Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-27 · Administracinė byla Nr. A-858-859-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-27
Bylos Nr.
A-858-859-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Dainius Raižys
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, valstybės įmonės Kupiškio miškų urėdijos, V. J.
Atsakovas
Panevėžio, Panevėžio apskrities viršininko administracijai
Pareiškėjas
Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo
Kategorijos
  • 11.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858 – 859/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1; 11.6.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Snieguolei Jurskytei-Ignatavičienei

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Redai Skirkevičiūtei

trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Kupiškio miškų urėdijos atstovui Pūkui Tomui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens V. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. J., valstybės įmonei Kupiškio miškų urėdijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įsakymų dalies ir sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas) prašymu ir patikslintu prašymu (I tomas, b. l. 2 – 6, 161 – 165) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3409ž „Dėl žemės ir miško sklypų, suprojektuotų papildant Kupiškio rajono, Šimonių seniūnijos, Šimonių kadastrinės vietovės žemės reformos projektą, patvirtinimo“ patvirtinto piliečių, kuriems papildant Kupiškio rajono Šimonių seniūnijos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės ir miško sklypai, jų plotai ir ribos, sąrašo 31 eilutės dalį dėl 0,43 ha valstybinės reikšmės miško; panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1136ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Kupiškio rajone priėmimo“ patvirtinto piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės, miško sklypai, sąrašo Nr. 2 šeštos eilutės dalį dėl 0,43 ha valstybinės reikšmės miško; panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-12850 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. J.“ dalį dėl 0,43 ha valstybinės reikšmės miško perdavimo neatlygintinai (toliau – ir ginčijami aktai).

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamais administraciniais aktais V. J. buvo suteiktas žemės sklypas, iš kurio 0,43 ha yra valstybinės reikšmės miškų plote, Kupiškio girininkijos kvartale Nr. 58. Šis miško plotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymėjo, kad valstybinės reikšmės miškai yra valstybės išperkami ir nuosavybės teisė natūra į juos negali būti atkuriama. Laikė, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniui, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai, Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Žemės reformos įstatymo 14 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl naikintini. Pažymėjo, kad administraciniai aktai ar jų dalys, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidžia viešąjį interesą, o žemės reformos vykdymas taip pat priskiriamas prie viešojo intereso, todėl Panevėžio apygardos prokuratūra, gavusi 2009 m. sausio 22 d. Kupiškio miškų urėdijos pareiškimą, surinkusi medžiagą bei pagal Miškotvarkos tarnybos pateiktą pažymą ir schemos fragmentą nustačiusi, kad V. J. priklausančio miško sklypo dalis (0,43 ha) patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą, kreipėsi į teismą dėl tokio intereso gynimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į prašymą (I tomas, b. l. 79 – 83, 195 – 196) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įpareigojusi ministerijas pateikti apskričių viršininkų administracijoms duomenis apie valstybės išperkamų žemės, miškų ir vandens telkinių plotus ir grafinę medžiagą. Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikta patvirtinta Panevėžio apskrities Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schema, su pažymėtomis ribomis, tačiau duomenų apie tai, kokie ir kokiame kvartale miško sklypai priskirti valstybinės reikšmės miškams, nepateikta. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju valstybinio miško ribos buvo nustatytos perkeliant grafiškai iš Valstybinės reikšmės miškų schemos, kurios mastelis 1:50 000, į Šimonių kadastro vietovės žemėtvarkos projekto planą, kurio mastelis 1:10 000. Be to, natūroje valstybinės reikšmės miško ribos nebuvo pažymėtos, todėl VĮ Kupiškio miškų urėdija netinkamai vykdė savo pareigas. Nurodė, kad parengtas Šimonių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas su VĮ Kupiškio miškų urėdija, kuri jokių pastabų ar pretenzijų nei žodžiu, nei raštu ar kitokiu būdu derinimo metu ir iki projekto patvirtinimo nepareiškė. Miško sklypas V. J. paženklintas vietoje 2002 m. kovo 14 d., parengtas grąžinto miško sklypo planas taip pat suderintas su VĮ Kupiškio miškų urėdijos atstovu, dėl sklypo ribų jokių pretenzijų pareikšta taip pat nebuvo, todėl nesuprantama, kodėl tik 2008 m. iškilo ginčas dėl V. J. priklausančio miško sklypo ribų. Be to, laikė, kad vadovautis vien tik grafiniais skaičiavimais, kol valstybinės reikšmės miškų sklypai neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre bei jų ribos neįklotos į kadastro žemėlapį, negalima. Tik geodeziniais matavimais nustačius Kupiškio girininkijos kvartale Nr. 58 esančio valstybinės reikšmės miško plotą galima būtų daryti išvadą, ar rastas natūroje plotas pagal patvirtintas Šimonių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ribas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje valstybinės reikšmės miškų schemoje nurodytą plotą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepimu į prašymą (I tomas, b. l. 68 – 71, 175 – 177) prašė prašymo netenkinti.

