Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus, teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. G. personalinės įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. personalinės įmonės ieškinį atsakovui UAB „Pagrata“ dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo – UAB „Pagrata market“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas M. G. personalinė įmonė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, nurodydamas, jog ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Pagrata market“, veikiantis pagal atsakovo UAB „Pagrata“ įgaliojimą, 2012-10-01 pasirašė sutartį Nr. VSP18/2012, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo kepti ir prekiauti šaldytais pusgaminiais, kava, arbata ir nealkoholiniais gėrimais Justiniškių turgavietės administracijos nurodytoje prekybos vietoje Nr. 18 už 789,53 Lt (su PVM) mėnesinę rinkliavą už vietą prekybai. Ieškovas ir atsakovas 2012-10-01 pasirašė susitarimą Nr. SPP18/2012 (toliau – Susitarimas), kuriuo konstatavo, kad ieškovas yra sumokėjęs atsakovui 27 398 Lt (liko sumokėti 3 422,90 Lt) už prekybos paviljono statybą Justiniškių turgavietės teritorijoje.Pažymėjo, jog šalys susitarė, kad kai tik šio paviljono statybos bus užbaigtos, ieškovas ir atsakovas pasirašys paviljono pirkimo – pardavimo sutartį. Susitarime buvo numatyta, kad ieškovas pasirašo su atsakovo turgavietę administruojančia įmone trečiuoju asmeniu UAB „Pagrata market“ prekybinės veiklos sutartį. Susitarimo II.4 p. buvo nustatyta, kad ieškovas užtikrina, kad nebūtų šiurkščių prekybinės veiklos pažeidimų, susijusių su veikla jam priklausančiame paviljone. Šiurkščiais pažeidimais laikomi: įsiskolinimai pagal prekybinės veiklos sutartį sumoje, viršijančioje trijų mėnesių mokesčius, trukdymai turgaus administracijos veiklai, LR normatyvinių aktų reikalavimų nesilaikymas, kiti veiksmai, sukeliantys pavojų žmonių gerovei, sveikatai, viešajai tvarkai. Be to, esant šiurkštiems pažeidimams, atsakovas raštu praneša ieškovui apie veiklos sustabdymą ir nustato protingą terminą trūkumams pašalinti (ne ilgiau 30 dienų). Ieškovas pašalina trūkumus arba perleidžia paviljoną kitam asmeniui, padengiant įsiskolinimą. Nepašalinus trūkumų, ieškovo paviljonas pereina atsakovo nuosavybėn. Perėmus paviljoną, atsakovas per protingą terminą sumoka ieškovui įsiskolinimo sumą, lygią paviljono likutinei vertei, minusuojant įsiskolinimo sumą ir 5 000 Lt baudą. Likutinė vertė apskaičiuojama pagal Susitarime nustatytą formulę. Taigi, ieškovui netinkamai vykdant savo įsipareigojimus, šalys Susitarime numatė, kad paviljonas pereina atsakovo nuosavybėn, o atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 21 911,26 Lt dydžio kompensaciją (21 911,26 Lt = (30 820,90 Lt (naujo paviljono vertė) - (30 820,90/20 x l (dirbtų metų skaičius)) – 2 368,59 Lt (įsiskolinimas už tris mėnesius) – 5 000 Lt (bauda)). 2012-11-30 ieškovas ir atsakovas pasirašė Paviljono pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP18/2012, kurios pagrindu ieškovui perėjo nuosavybės teisės į lengvų konstrukcijų prekybos paviljoną Justiniškių turgavietės teritorijoje, ieškovas už paviljoną atsiskaitė pilnai. Ieškovas nurodo, kad pradėjus prekiauti paviljone, ieškovas patirdavo nuostolius, turgavietėje nebuvo pirkėjų srauto, kuris galėtų užtikrinti bent minimalią prekybą, todėl ieškovas 2013-04-25 pranešimu kreipėsi į trečiąjį asmenį, siūlydamas nutraukti 2012-10-01 prekybinės veiklos sutartį