Teisora
Registruotis

Kauno apygardos teismo nutartis

2023-01-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-813/2023

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-01-18
Bylos Nr.
1A-92-813/2023
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-11756-2021-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Darius Kantaravičius, Aurelijus Rauckis, Laima Šeputienė
Nuteistasis
A. K., ir I
Advokatai
Rimantas Bučma, Vytautas Budnikas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-813/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11756-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.14; 1.1.8.11; 2.4.6.1. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Laimos Šeputienės,

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui,nuteistajam A. K., jo gynėjui advokatui Vytautui Budnikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie 2020 m. kovo 19 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu 2021 m. birželio 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir A. K. paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir I. A., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2021 m. rugpjūčio 30 d., iš nenustatyto asmens įgijo nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 0,789 g, psichotropinės medžiagos - amfetamino, kurią laikė savo namų viralinėje, adresu: (duomenys neskelbtini), po ko 2021 m. rugpjūčio 30 d. apie 19.25 val. adresu: (duomenys neskelbtini), folijos lankstinuką su nedideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurio masė 0,189 g, neatlygintinai perleido I. A., o likusią psichotropinę medžiagą - 0,600 g amfetamino, 2021 m. rugpjūčio 30 d. apie 19.30 val. jo (A. K.) nurodymu, H. C., kuriam nebuvo žinoma apie nusikalstamą veiką, paslėpė pakišdamas po šiferio lakštu adresu: (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną apie 20.10 val. šią psichotropinę medžiagą pateikė atvykusiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato pareigūnams.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 20 d. nuosprendį: pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); kad jis turi realų norą keistis ir pradėti gyventi socialų gyvenimą, reabilituotis ir nebepažeidinėti teisės normų (BK 59 straipsnio 2 dalis); skirti laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmę.

2.1. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltu neprisipažino, kadangi nesiekė įduoti nusikalstamo sumanymo bendrininko I. A.. Tačiau po ilgo ir persekiojančio baudžiamojo proceso nusprendė savo valia ir neverčiamas visiškai prisipažinti dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, sutinka su kaltinime ir nuosprendyje nustatytais faktais ir jų neginčija. Jis apgailestauja, kad veikė tiesiogine tyčia, siekdamas perleisti I. A. narkotines medžiagas – amfetaminą, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, o per trukusį ikiteisminį bylos tyrimą bei nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme suvokė savo pavojingo veikimo padarinius bei pasižada daugiau nebenusikalsti. Apeliantas tikina, kad jo prisipažinimas nėra sąlygotas nuosprendžio, o jis pats suvokė savo padarytos veikos pavojingumą ir tokio elgesio nepriimtinumą. Proceso metu jis pradėjo kritiškai vertinti savo elgesį, jautė ir tebejaučia gėdą ir išgyvenimus dėl to, kad nepripažino padaręs nusikaltimą. Apeliantas gailisi, kad tik praėjus laikui suvokė neigiamus nusikalstamos veikos padarinius, gailisi, kad lengvabūdiškai siekė jų išvengti bei nesiekė įduoti bendrininkų, kas dar labiau pastūmėjo jį nuslėpti bylai reikšmingas aplinkybes ir vengti neigiamų padarinių. Todėl mano, kad yra pagrindas pripažinti egzistuojant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tokios praktikos laikosi ir teismai įtvirtindami, kad nenukrypstama nuo įprastos teismų praktikos, kai teismai esant kitoms sąlygoms pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia.