Šalies argumentai

V. J. nurodė, kad atmatuojant jai miško sklypą, žemėtvarkos projekto autorius planą suderino su VĮ Kupiškio miškų urėdijos pavaduotoju P. Š., todėl negalima teigti, kad VĮ Kupiškio miškų urėdija neturėjo duomenų apie piliečiams formuojamus miško sklypus ir tik šiuo metu paaiškėjo pažeisti viešieji interesai. Pažymėjo, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo praėjo septyneri metai, todėl miško sklypo ribų keitimas ar sklypo suformavimas kitoje vietoje pažeistų jos interesus. Be to, pabrėžė, kad valstybinės reikšmės miško plotui priskirtas 0,43 ha plotas nustatytas tik pagal planinę medžiagą, neatlikus tikslių kadastrinių matavimų, todėl pasitikėti tokiais grafiniais matavimais nėra pagrindo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija atsiliepimu į prašymą (I tomas, b. l. 66 – 67, 172 – 173) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

Valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija nurodė, kad vadovaudamasi Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktu privačių miško valdų skaitmeniniu sluoksniu bei pateiktais duomenimis nustatė, jog Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d sprendimu Nr. 16-82549-12850 V. J. ginčijamu sprendimu buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 5,74 ha miško sklypą (duomenys neskelbtini), kurio dalis (0,43 ha) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams (VĮ Kupiškio miškų urėdijos Kupiškio girininkijos kvartale Nr. 58). Pažymėjo, jog pagal Žemės reformos įstatymą, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, neprivatizuojami, todėl V. J. neteisėtai grąžinta dalis miško sklypo. Taip pat pažymėjo, kad Valstybinė miškotvarkos tarnyba yra įgaliota Miškų kadastro tvarkymo įstaiga, ji įpareigota teikti duomenis duomenų naudotojams, juos registruoti, todėl netikėti šios tarnybos pateiktais duomenimis nėra pagrindo. Be to, Panevėžio apskrities viršininko administracija, siekdama išspręsti ginčą ne teismo tvarka, siūlė ne tikslinti priimtą sprendimą, o valstybinės reikšmės miško plotus suteikti kituose laisvuose miško plotuose. Laikė, kad toks ginčo sprendimo būdas neteisėtas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į prašymą (I tomas, b. l. 127 – 128) prašė prašymą tenkinti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jie turėtų būti grąžinti valstybei, kadangi sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. J. pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Pažymėjo, kad prie pareiškimo pridėti įrodymai – Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų fragmentas, Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažyma bei informacija, pateikta rašte, patvirtina, kad į ginčijamu Panevėžio apskrities viršininko sprendimu atkurtą sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka 0,43 ha valstybinės reikšmės miško ploto, todėl prokuroro prašymas turėtų būti patenkintas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 12 d. sprendimu (I tomas, b. l. 201 – 205) nusprendė panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3409ž „Dėl žemės ir miško sklypų, suprojektuotų papildant Kupiškio rajono, Šimonių seniūnijos, Šimonių kadastrinės vietovės žemės reformos projektą, patvirtinimo“ patvirtinto piliečių, kuriems papildant Kupiškio rajono Šimonių seniūnijos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės ir miško sklypai, jų plotai ir ribos, sąrašo 31 eilutės dalį dėl valstybinės reikšmės miško (0,43 ha); panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1136ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Kupiškio rajone priėmimo“ patvirtinto piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės, miško sklypai, sąrašo Nr. 2, Eil. Nr. 6 dalį dėl valstybinės reikšmės miško (0,43 ha); panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-12850 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. J.“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško (0,43 ha) perdavimo neatlygintinai.

Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3409ž „Dėl žemės ir miško sklypų, suprojektuotų papildant Kupiškio rajono, Šimonių seniūnijos, Šimonių kadastrinės vietovės žemės reformos projektą, patvirtinimo“ patvirtintas piliečių, kuriems papildant Kupiškio rajono Šimonių seniūnijos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės ir miško sklypai, jų plotai ir ribos, sąrašas. Šio sąrašo 31 eilutėje nurodyta V. J., kuriai suprojektuoti 5 žemės ir miško sklypai bendro 13,51 ha ploto. Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1136ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Kupiškio rajone priėmimo“ buvo patvirtintas sąrašas Nr. 2 piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės, miško sklypai. Šio sąrašo eilės Nr. 6 V. J. patvirtintas perduotinas neatlygintinai 10,35 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas. Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 16-82549-12850 V. J. perduotas nuosavybėn neatlygintinai 10,35 ha miško sklypas (duomenys neskelbtini). Realiai V. J. buvo suformuoti ir perduoti trys miško sklypai – Nr. 762, Nr. 762₁ ir Nr. 762₂. Minėto sprendimo pagrindu, Nekilnojamojo turto registre 2002 m. gegužės 14 d. V. J. įregistruota nuosavybės teisė į 5,74 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Šiame sklype (buvęs numeris Nr. 762₁), pagal valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenis, 0,43 ha pamatuota valstybinės reikšmės miškų plote Kupiškio girininkijos kvartalo Nr. 58. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. vasario 17 d. rašto Nr. 146, 2009 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. PO902-0019, Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. 11 matyti, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas 0,43 ha valstybinės reikšmės miškas, sudarantis dalį grąžinto V. J. žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Į sugrąžintą V. J. žemės sklypą patenkantis Kupiškio miškų urėdijos Kupiškio girininkijos 58 kvartalo taksacinis sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-12850 priėmimo metu šis sklypas jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Pažymėjo, kad teritorijų priskyrimo miškams teisinius santykius reglamentuoja Miškų įstatymas, kurio 2 straipsnis apibrėžia mišką, kaip ne mažesnį kaip 0,1 hektaro žemės plotą, apaugusį medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augmenija, taip pat išretėjusį ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekusį augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o to paties straipsnio 2 dalis numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalis, 13 straipsnio 1 punktą miškai, kurie priskirti valstybinės reikšmės miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atsižvelgęs į tokį įstatyminį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad V. J. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, perduodant jai neatlygintinai lygiavertį turėtajam miško sklypą, kadangi dalis miško buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Pažymėjo, kad atsakovas ir V. J. kaip pagrindinį savo pozicijos argumentą nurodo tai, jog ginčijamo sklypo planas buvo suderintas su atsakingu Kupiškio miškų urėdijos darbuotoju, o ženklinant sklypą vietoje dalyvavo girininkas A. B., kuris parodė valstybinio miško ribas. Tačiau teismo posėdyje apklaustas liudytoju tuometinis Kupiškio miškų urėdo pavaduotojas P. Š. nurodė, kad jis detaliai netikrino, ar į grąžintinus sklypus nepatenka valstybinės reikšmės miškas, tik pažiūrėdavo iš akies ir užklausdavo žemėtvarkos projekto autorių, ar sklypai suformuoti tinkamai. Tokia pareigūno pozicija vertintina kaip aplaidumas, kuris negali pateisinti atliktų veiksmų neteisėtumo. Liudytojas A. B. paneigė, kad yra dalyvavęs ženklinant miško sklypą V. J.. Taip pat atsakovas ir V. J. ginčija nustatyto valstybinės reikšmės miško sklypo plotą, remdamiesi tuo, kad nėra atlikti tikslūs kadastriniai matavimai, o kartografinė medžiaga yra skirtingų mastelių. Tačiau teismas neturėjo pagrindo abejoti Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais duomenimis, nes jie apskaičiuoti programinės įrangos pagalba, naudojantis Nekilnojamojo turto kadastre ir Miškų valstybės kadastre registruotais sklypų kontūrais. Be to, valstybinės reikšmės miškai buvo inventorizuoti 2007-2008 metais, užfiksuotos jų taksacinės charakteristikos pagal sklypus, nuo 1997 metų Kupiškio girininkijos 58 kvartale esančių valstybinės reikšmės miškų ribos ir plotas nesikeitė. Laikė, kad vien kartografinės medžiagos mastelių skirtumas negali pateisinti valstybinio miško priskyrimo privatizuojamiems plotams, nes suformuoto V. J. sklypo konfigūracija ir valstybinės reikšmės miško sklypo konfigūracija iš esmės skiriasi. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad V. J. neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į 0,43 ha valstybinės reikšmės miško. Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis suteikia prokurorui teisę kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, todėl tokių pažeidimų pašalinimas vertintinas kaip viešasis interesas. Be to, pabrėžė, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Todėl neteisėtų aktų panaikinimas laikytinas valstybės ir tuo pačiu viešuoju interesu, kurį ir gina pareiškėjas. Taip pat nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamojo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veikimą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 yra pasisakęs, kad šio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, jei į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Teismas nustatė, kad šiuo atveju VĮ Kupiškio miškų urėdijos prašymas dėl viešojo intereso gynimo Panevėžio apygardos prokuratūroje gautas 2009 m. sausio 22 d., tačiau minėtame pareiškime pateikti duomenys nebuvo išsamūs, nebuvo pridėtos administracinių aktų, kurių panaikinimą teismine tvarka prašyta inicijuoti, kopijos. Tik surinkus papildomus duomenis ir gavus visą reikiamą informaciją, 2009 m. kovo 19 d. atsirado pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Panevėžio apygardos administraciniame teisme pareiškimas gautas 2009 m. kovo 19 d., t. y. nepraleidus termino. Atsižvelgęs į išdėstytas bylos aplinkybes bei vadovaudamasis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 3409ž dalis, 2002 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 1136ž dalis bei 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-12850 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. J.“ dalis dėl valstybinės reikšmės miško (0,43 ha) perdavimo neatlygintinai, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, yra neteisėti iš esmės, t. y. prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 207 – 209) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą, pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nesirėmė nurodytomis aplinkybėmis, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys nėra pakankamai patvirtinanti aplinkybė, jog 0,43 ha V. J. priklausančio miško dalis yra pamatuota valstybiniame miške. Ar patenka pamatuoto miško dalis į valstybinį mišką ir koks plotas patenka, galima nustatyti tik atlikus kadastrinius matavimus, nustačius žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje.