Nr. VSP18/2012 šalių susitarimu. Ieškovas ir trečiasis asmuo 2013-06-19 šalių susitarimu nutraukė 2012-10-01 sutartį Nr. VSP18/2012. Nepavykus prekybai, ieškovas 2013-10-25 kreipėsi į atsakovą siūlydamas įsigyti jo prekybos paviljoną, tačiau, atsakovas 2013-11-13 raštu paviljoną pirkti atsisakė, o kitų asmenų, norinčių pirkti paviljoną, neatsirado. Vėliau ieškovas pasiūlė iškelti prekybos paviljoną iš Justiniškių turgavietės teritorijos, tačiau atsakovas 2013-11-13 raštu pranešė, kad jis negali išmontuoti ir išvežti paviljono, nes 2012-11-30 paviljono pirkimo – pardavimo sutartyje yra nustatyti apribojimai, paviljonas įrengtas kaip prekybos įranga konkrečiai vietai Nr. 18 Justiniškių turgavietėje ir nėra skirtas išvežimui. Tokiu būdu susidarė situacija, kad ieškovo prekybinė veikla paviljone yra nuostolinga, tačiau paviljono parduoti ieškovas negali, atsakovas paviljono neišpirko ir iškelti jį uždraudė. Be to, atsakovas kiekvieną mėnesį išrašo sąskaitą 789,53 Lt sumai, kaip nuostolių dengimą pagal 2012-10-01 susitarimą Nr. SPP18/2012 už užimtą turgavietės prekybos plotą. Ieškovas nurodo, jog jis nemokėjo rinkliavos 2013 m. lapkričio, gruodžio, sausio mėnesiais, todėl atsakovas jau 2014-02-01 turėjo perimti prekybos paviljoną savo nuosavybėn ir išmokėti ieškovui kompensaciją. Ieškovas prašo pripažinti atsakovui UAB „Pagrata“ nuosavybės teisę į prekybos paviljoną Nr. 18, esantį Justiniškių turgavietės teritorijoje, adresu Rygos g. 13a, Vilniuje, nuo 2014-02-01, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6 345,93 Eur (21 911,26 Lt) kompensaciją bei bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas UAB „Pagrata“ ir trečiasis asmuo UAB „Pagrata market“ atsiliepime su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog paviljono perėmimas ir jo likutinės vertės išmokėjimas ieškovui buvo numatytas tik kaip kraštutinė priemonė, o ne besąlyginis įsipareigojimas perimti paviljoną. Pažymėjo, kad 2013-06-19 susitarimu 2012-10-01 prekybinės veiklos sutartis Nr. VSP18/2012, sudaryta tarp ieškovo ir trečiojo asmens, buvo nutraukta ir šalys pareiškė, kad viena kitai pretenzijų neturi. Paaiškino, jog 2012-10-01 sutartį Nr. VSP18/2012 su ieškovu buvo nuspręsta nutraukti, kadangi ieškovas jam priklausantį paviljoną išnuomojo tretiesiems asmenims. Nutraukus sutartį, turgavietės rinkliavą mokėjo ieškovo nuomininkai, o kai jie nustojo vykdyti veiklą ieškovui priklausančiame prekybos paviljone, pareiga mokėti turgavietės rinkliavą vėl atsirado ieškovui kaip prekybos paviljono savininkui. Atsižvelgiant į tai, kad prekybos veiklos ieškovas nevykdė, rinkliavą jis turėjo mokėti ne turgavietę administruojančiai UAB „Pagrata market“, o atsakovui UAB „Pagrata“. Pažymėjo, kad ieškovas yra verslu užsiimantis subjektas, todėl jis sąmoningai prisiėmė riziką, suvokdamas, kad verslas gali būti nuostolingas. Taip pat pažymėjo, kad visose ieškovo nurodomose bylose, kuriose jis buvo atsakovas, yra priimti sprendimai ne ieškovo naudai, ieškinyje nurodytos aplinkybės ir motyvai jau buvo išnagrinėti ankstesnėje civilinėje byloje ir turi prejudicinę galią šiai bylai. Atsakovas ir trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovo naudai iš ieškovo 543,08 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas užsakė atsakovui organizuoti prekybos paviljono pagaminimą ir pagal 2012-01-23 Preliminariąją prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JT/PS 18 ieškovas įsipareigojo įsigyti