2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo asmenybės pavojingumą, neatsižvelgė į jo pakankamai jauną amžių (25 metai), į turimą nuolatinę gyvenamąją vietą, tai, kad nuteistasis, suvokęs neigiamus ir pavojingus padarytos nusikalstamos veikos padarinius, pats savo noru pradėjo keisti gyvenimą bei pradėjo mokytis, dirbti bei gydytis nuo anksčiau jį užklupusių priklausomybių. Nuo 2022 m. spalio 27 d. jis pradėjo mokytis (duomenys neskelbtini) (II gimnazijos klasėje), nuo 2022 m. lapkričio 3 d. pradėjo dirbti UAB „D.“ betonuotoju. Jis nusikalto būdamas 24 metų, t. y., pakankamai jauno ir nebrandaus amžiaus, jo asmenybė nėra tiek pavojinga, kad būtų galima pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bausmės tikslų paskiriant tik griežčiausią laisvės atėmimo bausmę. Po nusikalstamos veikos padarymo ir baudžiamojo proceso nuteistasis pakeitė savo gyvenimo būdą, atsiribojo nuo neigiamą įtaką darančių žmonių, visą savo dėmesį skiria tik darbui, mokslui ir reabilitacijai nuo priklausomybių, kas rodo akivaizdžiai mažesnį jo pavojingumo laipsnį visuomenei, norą ir realiai daromus žingsnius pasitaisyti, gyventi dorai bei laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Todėl yra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis turi realų norą keistis ir pradėti gyventi socialų gyvenimą, reabilituotis ir nebepažeidinėti teisės normų (BK 59 straipsnio 2 dalis).

2.3. Apelianto nuomone, net ir minimalios ar žemesnės už vidurkį laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nagrinėjamoje byloje aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Jo padaryta veika buvo pavienio pobūdžio, o ne sisteminis neteisėtas elgesys, kadangi jis disponavimu narkotinėmis medžiagomis niekada neužsiėmė ir už tai anksčiau atsakomybėn patrauktas nebuvo. Nuteistasis nusikaltimą darė vedamas lengvabūdiškų paskatų - norėdamas greitai uždirbti, t. y., gauti lengvų pinigų ir dėl godumo, tačiau jo antivisuomeninės nuostatos nebuvo susiformavusios iki veikos padarymo. Nuteistasis siekia įrodyti sau ir visuomenei, kad yra vertas pasitikėjimo, gali resocializuotis, sąžiningai būti darbo rinkoje bei siekti atitinkamos karjeros taip reabilituojant visuomenės nuomonę apie jį. Be ankstesnių jo gyvenimo pokyčius apibūdinančių duomenų, apeliantas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos charakteristika, kurioje nurodyta, kad jis mokykloje buvo mandagus, paslaugus ir nors mokymosi rezultatai buvo patenkinami, tačiau konfliktinių situacijų nėra turėjęs, patvirtina, kad jis nėra linkęs nusikalsti ar nesilaikyti visuomenėje priimtinų elgesio standartų. (duomenys neskelbtini) seniūnija dėl jo elgesio nusiskundimų neturi. Dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuteistasis savanoriškai kreipėsi į „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) s priklausomų asmenų bendruomenę, siekdamas sėkmingai resocializuotis, atsikratyti neigiamų ir žalingų įpročių bei išsiugdyti suvokimą apie nusikalstamumo žalą ir neigiamus padarinius. Apeliantas gailisi dėl padarytos veikos ir pradėjo keistis, dabar stengiasi pradėti gyventi bendražmogiškomis vertybėmis pagrįstą gyvenimą. Apeliantas nuolat gyvena ir yra prižiūrimas „(duomenys neskelbtini)“ bendruomenės savanorių, todėl kasdien visą laiką būna įstaigos žinioje. Čia jį supa progresuojančių bei polinkio nusikalsti neturinčių žmonių aplinka. Minėtos įstaigos personalas nuteistąjį charakterizuoja teigiamai. Gyvendamas bendruomenėje jis neturi galimybės vartoti alkoholinių gėrimų bei narkotinių medžiagų, bei to nenori. Tokiu būdu sudaromos visos įmanomos sąlygos jam pasikeisti ir pasiekti nuosprendžiu paskirtos bausmės tikslus neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistojo asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą apibūdinančių duomenų visuma leidžia padaryti išvadą, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant A. K. švelnesnę ir labiau teisingumo principą atitinkančią bausmę, kuri būtų ne ilgesnė nei vieneri metai terminuoto laisvės atėmimo. Apeliantui paskyrus ketverių metų realią laisvės atėmimo bausmę, būtų padaryta neigiama žala jau šiuo metu matomai jo resocializacijai ir reabilitacijai.

