Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „FSTS“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transeita Logistics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FSTS“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Edbara“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu (e. b. l. 1–3) prašė priteisti iš atsakovės 1 433,42 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje ieškovė nurodė teikianti logistikos ir krovinių transportavimo paslaugas. Ieškovė su atsakove sudarė krovinio pervežimo sutartį Nr. U668, kuria atsakovė už 400 Eur (be PVM) atlygį įsipareigojo pristatyti krovinį. Atsakovė savo pareigas įvykdė netinkamai, buvo nustatytas dalies krovinio (6 dėžių su batais) trūkumas. Dėl šios krovinio dalies krovinio gavėjas pareiškė pretenziją ieškovei. Ieškovė pripažino pretenziją ir padengė nuostolius. Ieškiniu ieškovė nurodė reiškianti regresinį reikalavimą. Atsakovė atsiliepimu (e. b. l. 18–21) prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė pripažino sutarties sudarymo ir vykdymo faktą, kartu nurodydama, kad krovinį pagal ekspediciavimo sutartį vežė trečiasis asmuo. Tiek ieškovės pateiktame važtaraštyje, tiek ir pakrovimo protokole vairuotojas užfiksavo, kad krovinio suskaičiuoti neįmanoma. Krovinio siuntėjas, siekdamas greitai pakrauti krovinį, neleido vairuotojui krovinio identifikuoti ir suskaičiuoti kraunamų dėžių. Pagal važtaraštį buvo pakrautas sunkesnis (3 829,89 kg) krovinys, nei nurodyta sutartyje (3 000 kg). Krovinio iškrovimo metu vairuotojui taip pat nebuvo leista įsitikinti, ar tikrai trūksta 6 dėžių, kaip nurodė gavėjas. Vairuotojui buvo atiduotas važtaraštis su reklamacija ir pareikalauta išvažiuoti. Šios aplinkybės yra pagrindas atleisti vežėją nuo atsakomybės. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas papildomai nurodė, kad ieškovė nėra krovinio siuntėja, todėl neturi reikalavimo teisės.Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 29 d. sprendimu (e. b. l. 150–155) ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės ieškovei 1 433,42 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 932 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Teismas nustatė, kad reikalavimas byloje reiškiamas regreso tvarka. Ieškovė su atsakove buvo sudarę krovinio pervežimo sutartį. Gavėjui buvo pristatytas ne visas krovinys, todėl ieškovei, organizavusiai krovinio vežimą, buvo pareikšta pretenzija. Atlyginusi žalą, ieškovė įgijo teisę reikšti reikalavimą žalą padariusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad pagal šalių sudarytą sutartį ieškovė įsipareigojo pakrauti krovinį, o atsakovė – kontroliuoti krovinio kiekį. Vežėjo pareiga kontroliuoti krovinį įtvirtinta ir CMR konvencijos 8 straipsnyje. Neturėdamas galimybės kontroliuoti krovinio pakrovimo, vežėjas apie tai privalo pažymėti važtaraštyje. Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateiktos dvi skirtingai užpildytos važtaraščio kopijos: ieškovės teiktoje iš atsakovės gautoje važtaraščio kopijoje yra vairuotojo pastaba, kad krovinio suskaičiuoti neįmanoma; iš siuntėjo gautoje kopijoje tokio įrašo nėra. Be to, teismas akcentavo, kad vairuotojo pastaba yra nemotyvuota, neaišku, kodėl siuntėjas ir gavėjas krovinio kiekį suskaičiuoti galėjo, o vairuotojas – ne. Trečiojo asmens vadovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad vairuotojas jo neinformavo apie jokias problemas pakraunant krovinį. Nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip vežėjo aplaidumą pildant dokumentus. Jokių kitų įrodymų, kurie leistų spręsti, kad pakrautas krovinys neatitiko važtaraštyje nurodytų kiekių, atsakovė nepateikė. Atsakovei neįrodžius, kad vairuotojo galimybės kontroliuoti krovinį buvo ribotos, atleisti atsakovę nuo atsakomybės nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu (e. b. l. 163–169) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Atsakovė nuosekliai ginčijo ieškovės reikalavimą nurodydama, kad ieškovė nėra perėmusi reikalavimo teisių. Teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas nenustatinėjo krovinio gavėjo, kaip žalą galimai patyrusio asmens, taip pat nesiaiškino, ar žala šiam asmeniui buvo atlyginta. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad UAB „Logistics 123“ yra krovinio siuntėja. Šios bendrovės vienašališkai surašyti dokumentai nepatvirtina fakto, kad žala buvo atlyginta. Ieškovė taip pat neįvykdė pareigos įrodyti krovinio vertę. Ji buvo grindžiama ne prie krovinio pridėtais dokumentais, bet vienašališkai UAB „Logistics 123“ surašytos pretenzijos duomenimis. Teismo sprendimo dalis dėl to,kad nėra pagrindo atsakovę atleisti nuo atsakomybės, yra nemotyvuota. Atsakovei įrodžius, kad krovinį pakrovė siuntėjas, turėjo būti konstatuotas ypatingos rizikos veiksnys, kaip atleidimo nuo atsakomybės pagrindas. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad krovinys buvo kraunamas atskiromis dėžėmis, vairuotojui nebuvo suteikta galimybė dėžes skaičiuoti. Be to, buvo pakrautas ženkliai sunkesnis krovinys, nei nurodyta sutartyje. Negalėdamas identifikuoti krovinio vairuotojas tai pažymėjo krovos dokumentuose. Be to, vairuotojui nebuvo leista dalyvauti skaičiuojant krovinio dėžių kiekį iškrovimo metu. Teismas nepasisakė ir dėl bylos teismingumo. Ieškovės parengtoje sutartyje šalys buvo aiškiai susitarusios dėl arbitražinės išlygos. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą (e. b. l. 175–178) ieškovė prašo skundą atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad tiek UAB „Logistics 123“, tiek ir ieškovė su atsakove yra vežėjos CMR konvencijos prasme. Dėl šios priežasties UAB „Logistics 123“ pareiškė pretenziją ieškovei dėl dalies krovinio praradimo, o ieškovė – atsakovei. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių žalos faktą ar jos dydį. Aplinkybė, kad pakrovimo metu vairuotojas neskaičiavo krovinio, nėra atleidimo nuo atsakomybės pagrindas. Vežėjui tenka pareiga nuginčyti kaltės prezumciją, todėl vien faktas, kad krovinį pakrovė siuntėjas, nėra pakankamas tam, jog atsakovė būtų atleista nuo atsakomybės. Kadangi atsakovė apeliaciniame skunde išdėstė poziciją, jog teismas be pagrindo nesprendė klausimo dėl arbitražinės išlygos taikymo, šis klausimas nebuvo keliamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl jo ieškovė nepasisakė ir teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartimi (e. b. l. 187–188) pasiūlyta ieškovei pateikti poziciją dėl arbitražinės išlygos taikymo. 2018 m. liepos 31 d. teisme gauta ieškovės nuomonė (e. b. l. 190–192), kad rengdama sutartį ieškovė panaudojo turėtą šabloną, šalys atskirai dėl arbitražinės išlygos nesitarė. Prieštaravimų nepareiškimas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turi būti vertinamas kaip išlygos atsisakymas konkliudentiniais veiksmais. Be to, arbitražinės išlygos taikymas nedidelės vertės ginčui po to, kai bylos nagrinėjimas užsitęsė ir šalys turėjo daug atstovavimo išlaidų, būtų neproporcingas. Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisminio proceso teisėtumo esant arbitražiniam susitarimui (CPK 23 straipsnis). CPK 23 straipsnyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), o jeigu ši aplinkybė paaiškėja po bylos iškėlimo – teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 30 d.) 10 straipsnyje buvo nustatyta, jog teismas, gavęs ieškininį pareiškimą klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Tokia nuostata buvo iš esmės atkartota CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.). Nuo 2012 m. birželio 30 d. galiojančios Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos 11 straipsnio 1 dalyje, reguliuojančioje tuos pačius klausimus, įtvirtinta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti (atitinka nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą). Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paminėtų teisės aktų nuostatos ir jų pakeitimai nedviprasmiškai patvirtina įstatymų leidėjo siekį teismo pareigą atsisakyti ginčą spręsti teisme, jei yra arbitražinis susitarimas, padaryti nepriklausomą nuo to, ar ginčo šalis išreiškė prieštaravimus dėl teisminio nagrinėjimo. Iš galiojančio teisinio reglamentavimo yra akivaizdu, kad tam, jog teismas atsisakytų priimti ieškinį arba paliktų jį nenagrinėtą, pakanka nustatyti tik arbitražinio susitarimo faktą. Papildomos anksčiau egzistavusios sąlygos – kitos šalies prieštaravimo dėl ginčo nagrinėjimo teisme – nustatyti nebereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2016).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtinta galimybė iš šalių elgesio spręsti apie arbitražinio susitarimo sudarymą, kai šalys apsikeičia ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena šalis teigia, o kita neneigia, kad jos sudarė arbitražinį susitarimą, pati savaime nesuponuoja ir neimplikuoja analogiškų išvadų apie galimybę konkliudentiniais veiksmais atsisakyti arbitražo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2016). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. birželio 17 d. ieškovė su atsakove sudarė krovinio pervežimo sutartį Nr. U668, kuria atsakovė už 400 Eur (be PVM) atlygį įsipareigojo pristatyti krovinį ir įsipareigojo atlyginti užsakovui žalą, jei krovinio transportavimo metu dėl vežėjo kaltės buvo padaryta žala kroviniui, taip pat kontroliuoti krovinio įpakavimą, pakrovimą, tvirtinimą, kiekį, svorį, išdėstymą ant ašių (e. b. l. 5). Ieškovė reikalavimą kildina iš netinkamo sutarties vykdymo, t. y. dalies krovinio praradimo ir su tuo susijusios atsakovės pareigos atlyginti žalą (sutarties 1.2 punktas) (e. b. l. 1–3). Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino (e. b. l. 150–155). Atsakovė apeliaciniu skundu apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodė, kad teismas netyrė byloje esančių dokumentų ir sprendime nepasisakė dėl bylos teismingumo, nors ieškovės pateiktoje sutartyje buvo numatyta arbitražinė išlyga (e. b. l. 163–169).Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 17 d. sutarties 3.6 punktu šalys susitarė, jog kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš sutarties ar susijęs su sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme, kurį šalys pripažįsta savo arbitražinio susitarimo sudedamąja dalimi. Kilus ginčus jį spręs vienas arbitras, arbitražinis nagrinėjimas vyks Vilniuje, lietuvių kalba, o arbitražinis teismas vadovausis Ženevos 1956 m. Tarptautinio vežimo keliais sutarties konvencija (e. b. l. 5). Sutartis parengta ant ieškovės firminio blanko, teikdama nuomonę dėl arbitražinės išlygos ieškovė pripažino, kad sutartį ruošė būtent ji. Arbitražinė išlyga išdėstyta išsamiai, ji sudaro nemažą koncentruotai surašytos sutarties dalį, teisės aktuose nustatyta tvarka ši sutarties sąlyga nebuvo ginčijama. Dėl nurodytos aplinkybės šią sąlygą vertinti kaip negaliojančią ir jos netaikyti teismas neturi pagrindo. Nutarties 15–16 pastraipose cituotos kasacinio teismo praktikos analizė leidžia atmesti kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad atsakovei nereiškus reikalavimo dėl arbitražinės išlygos taikymo turi būti sprendžiama, jog šalys arbitražinės išlygos atsisakė konkliudentiniais veiksmais. Konstatavimas, kad byla neturi būti nagrinėjama teisme, tokiu atveju yra teismo pareiga, kurios nepaneigia šalių pasyvumas. Be to, apeliaciniame skunde iškeldama klausimą dėl ginčo teismingumo atsakovė aiškiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas aptariamos sutartinės sąlygos netaikė be pagrindo, taip išreikšdama valią laikytis sutartinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011 yra pažymėjęs, kad teismas negali a priori taikyti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ar 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytų pasekmių, o privalo išsiaiškinti, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sisteminė