jį nuosavybėn, sprendė, jog vykdant nurodytą sutartį ir buvo sudarytas ginčo Susitarimas. Iš Susitarimo turinio nustatyta, kad jo pasirašymo metu paviljono baigtumas buvo 95 proc., Susitarime šalys patikslino paviljono kainą ir patvirtino, jog nesant paviljono priėmimo-perdavimo aktui (rangovas vėlavo atlikti darbus), nuosavybės teisės į paviljoną negali būti perduotos ieškovui, tačiau, tikslu pagreitinti ieškovo prekybos veiklos pradžią šiuo Susitarimu paviljonas buvo perduotas ieškovui naudoti. Atsižvelgdamas į tai, kad Susitarimu buvo patikslinta paviljono pirkimo kaina (viena iš esminių 2012-01-23 Preliminariosios prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. JT/PS sąlygų) bei perdavimo ieškovo nuosavybėn mechanizmas (Susitarimo 1.2, 1.3, 1.3, 1.4 punktai), teismas sprendė, jog Susitarimas laikytinas neatsiejama ir sudėtine 2012-01-23 Preliminariosios prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. JT/PS 18 dalimi, todėl ieškovui įgijus nuosavybės teisę į paviljoną pagal 2012-11-30 Paviljono pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP18/2012, 2012-01-23 Preliminarioji prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. JT/PS 18 ir ginčo Susitarimas laikomi įvykdyti, t. y. prievolės pagal minėtus sandorius pasibaigė įvykdymu; tokiu būdu ieškovei įgijus nuosavybės teises į paviljoną, visos teisės ir pareigos pagal 2012-01-23 Preliminariąją prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JT/PS 18 ir ginčo Susitarimą pasibaigė (CK 6.123 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Susitarimo II.4 nuostatos dėl šiurkščių ieškovo veiklos pažeidimų bei galimo atsakovo nuosavybės teisių perėmimo galėjo būti įgyvendintos per du mėnesius nuo Susitarimo pasirašymo, t. y. iki nuosavybės teisių į paviljoną perėjimo ieškovui (2012-11-30). Pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie šiurkščius ieškovo pažeidimus nurodytu laikotarpiu, nėra duomenų apie atsakovo tuometinius ketinimus perimti turtą. Tikruosius atsakovo ketinimus įrodo faktas, jog atsakovas jau vėlesniu laikotarpiu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl skolos už prekybos vietą iš ieškovo priteisimo, t. y. atsakovas pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą. Teismas konstatavo, jog esant nutrauktai 2012-10-21 Sutarčiai Nr. VSP 18/2012 (dėl prekybinės veiklos turgavietėje) nuo 2013-06-19, ieškovės pareiga mokėti rinkliavą kildinama iš Justiniškių turgavietės vidaus tvarkos taisyklių IV.5 punkto nuostatų. Nustatyta, jog ginčo laikotarpiu atsakovas nepageidavo turto perėmimo ir to tikslu nepradėjo jokių Susitarime numatytų procedūrų dėl paviljono. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą pagal Susitarimo II.4 punktą pripažinti atsakovui nuosavybės teises į prekybos paviljoną Nr. 18, esantį Justiniškių turgavietės teritorijoje, adresu Rygos g. 13a, Vilniuje, atmetė. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog teismų sprendimai civilinėse bylose Nr. 2-20180-599/21014 ir Nr. e2-3517-723/2015 turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, kadangi skiriasi ieškinių dalykai bei ieškinių teisiniai pagrindai, kas reiškia, jog ieškiniai nėra tapatūs, be to, civilinėje byloje Nr. e2-3517-723/2015 trečiasis asmuo UAB „Pagrata market“ nedalyvavo, tačiau pažymėjo, jog CPK 18 str. įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas suteikia teismui teisę remtis minėtais sprendimais kaip įrodymais šioje byloje, kadangi įsiteisėję teismo sprendimas ar nutartis turi res judicata (išspręstos bylos) galią. Atmetęs ieškovo reikalavimą pripažinti atsakovui UAB „Pagrata“ nuosavybės teisę į prekybos paviljoną Nr. 18, esantį Justiniškių turgavietės teritorijoje, adresu Rygos g. 13a, Vilniuje, pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė reikalavimą priteisti 6 345,93 Eur kompensaciją už atsakovui perleistas paviljono nuosavybės teises.