Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.K. patiksli9ntą skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismui pateikti duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad ginčijamu įsakymu suformuotas žemės sklypas (patvirtinti kadastriniai duomenys), skirtas nuosavybės teisių atkūrimui natūra trečiajam suinteresuotam asmeniui A.B..

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 2 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, - t.y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje. Išimtis yra nustatyta tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą arba palikti jį nenagrinėtą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 103 straipsnio 1 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes - nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas atsisako priimti skundą arba palieka jį nenagrinėtą (jeigu dar yra procesinė galimybė šia tvarka pasinaudoti ir, priešingu atveju, nutraukia bylą). Kita vertus, atsisakoma priimti skundą arba palikti nenagrinėtą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo. Be to, turi būti išsiaiškinta, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties.

Svarbu tai, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, numatyta, jog sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Taigi, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad ginčijamu sprendimu buvo suformuotas žemės sklypas ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenys. Šis sprendimas buvo priimtas iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo, todėl šis sprendimas akivaizdžiai patenka į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą skundų kategoriją. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad šiuo metu dar nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į ginčo sklypą trečiajam suinteresuotam asmeniui. Administracinėje byloje keliamas ginčas yra susijęs su žemės reformos teisiniais santykiais, ginčijamas sprendimas yra tik nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dalis ir tai reiškia būtinybę pareiškėjui remtis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjas šiuo metu formaliai yra praleidęs terminą apskųsti 2016-06-30 sprendimą, tačiau šis terminas nėra naikinamasis, esant svarbioms priežastims jis atnaujinamas, todėl pareiškėjas turi realią galimybę pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ginčų nagrinėjimo tvarka (ABTĮ 57 str.).

Patikslintas skundas dalyje dėl reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą, išdėstytą 2016-01-11 Miesto planavimo ir architektūros skyriaus rašte Nr. 70-2-50, panaikinti 2016-02-23 Kauno miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos sprendimą Nr. B14-4-1/2016 (BĮ4-1 -5/2016), įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją patenkinti V.K. 2015-10-27 prašymą ir organizuoti įsiterpusios valstybinės žemės prijungimo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą atmestinas kaip nepagrįstas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį (ABTĮ 13 str., 20 str.), yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio turinio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi, aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra - t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų teisėtus interesus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo buvo įtvirtinta galimybė atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ši žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei.

Teismas pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, jog valstybinės žemės plotas prie pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų yra neužstatytas ir nelaikomas valstybinio miško teritorija. Pareiškėjas teigia, kad jis turi pirmenybę šį laisvą įsiterpusį žemės sklypą prisijungti prie savo žemės sklypo, o atsakovas, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai siekia atkurti nuosavybės teises natūra trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris išreiškė norą į šį plotą atkurti nuosavybės teises natūra ir, tuo pačiu, šį žemės sklypą prisijungti prie besiribojančio žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisės natūra atkurtos anksčiau. Pareiškėjo prašomais panaikinti administracijos 2016-01-11 sprendimu Nr. 70-2-50 bei Komisijos sprendimu Nr. B14-4-1/2016(B 14-1-5/2016) iš esmės buvo atsisakyta pareiškėjui tęsti ginčo žemės sklypo formavimo procedūras, kurių tikslas – prijungti įsiterpusį žemės sklypą prie pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo. Pagrindinis atsisakymo motyvas - ginčo žemės sklypas nelaikytinas laisvu ir dėl to neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos.

Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje 2 punkte yra įtvirtinta laisvos žemės fondo sąvoka. Įstatymų leidėjas laisvą žemę apibrėžė - tai žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus. Paminėta teisės norma nustato sąlygas, kurioms esant žemės plotai gali būti priskiriami laisvos žemės fondui: tai gali būti valstybės paimta ir išperkama žemė, arba žemė, kurios natūra nepageidauja susigrąžinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys piliečiai, arba žemės plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į didžiausius įstatyme numatytus plotus. Bylos įrodymai patvirtina, kad tretysis suinteresuotas asmuo neatsisakė atkurti nuosavybės teises susigrąžinant žemę turėtoje vietoje ir yra teisės aktų nustatyta tvarka išreiškęs valią atgauti visą galimą žemę natūra turėtoje vietoje ir to aktyviai siekia. Taigi, teismas daro išvadą, kad ginčo sklypas nėra laisvas. Kartu teismas taip pat akcentuoja, kad sprendžiant dėl žemės sklypo atitikimo įsiterpusio žemės sklypo faktiniams ir teisiniams kriterijams, būtina, jog toks žemės sklypas, remiantis Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 1999 m. birželio 2 d. LRV nutarimo Nr. 692 ,,Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktu pirmiausia turi būti laisvas. Kaip jau buvo paminėta, teismui pateikti ir išnagrinėti įrodymai patvirtina svarbią aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas yra iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo ribose. Administracijos 2016-01-11 sprendimu Nr. 70-2-50, Komisijos sprendimu Nr. B14-4-1/2016(B 14-1-5/2016) iš esmės buvo pasisakyta dėl pirmumo teisės - buvo konstatuota, kad esant pretendentams, pareiškusiems valią į ginčo sklypą nuosavybės teises atkurti natūra ir nesant duomenų, kad atkūrimo procedūra yra baigta, ginčo sklypas nelaikytinas laisvu ir tolimesnis ginčo sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimas pagal pareiškėjo prašymą negali būti rengiamas lygiagrečiai su nuosavybės teises atkūrimo į ginčo sklypą procedūromis. Teismas tokią administracijos ir Komisijos poeziją laiko teisinga, nes žemės įsigijimas pareiškėjo norimu būdu nelaikytinas pirmenybiniu prieš žemės įgijimo būdą, kada asmenims atkuriamos nuosavybės teises į turėtą žemę natūra (ABTĮ 57 str.).