2. V. J. teisės aktų nustatyta tvarka miško sklypas suprojektuotas Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3409Ž patvirtintame Šimonių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, paženklintas 2002 m. kovo 14 d. ir šis 5,74 ha miško sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2002 m. gegužės 14 d. jau įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė tik 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ pavedė apskričių viršininkams valstybinės reikšmės miškuose suformuoti miško žemės sklypus rengiant ar keičiant žemės reformos žemėtvarkos projektus ir įregistruoti šiuos sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Iki šios dienos valstybinės reikšmės miško sklypas, esantis šalia V. J. nuosavybės teise valdomo 5,74 ha miško sklypo, nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.109 straipsniu, negali būti civilinių teisinių santykių objektu.

4. Teismas atsižvelgė ne į visus liudytojo P. Š., buvusio tuometinio Kupiškio miškų urėdo pavaduotojo, parodymus, kuriais jis akcentavo, kad tiksliai nustatyti valstybinių miškų ribas buvo gana sudėtinga dėl skirtingų planų mastelių. Teisme apklausiamas Šimonių kadastro vietovės projekto autorius V. V. akcentavo, kad, matuodamas V. J. miško sklypą, vadovavosi tuometinio Valstybinio miškotvarkos instituto parengta planine medžiaga. Nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į tai, kad Kupiškio miškų urėdijos Kupiškio girininkijos 58 kvartale esančių valstybinės reikšmės miškų plotai lyginant 1997 m. ir 2005 m. valstybinio miško plotų schemas yra skirtingos konfigūracijos. Parengtos schemos, kuriomis turėjo būti vadovaujamasi nustatant valstybinės reikšmės miško ribas rengiamuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose, yra netikslios, nes nebuvo pagrįstos ribų keitimo duomenimis. Todėl ir teisme nagrinėjant bei nustatant į valstybinės reikšmės miško plotą patenkantį 0,43 ha plotą nebuvo galima vadovautis 2004 m. miško schema, nes nuosavybės teisė į mišką buvo atkurta anksčiau.