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-10 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad nė viena iš ginčo šalių nesirėmė argumentu, kad Susitarimo II.4 punkte numatytos sąlygos galėjo būti taikomos tik ribota laikotarpį (kaip nustatė pirmos apylinkės teismas – iki 2012-11-30), tačiau pirmos instancijos teismas pradėjo analizuoti tokias aplinkybes, kuriomis atsakovo atsiliepimuose buvo visai nesiremiama, taip buvo pažeisti civilinio proceso rungimosi (CPK 12 str.) bei dispozytivumo (CPK 13 str.) principai. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių sutartinius santykius. Teismas nurodė, kad ieškovui įgijus nuosavybės teise paviljoną pagal 2012-11-30 Paviljono pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PP18/2012, visos šalių teisės ir pareigos pagal Susitarimą pasibaigė, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja Susitarimo II.4 punkto tekstui ir šalių sutartinių santykių logikai, kadangi ieškovo veikla jam priklausančiame paviljone galėjo prasidėti tik po paviljono pirkimo, tai yra po 2012-11-30 ir tik įsigijus paviljoną, ieškovui atsirado pareiga mokėti rinkliavą UAB „Pagrata market“. Reiškia Susitarimo II.4 punkte nuosekliai aptartos teisinės situacijos ir numatytos sankcijos už pažeidimus, galinčius atsirasti vykdant veiklą ieškovui priklausančiame paviljone, o ne sankcijos, kurias galima taikyti ieškovui iki jo veiklos paviljone pradžios. Teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad Susitarimo II.4 punktas taikomas tik iki to momento, kai paviljonas pereis ieškovo nuosavybėn. Ieškovas neturėjo pareigos mokėti rinkliavos UAB „Pagrata market“ iki to momento, kai paviljonas perėjo jo nuosavybėn, todėl negalėjo šios pareigos pažeisti; be to, atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad Susitarimas yra galiojantis. Apeliantas pabrėžia, jog jis nuosekliai siekia nutraukti teisinius santykius su atsakovu Susitarimo II.4 punkte nustatyta tvarka ir šalims nekilo abejonių dėl Susitarimo galiojimo, tarp jų kilo ginčas dėl Susitarimo sąlygų aiškinimo. Nurodo, jog pirmos instancijos teismo išvada, kad Susitarimas negalioja nuo 2012-11-30 (paviljono pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo) buvo netikėta ginčo šalims, savo procesiniuose dokumentuose jos nesirėmė Susitarimo negaliojimu. Mano, kad pirmos instancijos teismas pažeidė CK 1.2 str. 1 d. įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą, taip pat prievolių privalomumo bei vykdymo (CK 6.38 str.) principą.Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nors ieškinys buvo atmestas pagrįstai, atsakovas ir trečiasis asmuo nesutinka su kai kuriais sprendime išdėstytais motyvais. Teigia, jog Susitarimo nuostatos, susijusios su apmokėjimu už prekybos paviljono užimamą prekybos vietą, šalims pasirašius 2012-11-30 Paviljono pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP18/2012, nenustojo galioti, todėl pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl Susitarimo laikymo pilnai įvykdytu ir, atitinkamai, negalėjimu