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises. To paties įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal Žemės reformos įstatymą suformuoti valstybinės žemės sklypai parduodami Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies tik 5 punkte nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio - šių sklypų savininkams. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsnio nustatyta, kad vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai yra: nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai; valstybinės žemės pardavimas; civiliniai sandoriai dėl žemės. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą dėl valstybės valdomos žemės perleidimo į privačią nuosavybę yra akivaizdu, kad įstatymų leidėjas pirmenybę teikia valstybės prievolei Lietuvos Respublikos piliečiams atkurti įgytas nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą. Atkreiptinas dėmesys, jog Atkūrimo įstatyme taip pat įtvirtintas imperatyvas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Nors pareiškėjas ir galėjo inicijuoti ginčo sklypo, kaip laisvo įsiterpusio valstybinės žemės sklypo, formavimo projektą, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas nevykdyti žemės grąžinimo natūra procedūrų, tokiu būdu užkirsti kelią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems subjektams atkurti iki 1940 m. turėtas teises, kai toks subjektas yra išreiškęs valią atgauti turėtą turtą natūra. Šiuo atveju atsakovai turėjo įstatymų nustatytą pareigą ginčo sklypo grąžinimo natūra klausimą išnagrinėti pirmiau, o tik paskui spręsti šio žemės sklypo, kaip įsiterpusio žemės sklypo, formavimo ir pardavimo procedūras. Teismas taip pat akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymas, Žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, taip pat kiti teisės aktai nenustato minimalaus žemės sklypo ploto, kai nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Žemės servitutai nustatomi ne tik administraciniais aktais, bet ir sandoriais, teismo sprendimu, todėl, esant trečiojo suinteresuoto asmens sutikimui, nuosavybės teisės gali būti atkuriamos natūra į žemės sklypą ir be iš anksto numatyto privažiavimo. Atkuriant nuosavybės teisės natūra perduodamam žemės sklypui netaikomi 1999-06-02 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos", taip pat 2004-10-04 Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių reikalavimai, kadangi šiais teisės aktais vadovaujamasi formuojant naujus valstybinės žemės sklypus pardavimui, nuomai ir t.t.. Tai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas pagrįstai priėmė 2016-01-11 sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo, o Komisija 2016-02-23 sprendimu taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Paminėti administraciniai aktai priimti tinkamų viešojo administravimo subjektų, tinkamai ir iš esmės pakankamai motyvuoti, nurodyta jų apskundimo tvarka, pasirašyti tam įgaliojimus turinčių pareigūnų. Šie administraciniai aktai atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Įvertinęs pareiškėjo skundo Komisijai ir 2016-02-23 Komisijos sprendimo turinį, teismas pabrėžia, kad Komisija atsakė ne į visus pareiškėjo skundo argumentus (pvz., ginčijamo žemės sklypo ir iki nacionalizacijos valdyto žemės ploto buvimo vietos), tačiau ši aplinkybė detaliai buvo išnagrinėta teisme ir tai nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą (ABTĮ 57 str.). Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį patikslinto skundo reikalavimą - įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją patenkinti pareiškėjo 2015-10-27 prašymą ir organizuoti įsiterpusios valstybinės žemės prijungimo prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Tik visiškai užbaigus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą trečiajam suinteresuotam asmeniui ir esant ginčo vietoje laisvos valstybinės žemės, kuri atitiks įsiterpusiosios laisvos valstybinės žemės sklypo sąvoką, pareiškėjas įgaus teisę pakartotinai inicijuoti procedūrą, minimą jo 2015-10-27 prašyme (ABTĮ 10 str., 57 str., 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas, pateikdamas skundą dėl 2016-02-23 Komisijos sprendimo, nepaleido ABTĮ 32 straipsnyje numatyto 20 dienų termino. Byloje nėra ginčo, kad minėtas sprendimas buvo pareiškėjui įteiktas 2016 m. balandžio 18 d.. Paskutinė apskundimo termino diena – 2016 m. gegužės 9 d. (pirmadienis). Pareiškėjas išsiuntimui skundą įteikė 2016 m. gegužės 9 d. (b.l. 12).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovų bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V.K. patikslintą skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2016 m. birželio 30 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo sprendimą Nr. 8SK-606-(l4.8.100.) „Dėl žemės sklypo Nr. 165-1, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)" palikti nenagrinėtą.

Likusioje dalyje pareiškėjo V.K. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą