- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-03
- Bylos Nr.
- P-261-168-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02082-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos
- Pareiškėjas
- R. R.
- Trečiasis asmuo
- V. L., valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-329/2011 pagal atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą pareiškėjui R. R. dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuotieji asmenys – V. L. ir valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK), 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) išnagrinėjusi pareiškėjo R. R. skundą, kuriuo jis prašė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. rugsėjo 25 d. pažymą Nr. (08-SN-131), kurioje pareiškėjas R. R. pripažintas V. L. atžvilgiu pažeidęs Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir MVLGĮ) nuostatas ir įspėtas dėl MVLGĮ 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo padarymo, pripažinti neteisėta ir panaikinti, nusprendė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. rugsėjo 25 d. pažymą panaikinti.
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą (I t., b. l. 2–5), prašydamas panaikinti VAGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289).
Atsiliepimas
Pareiškėjas (toliau – ir pareiškėjas) atsiliepimu į atsakovo prašymą (I t, b. l. 59–65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o VAGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) palikti nepakeistą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu į atsakovo prašymą jį palaikė ir prašė prašymą patenkinti (I t., b. l. 56-58).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (II t, b. l. 17–28) atsakovo prašymą patenkino – panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289). Teismas nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl Tarnybos 2009 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. (08-SN-131) pripažinimo neteisėta ir panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba 2009 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. (08-SN-131) ištyrė V. L. skundą dviem aspektais: ar buvo seksualiai priekabiauta ir ar nebuvo persekiojimo ir susidorojimo su skundą dėl diskriminacijos Tarnybai padavusiu asmeniu. Vadovaujantis MVLGĮ 24 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktais, nuspręsta: 1) nutraukti tyrimą dėl galimo seksualinio priekabiavimo fakto, trūkstant objektyvių duomenų apie padarytą pažeidimą; 2) įspėti dėl MVLGĮ 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto pažeidimo padarymo; 3) apie priimtą sprendimą informuoti skundo pareiškėją, Vilniaus miškų urėdą, Generalinę miškų urėdiją. Teismas konstatavo, kad Lygių galimybių įstatymas ir MVLGĮ nenumato galimybės skųsti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažymų, surašytų ištyrus skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ir seksualinio priekabiavimo. MVLGĮ 24 straipsnio nuostatos patvirtina, kad daugumoje atvejų lygių galimybių kontrolierius nepriima privalomų ir sukuriančių kitiems asmenims teises ir pareigas sprendimų. Ginčijamu atveju, įspėjus asmenį dėl padaryto pažeidimo, taip pat nebuvo priimtas sprendimas, nebuvo nustatyti įpareigojimai ar kitaip nebuvo išspręstas klausimas dėl ginčo teisinio santykio subjektų teisių ar pareigų. Dėl nurodytų motyvų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma, kurioje nustatytas MVLGĮ pažeidimas ir kuria asmuo, padaręs pažeidimą, yra įspėtas, nelaikytina administraciniu sprendimu. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma ginčijamu atveju laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu - prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojama nagrinėjant teisme bylas dėl diskriminacijos, tiesiogiai darančiu įtaką suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma nesukuria teisinių pasekmių, dėl to negali būti inicijuojama atskira byla dėl jos panaikinimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 punktu, 15, 22, 88 straipsniais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1, 2 dalimis, padarė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Ginčijamoje pažymoje konstatuoti pažeidimai, tačiau nebuvo nustatyti konkretūs įpareigojimai. Ginčijamoje pažymoje konstatuoti faktai, be privalomo pobūdžio patvarkymų, nesukūrė pareiškėjui ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Teismas konstatavo, kad skundžiama pažyma pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, bet yra materialinio-techninio pobūdžio veiksmas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008). Nesant nurodytos prielaidos, pareiškėjas neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą (ginčijamu atveju į ikiteisminio nagrinėjimo instituciją) su skundu.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 34–37), prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Tarnybos skundą atmesti, VAGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212 (2009/05-4R-289) palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 53–56) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 63) sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d sprendimu (II t., b. l. 74–83) pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą patenkino iš dalies. Panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) ir perdavė bylą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai nagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas (pažyma) įspėti dėl padaryto pažeidimo (MVLGĮ 24 straipsnio 6 punktas) yra nagrinėtinas administracinių teismų (2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1360/2010, 2008 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-825/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje A525-825/2008 yra pažymėjusi, kad, skirtingai nei Seimo kontrolierių atveju, kai ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis nurodo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų), dėl lygių galimybių kontrolieriaus sprendimų apskundimo tokio aiškaus reglamentavimo nėra. Todėl, sprendžiant ginčo priskirtinumo klausimą, reikėtų vadovautis susiformavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad administraciniams teismams skundžiami administraciniai aktai, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai, sukeliantys asmeniui teisinius padarinius (plačiąja prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1111/2007). Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo dėl galimybės skųsti lygių galimybių kontrolieriaus sprendimus, kiekvienu atveju pagal bendrąsias ABTĮ normas reikėtų vertinti, ar priimtas sprendimas potencialiai gali sukurti teisinius padarinius ir dėl to būti skundo administraciniams teismams objektu. Teisėjų kolegija nurodė, kad vertinant lygių galimybių kontrolieriaus priimto spendimo (pažymos) pobūdį, atkreiptinas dėmesys, jog MVLGĮ 23 straipsnio 1 dalis įgalina kontrolierių nustatyti, kas ir kokį įstatymų pažeidimą padarė, o MVLGĮ 24 straipsnio 1 dalies 6 punktas suteikia teisę kontrolieriui įspėti asmenį dėl padaryto pažeidimo. Toks sprendimo pobūdis neduoda pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad jis teisinių pasekmių nesukelia. Teisėjų kolegija konstatavo, kad lygių galimybių kontrolieriui įstatymu yra suteiktos atitinkamos viešojo administravimo funkcijos, vykdytinos visoje valstybės teritorijoje, todėl teisines pasekmes sukeliantys sprendimai, kaip centrinio viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nagrinėtini Vilniaus apygardos administraciniame teisme arba ABTĮ 22 straipsnio 4 dalies pagrindu – Vyriausioje administracinių ginčų komisijoje. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažyma nesukuria teisinių pasekmių, dėl to negali būti inicijuojama atskira byla dėl jos panaikinimo.