5. Nei pareiškėjas, nei tretieji suinteresuoti asmenys neginčijo įrašo viešame registre, todėl ginčijamų administracinių teisės aktų panaikinimas nesukurs teisinių pasekmių trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J., nes lieka galioti teisinė miško sklypo registracija viešame registre. Neišregistravus šio miško sklypo, nebus galima šio sklypo išformuoti, atlikti tikslius kadastrinius matavimus, dalį sklypo (0,43 ha) prijungti prie valstybinės reikšmės miškų plotų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 1 – 5) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nevertino, ar bylos dokumentai patvirtina, kad 0,43 ha valstybinės reikšmės miškas buvo įregistruotas 2001 m. gruodžio 20 d. ir 2002 m. balandžio 25 d. Aplinkybės, kad 0,43 ha valstybinės reikšmės miškas yra įregistruotas 2009 m., negali būti pagrindu naikinti 2001 ir 2002 metais priimtus administracinius aktus. Tiek Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. vasario 17 d. raštas Nr. 146, tiek 2009 m. vasario 6 d. Miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės plotų schemos fragmentas Nr. PO902-0019 nenurodo, kada 0,43 ha miškas buvo įregistruotas kaip valstybinės reikšmės.

2. Iš Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. 11, kurioje yra matyti administracinių aktų priėmimo metu buvusios valstybinės reikšmės miškų ribos, negalima nustatyti, kurioje vietoje yra V. J. suteikto žemės sklypo ribos, valstybinės reikšmės miško sklypo (0,43 ha) atžvilgiu. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo teiginio, kad į sugrąžintą V. J. žemės sklypą patenkantis Kupiškio miškų urėdijos Kupiškio girininkijos 58 kvartalo taksacinis sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, ir, kad Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-12850 priėmimo metu šis sklypas jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, nepatvirtina teismo nurodyti byloje esantys įrodymai.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. gegužės 12 d. rašte Nr. S-1080 (03) nurodyta, jog žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto nekilnojamojo turto registre, plotas yra 5,74 ha, tačiau šio žemės sklypo grafinis plotas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje yra 5,98 ha. Miško plotas patenkantis į tam tikrą žemės sklypą apskaičiuojamas naudojantis nekilnojamojo turto kadastre registruotu grafiniu žemės sklypo ribų kontūru ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotu grafiniu miško kontūru. Šiuo atveju skirtumas tarp registre įregistruoto žemės sklypo ploto ir grafinio ploto kadastro žemėlapyje yra 0,24 ha. Ši paklaida sudaro daugiau kaip pusę valstybinės reikšmės miško ploto, kuris neva patenka į V. J. grąžintą sklypą. Šios aplinkybės kelia abejones šiuo metu turimų grafinių žemėlapių tikslumu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į V. J. teiginius, kad pirmiausia turėtų būti atlikti tikslūs valstybinės reikšmės miškų kadastriniai matavimai, nustatyta tiksli riba ir atžymėta natūroje teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Teismas taip pat netinkamai vertino Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. gegužės 8 d. rašte Nr. S-1062(03) pateiktą informaciją. Šiame rašte nurodyta, kad Kupiškio miškų urėdijos teritorijoje esantys miškai Miškų valstybės kadastre registruoti pagal 2007-2008 metų valstybinės miškų inventorizacijos duomenis. Sprendime pirmosios instancijos teismas šią informaciją nurodo kaip įrodymą, patvirtinantį, kad V. J. buvo grąžintas valstybinės reikšmės miškas (0,43 ha). Šios aplinkybės patvirtina, kad 2001 m., kai buvo formuojamas grąžintinas žemės sklypas, ir 2002 m., kai buvo priimti administraciniai aktai, kuriais grąžintas žemės sklypas, Miškų valstybės kadastre 0,43 ha miško sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Teismo teiginys, kad nuo 1997 m. Kupiškio girininkijos 58 kvartale esančių valstybinės reikšmės miškų ribos ir plotas nesikeitė, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. gegužės 8 d. rašte Nr. S-1062(03) nurodyta, kad nebuvo keičiama Kupiškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio mėn. 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio mėn. 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, todėl nebuvo tikslinami ir Kupiškio miškų urėdijos Kupiškio girininkijos 58 kvartale, esantys valstybinės reikšmės miškų plotai į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau šios bylos atveju, turėjo būti ištirtos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios faktą, kad 2001-2002 metais valstybinės reikšmės miškų plotų schema yra tokia pati kaip 2009 m., tačiau byloje esantys įrodymai nepatvirtina šių faktų. Priešingai, palyginus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 patvirtintą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą ir 2005 m. pateiktą schemą, aiškiai matyti, kad sklypo ribos konfigūracija yra skirtinga.

