Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. , gim. (duomenys neskelbtini), ir civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. - laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5d. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteista J. G. 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų advokato atstovavimo išlaidų, priteista S. R. 979,84 litai turtinės žalos, 15000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad 2004-04-20, apie 11.20 val., Minijos gatvėje, ties Bijūnų gatve, Klaipėdos mieste, esant saulėtai dienai, sausame asfaltuotame kelyje, kai matomumas iš vairuotojo kabinos dienos metu buvo 300 – 400 metrų, kur priešingomis važiavimo kryptimis yra po dvi eismo juostas, sukeldamas pavojų saugiam eismui, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz 200“, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), nesilaikė Kelių eismo taisyklių 51 (Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti KET ir jų laikytis), 53 (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui...), 75 (Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį) punktų reikalavimų, sukėlė eismo įvykį, kurio metu nukentėjo du žmonės. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, G. L. nesustojo, nepraleido perėja per važiuojamąją kelio dalį ėjusias ir į jo automobilio judėjimo krypties važiuojamąją kelio dalį įžengusias pėsčiąsias S. R. , J. G. ir jas partrenkė. Dėl to nukentėjusiosios S. R. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, J. G. sveikata sutrikdyta nesunkiai.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, civilinio atsakovo - draudimo kompanijos UAB „PZU Lietuva“ - atstovė prašė bendrovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas tenkinamas, apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 329 str. 1 p.). Civilinio atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Specialisto V. Mitunevičiaus 2005 m. lapkričio 14 d. išvados MV 2005-31, kurios pirmosiosios instancijos teismas visiškai nevertino (t. 1, b. l. 140-150), tiriamojoje dalyje nurodyta, kad automobilis „Mercedes - Benz 200“ prieš eismo įvykį važiavo 36,1-39,2 km/val. greičiu (greitis apskaičiuotas remiantis objektyviais įvykio vietos ir automobilio „Mercedes - Benz“ apžiūros duomenimis, t. 1, b. l. 143-144, 149), o vairuotojas G. L. į pavojų sureagavo būdamas 4,3-5,3 m atstumu iki pėsčiųjų perėjos artimesnės ribos (t. 1, b. l. 144) ir po 0,6 s pradėjo stabdyti automobilį. Specialisto išvadoje teigiama, kad automobilio vairuotojas sureagavo, kai pėsčiosios jau buvo įžengusios į automobilio „Mercedez - Benz 200“ judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę (t. 1, b. l. 146). Pažymėtina, kad šis specialisto teiginys, nukentėjusiųjų ir nuteistojo automobilio greičių skaičiavimai patvirtina nukentėjusiosios S. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jais kolegija tiki, kad nuteistojo automobilį ji pamatė tik tada, kai jis jai buvo tiesiai prieš akis (t. 1, b.l. 82-84, t. 3, b.l. 28-55 ), ir nuteistojo parodymus apie tai, kad pėsčiosios jo važiuojamosios dalies eismo juostoje atsirado staiga (t. 1, b.l. 154-155, t. 3, b.l. 28-55 ). Nuo pėsčiųjų pastebėjimo iki jų partrenkimo automobilis galėjo įveikti nuo 5 iki 11 m. Tačiau nuteistojo automobiliui, važiuojančiam 36,1-39,2 km/val. greičiu, stabdymui reikalingas ne mažesnis kaip 15,2-16,1 m atstumas (t. 1, b. l. 149). Tokiam atstumui iki pėsčiųjų esant būtų galimybė išvengti užvažiavimo ant pėsčiųjų. Specialisto V.Počebuto parodymais specialisto V.Mitunevičiaus išvados V.Počebuto išvadoms neprieštarauja (t. 3, b. l. 38). Nors specialisto V.Mitunevičiaus išvados yra išsamesnės, paremtos platesne objektyvių bylos duomenų analize, kategoriškų atsakymų į tai, kurių iš eismo įvykio dalyvių veiksmai prieštaravo KET reikalavimams ir buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu, ar automobilio „Mercedes - Benz“ vairuotojas turėjo galimybę išvengti pėsčiųjų partrenkimo, nedavė, nes ir šis specialistas negalėjo atkurti objektyvios eismo situacijos, kuri buvo prieš įvykį.

G. L. kaltinamas tuo, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido perėja per važiuojamąją dalį ėjusių ir į jo važiuojamosios dalies pusę įžengusių nukentėjusiųjų ( t. 2, b.l. 74-76). Teismas, pripažindamas G. L. kaltu pažeidus Kelių eismo taisyklių 51, 53, 75 punktų reikalavimus, neteisingai įvertino G. L. galimybes laiku pastebėti pėsčiąsias ir eismo saugumui iškilusią grėsmę. Kelių eismo taisyklių 75 punkte nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Tačiau neginčytinų įrodymų, kad nukentėjusiosios tikrai ėjo per pėsčiųjų perėją, byloje nėra. Tokiu įrodymu nėra ir nuosprendyje minima pažyma apie eismo įvykį. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad stiklo duženos užfiksuotos už penkių metrų nuo perėjos žymėjimo linijos (t. 1, b. l. 13-23). Tačiau plane prie paminėtos pažymos (t. 1, b. l. 15), eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad automobilio priekinio dešiniojo žibinto šukės nukritusios už automobilio priekio (ne už perėjos) 7,3 m. Pats automobilis už pėsčiųjų perėjos iki visiško sustojimo nutolo 3,1 m (t. 1, b.l. 9-10).

Užduotyje atlikti objektų tyrimą specialistui V. Pačebutui buvo nurodyta, kad nukentėjusiosios ėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, todėl specialisto išvados Nr. 11K-48 ir Nr. 11-163 (05) suformuluotos atsižvelgiant į tai, kad S. R. ir J. G. ėjo per pėčiųjų perėją. Liudytojai G. B. ir Ž. M. teigė, kad merginos bėgo ne per pėsčiųjų perėją. Liudytoja A. P. , įvykį stebėjusi iš Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos pastato trečio aukšto, teigė, kad merginos pirmąją kelio pusę pradėjo eiti per pėsčiųjų perėją. Pačios nukentėjusiosios teigė, kad ėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją. Specialistas V. Mitunevičius, ištyręs kraujo ir stiklo šukių išsidėstymą kelyje, negalėjo pateikti tikslios išvados, kurioje būtent vietoje buvo partrenktos pėsčiosios. Pėsčiųjų partrenkimo vieta galėjo būti pėsčiųjų perėjos ribose ir už šių ribų (t. 1, b.l. 140-149). Iš įvykio vietos apžiūros metu darytų fotonuotraukų matyti, kad nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos žymėjimas yra visiškai išblukęs ( t. 1, b.l. 16-23). Liudytojai G. B. ir Ž. M. buvo arti įvykio vietos, matė, kad nukentėjusiosios kirto gatvę ne pėsčiųjų perėja. Nenustatyta, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, kad davė neteisingus parodymus, todėl jų parodymais abejoti nėra pagrindo. Nukentėjusiųjų parodymuose yra prieštaravimų, kurie pažymėti ir nuteistojo apeliaciniame skunde, jos suinteresuotos bylos baigtimi, nukentėjusiųjų parodymų, kad jos ėjo gatve per pėsčiųjų perėją, liudytojai nepatvirtino. Liudytoja A. P. – Socialinių mokslų kolegijos darbuotoja, kuri davė parodymus praėjus pusei metų po įvykių, tik manė, kad nukentėjusiosios turėjo eiti pėsčiųjų perėja, gatvės nestebėjo (t. 3, b. l. 8). Tačiau tam, kad išėjus iš Socialinių mokslų kolegijos būtų galima nueiti iki pėsčiųjų perėjos, būtina šaligatviu paeiti į Minijos-Bijūnų gatvės sankryžos pusę ne mažiau kaip dešimt metrų, o A. P. matė, kad nukentėjusiosios į kitą gatvės pusę pradėjo eiti nuo kolegijos. A. P. nematė, nei kaip nukentėjusiosios nuėjo iki gatvės vidurio, nei kaip jos judėjo nuo kelio vidurio į kitą gatvės pusę. Partrenktų nukentėjusiųjų ji nematė, nes, jos parodymais, nukentėjusiosios po autoįvykio buvo už automobilio, tačiau liudytojo M. M. parodymais viena mergina buvo parkritusi trijų – penkių metrų nuotoliu nuo automobilio „Mercedes-Benz“ priekio (t. 1, b. l. 36-37). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. P. tvirtino, kad merginos ėjo greitu žingsniu, teisiamajame posėdyje - kad normaliu žingsniu. Vienais parodymais ikiteisminio tyrimo metu ji tvirtino, kad gatve važiavo automobilių srautas, kitais parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad į automobilių judėjimą nekreipė dėmesio, kad gatvės juosta, kuria ėjo merginos, buvo tuščia (t. 1, 38-41, t. 3, b.l. 6-8). A. P. parodymai, kad ji matė, jog nukentėjusiosios ėjo perėja, kelia pagrįstų abejonių. Šios liudytojos parodymai prieštarauja liudytojų G. B. ir Ž. M. , kurie stebėjo nukentėjusiąsias ilgesnį laiko tarpą ir iš žymiai trumpesnio atstumo ir kurie nesuabejojo, jog nukentėjusiosios ėjo ne pėsčiųjų perėja, parodymams. Liudytojų M. M. , A. P. parodymai G. L. kaltės nepatvirtina, nes jie ir mažai informatyvūs. Liudytojai M. M. ir A. P. nematė, nei kaip nuo gatvės vidurio judėjo nukentėjusiosios, nematė, ar nuteistojo automobilio „Mercedes - Benz 200“ judėjimo kryptimi antroje juostoje važiavo automobilis, kuris prieš perėją būtų sustojęs tam, kad praleistų pėsčiąsias. Vertinant liudytojos A. P. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, yra pagrindo tvirtinti, kad ji tik buvo įsitikinusi, kad nukentėjusiosios turėjo eiti per perėją, bet ne kad tikrai ja ėjo. Po autoįvykio buvo sustoję daug automobilių, bet ar buvo sustojęs automobilis, pro kurį antrąja eismo juosta nuo kelio vidurio spėjo praeiti nukentėjusiosios, nenustatyta. Nenustatyta, ar tą automobilį, pro kurį suspėjo praeiti nukentėjusiosios, liudytojas M. M. matė iš viso. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokią įtaką eismo įvykio kilimui galėjo turėti antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavęs automobilis. Liudytojai G. B. ir Ž. M. matė, kad antrąja eismo juosta važiavo automobilis, kuris sustojęs ties pėsčiųjų perėja nebuvo. Automobiliai pradėjo stoti tik po eismo įvykio. Nukentėjusiosios taip pat tvirtino, kad antrąja eismo juosta važiavo automobilis, o nuteistojo automobilis važiavo šalia jo. Specialisto V. Mitunevičiaus išvadoje nurodyta, kad tuo atveju, jei antrojoje eismo juostoje važiavo ir nestabdė automobilis, tai šis automobilis galėjo riboti automobilio „Mercedes - Benz“ vairuotojui matomumą tiek, kad šio automobilio vairuotojas važiavęs nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir laiku sureagavęs į pavojų, iš už antrąja eismo juosta važiavusio automobilio galėjo neturėti techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant nukentėjusiųjų (t. 1, b. l. 140-150). Tai paaiškina ir nukentėjusiosios S. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad pirmąja eismo juosta važiavusį automobilį pastebėjo, kai jis jau buvo prieš pat akis (t. 1, b. l. 82-84). Teismas netyrė G. L. galimybių matyti pėsčiąsias iš savo automobilio, neįvertino judėjimo gatve intensyvumo, todėl nuosprendyje nurodyta teismo išvada, kad eismo sąlygos ir matomumas įvykio metu buvo geros, taikytina tik oro sąlygoms. Iš liudytojų parodymų matyti, kad eismas tuo metu buvo intensyvus, visomis kelio juostomis važiavo automobiliai. Tai, kad nukentėjusiosios iki susidūrimo buvo spėjusios praeiti tris eismo juostas, nėra G. L. kaltės įrodymas. Nustatyta, kad G. L. pėsčiosios tapo realia ir grėsmę keliančia kliūtimi tik tuomet, kai jos atsirado jo objektyvaus matomumo zonoje, t.y. kai jos staiga pasirodė iš už antrąja eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusio automobilio. Specialisto V.Mitunevičiaus išvadai patikrinti, ar G. L. iš kairės pirmąja eismo juosta važiavęs automobilis galėjo užstoti pėsčiąsias ir taip riboti matomumą prieš pėsčiųjų perėją, apeliaciniame teismo posėdyje buvo peržiūrėta nuteistojo gynėjo pateikta eksperimentinė filmuota medžiaga. Įsitikinta, kad G. L. , liudytojų Ž. M. , G. B. , nukentėjusiųjų apibūdintas lengvasis automobilis, pro kurį prabėgo ar greitu žingsniu praėjo nukentėjusiosios iki buvo partrenktos, riboti matomumą pėsčiųjų perėjoje ar už jos ribų važiuojančiam automobilyje G. L. galėjo. Dėl važiavimo arti paskui antrąja eismo juosta važiavusį automobilį, būdamas prie šio automobilio arti iš dešinės G. L. galėjo nepastebėti, kada nukentėjusiosios iš kairės pusės nuo gatvės vidurio įėjo į jo važiavimo krypties antrąją eismo juostą. Galimybės neužvažiuoti ant pėsčiųjų nebuvo ir todėl, kad nukentėjusiosios į eismo juostą, kurioje buvo partrenktos, įbėgo ar įžengė iš G. L. nematomos zonos labai skubiai prieš pat automobilį, kuriam staigiai sustabdyti pritrūko laiko ir nuotolio.