Vertindamas ginčijamo VAGK 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 3R-212(2009/05-4R-289) teisėtumą ir pagrįstumą, teismas konstatavo, kad VAGK, vadovaudamasi Administracinių ginčų komisijos nuostatų 40 punktu, nepagrįstai nusprendė panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2009 m. rugsėjo 25 d. pažymą. Tokia išvada padaryta įvertinus administracinių ginčų komisijos veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 40 punkto nuostatas, Administracinių ginčų komisijos įstatymo 16 straipsnio (jeigu viešojo administravimo subjektas per nustatytą terminą neįvykdo administracinių ginčų komisijos sprendimo, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu užtikrinti sprendimo vykdymą), ABTĮ 18 straipsnio 9 punkto, kuriame įtvirtinta apygardos administracinio teismo kompetencija nagrinėti bylas pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą, nuostatas. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 40 punkte pateiktas baigtinis sprendimų, kuriuos turi teisę priimti administracinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi administracinį ginčą, sąrašas. Teismas pažymėjo, kad pagal šių nuostatų 40.2 punktą, Komisija gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą. Šiame sąraše administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo būtų galima panaikinti skundžiamą administracinį aktą, nėra. Todėl, atsižvelgdamas į viešojoje teisėje galiojantį principą, kad tai, kas nėra tiesiogiai leista, yra uždrausta, teismas nurodė, kad minėta nuostata plečiamai negali būti aiškinama (plečiamojo viešosios teisės normų aiškinimo ribojimas). Konstatavo, kad VAGK nėra teisminė institucija, todėl jos įgaliojimai negali būti prilyginami teismo įgaliojimams. Paaiškino, jog jeigu administracinių ginčų komisijai būtų suteikta teisė savo sprendimu panaikinti ginčijamą administracinį aktą, jos sprendimų vykdymo užtikrinimo institutas apskritai taptų nereikalingas (tais atvejais, jeigu administracinių ginčų komisija priimtų sprendimą panaikinti viešojo administravimo institucijos sprendimą, nenurodydama papildomų įpareigojimų jai).
IV.
Vyriausioji administracinė ginčų komisija pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-329/2011. VAGK remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 12 punktu ir 154 straipsnio 1 dalimi.
VAGK nurodo, kad ji turi teisę ir pareigą spręsti bylas išankstine ne teismo tvarka pagal asmens skundą, kai asmuo nusprendžia tokia teise į ikiteisminį ginčo sprendimo būdą pasinaudoti. Teigia, kad ABTĮ normose tiesiogiai nenustatyti bylų grąžinimo nagrinėti ikiteisminėms institucijoms atvejai ir pagrindai. Pažymi, kad ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, 91 straipsnio 1 dalimi aiškiai nustatyti atvejai ir pagrindai, kada VAGK, išsprendus ginčą iš esmės, tačiau, teismo manymu, neteisingai, teismas naikina VAGK sprendimą, tačiau ne įpareigoja pastarąją, o pats nagrinėja ginčą iš esmės ir priima atitinkamą sprendimą. ABTĮ 141 straipsnyje nustatyti bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui, bet ne išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijai, pagrindai. Nurodo, kad ABTĮ tiesiogiai nenurodyta, kokiais atvejais apeliacinės instancijos teismas turėtų įpareigoti administracinių ginčų komisiją iš naujo nagrinėti bylą, grąžindamas bylą VAGK nagrinėti iš naujo. ABTĮ 141 straipsnio normos galėtų būti taikomos nebent pagal analogiją, tačiau ir tuo atveju bylą iš naujo nagrinėti turėtų būti pavedama tik esant šiame straipsnyje aptartiems pagrindams ir jeigu tai neužvilkins galutinio sprendimo priėmimo. Atkreipia dėmesį, kad teismas ne kartą yra pasisakęs dėl to, jog aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas, taip pat administracinio proceso operatyvumo principas sąlygoja tai, kad ginčo nagrinėjimas į ikiteisminę stadiją gali būti grąžinamas tik išskirtiniais atvejais motyvuotu teismo sprendimu, kuriame turi būti aiškiai suformuluota, kokių reikšmingų bylai aplinkybių nenustatė ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija, nors, vykdydama savo funkcijas, galėjo ir turėjo jas nustatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1413/2008).
