Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

nuteistajam L. I.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Z. ir L. I. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 181 str. 2 d. bei nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. prie šios bausmės pridėjus dalį Rokiškio rajono apylinkės teismo 2003-03-06 nuosprendžiu L. I. paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.

V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 181 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš L. I. ir V. Z. priteista po 1000 litų R. K. patirtai neturtinei žalai atlyginti bei po 500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti. Taip pat iš L. I. ir V. Z. priteista po 32,25 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. I. ir V. Z. nuteisti už tai, kad 2004 m. spalio mėnesį, laikotarpyje nuo 7 d. iki 9 d., Vėbrių k., Panemunėlio sen., Rokiškio rajone, veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, tiesioginio bei telefoninio pokalbio metu, mobilaus ryšio trumpųjų tekstinių žinučių pagalba, prisidengiant kito asmens reikalavimu, atvirai ir užmaskuotai, grasindami padegant sunaikinti R. K. turtą, savo naudai vertė R. K. perduoti jiems dešimt tūkstančių litų, o R. K. atsisakius tenkinti reikalavimą, 2004 m. spalio 9 d., apie 5 val., L. I. padegus R. K. pirties pastatą, esantį Vėbrių k., Panemunėlio sen., Rokiškio rajone, šį turtą sugadino ir nukentėjusiajam padarė didelę, 25 000 litų dydžio turtinę žalą.

Nuteistasis L. I. apeliaciniame skunde teigia, kad su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu nesutinka, teismas neatsižvelgė į apelianto nekaltumą įrodančias aplinkybes, daugelis nuosprendyje išdėstytų motyvų neatitinka tikrovės.

L. I. skunde teigia, kad vienas iš jo kaltės įrodymų yra įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad 65 m nuo pirties rasti 24 cm ilgio ir 4 cm gylio pėdsakai, tačiau jo pėdos ilgis yra 30 cm su apavu. Apeliantas taip pat nurodo, kad nuosprendis pagrįstas prieštaringais V. Z. parodymais, kuriuose jis painiojosi, nuolat juos keitė. L. I. teigia, jog pirtį padegė būtent V. Z. ir siekdamas išvengti bausmės apeliantą apkalbėjo. Nuteistojo teigimu V. Z. jam pasakojo apie planuojamą nusikaltimą ir sakė, kad pirtį padegs su R. D. ir jos pusbroliais iš Panevėžio. Šią informaciją apeliantas teigia nurodęs policijos pareigūnams, tačiau jie nesiėmė priemonių jos patikrinti.

Apeliantas taip pat nurodo, kad prieštaringi ir nukentėjusiojo R. K. parodymai, jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. L. I. teigia, kad visas tyrimas bei nagrinėjimas teisme buvo šališkas, kadangi nukentėjusysis R. K. yra vienintelis Panemunėlio mstl. darbdavys, be to, apelianto teigimu, dėl jo ankstesnio teistumo, nuolat vyravo išankstinis nusistatymas jo kaltumu padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Tai, pasak apelianto, įrodo nutartyje skirti kardomąją priemonę nurodytas motyvas, kad būdamas laisvėje jis gali daryti naujus nusikaltimus, nes yra anksčiau teistas.

Skunde teigiama, kad L. I. buvo vežiojamas po įvairias areštines, verčiamas prisipažinti, be to, jam buvo atimta galimybė apskųsti neteisėtus pareigūnų veiksmus, nes paduoti skundai nebuvo išsiunčiami Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai. Nuteistasis L. I. , atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą ir į nešališką teismą, todėl skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti bei grąžinti jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Siemens A 50“.

Nuteistasis V. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu. Teigia, kad nukentėjusiajam jis tiesiogiai negrasino ir pinigų iš jo nereikalavo. V. Z. nurodo, jog eidamas su L. I. , nežinojo kur einąs ir nežinojo, kokiu tikslu parašė tekstinę žinutę. Teigia, kad L. I. pasinaudojo tuo, jog V. Z. nustatytas protinis atsilikimas, ir visą kaltę suvertė jam. Apeliaciniu skundu V. Z. prašo sumažinti jam paskirtą bausmę.

Byloje dalyvaujantis L. I. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, V. Z. gynėjas prašo savo ginamojo skundą patenkinti, prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų L. I. ir V. Z. apeliaciniui skundai atmestini.