2.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad neigiamas asmens kalinimo poveikis, jo riboto taikymo būtinybė kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė) įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų. Įkalinimas nesprendžia nei nusikalstamumo, nei kitų socialinių problemų, bet, kaip įprasta, jų sukuria dar daugiau, kai vien tik įkalinimu (nubaudimu) apsiribojama nesiekiant asmens resocializacijos ir integracijos į visuomenę. Laisvės atėmimo vietose tarp kalinčių egzistuoja kriminalinės subkultūros ir tik nedaugelis nuteistųjų, realiai atliekančių laisvės atėmimo bausmę, yra linkę keistis ir pradėti gyventi socialų gyvenimą. Todėl tikėtina, jog nuteistajam palikus galioti nuosprendžiu skirtą bausmę, bausmės tikslai jam nebus pasiekti, įvertinant ir tai, jog šiuo metu laisvėje nuteistasis yra dirbantis, besimokantis ir dalyvaujantis reabilitacijos ir integracijos programose, neturintis žalingų įpročių, nelinkęs nusikalsti bei kritiškai vertina savo elgęsi, o kartu ir nesižavintis kriminaline subkultūra ar jos formuojamu įvaizdžiu. Apeliantui bausmės tikslai neabejotinai būtų pasiekti taikant ženkliai trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, kadangi jis jau pradėjo keistis. Apeliantas suprato įstatymų laikymosi būtinybę ir naudą, suprato savo padarytų veiksmų neteisėtumą ir kilusių padarinių žalingumą, prisiima už juos moralinę bei teisinę atsakomybę, todėl pasižada daugiau nebenusikalsti. Teisingumo principas, nuteistojo nubaudimas bei bet kokių kitų veikų užkardymas gali būti įgyvendinamas jam pradėjus resocializuotis bei atlikti jam paskirtą trumpesnę bausmę taip užtikrinant jam galimybę resocializuotis ir integruotis į visuomenę „Caritas“ pagalba. Apeliantui palikus pirmosios instancijos teismo skirtą ketverių metų realią laisvės atėmimo bausmę, būtų užtikrinamas tik nubaudimo siekio įgyvendinimas ir formalus teisingumas, tačiau kur kas svarbiau yra pakeisti nuteistojo nusikalstamus polinkius ir užtikrinti, kad jis ateityje daugiau nebenusikalstų.

3. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo A. K. kaltė ir padaryto nusikaltimo kvalifikavimas, o nesutinkama tik su nuteistajam paskirta bausme, prašoma pripažinti dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

5. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų elementų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-677/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-194-942/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.). Pabrėžtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog prisipažinimas nereiškia, kad kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-1073/2019).

6. Siekiant nustatyti, ar A. K. proceso metu išreikšta pozicija atitinka prisipažinimui keliamus reikalavimus, būtina nustatyti, ar jis pripažino faktines nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. K. išvis atsisakė duoti parodymus. Nors viena iš esminių baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisių yra teisė neduoti parodymų prieš save, todėl kaltinamasis gali iš viso neduoti parodymų, gali duoti juos neišsamius ar net klaidinančius ir tai nebus laikoma jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ar jo kaltės įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo, aplinkybė dėl išsamių ir teisingų parodymų davimo, tuo pačiu ir siekio padėti nustatyti tiesą byloje tampa itin reikšminga.

7. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. K. kaltę pripažino tik iš dalies. Jis neneigė, kad savo namų viralinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė psichotropinę medžiagą - 0,600 g amfetamino, supakuotą į folijos lankstinuką, kurią 2021 m. rugpjūčio 30 d. apie 19.30 val. jo prašymu H. C. paslėpė, tačiau neigė, kad psichotropines medžiagas laikė turėdamas tikslą platinti ir jas platino, aiškino, kad laikė psichotropines medžiagas viename folijos lankstinuke, nors byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad pleistrų dėžutėje buvo laikomi du folijos lankstinukai su psichotropinėmis medžiagomis, aiškino, kad I. A. dalinės apžiūros metu pas pastarąjį rastas nedidelis psichotropinės medžiagos – 0,189 g amfetamino kiekis buvo ne jo neatlygintinai perleistas I. A., kad šis minėtas psichotropines medžiagas įgijo iš kitų asmenų. Tačiau pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad pas I. A. dalinės apžiūros metu rastas folijos lankstinukas su 0,189 g amfetamino buvo paimtas būtent iš A. K. namų viralinėje buvusios pleistrų dėžutės, kad psichotropines medžiagas I. A., suvokdamas kokia tai medžiaga, paėmė A. K. nurodymu. Taigi apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. K. klaidino teismą, jo parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nuteistasis tik apeliaciniame skunde nurodo, kad visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo. Akivaizdu, kad nuteistojo A. K. prisipažinimas tokioje baudžiamosios bylos stadijoje yra sąlygotas surinktų neginčytinų įrodymų, o ne pareikštas laisva valia, todėl tokį prisipažinimą laikyti nuoširdžiu ir manyti, kad nuteistasis iš tiesų gailisi, nėra jokio pagrindo. Vien formalus teigimas apeliaciniame skunde, jog prisipažįsta ir gailisi, vertintinas, kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį, bet ne, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Dėl BK 59 straipsnio 2 dalies taikymo

8. Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad pastarasis pakeitė gyvenimo būdą, pradėjo mokytis, dirbti, gydosi nuo priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje. Kaip teisingai nurodo apeliantas, ši aplinkybė nėra įtraukta į BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašą, tačiau teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes (BK 59 straipsnio 2 dalis). Paprastai tokios aplinkybės turi rodyti mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad asmens savanoriškas gydymasis nuo priklausomybių, mokslas, darbas yra skatintini, tačiau negali būti vertinami atsietai nuo kitų savo svarba itin reikšmingų aplinkybių, darančių įtaką skiriamos bausmės individualizavimui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis gydosi nuo priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje, šios bendruomenės yra charakterizuojamas teigiamai. Todėl dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę ir pripažinti tai A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo. Šiame kontekste svarbu paminėti ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, nuteistajam A. K. buvo atidėtas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas ir jis įpareigotas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą arba mokslą. Be to, Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi, tenkinus Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus teikimą, nuteistajam A. K. paskirta papildoma pareiga – iki bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Nuteistasis pripažino, kad atsisakyti psichoaktyvių medžiagų vartojimo savarankiškai nesisekė, todėl pagalbos kreipėsi į priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenę. Taigi, jei nuteistasis nebūtų keitęs gyvenimo būdo, t. y., nedirbęs ir toliau vartojęs psichoaktyvias medžiagas, jam būtų buvęs panaikintas taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir jis būtų buvęs pasiųstas atlikti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl minėtų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai yra tik vienas iš faktorių, į kurį atsižvelgtina parenkant bausmę bei jos trukmę. Pirmosios instancijos teismas šiuos faktus įvertino kartu su kitais bausmės individualizavimui reikšmingais duomenimis ir A. K. paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę (už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų). Kitaip vertinti šių duomenų teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kartu pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietų administracija privalo vykdyti švietėjišką, aiškinamąją ir kitokią prevencinę veiklą, skatinti nuteistuosius atsisakyti vartoti tabaką, alkoholį, narkotines, psichotropines ar kitokias psichiką veikiančias medžiagas ir užtikrinti reikiamas sąlygas priklausomybės ligomis sergantiems nuteistiesiems gydytis nuo šių ligų. Taigi, nuteistasis A. K., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, galės netrukdomai tęsti reabilitaciją ir taip įrodyti savo siekį toliau gyventi nepažeidžiant įstatymų.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

9. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui ir paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę, kurią prašoma sušvelninti iki vienerių metų laisvės atėmimo, t. y., taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šis nuteistojo prašymas taip pat negali būti tenkinamas.

