- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-462/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Stogavos langai“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Stogavos langai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stogavos langai“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Stogava ir Ko“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Stogavos langai“ prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į atsakovo BUAB „Stogava ir Ko“ bankroto byloje pirmose ir antrose varžytynėse neparduotą atsakovo turtą: 526,86 m² ploto sandėlį ir kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini) (įkeisti trečiajam asmeniui AB „Swedbank“), bei 7 automobilius ir priekabą. Ieškovas nurodė, kad yra atsakovo kreditorius. 2011 m. kovo 25 d. įvykusiame kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta: patvirtinti trečiajam asmeniui įkeisto turto pradinę pardavimo kainą – 800 000 Lt be PVM, o kito turto kainą – pagal turto likutinę vertę; turto iš pirmųjų varžytynių nepardavus, per vieną mėnesį nuo neįvykusių varžytynių pasiūlyti perimti kreditoriams turtą už didžiausią pasiūlytą kainą; nepardavus turto pirmosiose varžytynėse ir jo neperėmus kreditoriams, turto kainą mažinti 30 proc. ir skelbti antrąsias varžytynes, o turto nepardavus antrosiose varžytynėse, analogiškai kaip ir po pirmųjų varžytynių, pasiūlyti perimti kreditoriams turtą už didžiausią pasiūlytą kainą; nepardavus turto ir antrosiose varžytynėse bei jo neperėmus kreditoriams, šaukti kreditorių komiteto posėdį dėl tolesnio turto realizavimo, kainų nustatymo. Ieškovo teigimu, jis 2011 m. liepos 8 d. pareiškimu atsakovo bankroto administratoriui išreiškė valią perimti visą atsakovo turtą. Nors turtas nebuvo parduotas ir po antrųjų varžytynių, administratorius turto perdavimo akto nepasirašo, tokiu būdu ignoruodamas minėtą kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarimą. Ieškovo įsitikinimu, jis yra teisėtas dvejose varžytynėse neparduoto atsakovo turto savininkas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad trečiajam asmeniui įkeistas atsakovo nekilnojamasis turtas buvo parduodamas dvejose varžytynėse – 2011 m. birželio 10 d. ir 2011 m. rugpjūčio 4 d., tačiau nebuvo parduotas; ieškovas 2011 m. liepos 8 d. pareiškimą dėl įkeisto turto perdavimo pateikė po pirmųjų varžytynių. Pagal šio pareiškimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 5 dalį įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui; įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti šiose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą, kai varžytynės neįvyko dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, – už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse; jei perimamo turto kaina yra didesnė, nei įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus teismo patvirtinti reikalavimai, susidaręs skirtumas turi būti įmokėtas į bankrutuojančios įmonės sąskaitą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šio turto perdavimo dienos; nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartyje taip pat buvo konstatuota, jog kreditorių susirinkimas sprendimą dėl neparduoto įkeisto turto perdavimo kreditoriams gali priimti tik po antrųjų, o ne pirmųjų įkeisto turto varžytinių.
Teismas taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo (hipotekos kreditorius) atsisakė perimti tiek po pirmųjų, tiek ir po antrųjų varžytynių neparduotą įkeistą turtą. Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintas „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas“ (toliau – Aprašas). Todėl tiek pagal ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį, tiek pagal Aprašo 32 ir 33 punktus, kaip panaudoti antrosiose varžytynėse neparduotą turtą, turėjo spręsti kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimas pagal Aprašo 34 punktą gali nutarti įpareigoti varžytynių vykdytoją tęsti turto pardavimą iš varžytynių šio Aprašo nustatyta tvarka kreditorių susirinkimo patvirtintomis kainomis; įpareigoti varžytynių vykdytoją parduoti turtą be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir patvirtintomis parduodamo turto kainomis; perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; kitaip disponuoti turtu. Teismas pažymėjo, kad antrosios įkeisto turto varžytynės buvo skelbiamos 2011 m. rugpjūčio 4 d., todėl tik po jų atsakovo kreditorių komitetas turėjo teisę priimti vieną iš Aprašo 34 punkte nurodytų nutarimų dėl tolesnio turto panaudojimo.
Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 25 d. buvo priimtas atsakovo kreditorių komiteto nutarimas dėl turto pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo; buvo nutarta nepardavus turto iš pirmųjų varžytynių per vieną mėnesį nuo neįvykusių varžytynių pasiūlyti perimti kreditoriams už didžiausią kainą, pasiūlytą kreditoriaus, o jo nepardavus ir iš antrųjų varžytynių, turtą perduoti kreditoriui už didžiausią jo pasiūlytą kainą. Teismo vertinimu, pirmiausia ieškovas 2011 m. liepos 8 d. pareiškimu prašė administratorių perduoti po pirmųjų varžytynių neparduotą turtą, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, administratorius neturėjo pagrindo surašyti turto perdavimo aktą, nes pagal ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktą administratorius organizuoja įmonės turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams šio įstatymo nustatyta tvarka.
Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė 2013 m. sausio 22 d. reikalavimą administratoriui per 5 dienas nuo jo gavimo ir registracijos elektroniniu paštu surašyti atsakovo pirmosiose ir antrosiose varžytynėse neparduoto turto perdavimo ieškovui aktą ir perduoti jam turtą. Šiuo pareiškimu ieškovas negrindė savo reikalavimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad po jo gavimo būtų buvęs sušauktas atsakovo kreditorių komiteto posėdis ir jame priimtas nutarimas dėl po antrųjų varžytynių neparduoto įkeisto turto tolesnio panaudojimo, t. y. jo perdavimo vieninteliam kreditoriui. Teismo vertinimu, ieškovo pateiktas 2013 m. kovo 5 d. penkių kreditorių komiteto narių (be trečiojo asmens) pareiškimas, kad dauguma kreditorių komiteto narių yra apsisprendę nesutikti ir ateityje nesutiks mažinti parduodamo turto kainos, yra teisiškai nereikšmingas, nes kreditorių komiteto nutarimai yra priimami sušaukus susirinkimą ĮBĮ 22 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys turi teisę reikalauti, kad susirinkimas būtų sušauktas, o jo priimti nutarimai gali būti apskųsti teismui ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytais terminais.
Teismas, apibendrindamas išdėstytą, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į atsakovo trečiajam asmeniui įkeistą nekilnojamąjį turtą, nes ĮBĮ nenumato teisės kreditoriui perimti įkeisto turto po pirmųjų jo varžytynių, o nepardavus turto ir po antrųjų varžytinių, kreditorių komitetas nepriėmė sprendimo dėl tolesnio šio turto panaudojimo pagal Aprašo 34 punkte numatytas kreditorių teises.
Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą kilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas; kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka, t. y. skelbiant varžytynes. 2011 m. kovo 25 d. kreditorių komitetas nutarė visą kilnojamąjį turtą pardavinėti varžytynėse ir nustatė šio turto kainą pagal turto likutinę vertę. Ieškovas nurodė, kad šį turtą perduoti prašė 2011 m. liepos 8 d. pareiškimu. Kilnojamasis turtas buvo pardavinėjamas tik 2011 m. rugpjūčio 4 d. paskelbtose varžytynėse ir liko neparduotas. Taigi ieškovas pareiškimą dėl turto perdavimo parašė dar iki pirmųjų jo varžytynių, todėl jį perduoti ieškovei nebuvo pagrindo. Antrosios varžytynės jam nebuvo skelbiamos, o po pirmųjų varžytynių nebuvo šaukiamas kreditorių komiteto posėdis dėl šio turto perdavimo vieninteliam kreditoriui tvarkos ir sąlygų, kaip buvo numatyta ir 2011 m. kovo 25 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarime. Remdamasis išdėstytu, teismas nurodė negalintis ĮBĮ pagrindu pripažinti ieškovui nuosavybės teisės. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 2 dalį neparduotas turtas gali būti perduodamas kreditoriams, tačiau turi būti visos ĮBĮ nustatytos sąlygos jį perduoti ir tik tuomet turto perdavimo aktą tvirtina administratorius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Stogavos langai“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apelianto vertinimu, ginčą išnagrinėjo šališka ir suinteresuota bylos baigtimi teisėja, kuri nesurašė teisinę galią turinčio procesinio dokumento, apskritai nepriėmė jokio procesinio sprendimo, o pats teismas teišreiškė valią atmesti ieškinį. Teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir jo aiškinimo, taip pat dėl to, kad procesiniai dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, todėl jie neturi teisinės galios ir negalimas jų vykdymas.
Apeliantas konkretizuoja, kad teismas bylos neišnagrinėjo ir sprendimo nepriėmė, t. y. bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, o būtent šališka ir suinteresuota bylos baigtimi teisėja. Dėl šališkumo ir suinteresuotumo teisėja nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo, Valstybinės kalbos įstatymo. Teismo sprendimo dalys tarpusavyje nesuderintos, nenuoseklios ir viena kitai prieštaraujančios, dėl ko sprendimas yra neteisingas ir nesuprantamas.
Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimis, nes jos ne tik kad neturi teisinės galios, bet ir nėra susijusios su nagrinėjama byla. Ieškinys grindžiamas kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarimu ir Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartimi, įpareigojančia atsakovo bankroto administratorių organizuoti turto pardavimą ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Atsakovas melagingai nurodė, kad Kauno apygardos teismas panaikino kreditorių komiteto 2011 m. rugpjūčio 7 d. ir 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutarimus, nes teismo nutarties, turinčios teisinę galią, nepateikė. Tokios galios nurodytos Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartys neturi.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teisėja dėl šališkumo ir suinteresuotumo iškreipė kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarimus. Šiais nutarimais kreditorių komiteto nariai nustatė viso atsakovo turto pardavimo tvarką ir kainas, todėl papildomų kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto posėdžių kreditorių komitetas neketina šaukti bei nesiruošia svarstyti kažko iš naujo. Kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarimai turi prejudicinę galią ir joks teisėjas neturi teisės jų ignoruoti. Šiuo atveju tik teisėjos šališkumas lėmė nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Apelianto nuomone, dėl šališkumo ir suinteresuotumo teisėja taip pat iškreipė antrųjų varžytynių duomenis, dėl ko padarė prielaidą, kad antrose varžytynėse nebuvo pardavinėjamas kilnojamasis turtas, nors atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu tokią aplinkybę patvirtino; tai atitinka ir kreditorių komiteto 2011 m. gegužės 18 d. nutarimą.
Apelianto teigimu, ieškinys buvo įrodytas, nes atsakovas nepateikė priešingų įrodymų, priešieškinio ir pan., tačiau teismas padarė prielaidą, kad ieškinys neįrodytas. Apeliantas pažymi, kad jis savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, o atsakovas ir trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai. Apelianto teigimu, teisėja nuslėpė kreditorių komiteto 2012 m. balandžio 4 d. nutarimą, kuriuo nutarta varžytynėse neparduoto turto klausimo nebesvarstyti, kadangi jis yra išspręstas kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarimu; jo nevykdant ginčo klausimas sprendžiamas nagrinėjamoje byloje. Apelianto įsitikinimu, skundžiamas sprendimas negalioja, kadangi bylą nagrinėjo teisėja, o sprendimą priėmė teismas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 2 d. 1 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas BUAB „Stogava ir Ko“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovo vertinimu, apelianto skundo yra deklaratyvus ir nekonkretus. Nėra pagrindo laikyti bylą nagrinėjusią teisėją šališka; pareiškimas dėl nušalinimo analogiškais argumentais buvo atmestas pirmosios instancijos teisme. Atsakovo teigimu, apeliantas niekuomet nenurodė įstatymų, kurių pagrindu jam turėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į ginčo turtą. Kadangi teismas nustatė, kad nebuvo tinkamai įgyvendintos visos ĮBĮ nuostatos realizuojant turtą, todėl bankroto administratorius pagrįstai netvirtino jokių pirkimo–pardavimo sutarčių ar perdavimo aktų, kurie ir yra nuosavybės teisės įgijimą patvirtinantys dokumentai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ginčo esmės
Esminis klausimas nagrinėjamoje byloje yra bankrutavusio atsakovo turto – įkeisto nekilnojamojo ir nesuvaržyto kilnojamojo turto – realizavimo teisėtumas.
ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalis (2010 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustato, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių; nepardavus dvejose varžytynėse įkeisto turto ir šio turto neperėmus įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, jo vertinimo ir pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Aprašo 32, 33 punktuose (2010 m. gruodžio 15 d. redakcija). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks nurodytų teisės normų turinio aiškinimas buvo pateiktas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartyje (t. 1, b. l. 86-89), kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas atsakovo kreditorių komiteto 2011 m. liepos 8 d. nutarimo perduoti ginčo turtą apeliantui teisėtumo ir pagrįstumo klausimas; šis nutarimas buvo panaikintas. Byloje nustačius, kad apelianto pareiškimas dėl atsakovo turto perdavimo jo nuosavybėn buvo pareikštas po pirmųjų įkeisto turto varžytynių (t. 1, b. l. 8), kad atsakovo kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) nesprendė dėl šio turto realizavimo tvarkos ir po antrųjų varžytynių (t. 1, b. l. 46, 47), pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai atsisakė pripažinti apelianto nuosavybės teisę į įkeistą turtą. Kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarimo dalis, pagal kurią, turto nepardavus iš pirmųjų varžytynių, per vieną mėnesį nuo neįvykusių varžytynių turtą pasiūloma perimti kreditoriams už didžiausią pasiūlytą kainą, negali pakeisti imperatyvių teisės aktų normų, reglamentuojančių bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės įkeisto turto realizavimo tvarką.
ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2010 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustato, kad kilnojamasis turtas parduodamas pagal kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką; susirinkimas gali nuspręsti parduoti šį turtą tokia pačia tvarka kaip ir įkeistą turtą – varžytynėse. Pagal Aprašo 33 punktą (2010 m. gruodžio 15 d. redakcija) kaip panaudoti antrosiose varžytynėse neparduotą turtą, sprendžia kreditorių susirinkimas. Nagrinėjamu atveju buvo pasirinktas atsakovo kilnojamojo turto pardavimas iš varžytynių (t. 2, b. l. 97). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kilnojamasis turtas buvo parduodamas tik 2011 m. rugpjūčio 4 d. vykusiose varžytynėse; atitinkamai apelianto pareiškimas dėl turto perdavimo jo nuosavybėn buvo pateiktas dar iki šių varžytynių, todėl sprendimas dėl šio pareiškimo negalėjo būti priimamas. Priešingai nei nurodo apeliantas, bylos duomenys nepatvirtina, kad kilnojamasis turtas buvo pardavinėjamas ir iki aptariamo pareiškimo padavimo vykusiose varžytynėse (t. 1, b. l. 155) (CPK 185 str.). Tokios aplinkybės atsakovo atstovo paaiškinimai nepagrindžia (t. 1, b. l. 194; t. 2, b. l. 39). Esant išdėstytam, ir pagal apelianto nurodomą kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarimą kilnojamasis turtas jam negalėjo būti perduotas. Be to, kaip ir įkeisto turto atveju, bylos nagrinėjimo metu nebuvo priimta jokių kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) sprendimų dėl tolimesnės kilnojamojo turto realizavimo eigos.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kreditorių komiteto 2011 m. kovo 25 d. nutarime kalbama apie atsakovo turto perdavimą kreditoriui, pasiūliusiam didžiausią kainą už jį. Tačiau iš 2011 m. liepos 8 d. pareiškimo matyti, kad apeliantas realiai jokios kainos nesiūlė, – prašyta perimti turtą tenkinant patvirtintą kreditorinį reikalavimą. Kaina nepasiūlyta ir bylos nagrinėjimo metu pateiktame iš esmės analogiškame apelianto 2013 m sausio 18 d. reikalavime dėl turto perdavimo (t. 1, b. l. 179). Nors bylos nagrinėjimo metu apelianto atstovas ir nurodė ketinantis atsiskaityti už perimamą turtą, tačiau laikė, kad kaina ir atsiskaitymo tvarka yra tolimesnių derybų klausimas (t. 2, b. l. 37, 38). Taigi atsakovo turtas negalėjo būti perduodamas apeliantui ir dėl nurodytos priežasties.
Pažymėtina, kad po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijose teisme kreditorių susirinkimas įpareigojo atsakovo bankroto administratorių pasiūlyti perimti apeliantui turtą už nustatytą kainą; tai buvo padaryta, vėliau kaina buvo mažinama, tačiau apeliantas perimti turtą atsisakė (t. 2, b. l. 113, 115, 118). Šiuo metu yra vėl paskelbtos turto varžytynės (t. 2, b. l. 118, 121). Tai parodo, kad apeliantas nėra suinteresuotas perimti atsakovo turtą realiai už jį atsiskaitant.
Įvertinus išdėstytą, pagrindo naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra.
Dėl kitų apelianto argumentų
Apeliaciniame skunde pažymima, kad ginčą sprendusi teisėja buvo šališka ir suinteresuota bylos baigtimi. Tačiau konkrečių argumentų, galinčių pagrįsti nurodytą, iš esmės nepateikiama. Vien tai, kaip teisėja vertino vienų ar kitų aplinkybių egzistavimą (pvz., dėl kilnojamojo turto varžytynių skaičiaus), neparodo jos šališkumo (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad teisėjai pareikštas nušalinimas buvo išspręstas ir atmestas pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 137-139).
Teismą, sprendžiantį bylą, gali sudaryti ir dažniausiai sudaro vienas teisėjas (CPK 62 str. 1 d.). Tai nereiškia, kad tokiu atveju sprendimas laikomas priimtu konkretaus teisėjo, o ne teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, – Lietuvos Respublikos vardu sprendimą priima teismas (CPK 259 str.). Todėl apelianto argumentas, kad bylą išnagrinėjo teisėja, o sprendimą priėmė teismas, ir todėl šis sprendimas yra akivaizdžiai negaliojantis (priimtas neteisėtos sudėties teismo; CPK 329 str. 2 d. 1 p.), yra visiškai nelogiškas.
Apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama skundžiamo ir kitų bylai reikšmingų teismų procesinių sprendimų kritikai dėl jų prieštaravimo kalbos taisyklėms, teisės aktams keliamiems reikalavimams, išreiškiamas įsitikinimas, kad teisinę galią turintis sprendimas apskritai nebuvo priimtas. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra aiškus, nuoseklus ir atitinka CPK 270 straipsnyje įtvirtintus turinio reikalavimus. CPK įtvirtintų pagrindų, kurie sudarytų pagrindą keisti ar naikinti sprendimą, nenustatyta (CPK 329, 330 str.), todėl kitos skunde nurodytos aplinkybės neturi reikšmės sprendimo galiojimui.
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą nepakeistą.