6. Pagrindinis tyrimo objektas V. J. atžvilgiu yra Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 16-82549-12850, jo priėmimo pagrindas ir aplinkybės, tačiau, kaip tvirtina pirmosios instancijos teismas, sprendime ir prokuroro prašyme šį sprendimą prokuratūra gavo tik 2009 m. kovo 19 d. Prokuratūra šį sprendimą privalėjo išsireikalauti tik pradėjusi tyrimą, nes sprendimas ir su juo glaudžiai susiję kiti du ginčijami administraciniai aktai yra viso tyrimo pagrindas. Pareiškėjas nurodydamas, kad pagrindas ginti viešąjį interesą atsirado tik 2009 m. kovo 19 d., nepagrįstai siekia nukelti terminą prašymui teikti. Pareiškimas paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nurodytą terminą prašymui pateikti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 21 – 22) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad iš pateiktų prie bylos rašytinių dokumentų nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo V. J. metu dalis 0,43 ha miško sklypo nebuvo išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų, o už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms valstybės institucijoms teisė keisti Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas nebuvo suteikta. Įrodymų, dėl ko reikėtų abejoti Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais Miškų valstybės kadastro duomenimis apie 0,43 ha ploto valstybinės reikšmės miško patekimą į V. J. nuosavybės teise priklausantį sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teismas nenustatė. Kitos byloje dalyvaujančios šalys nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde naujų duomenų nepateikia. Todėl pagrįsta teismo pozicija, kad ginčo miško sklypus matavusių darbuotojų neatidumas, kuris galėjo lemti susidariusią situaciją, teismo vertinamas aplaidumu, negali būti pateisinamas atliktų veiksmų neteisėtumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 10 – 11) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Valstybinės reikšmės miško riba yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, o Valstybinės miškotvarkos tarnybos parengti dokumentai, į bylą pateikti kaip įrodymai, ir yra parengti atsižvelgiant į nutarimu patvirtintą valstybinės reikšmės miško ribą. Tai, kad nutarimu patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai įregistruoti Miškų valstybės kadastre, o ne Nekilnojamojo turto registre, nedaro nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miško plotų neteisingais ar neteisėtais. Atsakovas tiek nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tiek dėstant argumentus apeliaciniame skunde nurodo, kad Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti dokumentai nėra pakankami įrodymai, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių, kad į ginčo žemės sklypą patenka valstybinės reikšmės miško plotas, nepateikia.

2. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino, kad formuojant neatlygintai suteikiamą lygiavertį miško sklypą, jis privalėjo būti formuojamas tik laisvo miško fonde, kad į tokį sklypą negalėjo patekti miško, teisės aktų nustatyta tvarka priskirto valstybinės reikšmės miškui bei, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamais administraciniais aktais, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, privačion nuosavybėn buvo perduotas valstybinės reikšmės miško plotas. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės nepaneigia.

3. Teismas, priimdamas sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose (2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1679/2008, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8‑762/2006, 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-782/2006, 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1733/2005), todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimdamas teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 18 – 20) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Jau žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo proceso pradžioje nurodoma kaip turi būti atžymimi neprivatizuotini valstybinės reikšmės miškai ir kiti sklypai bei plotai, išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai. Todėl jie pagal Civilinio kodekso 1.109 straipsnį yra civilinių teisių objektais.

2. Abejoti Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais duomenimis vien tuo, kad Miškų valstybės kadastras yra nepagrindinis valstybės kadastras ar kad nėra atlikti ginčijamo sklypo tikslūs kadastriniai (geodeziniai) matavimai, nėra pagrindo, kadangi Valstybinė miškotvarkos tarnyba rengdama pažymas naudoja VĮ „Registrų centras“ gautus oficialius Nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenis bei Miškų valstybės kadastro duomenis ir miško plotą patenkantį į tam tikrą žemės sklypą apskaičiuoja programinės įrangos pagalba, naudojantis Nekilnojamojo turto kadastre registruotu žemės sklypo ribų kontūru ir Miškų valstybės kadastre registruotu grafiniu miško kontūru.

Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija atsiliepimu į V. J. apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 30 – 32) prašo jį tenkinti.