ir lingvistinė nurodyto šalių sudaryto arbitražinio susitarimo (sutarties 3.6 punktas), jo ribų analizė leidžia daryti išvadą, kad susitarimo tekste ginčų sprendimas arbitražo tvarka suformuluotas aiškiai – kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties ar susijęs su šia sutartimi, jos pažeidimu, nutraukimu ar galiojimu, galutinai sprendžiamas Lietuvos arbitražo teisme. Tai reiškia, kad arbitražinis susitarimas apima bet kuriuos įmanomus potencialiai kilti ginčus, susijusius su sutartimi. Nurodyta išvada pripažįstama pagrindu kaip nepagrįstą atmesti ieškovės argumentą, kad nedidelės vertės ginčo perdavimas arbitražui sukurs neproporcingas pasekmes. Ieškovė ieškinyje įrodinėjo, kad atsakovė neįvykdė sutarties, nes gavėjui pristatė krovinį, kuriame trūko 6 dėžių batų ir dėl šios priežasties ieškovė patyrė žalą (e. b. l. 32–33). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio reikalavimas dėl 1 433,42 Eur skolos priteisimo yra tiesiogiai susijęs su 2016 m. birželio 17 d. krovinio pervežimo sutartimi, todėl patenka į arbitražinio susitarimo taikymo ribas ir turi būti nagrinėjamas arbitražo teisme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė kartu su ieškiniu pateiktos 2016 m. birželio 17 d. krovinio pervežimo sutarties nuostatų, nevertino, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas, ir išnagrinėjo jo kompetencijai nepriskiriamą bylą. Todėl, vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, sprendimas naikinamas, o UAB „Transeita Logistics“ ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas, kai ieškinys, prašymas ar skundas grąžinami be sprendimo. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva patikrinti, ar nėra pagrindo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Gavęs informaciją apie sudarytą arbitražinį susitarimą po civilinės bylos iškėlimo, teismas turi ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Aplinkybė, kad ieškinys paliktas nenagrinėtu dėl arbitražinės išlygos, yra pagrindas grąžinti ieškovės paduodant ieškinį sumokėtą 32 Eur žyminį mokestį (e. b. l. 4) ir atsakovės paduodant apeliacinį skundą sumokėtą 43 Eur žyminį mokestį (e. b. l. 170). Atsakovės sumokėto žyminio mokesčio dalis, viršijant 32 Eur, grąžintina ir pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip sumokėta pagrindo.Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad valstybė šioje byloje patyrė 8,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (e. b. l. 152). Ši suma priteistina po lygiai iš abiejų šalių, t. y. po 4,15 Eur, kadangi abi šalys, žinodamos apie sudarytą arbitražinį susitarimą, neprieštaravo dėl ginčo nagrinėjimo teisme (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Dėl tų pačių priežasčių šalių patirtos atstovavimo išlaidos joms neatlygintinos. Šalims grąžintinas ir iš jų priteistas sumas įskaičius tarpusavyje, ieškovei grąžinama 27,85 Eur (32 Eur – 4,15 Eur), atsakovei – 38,85 Eur (43 Eur – 4,15 Eur) žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsniu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transeita Logistics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FSTS“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Edbara“ dėl skolos priteisimo palikti nenagrinėtą.

Grąžinti ieškovei uždarąjai akcinei bendrovei „Transeita Logistics“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), dalį žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį 2016 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymu – 27,85 Eur (dvidešimt septynis eurus 85 ct).

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FSTS“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), dalį žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą 2018 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 14146 – 38,85 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 85 ct).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.