Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1 A-167-350/2010

Teisėjas Algimantas Brigadierius Baudžiamojo proceso Nr. 1-66-1-01124-2009-3

2010 m. kovo 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Eligijaus Gladučio ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-12-30 nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir nuteistas ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 20 d., apie 13 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , Kėdainių mieste, asmeninio konflikto metu, peiliu įdūrė V. S. į kairę koją, padarydamas durtinę - pjautinę kairės šlaunies žaizdą, lydimą šoninio plačiojo ir tiesiojo raumenų bei šlaunies arterijos išorinės šakos pažeidimo, taip sukeldamas sunkų sveikatos sutrikdymą, jį sužalojo, dėl to kilo realus pavojus nukentėjusiojo gyvybei.

R. S. skundžia apylinkės teismo nuosprendį. Apeliaciniame skunde neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu jis paėmė peilį, manydamas, kad nukentėjusysis pamatęs peilį nurims, tačiau pastarasis jam mėgino įspirti ir tokiu būdu koja pataikęs į peilį susižeidė. Sužaloti V. S. jis neketino, tik gynėsi. Šiam poelgiui jį išprovokavo nukentėjusysis, todėl mano, kad jo veika turi būti perkvalifikuota į neatsargų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiojo teisme norėjo atsiprašyti, tačiau tokia galimybė bei paskutinis žodis jam suteiktas nebuvo.

Teismo posėdyje nuteitasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus dėl sužalojimo padarymo aplinkybių, bei veikos kvalifikavimo. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir veikos kvalifikavimu visiškai sutinka.

BK 135 str. 1 d. numato atsakomybę už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. veika atitinka būtent šiame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį. R. S. neneigia fakto, kad V. S. buvo sužalotas jo rankoje turėtu peiliu, tačiau teigia, kad nukentėjusysis susižalojo pats, spirdamas koja į jį ir pataikydamas į jo rankoje apsigynimui turėtą peilį.

Tuo tarpu nukentėjusysis V. S. parodė, kad įvykio dieną girtavo A. M. bute, kur buvo ir apeliantas. Vėliau atėjo jo draugė A. C., prie kurios R. S. ėmė kibti, kelti balsą, tempti už plaukų, pastūmė. Jam ėmus ginti A. C. kilo kivirčas, R. S. jį iškeikė ir sudavė jam į veidą, R. S. sudavė atgal, pasakė, kad jis (V. S.) prisidirbo ir tuo metu pajutęs šilumą kojoje, prarado sąmonę, paties peilio R. S. rankose nematė.

Tokią įvykių eigą, t.y. kad konfliktas tarp apelianto ir nukentėjusiojo kilo būtent dėl to, jog R. S. užsipuolė A. C. ir pastarosios ginti stojo V. S., nurodė ir įvykio liudytojai R. S., A. M., G. G., A. C..

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai apie konflikto priežastis ir eigą iš esmės sutampa, jais netikėti nėra jokio pagrindo.

Paties V. S. sužalojimo momento nei vienas liudytojas nematė, tačiau visi vienareikšmiškai patvirtino, kad konfliktą pradėjo apeliantas dėl to, kad A. C. liepė V. S. nebegerti alkoholio, o V. S. ją užstojo prieš R. S..

Šių parodymų visetas leidžia daryti kategorišką išvadą, kad konflikto iniciatoriumi buvo būtent apeliantas, o V. S. į konfliktą tarp R. S. ir A. C. įsikišo tik gindamas pastarąją, t.y. būtent V. S. pradėjo naudoti fizinę jėgą prieš apeliantą veikdamas būtinosios ginties, apibrėžtos BK 28 str., sąlygomis ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad, esant nurodytoms konfliktinės situacijos pradžios aplinkybėms, R. S., pats būdamas konflikto iniciatoriumi, aplamai turėjo teisę į būtinąją gintį. Taip pat apeliantui nebuvo jokio pagrindo ginti savęs nuo tariamo nukentėjusiojo kėsinimosi, nes V. S. įvykio metu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję sukelti ar sukėlę bent kažkiek pagrįstą apelianto pyktį, galėjusį išprovokuoti smurto pavartojimą, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad šiam poelgiui jį išprovokavo nukentėjusysis visiškai nepagrįstas.

Nukentėjusiojo parodymais, kad iki pat sužalojimo jis peilio pas R. S. nematė ir šio panaudojimu R. S. jam žodžiu negrasino, paneigtas apelianto skundo teiginys, kad jis peilį rankoje laikė norėdamas tik pagąsdinti nukentėjusį, kad šis apelianto nebepultų. Kad būtų įspėjęs apie turimą peilį V. S., apeliantas taip pat nenurodė.

Be to, pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklausto teismo medicinos eksperto V. B. parodymai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, duriant iš apačios į viršų, visiškai akivaizdu, kad spirdamas koja ir pataikydamas į jo rankoje laikomą peilį, kaip skunde teigia apeliantas, nukentėjusysis jam konstatuoto sužalojimo pasidaryti negalėjo.

Esant šioms aplinkybėms, darytina kategoriška išvada, kad apeliantas nukentėjusiajam peiliu dūrė tyčia, norėdamas būtent jį sužaloti, o apelianto pateikiama versija, kad jis tik laikė rankoje peilį norėdamas nuslopinti konfliktą, atmestina kaip prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms ir vertinama kaip siekimas sušvelninti savo atsakomybę.

Taigi, R. S. kaltė yra visiškai įrodyta aptartų įrodymų visetu.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jis teisme norėjo atsiprašyti nukentėjusiojo, tačiau tokia galimybė bei paskutinis žodis jam suteikti nebuvo.

Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, atliekant įrodymų tyrimą R. S. nukentėjusiojo atsiprašė ( 122 b.l), tačiau šis atsiprašymas, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų apelianto parodymų ir kurie yra aptarti skundžiamame nuosprendyje, yra visiškai formalus, todėl nėra jokio pagrindo į tai atsižvelgti ir vertinti tokį pasakymą kaip apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmos instancijos teisme apeliantas dėl netinkamo įžūlaus elgesio ir akivaizdžios nepagarbos teismui ne kartą buvo įspėtas, po to vadovaujantis BPK 259 str. 1 d. laikinai, o vėliau ir visam laikui pašalintas iš posėdžių salės. Taigi, šiuo atveju apeliantas pats savo tyčiniais veiksmais susivaržė savo teises ir paskutinis žodis jam nesuteiktas visiškai pagrįstai. Teismas apelianto kaip kaltinamojo teisių nepažeidė, proceso pažeidimų nepadarė ir šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

R. S. padarė sunkų nusikaltimą, už kurį yra numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, paskirtosios bausmės pripažinti aiškiai per griežta nėra visiškai jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jam bausmę todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.