Eismo dalyviai yra ne tik transporto priemonių vairuotojai, bet ir pėstieji, todėl Kelių eismo taisyklių reikalavimai privalomi ir jiems. Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis (KET 51 str.). Nukentėjusiosios privalėjo žinoti ne tik savo teises bet ir pareigas, privalėjo žinoti, kaip ir kada eiti per gatvę nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, kai važiuojamoji kelio dalis yra kelių eismo krypčių, o kiekviena kryptis turi ne po vieną eismo juostą. Tam, kad sumaniai pasinaudoti savo teise pereiti gatvę nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, reikia turėti bent minimalų supratimą apie transporto priemonių technines galimybes judėti ir stabdyti, mokėti įvertinti eismo intensyvumą. Pėstieji, kaip ir vairuotojai, privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, asmenų ar jų turto saugumui, netrukdyti eismo (KET 53 str.). Kelių eismo taisyklių 87, 89 punktai numato, kad pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Per pėsčiųjų perėją pėstiesiems leidžiama eiti tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį. Tiek einant per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ar jos nesant per kelią, pėsčiasis privalo įsitikinti, kad eiti per kelią bus saugu. Pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių (KET 93.4. p.). Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jos per gatvę judėjo neįsitikinusios, kad per ją eiti saugu, ar jos netrukdys kitoms transporto priemonėms, neįvertino atstumo iki artėjančių automobilių ir jų greičio, automobilių eismo intensyvumo. Nukentėjusiosios manė, kad važiuojantys automobiliai sustos jas praleisti, ir toliau judėjo per perėją, tačiau neatliko jokių veiksmų įsitikinti, ar pirmąja eismo juosta važiavęs automobilio vairuotojas jas mato, neįvertino atstumo iki artėjančio automobilio. Nukentėjusiosios S. R. prieš įvykį pasakyti žodžiai, kuriuos ji patvirtino teisiamojo posėdžio metu: „einam, jeigu nutrenks vistiek būsim teisios“ (t. 3, b.l. 28-55), ir J. G. paklusimas patvirtina, kad jos buvo abejingos galimoms pasekmėms, tikėjosi laimingo atsitiktinumo. Laikytina jog nustatyta, kad eismo įvykis įvyko ne pėsčiųjų perėjoje, o eismo įvykio pasekmių atsiradimą lėmė nukentėjusiųjų J. G. ir S. R. neatsargumas. Apeliaciniame teismo posėdyje G. L. parodė, kad apie pėsčiųjų perėjos buvimą ties ta vieta, kur buvo partrenktos nukentėjusiosios, jis žinojo (t. 3, b. l. 157), perėją žymėjo ir specialus ženklas, pro kurį jis pravažiavo daug kartų. Tokie G. L. parodymai, prieš eismo įvykį susiklosčiusi situacija, kai eismas ties įvykio vieta buvo intensyvus, o matomumą iš kairės pusės ribojo nenustatytas nuteistojo, liudytojų Ž. M. , G. B. paminėtas BMW markės automobilis, duoda pagrindą manyti, kad G. L. , nors ir neviršijo leistino greičio, dėl ko jam kaltinimai nepareikšti, bet privalėjo pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, savo ir priekyje važiuojančios transporto priemonių ypatumus (santykinį automobilių aukštį, jų suartėjimo atstumą), matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, būti ypatingai atsargus artėjant prie pėsčiųjų perėjos, vykdyti KET 172 straipsnio reikalavimus. G. L. parodymais, jis greičio prieš pėsčiųjų perėją nelėtino, nes nebuvo tam priežasties (t. 3, b. l. 31). Tačiau jei greitis, artėjant prie pėsčiųjų perėjos, nematant, kas dedasi pėsčiųjų perėjoje ar šalia jos ribų, būtų buvęs sulėtintas, tai gal būt automobilį, pastebėjus kliūtį - nukentėjusiąsias, būtų buvę galima laiku dar daugiau pristabdyti ir už perėjos partrenktų pėsčiųjų sužalojimai galėjo būti lengvesni. Įvertinus G. L. veiksmus, nukentėjusiųjų neatsargumą prieš pat eismo įvykį, G. L. automobilio greitį, didelį judėjimo gatvėje intensyvumą, tai, kad artėjant prie perėjos G. L. privalėjo stebėti ir Minijos – Bijūnų gatvių sankryžą, atsižvelgiant į tai, kad pagal G. L. judėjimo kryptį iš dešinės perėjoje ar prie jos pėsčiųjų nebuvo, atsižvelgiant į tai, kad matomumą nuo perėjos į kairę pagal važiavimo kryptį ribojo kitas šalia važiuojantis automobilis, kuris prieš perėją sustojęs nebuvo, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skubėjimą per gatvę, netikėtą jų pasirodymą prieš G. L. automobilį, kitas aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad G. L. techninės galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiomis nukentėjusiosiomis, kurios bandė pereiti gatvę ne pėsčiųjų perėja, neturėjo, kad autoįvykiui ir jo pasekmėms atsirasti turėjo įtakos tai, kad nukentėjusiosios nevykdė Kelių eismo taisyklių 87 straipsnio (Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų), 89 straipsnio (Įžengti į važiuojamąją dalį (net pėsčiųjų perėjose) pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį), 90 straipsnio (Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu) reikalavimų. Net jei antrąja eismo juosta važiavęs automobilis būtų sustojęs tam, kad praleistų pėsčiąsias, nukentėjusiosios privalėjo vykdyti 93.4 straipsnio (Pėstiesiems draudžiama: išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių) reikalavimus. Laikytina, jog nustatyta, kad G. L. nepadarė veikų, turinčių BK 281 str. 1d. ir 281 str. 3 d. numatytų nusikaltimo požymių, todėl jis išteisintinas (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteista 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų advokato atstovavimo išlaidų J. G. bei 979,84 litai turtinės žalos atlyginimo, 15000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 litų advokato atstovavimo išlaidų S. R. . Apeliaciniame teismo posėdyje civilinio atsakovo UAB „PZU Lietuva“ atstovė sutiko, kad atsakovas privalo atlyginti ne tik turtinę, bet ir eismo įvykiu padarytą neturtinę žalą, prašė, kad apylinkės teismo priteista nukentėjusiosioms turtinė ir neturtinė žala būtų sumažinta, bendrovės apeliacinis skundas būtų tenkintas iš dalies.

Įvykio metu G. L. , kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, buvo apdraustas civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, nepripažinus G. L. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, spręstina Civilinio kodekso 6.270 straipsnyje nustatyta tvarka. Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Civilinės ieškovės turi teisę pareikšti ieškinius civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d.). Paliekamas nenagrinėtas ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys dėl gydymo išlaidų atlyginimo (t. 2, b. l. 1-2). Kadangi G. L. dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu nepripažintas, nukentėjusiųjų turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos (BPK 106 str. 2 d.).

Apeliaciniame teismo posėdyje gynėjo pateiktą DVD-R kompaktinį diską, kuriame yra filmuota eksperimentinė medžiaga apie galimybę matyti pėsčiųjų perėją iš automobilio per kitą automobilį (BPK 98 str.), saugoti prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir 281 str. 3 d. išteisinti, nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias šių nusikaltimų požymius (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

G. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

J. G. , S. R. , Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, paliekant teisę ieškinius pareikšti civilinio proceso tvarka.

DVD – R kompaktinį diską, pateiktą teismui BPK 98 straipsnio nustatyta tvarka, saugoti prie bylos.