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

11. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, nors ir ne itin išsamiai, tačiau motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.

12. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018).

13. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog A. K. padarė tyčinį nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis ir jų platinimu, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai bei numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nusikaltimas, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikaltimas, dėl kurio padarymo A. K. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus beveik trims mėnesiams po to, kai įsiteisėjo nuosprendis, kuriuo jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir atidėtas jos vykdymas. Duomenų, kad A. K. užsiima narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu, buvo turima ir anksčiau. Be to, A. K. ne kartą už įvairius administracinius nusižengimus baustas ir administracine tvarka. Šios aplinkybės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, rodo, kad dabartinis nusikaltimas buvo padarytas neatsitiktinai ir kad A. K. turi polinkį nepaisyti teisės aktų reikalavimų, gyventi ne pagal visuomenėje priimtinas taisykles. Nors pastaruoju metu nuteistasis savo elgesį ėmė keisti teigiama linkme, pradėjo mokytis (tik po skundžiamo nuosprendžio priėmimo), dirba, savo noru gydosi nuo priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms, (duomenys neskelbtini) jis charakterizuojamas teigiamai, kaip dedantis dideles pastangas dirbant su savimi, šios aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, sąlygojančiomis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. K. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė minimalią šio straipsnio sankcijoje numatytą 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo A. K. padarytą nusikaltimą ar jo asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu nuteistajam galėtų būti skirta mažesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Kaip ir minėta, A. K. sunkų nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, būdamas teistas nors ir ne už to paties pobūdžio, tačiau taip pat už sunkaus nusikaltimo padarymą, o tokioje situacijoje, kai asmuo nepadaro reikiamų išvadų ir nenustoja elgtis nusikalstamai, teismo skiriamos bausmės turi griežtėti ir negali būti formalios. Įvertinusi BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingus duomenis, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo pakeisti nuteistajam A. K. paskirtos teisingos ir tinkamai individualizuotos bausmės.

14. BK 64 straipsnyje, reglamentuojančiame bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Šioje byloje A. K. Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas dvejiems metams, tad laikytina, kad likusi neatlikta bausmė yra visa, t. y. likusi neatlikta bausmė yra treji metai laisvės atėmimo. Dabartinis nusikaltimas padarytas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad A. K. šioje byloje jam inkriminuotą nusikaltimą padarė bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme. Pastebėtina, kad bendrindamas bausmes, pirmosios instancijos teismas, parinko ne patį griežčiausią bausmių bendrinimo būdą, bausmes bendrino iš dalies sudėdamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, tad švelninti ją nėra pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Taigi keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

15. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš A. K. valstybės naudai priteistinos 153,33 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos, kurią teikė advokatas Rimantas Bučma, išlaidos.

17. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismui neturint duomenų, kad nuteistasis A. K. būtų sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su pasirinktu gynėju, Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Rimantas Bučma. Į 2023 m. sausio 4 d. vykusį teismo posėdį atvyko nuteistojo A. K. pasirinktas gynėjas advokatas Vytautas Budnikas, todėl advokatas R. Bučma buvo atleistas nuo tolesnio dalyvavimo baudžiamosios bylos nagrinėjime. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju advokatas R. Bučma teisinės pagalbos nuteistajam A. K. neteikė ir teismo posėdyje nedalyvavo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. K. netenkinti.

Teisėjai Darius KantaravičiusAurelijus RauckisLaima Šeputienė