- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-09
- Bylos Nr.
- eAS-1427-822/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05334-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Composites“
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Composites“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Composites“ skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Baltic Composites“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 15 d. raštą Nr. 3JA-544-398 „Dėl skundo“ ir Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SKP-335.
Pareiškėjas taip pat teismo prašė taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę – ginčijamo Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo ir Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. spalio 20 d. rašto Nr. BRK-9021-(3.144) „Dėl skolos išieškojimo atnaujinimo“ laikiną galiojimo sustabdymą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
Teismas pažymėjo, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. spalio 20 d. rašto atžvilgiu negali būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, nes šio rašto atžvilgiu jokie reikalavimai skunde nėra reiškiami, jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra ginčijamas.
Teismas konstatavo, kad ir pareiškėjo pateiktų dokumentų negali daryti neabejotinos ir pagrįstos išvados, kad nesustabdžius Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo galiojimo, pareiškėjui galimai kilsiančių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, o pareiškėjo teisės būtų neatitaisomai pažeistos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas, grąžintinų lėšų išieškojimas gali tapti neįmanomu ar sudėtingu, o tai pažeistų viešąjį interesą – Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinių interesų tinkamą apsaugą. Be to, pagal Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 20 punktą, jeigu sprendimas dėl lėšų sugrąžinimo apskundžiamas teismui, palūkanų skaičiavimas sustabdomas, kol įsiteisėja teismo sprendimas.
III.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutarties dalį, kuria netenkintas parašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – laikinai, kol neįsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. SKP-335 galiojimą.
Pareiškėjas nurodo, jog šioje administracinėje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis yra užtikrinti galimybę po bylos nagrinėjimo atkurti iki skundžiamo atsakovo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo priėmimo buvusią padėtį.
Apelianto įsitikinimu, jo nurodyti argumentai ir pateikti rašytiniai įrodymai leidžia konstatuoti, jog skundžiamo sprendimo galiojimas bylos nagrinėjimo metu iš esmės paveiktų apelianto teises ir interesus – padarytų jiems didelę žalą, o teismui priėmus apeliantui palankų sprendimą, šių pažeistų teisių ir interesų atkūrimas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.
Atsakovo sprendimo įgyvendinimas – apeliantui itin didelės 103 421,80 Eur sumos sumokėjimas sukeltų tiesioginę grėsmę apelianto mokumui ir jo veiklos tęstinumui. Apeliantas negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), turėtų atleisti daug darbuotojų. Apelianto finansinė padėtis gana sunki, todėl įvertinus atsakovo sprendimu nustatytos sankcijos dydį akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas nulemtų neigiamas ir tikėtina negrįžtamas pasekmes ne tik apeliantui, bet ir jo darbuotojams, valstybei, veiklos partneriams.
Šalies argumentai
Apeliantas nuo pat jo įsteigimo vykdė ir vykdo tik įstatuose nurodytą ūkinę (komercinę) veiklą – gaminių iš medžio-plastiko kompozitų gamybą ir prekybą, iš kurios gaunamos visos veiklos pajamos. Siekdamas gauti papildomas pajamas apeliantas turėtų pradėti vykdyti kitą (papildomą) veiklą, ar iš esmės keisti vykdomą veiklą, tačiau tai reikalautų papildomų išlaidų, kurių dėl esamos finansinės padėties ir atsakovo sprendime nustatyto įpareigojimo dydžio, apeliantas šiuo metu negali skirti.
Kadangi bylos nagrinėjimo metu apeliantas negalės naudoti sumos, kurią turėtų sumokėti vykdydamas skundžiamą sprendimą, o bylos nagrinėjimo metu apeliantui nebus mokamos jokios palūkanos, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių net apeliantui palankaus teismo sprendimo atveju, jis objektyviai negalėtų būti grąžintas į iki atsakovo sprendimo priėmimo buvusią padėtį.
Apelianto įsitikinimu, viešasis interesas – Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinių interesų tinkama apsauga yra jau užtikrintas apelianto turto areštu civilinėje byloje Nr. e2-5805-262/2015 tarp tų pačių šalių ir iš esmės dėl to paties atsakovo sprendimo. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo grėsmė kiltų kitam interesui, turinčiam viešojo intereso požymių, – didelio darbuotojų skaičiaus darbo vietoms, darbuotojų socialinėms garantijoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Iš atskirojo skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėjas iš esmės neginčija teismo nutarties motyvų dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. spalio 20 d. rašto Nr. BRK-9021-(3.144) „Dėl skolos išieškojimo atnaujinimo“ atžvilgiu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad pareiškėjui nekeliant jokio reikalavimo šio rašto atžvilgiu, nėra pagrindo spręsti dėl jo galiojimo laikino sustabdymo, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakys.
Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. SKP-335 „Dėl UAB „Baltic Composites“ išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (Veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“ dalies susigrąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėjas įgyvendindamas Projektą pripažintas padaręs pažeidimą dėl padidintos kainos ir jam pritaikyta išmokėtos paramos susigrąžinimo sankcija – 103 421,80 Eur.
Nagrinėjamoje byloje atskirąjį skundą padavęs pareiškėjas prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti skundžiamos sprendimo galiojimą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nusprendė, kad byloje nėra pateikta įtikinamų įrodymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007).
Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009), sprendžiant ginčijamo sprendimo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia savo finansine padėtimi tuo, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, būtų apsunkintas pareiškėjo atsiskaitymus su darbuotojais, verslo partneriais, valstybe, būtų sudėtinga toliau tęsti veiklą, tektų atleidinėti darbuotojus, pareiškėjui grėstų bankrotas.
Pareiškėjas, pagrįsdamas argumentus dėl savo finansinės būklės, pateikė Nekilnojamojo turto registro 2015 m. lapkričio 5 d. pažymą, kad nekilnojamojo turto neturi, ilgalaikio turto sąrašą, jo apyvartos duomenis (likutinė vertė 250 654,34 laikotarpiui 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d.) bei šio turto įkeitimo sutarčių duomenis ir 2015 m. spalio 4 d. AB DNB banko raštą, patvirtinantį, kad su pareiškėju sudaryta kreditavimo sutartis 281 521 Eur ir nurodyta negrąžinta kredito dalis 75 365,06 Eur.
Teisėjų kolegija pažymi, jog neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, kad teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), nors susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-130/2011, 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011).
Teisėjų kolegijos nuomone, iš pareiškėjo pateiktų duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėjas, sumokėjęs sprendimu paskirtą sankciją, neturės apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti, susidurs su finansiniais sunkumais, dėl kurių net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Pateikti dokumentai taip pat nerodo, jog pareiškėjo veiklos finansiniai rodikliai būtų blogi, pareiškėjas turėtų nemažų įsiskolinimų, jo veikla būtų nuostolinga, ir jog paskirtos baudos sumokėjimas reikšmingai apsunkintų jo finansinę padėtį. Nagrinėjamu atveju nepateikta aktualių, išsamių ir visapusiškų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo finansinę padėtį (pajamos, išlaidos, turimi įsiskolinimai ir kt.), kuriuos įvertinus būtų galima spręsti apie realią sprendimu keliamų neigiamų padarinių grėsmę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 71 str. 1 d.). Taigi pareiškėjas turi teisę pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo bet kurioje proceso stadijoje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, jog byloje yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atskirasis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Composites“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.