Teigia, kad nagrinėjamu atveju VAGK ginčą išsprendė iš esmės, teismas sprendime nenustatė, kad ji būtų pažeidusi procesines ABTĮ normas, neištyrusi kokių nors įrodymų ar aplinkybių, o grąžino bylą jai nagrinėti iš naujo tik dėl to, kad nusprendė, jog VAGK negali naikinti viešojo administravimo subjekto sprendimo. Pažymi, kad šiuo motyvu teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, jog administracinių ginčų komisija turi teisę ir netgi privalo naikinti skundžiamų institucijų sprendimus, tenkindama pareiškėjų skundų reikalavimus. Ne kartą teismai yra konstatavę, kad administracinių ginčų komisija, nustačiusi, jog viešojo administravimo subjekto sprendimas yra nepagrįstas, privalėjo panaikinti tokį sprendimą, o ne įpareigoti tai daryti viešojo administravimo subjektą. Tačiau, net ir nustatę, jog administracinių ginčų komisija to nepadarė, teismai pakeisdavo administracinių ginčų komisijos sprendimo rezoliucinę dalį, o ne grąžindavo jai bylą nagrinėti iš naujo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3828-142/08, 2009 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1435-281/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-346/2009, 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-649/2009). VAGK mano, kad jos teisė (ir pareiga) spręsti ginčus išankstine ne teismo tvarka teismo sprendimu yra pažeidžiama – ji yra įpareigojama tą patį ginčą nagrinėti iš esmės kartotinai, nesant tam teisinio pagrindo, taip pat įpareigojama vietoj tiesiogiai asmens subjektines teises ginančio sprendimo, kuris, VAGK vertinimu, buvo priimtas panaikinant Tarnybos sprendimą, priimti tik netiesiogiai jas ginantį sprendimą, kuriam papildomai reikėtų vykdymo procedūros Tarnyboje ir, galimai, vykdymo užtikrinimo procedūros Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010). Pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 153 straipsnio 1 dalį, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti tenkinamas, esant visoms ABTĮ nustatytoms sąlygoms: t. y. jei prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas subjekto, turinčio teisę paduoti tokį prašymą (ABTĮ 154 straipsnis); jei prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepažeidus įstatymo nustatytų terminų (ABTĮ 156 straipsnis); jei egzistuoja konkretūs įstatymo nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis).
ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti bylos šalys bei jų atstovai pagal įstatymą, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.
Nagrinėjamoje byloje prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė Vyriausioji administracinių ginčų komisija, remdamasi 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 12 punktu ir 154 straipsnio 1 dalimi. Iš VAGK prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad šį prašymą ji padavė kaip neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs subjektas gali būti pripažintas asmeniu, neįtrauktu į bylos nagrinėjimą, kurio teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeidžiami įsiteisėjusiu sprendimu ir kuris turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 154 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatytos dvi esminės sąlygos: pirma, kad toks asmuo galėjo ir turėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą, antra, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pažeistos jo teisės ar įstatymu saugomi interesai. Vertindama, ar nagrinėjamu atveju yra patenkinamos šios sąlygos, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VAGK yra specifinio statuso subjektas – išankstinė ne teismo tvarka administracinius ginčus nagrinėjanti, kvaziteisminė institucija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525 – 556/2009), kuri negali būti įtraukta į bylos nagrinėjimą, nes ji negali būti nagrinėjamos administracinės bylos proceso šalis. Be to, pažymėtina, kad ABTĮ 154 straipsnio 1 dalies nuostata – jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus – turi būti suprantama, kaip apimanti materialines įstatymų saugomas subjektų teises, ir neapimanti kvaziteisminių ir teisminių institucijų procesinių ginčų nagrinėjimo taisyklių, jų procesinių teisių ir pareigų. Todėl laikytina, jog apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas administracinę bylą VAGK nagrinėti iš naujo, nepasisakė dėl tokių teisių ir pareigų, dėl kurių subjektui suteikiama teisė prašyti atnaujinti procesą pagal ABTĮ 154 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VAGK nepripažintina asmeniu, neįtrauktu į bylos nagrinėjimą, kurio teises ar įstatymų saugomus interesus pažeidžia įsiteisėjęs sprendimas, todėl nagrinėjamoje byloje VAGK negali būti laikomu subjektu, turinčiu teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 154 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad VAGK neturi teisės prašyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-329/2011, toliau nenagrinėja VAGK prašymu atnaujinti procesą nurodytų materialinių pagrindų, ir atsisako atnaujinti procesą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsniu, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-329/2011 pagal atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos prašymą pareiškėjui R. R. dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuotieji asmenys – V. L. ir valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija).
Nutartis neskundžiama.