- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-332-372/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00095-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė (pran.), Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- A. P.
Teisėja V. Micevičienė Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00095-2011-2
NUTARTIS
2011 m. birželio 23 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-191-135/2011 pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo; byloje patraukta išvadą teikianti institucija – Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (VTAS).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė S. P. ieškiniu kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. P. jų nepilnamečio sūnaus J. P. išlaikymui po 400,00 Lt kas mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisti išlaikymo įsiskolinimą už vienerius metus ir devynis mėnesius, skaičiuojant po 400,00 Lt per mėnesį, iš viso 8400,00 Lt.
Nurodė, kad atsakovas nuo 2009 m. balandžio mėnesio neteikia jokio išlaikymo sūnui, todėl ieškovė išlaiko jį viena. Pagal LR CK 3.194 str. abu tėvai privalo materialiai išlaikyti savo vaikus.
Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad gali teikti sūnui išlaikymą po 250,00 Lt–300,00 Lt per mėnesį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Priteisė iš atsakovo A. P. materialinį išlaikymą sūnui J. P. periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis po 400,00 Lt nuo 2011-01-26 iki sūnaus pilnametystės, t. y. iki 2020-11-21, indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Priteisė iš atsakovo laikotarpio nuo 2009 m. balandžio mėnesio iki 2011-01-25 8400,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą. Priteisė iš A. P. valstybei 5,50 Lt pašto išlaidas bei 135,00 Lt teismo išlaidas.
Teismas nurodė, kad pagal LR CK 3.198 straipsnio nuostatas kiekvienas vaikas privalo gauti tokį išlaikymą, kuris leistų patenkinti bent minimalius jo poreikius. Pažymėjo, kad ieškovė pagrįstai nurodė, kad sūnaus išlaikymui per mėnesį reikia 800,00 Lt. Konstatavo, kad atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog jis prisidėjo prie sūnaus išlaikymo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis negali mokėti tokio išlaikymo sūnui, kokio prašo ieškovė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo A. P. materialinį išlaikymą sūnui J. P. periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis po 300,00 Lt, indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, iki sūnaus pilnametystės.
Nustatyti, jog išlaikymą uzufrukto teise tvarkys įstatyminė nepilnamečio J. P. atstovė S. P..
Kitą ieškinio dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmesti.
1.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo materialinį išlaikymą sūnui po 400,00 Lt per mėnesį, pažeidė interesų pusiausvyros ir įrodymų visapusiškumo principą. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, kad pastaruoju metu atsakovo sveikatos būklė yra nevisiškai darbinga. Dėl neseniai sulaužytos rankos ir jau ilgą laiką skaudamo kelio sąnario atsakovas negali šiuo metu dirbti visą darbo dieną ir gauti normalų darbo užmokestį. Atsakovas negali skirti sūnaus išlaikymui daugiau nei 300,00 Lt per mėnesį.
2. Ieškovė S. P. nepateikė teismui ne tik sūnaus poreikius patvirtinančių dokumentų, bet nesugebėjo aiškiai bei konkrečiai nurodyti, kokias sumas ji vis dėlto kas mėnesį skiria sūnaus drabužiams, mokslams ir panašiai. Teigia, kad prieš kiekvienus naujus mokslo metus, o ir per mokslo metus šias išlaidas apmokėdavo vaiko tėvas A. P.. Tokio amžiaus vaiko išlaikymui per mėnesį užtenka 600,00 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kiek konkrečiai lėšų vaiko išlaikymui skiria ieškovė. Ieškovė nurodė, kad sūnaus J. išlaikymui ji išleidžianti visas savo gaunamas pajamas – 839,00 Lt, tačiau tai patvirtinančių įrodymų ji nepateikė.
4. Raseinių rajono apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai netaikė LR CK 3.192 straipsnio 3 dalies nuostatų, jog, nustatant tėvų turtinės padėties proporcingumą ir paskirstant išlaikymo pareigą, turi būti nustatyta kiekvieno iš tėvų dalis išlaikymo prievolėje. Ieškovės S. P. turtinė padėtis šiuo metu yra geresnė nei atsakovo A. P.. Ji turi nuolatinį darbą ir gauną nuolatinį atlyginimą, o atsakovas šiuo metu nuolatinio darbo neturi, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais, todėl sūnaus J. išlaikymui šiuo metu jis galintis teikti 300,00 Lt sumą, kuri tikrai galėtų patenkinti visus būtinuosius 8 metų berniuko poreikius. Ieškovei S. P. taip pat prisidedant panašia suma, sūnaus išlaikymui per abu tėvus būtų skiriama protinga 600,00 Lt suma, kuri visiškai atitiktų ne tik tėvų turtinę padėtį, bet ir vaiko poreikius.