L. I. skundo teiginys, jog teismas neatsižvelgė į apelianto nekaltumą įrodančias aplinkybes, daugelis nuosprendyje išdėstytų motyvų neatitinka tikrovės, yra nepagrįstas.

Apeliantas, kaip vieną iš jo nekaltumo įrodymų pateikia faktą, jog įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad 65 m nuo pirties rasti 24 cm ilgio ir 4 cm gylio pėdsakai, tačiau jo pėdos ilgis yra 30 cm su apavu. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, konkrečiai šiuo įrodymu, t.y. rastu pėdsaku ir nebuvo remtasi įrodinėjant nuteistųjų kaltę. Kadangi dėl pėdsake susikaupusio vandens, jis buvo netinkamas identifikavimui, todėl ir nebuvo daromos jo išliejos, nebuvo imami nuteistųjų avalynės lyginamieji pavyzdžiai ir avalynė, kuria šis pėdsakas buvo paliktas, nenustatinėjama. Be to, net jei ir būtų nustatyta, kad netoli įvykio vietos rastas pėdsakas nėra paliktas nuteistojo, tai neįrodytų fakto, kad jis įvykio vietoje nebuvo, juo labiau toks faktas, be kitų įrodymų, neįrodytų, kad L. I. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Nepagrįstas ir L. I. skundo teiginys, jog nuosprendis pagrįstas tik prieštaringais V. Z. parodymais, kuriuose jis painiojosi, nuolat juos keitė. Panevėžio apygardos teismas pilnai ir visapusiškai ištyręs įrodymus, tinkamai pagrindė visas savo išvadas dėl L. I. kaltės įvykdžius jam inkriminuojamas veikas. Priešingai nei nurodo apeliantas, apygardos teismo nuosprendyje L. I. kaltė grindžiama ne tik V. Z. parodymais, tačiau ir nukentėjusiojo R. K. ir liudytojų parodymais, juos patvirtinančiais įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolais, specialisto išvada, telefoninių pokalbių išklotinėmis bei kitais duomenimis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą daro išvadą, kad L. I. skunde teigdamas, jog pirtį padegė V. Z. ir siekdamas išvengti bausmės jį apkalbėjo, taip pat tai, kad V. Z. jam pasakojo apie planuojamą nusikaltimą ir sakė, kad pirtį padegs su R. D. ir jos pusbroliais iš Panevėžio, iš esmės laikosi savo parodymų, kuriuos jis davė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Apygardos teismas įvertinęs šiuos L. I. parodymus bei sugretinęs juos su kitais byloje surinktais įrodymais padarė pagrįstą išvadą ir įvertino juos, kaip L. I. pasirinktą gynybos būdą, kadangi juos paneigia kiti byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai.

Nepagrįstas L. I. skundo teiginys, kad prieštaringi ir nukentėjusiojo R. K. parodymai, kad jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priešingai, nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų parodymai, įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolai, specialisto išvada, telefoninių pokalbių išklotinės bei kiti duomenys. R. K. nuosekliai tvirtino, kad L. I. , prisidengdamas kitais asmenimis, neva ketinančiais iš jo pareikalauti 20000 Lt už perspėjimą, iš pradžių tiesiogiai žodžiu, užsimindamas apie gaisrą bei juo grasindamas iš jo reikalavo 10000 Lt. Po to nukentėjusiajam telefonu buvo siunčiamos žinutės, kuriose buvo grasinama susidorojimu ir turto sunaikinimu bei vėl reikalaujama perduoti L. I. atsiųstam asmeniui nurodytą sumą pinigų. 2004 m. spalio 9 d. naktį nukentėjusiajam vėl paskambino L. I. , o jam atsisakius kalbėti, netrukus kilo gaisras pirtyje. Nukentėjusiojo nurodytos įvykio aplinkybės patvirtintos jo paties telefono atmintyje išlikusių gautų tekstinių pranešimų turiniu, duomenimis apie kilusio gaisro laiką bei priežastis.