Panevėžio apskrities viršininko administracija atsiliepime iš esmės pakartoja savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į V. J. apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 26 – 27) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija palaiko atsiliepime į atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Kupiškio miškų urėdija atsiliepimu į V. J. apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 28 – 29) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas tinkamai įvertino Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. vasario 17 d. rašte Nr. 146 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodytą teiginį, kad miško plotas (0,43 ha) patenkantis į 5,74 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-1280 priėmimo metu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.

2. Valstybinės reikšmės miškų riba yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos parengti dokumentai, į bylą pateikti kaip įrodymai, yra parengti atsižvelgiant į minėtu nutarimu patvirtintas valstybinės reikšmės miškų ribas. Tai, kad nutarimu patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-12850 priėmimo metu nebuvo įregistruoti Miškų valstybės kadastre, nedaro nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miško plotų neteisingais ar neteisėtais.

3. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino, kad neatlygintinai perduodant lygiavertį miško sklypą, jis privalėjo būti formuojamas tik laisvo miško fonde, kad į tokį sklypą negalėjo patekti miškas, teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas valstybinės reikšmės miškui, bei kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamais administraciniais aktais, pažeidžiant teisės normas, privačion nuosavybės buvo perduotas valstybinės reikšmės miško plotas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kurioje, pareiškėjo teigimu, yra valstybinės reikšmės miško.

Joje nustatyta, kad Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3409ž „Dėl žemės ir miško sklypų, suprojektuotų papildant Kupiškio rajono, Šimonių seniūnijos, Šimonių kadastrinės vietovės žemės reformos projektą, patvirtinimo“ patvirtinto piliečių, kuriems papildant Kupiškio rajono Šimonių seniūnijos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuoti žemės ir miško sklypai, jų plotai ir ribos, sąrašo 31 eilutės, Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1136ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Kupiškio rajone priėmimo“ patvirtinto piliečių, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai žemės, miško sklypai, sąrašo Nr. 2 šeštos eilutės ir Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 16-82549-12850 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. J.“ pagrindu atsakovas V. J. atkūrė nuosavybės teises į žemę. Pastarojo Panevėžio apskrities viršininko sprendimo pagrindu V. J. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 5,74 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. I; b.l. 13).

Apeliaciniais skundais atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą teigdami, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas ir procesiniais, ir materialiniais pagrindais, todėl šiuos apeliacinio skundo pagrindus kolegija įvertins atskirai.

Dėl termino kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. teigia, kad pareiškėjas praleido teisės aktais nustatytą skundo padavimo terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų numatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), taip rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar ginant šį interesą yra pagrindas kreiptis į teismą. Todėl administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog, prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (žr. administracinę bylą Nr. A146-335/2008, biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 5(15), 2008, psl. 184-229). Nagrinėjamu atveju pareiškimo padavimo terminas pareiškėjui turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimo pareiškėjas surinko tada, kai iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos gavo 2009 m. vasario 17 d. raštą Nr. 146, kuriuo pateikti pareiškėjo prašyti duomenys (raštą pareiškėjas gavo 2009 m. vasario 20 d. (t. I; b. l. 50), nes 2009 m. sausio 19 d. VĮ Kupiškio miškų urėdija rašte Nr. 03 (1.18) – 96 nebuvo pakankamai informacijos, leidžiančios daryti vienareikšmę išvadą, kad trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teise turimame sklype, kuris buvo suteiktas atsakovo sprendimu, yra valstybinės reikšmės miško. Atitinkamai, LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio skundo pateikimo teismui terminas skaičiuotinas nuo 2009 m. vasario 20 d. Kadangi pareiškėjas pareiškimą pirmosios instancijos teismui pateikė 2009 m. kovo 19 d. (b. l. 2), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas pareiškimo padavimo teismui termino nepraleido.

Dėl ginčo miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškui

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. savo apeliaciniuose skunduose iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo miškas priskirtinas valstybinės reikšmės miškui, taip pat nurodo, kad nėra aiškios ginčo miško sklypo ribos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tinkamas teisės aiškinimas ir taikymas bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimas yra neatsiejamai susiję, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl visų minėtų aspektų vertintini kartu.