5. Raseinių rajono apylinkės teismas bylą išnagrinėjo vieno teisminio posėdžio metu, net nesuteikdama atsakovui galimybės tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui iš esmės, t. y. teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas iš dalies nesutikdamas su ieškovės ieškiniu tiek dėl paties periodinio išlaikymo dydžio, tiek dėl išlaikymo įsiskolinimo buvimo, nurodė, jog jis visą laiką prisidėjęs prie sūnaus išlaikymo. Nors ieškovė pripažino, jog sūnus būdavo pas atsakovą, tačiau teismas nesuteikė atsakovui galimybės pateikti papildomus įrodymus, jog jis prisidėjo prie sūnaus išlaikymo. Teismas taip pat nepaaiškino atsakovui apie galimybę įrodinėti savo teiginius liudytojų pagalba. Tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 376 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtinta, jog šeimos bylas nagrinėjantis teismas turi teise savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina, siekiant teisingai išspręsti bylą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė S. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1. Nurodo, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertinamas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių pajamas, iš kurių teikiamas išlaikymas vaikui. Darbo biržoje atsakovas yra registruotas tik nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, ir tai įrodo, kad aktyviai neieškojo darbo ir nesistengė pagerinti savo materialinės padėties, palikdamas ieškovei pareigą vienai išlaikyti nepilnametį sūnų. Teigia, kad apeliantas sąmoningai nutyli, jog jo vardu yra įregistruota 1/4 dalis gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 196,54 kv. m. ir 1/4 dalis ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini).
2. Išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu. Visais atvejais turi būti užtikrinta, kad vaikas turėtų materialines sąlygas socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus sugebėjimus.
3. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad atsakovas byloje neturėjo galimybės pateikti įrodymų, jog, kaip jis pats nurodė, jis prisidėjo prie vaiko išlaikymo. Parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas teismui įrodymų nepateikė, neprašė skirti laiko jiems pateikti, nepasinaudojo advokato paslaugomis, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama iš esmės. LR CPK 376 straipsnio nuostatose yra numatyta teismo teisė, bet ne pareiga, savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiriamia, todėl teismas nepažeidė šiame straipsnyje įtvirtintų teisės normų.
4. Atsakovas teisme pripažino, kad neteikė vaikui išlaikymo kas mėnesį. Todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2011 m. sausio 25 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva. Vadovaujantis LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisė yra panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kadangi faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas todėl, kad peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurinta apeliacinio skundo apimtimi. Pirmojoje instancijoje netyrus bylos aplinkybių bei įrodymų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos išsprendimas negalimas apeliacinėje instancijoje, todėl tikslinga perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tuo nenusižengiama esminėms civilinio proceso nuostatoms. Proceso operatyvumas yra viena iš principinių proceso nuostatų, tačiau tai nėra savitikslis dalykas. Jo taikymas turi būti tinkamas, kad geriau užtikrintų asmenų teisių įgyvendinimą. Bylos aplinkybės turi būti ištirtos išsamiai ir visapusiškai, o šalims turi būti suteikta teisė apeliuoti dėl, jų manymu, neteisėtų sprendimų. Byloje reikalingi faktai, kaip paminėta, apeliacinėje instancijoje gali būti nustatomi tik ribotai, o po jų nustatymo nesutinkanti su faktinių aplinkybių konstatavimu šalis netenka galimybės į pakartotinį jų persvarstymą. O grąžinus bylą pirmajai instancijai, rungimosi galimybės yra geresnės, o teisė į apeliaciją tuo aspektu, kad galima iš naujo patikrinti ir faktines aplinkybes, užtikrinama labiau. Atsižvelgiant į šias aplinkybes byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Teisėjų kolegijos nuomone, perdavus bylą nagrinėti iš naujo turi būti renkami nauji įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla priskirtina šeimos bylų kategorijai, joje teismui įstatymo skirtas aktyvus vaidmuo, nes šeimos narių teisių ir teisėtų interesų gynimas yra ir viešojo intereso gynimas. Teismo aktyvumą užtikrina LR CPK 376 straipsnio nuostatos ir LR CK trečiojoje knygoje nustatytos proceso teisės normos (LR CPK 375 str. 2 d.). Nurodytos kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (LR CPK 376 str. 1 d.); atsižvelgdamas į ieškinio (priešieškinio) pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, teismas gali peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio (priešieškinio) dalyku ir pagrindu (LR CPK 376 str. 3 d.). Teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti apsaugoti vaikų interesus, ginti socialiai pažeidžiamų šeimos narių teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino byloje įrodymų, tuo pažeisdamas aktyvaus teismo principus. Kiekviena šalis privalo pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje nei viena, nei kita šalis šia teise nesinaudojo. Teismas sprendimą priėmė, neturėdamas absoliučiai jokių įrodymų, išskyrus šalių paaiškinimus.
