Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Eigirdas Činka Procesinio sprendimo kategorija 2.4.8.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Ričardo Gilio ir Eligijaus Gladučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 138 str. 1 d., 294 str. 2 d. ir nubaustas:

- pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 9 mėnesiams;

- pagal BK 294 str. 2 d. 30 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 65 str. bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta - 40 parų arešto bausmė.

Iš V. K. priteista: A.A. M. 63,45 Lt turtinei žalai ir 1000 neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, Panevėžio teritorinės ligonių kasos naudai priteista gydymo išlaidų 1539, 40 Lt žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. K. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. kovo 17 d., tiksliai nenustatytą valandą, Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) kieme, tyčia ranka sudavė R. S. V. vieną smūgį į kairę krūtinės pusę, tuo nukentėjusiajam R.S. V. dėl kairės krūtinės ląstos pusės sumušimo ir septinto šonkaulio lūžio, nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Be to, jis, 2007 birželio 10 d. apie 13.00 val., Pasvalio r., kelio Pumpėnai-Pušalotas 28 kilometre, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, sustabdęs traktorių MTZ 52, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su prikabintu šieno rinktuvu, kurį vairavo Albinas A. M., įlipo į traktoriaus kabiną ir panaudodamas fizinę prievartą, tyčia rankomis suduodamas ne daugiau kaip keturis smūgius A.A. M. į galvos ir veido sritis, tuo padarydamas A.A. M. lengvą galvos sukrėtimą, nosikaulių lūžį, minkštųjų audinių sumušimus veide ir kairėje užausinėje srityje, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei užvaldydamas A.A. M. priklausančius 50 Lt, vykdė savo tariamą teisę - pamokyti A.A. M. už nesaugų vairavimą.

Taip pat nesutinka su teismo įvertintomis aplinkybėmis dėl nusikalstamos veikos A.A. M. atžvilgiu, nes pats A.A. M. savo netinkamu elgesiu išprovokavo situaciją, dėl ko jis pavartojo smurtą. A.A. M. smurtą pavartojo, nes jį atpažino, kaip asmenį dėl kurio kaltės panašioje situacijoje žuvo žmogus. Iš A.A. M. jokių pinigų nereikalavo, nes jis pats davė 50 Lt, kad nebūtų kviečiama policija dėl jo sukeltos avarinės situacijos. Pinigus paėmė kaip kompensaciją už patirtus išgyvenimus dėl avarinės situacijos. Jis mano, kad jo veiksmuose nėra savavaldžiavimo, panaudojant fizinį smurtą, sudėties. Taip pat teismas nepagrįstai neįžvelgė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p.. Jis dirba (duomenys neskelbtini), o nuteisus jį 38 parų arešto bausme, nutruks jo darbiniai teisiniai santykiai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

BPK 301 str., 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog teismas savo išvadas pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. BPK 20 str. numato, kas gali būti įrodymais ir kaip jie įvertinami. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų viseto pagrindu, pagrįstai pripažino V. K. kaltu pagal BK 138 str. 1 d., 294 str. 2 d. ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

BK 138 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyta atsakomybė už žmogaus sužalojimą ar susargdinimą, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Šioje byloje ištirtais įrodymais pagrįstai nustatyta, kad nuteistojo V. K. veiksmais nukentėjusiajam R.S. V. buvo padarytas kairės krūtinės ląstos pusės sumušimas, septintojo šonkaulio lūžis, t.y. nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nukentėjusysis viso proceso metu nurodė, kad jo atžvilgiu V. K. panaudojo fizinį smurtą, t.y. vieną kartą ranka trenkė į kairįjį šoną. Tokius nukentėjusiojo parodymus viso ikiteisminio tyrimo metu visiškai patvirtino ir V. K.. Dėl šio epizodo V. K. buvo apklaustas įtariamuoju 2007-03-28 (T.1 b.l. 74), taip pat dalyvaujant gynėjui 2007-08-13 (T.1 b.l. 80-81) ir parodė, kad sudavė R.S. V. smūgį ranka į kairį šoną. Apklausiamas 2007-08- 20 įtariamuoju taip pat dalyvaujant gynėjui V. K. parodė, kad jis nukentėjusįjį tik pastūmė, nukentėjusysis griuvo ant žemės ir dėl šių jo (V. K.) veiksmų R.S. V. buvo sutrikdyta sveikata (T.1 b.l. 83). Apklausoje pirmos instancijos teisme jis teigė, kad nukentėjusįjį tik pastūmė ir dėl to jam šonkaulis lūžti negalėjo. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius buvo priimtas 2007-03-30 ir, kaip matyti iš išdėstyto, dėl padarytos naujos nusikalstamos veikos šį nutarimą, kurio apeliantas neskundė, panaikinus, V. K. pradžioje davė analogiškus parodymus, kaip ir pirmoje apklausoje įtariamuoju, o po to palaipsniui parodymus keitė neigdamas savo kaltę. Tuo pačiu apeliacinio skundo argumentas, kad susitaikymo protokolas, neatitinka tikrovės, kad apeliantas buvo verčiamas jį pasirašyti ir protokolas neatitinka jo valios susitaikyti su nukentėjusiuoju, visiškai nepagrįstas.

Tiek nukentėjusiojo, tiek pirminius nuteistojo parodymus visiškai patvirtina 2007-03-19 specialisto išvada Nr. G 496/07 (05), kurioje nurodyta, kad R.S. V. nustatytas kairės krūtinės ląstos pusės sumušimas ir septinto šonkaulio lūžis. Sužalojimai padaryti paveikiant kairę krūtinės ląstos pusę kietu buku daiktu (T.1, b.l. 19). Tuo paneigti V. K. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad jis nukentėjusįjį tik pastūmė ranka.

Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo abejoti, kad V. K. sužalojo R.S. V. ir kad jis pagal BK 138 str. 1 d. nuteistas pagrįstai.

Apeliantas teigia R.S. V. nors ir nėra pripažintas neveiksniu, tačiau iš bendravimo su juo, įvykio aplinkybių, vietos vertinimo ir net gi iš elgesio teisme, matyti jog jis negali būti liudytoju BPK 79 str. prasme, tačiau teismas rėmėsi tokiais parodymais. BPK 79 str. nurodyta asmenys kurie negali būti liudytojais, t.y. liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal savo sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymų. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, išskyrus paties apelianto tvirtinimą, duomenų apie tai, kad R.S. V. negali būti liudytoju, nėra. Nei ikiteisminio tyrimą atlikusiems pareigūnams, nei apylinkės teismui nekilo jokių abejonių, kad dėl savo elgesio ar veiksmų R.S. V. byloje negali būti liudytoju, o kita vertus, V. K. ir jo gynėjas pirmos instancijos teisme nepareiškė jokių abejonių dėl R.S. V. gebėjimo liudyti. Taip pat iš byloje esančios 2007-03-30 Nr. S-72 (duomenys neskelbtini) socialinės ir medicininės reabilitacijos vadovės l.e. direktorės pareigas R. P. pažymos matyti, kad R. S. V. yra veiksnus.

Taigi šioje byloje BPK 79 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Savavaldžiavimas yra savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas (BK 294 straipsnis). Nusikaltimas laikomas baigtu kaltinamajam pradėjus vykdyti veiksmus, nukreiptus savo ar kito asmens tikrai ar tariamai teisei įgyvendinti.

Pirmos instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad V. K. suprato savo veikos pobūdį ir jos neteisėtumą, ir taip siekė pamokyti, nubausti A.A. M. už nesaugų vairavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu V. K. nurodė, jog važiuojant keliu jis norėjo aplenkti traktorių, tačiau to niekaip negalėjo padaryti, bei ties posūkiu traktoriui pristabdžius, jis buvo priverstas staigiai stabdyti ir dėl to nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies. Traktoriaus vairuotojas kelyje sukėlė avarinę situaciją, dėl ko jis sustabdė traktorių, bei pamatęs, kad traktorių vairuoja iš matymo pažįstamas žmogus A.A. M., kuris prieš mėnesį mirtinai sužalojo jo draugo seserį, pradėjo priekaištauti, kad jis nesilaiko Kelių eismo taisyklių, panaudojo A.A. M. atžvilgiu fizinį smurtą bei paėmė nukentėjusiojo pasiūlytus už tai, kad nekviestų policijos, 50 litų.

Taigi, kad A.A. M. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą V. K. neneigia, tačiau taip pat teigia, jog pinigus- 50 litų jam pasiūlė pats nukentėjusysis. A.A. M. viso proceso metu davė išsamius parodymus, jog pinigus nuteistajam atidavė pastarojo reikalavimu. Tuo tarpu pats apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, jog pinigus paėmė už tai, kad nukentėjusiajam neiškviestų policijos, o apeliaciniame skunde jau teigia, kad pinigus paėmė kaip atlygį už jam padarytą neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad nukentėjusysis netinkamai vairavo traktorių.

Nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, kad pinigus apeliantas užvaldė prieš A.A. M. valią.

Apylinkės teismas šią aplinkybę visiškai teisingai nustatė, nurodydamas, jog pinigų paėmimas buvo sudėtinė apelianto tyčios pamokyti nukentėjusįjį už apelianto nuomone netinkamus pastarojo veiksmus, o ne siekdamas tuos pinigus pagrobti. Tai ir sudaro įvykdyto savavaldžiavimo turinį.

Atsižvelgiant į tai, kad pinigus iš nukentėjusiojo apeliantas paėmė aukščiau nurodytu tikslu ir kad ši jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d. sudėtį, nėra pagrindo pripažinti apelianto skunde nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, kadangi ši aplinkybė šiuo atveju yra viena iš atribojančių padarytą veiką nuo plėšimo, t.y. jei nukentėjusio asmens elgesys šiuo atveju nebūtų buvęs provokuojantis, tada apelianto veika atitiktų plėšimo, t.y. žymiai sunkesnio nusikaltimo sudėtį.

Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad apeliantas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kadangi jis nepripažįsta, jog pinigus nukentėjusysis jam atidavė tik reikalaujamas, o ne savo valia.

Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad BK 294 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik arešto ir laisvės atėmimo bausmė, o apylinkės teismas paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, be to, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas padarė dvi tyčines smurtines veikas, paskutinę iš jų- praėjus trumpam laiko tarpui po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už pirmą taip pat smurtinį nusikaltimą, paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu yra pati tinkamiausia pasiekti BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad dėl arešto bausmės paskyrimo nutrūks jo darbiniai santykiai, negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų darymo.

Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Prieš nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą teisme buvo gautas jo darbdavio laidavimas.

Kadangi V. K. nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d. padarė nepraėjus metams po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. padarymą pritaikius BK 38 str., o BK 40 str.2 d. 1p. numatyta, kad pagal laidavimą gali būti atleistas tik pirmą kartą nusikalstamą veiką padaręs asmuo, todėl prašymas perduoti V. K. pagal laidavimą darbdaviui negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

V. K. apeliacinį skundą atmesti.