų įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas nei Tarnyba padarė ginčijamame sprendime, nepateikė. Ginčijamame Tarnybos sprendime aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu buvo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimus šiame sprendime nurodytiems darbuotojams. Iš esmės analogiška argumentacija išdėstyta ir Valdybos Sprendime. Skundžiamuose sprendimuose nurodytas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindas, išdėstytas teisinis pagrindas, todėl teigti, kad skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nėra teisinio pagrindo.

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti, teismas taip pat nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl sprendimų panaikinimo, netenkinamas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėjai išaiškintina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai teikti prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (po 2020 m. liepos 1 d. reorganizacijos Tarnyba prijungta prie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, kuriam perėjo Tarnybos teisės ir pareigos) dėl A1 pažymėjimų, pateikti visus dokumentus, kurių, pareiškėjos nuomone, ji negalėjo pateikti prieš priimant skundžiamus sprendimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Garbingas amžius“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.