L. I. skunde nepagrįstai nurodo, kad tyrimas bei nagrinėjimas teisme buvo šališkas, kad vyravo išankstinis nusistatymas jo kaltumu. Skunde nurodytą prielaidą, kad tyrimas bei nagrinėjimas teisme buvo šališkas, apeliantas grindžia tuo, kad nukentėjusysis yra įtakingas žmogus, kadangi jis yra vienintelis darbdavys Panemunėlio miestelyje. Nukentėjusiojo socialinė padėtis, nesant kitų duomenų, leidžiančių abejoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo nešališkumu, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ikiteisminis tyrimas ar teisminis nagrinėjimas buvo šališkas. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti esant LR BPK 58 str. nustatytiems nušalinimo pagrindams. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu niekas iš proceso dalyvių, tame tarpe ir L. I. , nušalinimų nepareiškė. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad išankstinį nusistatymą jo kaltumu įrodo nutartyje skirti kardomąją priemonę nurodytas motyvas, kad būdamas laisvėje jis gali daryti naujus nusikaltimus, nes yra anksčiau teistas. Teismas, nutartyje skirti L. I. kardomąją priemonę – suėmimą nurodydamas tokį motyvą, ne pademonstravo savo šališkumą, kaip skunde nurodo apeliantas, bet pagrindė savo išvadą dėl vieno iš suėmimo skyrimo pagrindų buvimo. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 p., kuriame nurodoma, kad pagrįstą manymą, jog asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą.

Skundo teiginiai, kad L. I. buvo vežiojamas po įvairias areštines, verčiamas prisipažinti, be to, jam buvo atimta galimybė apskųsti neteisėtus pareigūnų veiksmus, nes paduoti skundai nebuvo išsiunčiami Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, prieštarauja bylos duomenims. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. I. buvo tinkamai išaiškintos jo teisės, numatytos BPK 21 str. Visi procesiniai veiksmai su L. I. buvo atliekami nepažeidžiant procesinių įstatymų. Nesutikdamas su ikiteisminio tyrimo metu byloje surinktais įrodymais bei jų vertinimu kaltinamajame akte L. I. su skundais kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Iš bylos duomenų matyti, kad priešingai nei teigia apeliantas, skundai buvo perduoti Generalinei prokuratūrai (t.1 b.l. 241-242, 247-248). Nuteistasis L. I. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu aktyviai naudojosi jam baudžiamojo proceso įstatymo suteiktomis teisėmis (pvz., skundė ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro sprendimus, teismo nutartį pratęsti suėmimo terminą), todėl skundo teiginys, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, yra taip pat nepagrįstas.

L. I. priklausantis mobilaus ryšio telefonas „Siemens A 50“, kaip nusikaltimo įrankis, vadovaujantis LR BPK 94 str. 1 d. 1 p. konfiskuotas teisėtai, todėl apeliantui negrąžintinas.

V. Z. apeliacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiajam jis tiesiogiai negrasino ir pinigų iš jo nereikalavo, kad eidamas su L. I. , nežinojo kur einąs ir nežinojo kokiu tikslu parašė tekstinę žinutę yra nepagrįsti, kaip nepagrįstas ir teiginys, kad L. I. pasinaudojo tuo, jog V. Z. nustatytas protinis atsilikimas, ir visą kaltę suvertė jam. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu V. Z. prisipažino, kad dar 2004 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje L. I. jam užsiminė, jog gerai būtų iš R. K. išreikalauti pinigų, o spalio 7-8 d. papasakojo apie pokalbį su R. K. , kurio metu reikalavo 10 000 Lt, užsiminė apie galimą gaisrą (t.1 b.l. 131-133; t.2 b.l. 25-26). Be to, valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialisto išvadoje konstatuojama, kad V. Z. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, tačiau ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė nereikalinga. Visa tai įrodo, kad V. Z. žinojo apie L. I. ketinimus ir suprato savo veiksmų esmę ir tai, kad tokiais savo veiksmais bendrai su L. I. dalyvauja nusikalstamos veikos daryme.

Apygardos teismas, paskirdamas bausmę V. Z. , vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl V. Z. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Pagal BK 181 str. 2 d. V. Z. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra žemesnė už bausmės vidurkį ir atitinka BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nelaikytina per griežta ir nešvelnintina.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistųjų L. I. ir V. Z. apeliacinių skundų juose nurodytais pagrindais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų L. I. ir V. Z. apeliacinius skundus atmesti.