Lietuvos Respublikos įstatymai nustato abiejų tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tėvui / motinai, su kuriuo vaikas negyvena, lieka pareiga išlaikyti savo vaiką. Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ieškinį. Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato minimalaus išlaikymo (alimentų) dydžio, tačiau jis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tai reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Tačiau tėvo (motinos) turtinė padėtis nėra viską nulemianti, nustatant išlaikymo dydį, kadangi išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kaip rodo teismų praktika, sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiama į vieną iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Vaiko poreikius lemia jo amžius (augant vaiko poreikiai didėja), gabumai, polinkiai (gabaus vaiko, kuris papildomai mokosi muzikos, dailės ar kitų dalykų, poreikiai didesni, todėl išlaikymas turi būti didesnis nei vaiko, kuris niekuo kitu papildomai neužsiima), sveikatos būklė (silpnos sveikatos, sergančio vaiko didesnį išlaikymo dydį lemia medikamentų, geresnio maitinimo poreikis ir pan.) ir pan. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio vertinamos vaiko interesų naudai. Būtent tėvai iš anksto privalo įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“ 8 punktas numato, kad „teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius, abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį“, o 9 punktas numato, kad „nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi atsižvelgti į tai, kad nustatytas išlaikymas būtų pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai, CK 3.155, 3.165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7-8,11-14, 18 ir kiti straipsniai). Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui“. Taip pat Senato nutarime konstatuota, kad nustatydamas tėvų turtinę padėtį teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų: 1) visų rūšių gaunamas pajamas, pensijas, socialines pašalpas, pinigines lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose, kilnojamąjį turtą (automobilius), nekilnojamąjį turtą, finansinius įsipareigojimus, kitus išlaikytinius. Vertindamas tėvų turtinę padėtį priteisiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams bei išlaikymo įsiskolinimą, teismas turi vertinti bylos nagrinėjimo metu esančią tėvų turtinę padėtį.
Tėvų turtinė padėtis yra faktinė aplinkybė, turinti neabejotinos reikšmės priteistinam išlaikymo dydžiui (CK 3.192 str. 2 d.), todėl visapusiškas jos nustatymas yra būtina sąlyga tinkamai įgyvendinant tėvų išlaikymo pareigą. Sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą teismas privalo vertinti įrodymus pagrindžiančius nepilnamečio sūnaus J. poreikių išlaidų būtinumą ir jų pagrįstumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas, nustatydamas tėvų turtinę padėtį, turi išsiaiškinti kiekvieno iš tėvų gaunamas pajamas ir turimą turtą. Nagrinėjamoje byloje teismas abiejų tėvų turtinės padėties nenustatinėjo, į ją neatsižvelgė, nevertino duomenų apie ieškovės ir atsakovo pajamas bei turimą turtą. Pažymėtina, kad nors atsakovas teigia, jog dėl lūžusios ir nesugijusios rankos šiuo metu jis negali dirbti, kad yra prisidėjęs prie sūnaus išlaikymo, turto ir santaupų neturi, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų.
Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su faktinėmis bylos aplinkybėmis, analizę kolegija pripažįsta netikslinga ir dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija panaikina skundžiamą sprendimą ir grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad grąžinant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis iš atsakovo priteistas laikinas nepilnamečio sūnaus J. materialinis išlaikymas po 400 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, užtikrins tinkamą vaiko interesų apsaugą.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas gavęs apeliacinį skundą nėra išsprendęs apelianto prašymo dėl žyminio mokesčio iš dalies atleidimo ar atidėjimo klausimo. Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.