Sprendžiant klausimą dėl ginčijamų aktų dalies teisėtumo ir pagrįstumo pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis (žr., pvz., sprendimą byloje Nr. A146–976/2009; nutartį byloje Nr. P6–184/2007; nutartį byloje Nr. A3–438/2004).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Be to, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 13 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1997, Nr. 34-620) 14 straipsnyje nurodyta, kad miškai neprivatizuojami, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Taigi, ginčijamų aktų priėmimo metu galiojo aiškios įstatymų nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama pirmiau minėtų įstatymų nuostatas, 1997 m. spalio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451). Jame, be kitų, valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtas ir Kupiškio girininkijos kvartalas Nr. 58 (t. I; b.l. 73-76), o dalis šio kvartalo ploto patenka į trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. 2002 m. balandžio 25 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimu Nr. 16-82549-12850 neatlygintinai perduotą nuosavybėn žemės sklypą, esantį Kupiškio rajone, Šimonių kadastro vietovėje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. projekto plane 762-1).

Nors atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė aplinkybėmis, jog byloje esantys duomenys nėra pakankami patvirtinti aplinkybę, jog V. J. priklausančio žemės sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės mišką ir koks konkrečiai plotas patenka, kad ginčo miškas buvo įregistruotas Miškų valstybės kadastre vėliau nei priimti ginčijami aktai, tokie teiginiai atmestini. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas atkūrė nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame, remiantis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, yra įregistruoti Kupiškio miškų urėdijos 58 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 10, 11, 22, 26, 27, kurie priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2009 m. vasario 2 d. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažyma Nr. TA 0902-17465 (t. I; b.l. 60), 2009 m. vasario 6 d. LR miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P0902-0019 (t. I; b.l. 58) patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,43 ha valstybinės reikšmės miško. Kaip minėta, ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, t. y. iki ginčijamų aktų priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo atveju nėra reikšminga, jog pirmiau minėti miško sklypai ginčijamų aktų priėmimo metu nebuvo įregistruoti Miškų valstybės kadastre, o tai buvo padaryta vėliau. Šiuo atveju pažymėtina, kad valstybinės reikšmės miškų plotų ribos buvo patvirtintos pirmiau minėtu 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1154, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, turėjo pareigą trečiajam suinteresuotajam asmeniui V. J. formuoti neatlygintinai perduodamą miško sklypą tik laisvo miško fonde. Tokią išvadą patvirtina ir 1998 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 385 (Žin., 1998, Nr. 33-882, 2002 m. balandžio 15 d. redakcija) 6.5 punkto nuostatos, įpareigojusios apskričių viršininkus pagal ministerijų, kitų valstybės institucijų, miestų ir rajonų savivaldybių pateiktus duomenis parengti ir iki 1998 m. liepos 1 d. patvirtinti valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų žemės, miškų ir vandens telkinių planus.

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsižvelgiant į pirmiau minėtą įstatyminį reglamentavimą ir byloje esančią medžiagą V. J. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, perduodant jai neatlygintinai lygiavertį turėtajam miško sklypą, kadangi dalis miško buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Atmestinas ir atsakovo argumentas dėl to, kad pareiškėjas neginčijo įrašo viešame registre. Šiuo atžvilgiu teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamo turto registracija yra išvestinis veiksmas, kuris atliekamas tam tikrų teisines pasekmes sukeliančių aktų (sandorių, administracinių aktų) pagrindu. Byloje nagrinėjamu atveju būtent atsakovo priimtas 2002 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 16-82549-12850 buvo teisinis pagrindas atlikti įrašą viešame registre. Teismine tvarka nuginčijus šį teisės aktą, atitinkamai panaikinamas jo pagrindu atliktas įrašas, todėl atskirai ginčyti įrašą viešame registre nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino teisės aktų nuostatas ir tinkamai jas pritaikė nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, todėl pagrindo tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Vis dėlto teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas ginčijamu sprendimu iš esmės pripažino, jog V. J. atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus ir turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijamų aktų priėmimas V. J. atžvilgiu sukūrė teisėtą lūkestį, kad teisės aktų nustatyta tvarka jos nuosavybės teisės bus atkurtos (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98); 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98). Todėl teismo sprendimo, kuriuo ginčijami aktai iš dalies pripažįstami prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams ir panaikinami, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią įgyvendinti minėtą teisę. Priešingai, panaikinus ginčijamus aktus tam tikroje dalyje, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toje dalyje teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose išdėstytais principais bei normomis privalo būti tęsiama trečiojo asmens V. J. pasirinktu būdu ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl V. J. nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. analogiškai įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė skundžiamų aktų dalies panaikinimas (analogiškai žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-623/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens V. J. apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisDainius RaižysSkirgailė Žalimienė