vadovautis jo nuostatomis. Susitarimo nuostatos, susijusios su apmokėjimu už prekybos paviljono užimamą prekybos vietą, galios ir ieškovo turės būti vykdomos tol, kol ieškovas išliks paviljono savininku. Pažymėjo, jog tokios pačios pozicijos, t. y. kad M. G. personalinei įmonei iki šiol galioja atitinkamos Susitarimo ir kitų teisės aktų nuostatos dėl pareigos mokėti rinkliavą, laikėsi ir tas pats Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-20180-599/2014 ir Vilniaus apygardos teismas, kuris 2015-06-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1663-577/2015 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-15 sprendimą paliko nepakeistą.Pažymi, jog palyginus kitos civilinės bylos (Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. 2-20180-599/2014 ir Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. 2A-1663-577/2015) procesinius dokumentus su šios bylos ieškiniu yra akivaizdu, kad skiriasi tik ieškinio teisinis pagrindas, nes anoje civilinėje byloje ieškovė savo ieškinį grindė CK 6.228 str. 1 d., o šioje – CK 1.138 str., tuo tarpu tiek faktinis ieškinio pagrindas, tiek dalykas iš esmės yra tapatūs. Nurodo, kad įvertinus anos civilinės bylos procesinius dokumentus ir palyginus juos su šios bylos ieškiniu, matyti, kad yra visos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos sąlygos (paminėtos sprendime), kad ankstesnėje civilinėje byloje įrodytus faktus šioje civilinėje byloje būtų galima laikyti prejudiciniais faktais. Pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas ginčo Susitarimo vykdymo ir kitus klausimus, turėjo pilną pagrindą vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-15 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-20180-599/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1663-577/2015 nustatytais faktais kaip turinčiais prejudicinę galią. Tačiau pirmos instancijos teismas, neatsižvelgdamas į savo paties sprendime pacituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nepagrįstai ankstesnėje civilinėje byloje nustatytų faktų nelaikė prejudiciniais šiai civilinei bylai, dėl ko priėmė sprendimą, kurio motyvai iš dalies yra priešingi ankstesnėje civilinėje byloje priimtų ir įsiteisėjusių procesinių sprendimų motyvams. Atsakovas ir trečiasis asmuo kategoriškai nesutinka su ieškovo daroma išvada, jog 2012-10-01 pasirašyto Susitarimo Nr. SPP18/2012 punktu II.4. atsakovas įsipareigojo perimti ieškovo paviljoną ir sumokėti ieškovui 21 911,26 Lt/6 345,93 EUR dydžio kompensaciją tuo atveju, jeigu ieškovas netinkamai vykdys savo įsipareigojimus pagal 2012-10-01 Sutartį Nr. VSP18/2012 su trečiuoju asmeniu. Pabrėžia, jog paviljono perėmimas ir jo likutinės vertės išmokėjimas ieškovui yra numatytas tik kaip kraštutinė priemonė, taikytina ieškovei šiurkščiai pažeidžiant teisės aktų bei turgavietės vidaus tvarkos reikalavimus, tačiau šis punktas negali būti traktuojamas kaip besąlyginis atsakovo įsipareigojimas perimti paviljoną ir sumokėti ieškovui jo ieškinyje nurodomą sumą tuo atveju, jei ieškovas nuspręstų nutraukti savo veiklą Justiniškių turgavietėje. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo tuometinius ketinimus perimti turtą. Pažymi, jog tikruosius atsakovo ketinimus įrodo faktas, jog atsakovas jau vėlesniu laikotarpiu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl skolos už prekybos vietą iš ieškovės priteisimo, t. y. atsakovas pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2012-01-23 ieškovas su atsakovu sudarė Preliminariąją prekybos vietos pirkimo-pardavimo Sutartį Nr. JT/PS 18, pagal kurią šalys įsipareigojo sudaryti pagrindinę sutartį, kuria susitarė dėl kilnojamojo prekybos kiosko (paviljono), numatomo pastatyti Justiniškių turgavietėje, pardavimo ir pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Vykdant nurodytą sutartį, ieškovas ir atsakovas 2012-10-01 pasirašė susitarimą Nr. SPP18/2012 (toliau – Susitarimas) dėl prekybos paviljono perdavimo ankščiau, nei bus pasirašyta paviljono pirkimo pardavimo sutartis ir prekybinės veiklos vykdymo bei disponavimo paviljonu apribojimo (e. b. l. 6-7). Susitarimo II.4 punkte buvo nustatyta, kad ieškovas užtikrina, kad nebūtų šiurkščių prekybinės veiklos pažeidimų, susijusių su veikla jam priklausančiame paviljone. Šiurkščiais pažeidimais laikomi: įsiskolinimai pagal prekybinės veiklos sutartį sumoje, viršijančioje trijų mėnesių mokesčius, trukdymai turgaus administracijos veiklai, LR normatyvinių aktų reikalavimų nesilaikymas, kiti veiksmai, sukeliantys pavojų žmonių gerovei, sveikatai, viešajai tvarkai. Esant šiurkštiems pažeidimams, atsakovas raštu praneša ieškovui apie veiklos sustabdymą ir nustato protingą terminą trūkumams pašalinti (ne ilgiau 30 dienų). Ieškovas pašalina trūkumus arba perleidžia paviljoną kitam asmeniui, padengiant įsiskolinimą. Nepašalinus trūkumų, ieškovo paviljonas pereina atsakovo nuosavybėn. Perėmus paviljoną, atsakovas per protingą terminą sumoka ieškovui įsiskolinimo sumą, lygią paviljono likutinei vertei, minusuojant įsiskolinimo sumą ir 5000 Lt baudą. Kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovo bei trečiojo asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad „...ieškovui įgijus nuosavybės teisę į paviljoną pagal 2012-11-30 Paviljono pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PP18/2012, 2012-01-23 Preliminarioji prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutartis Nr. JT/PS 18 ir ginčo Susitarimas laikomi įvykdyti, t. y. prievolės pagal minėtus sandorius pasibaigė įvykdymu. Tokiu būdu ieškovei įgijus nuosavybės teises į paviljoną, visos teisės ir pareigos pagal 2012-01-23 Preliminariąją prekybos vietos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JT/PS 18 ir ginčo Susitarimą pasibaigė (CK 6.123 str. 3 d.). Darytina išvada, jog Susitarimo II.4 nuostatos dėl šiurkščių ieškovo veiklos pažeidimų bei galimo atsakovo nuosavybės teisių perėmimo, galėjo būti įgyvendintos per du mėnesius nuo Susitarimo pasirašymo, t. y. iki nuosavybės teisių į paviljoną perėjimo ieškovui (2012-11-30).“ Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimą pripažinti UAB „Pagrata“ nuosavybės teisę į prekybos paviljoną Nr. 18, esantį Justiniškių turgavietės teritorijoje, adresu Rygos g. 13 a, Vilniuje, ieškovas grindė Susitarimo II.4 punkto nuostatų pagrindu ir aiškindamas šio punkto nuostatas įrodinėjo, kad pagal Susitarimo II.4 punktą ginčo paviljonas perėjo atsakovo nuosavybėn. Atsakovas ieškinį prašė atmesti ne dėl to, kad yra pasibaigusios Susitarimo šalių prievolės, bet dėl to, kad pagal Susitarimo II.4 punktą nuosavybės teisė į ginčo paviljoną atsakovui neperėjo ir atsakovas pagal Susitarimo II.4 punktą neturi pareigos perimti nuosavybės ieškovui priklausantį turtą. Taigi byloje tarp šalių kilo ginčas tik dėl Susitarimo II.4 punkto aiškinimo, bet ne dėl iš Susitarimo atsiradusių prievolių pabaigos. Nei viena iš šalių neteigė ir neįrodinėjo, kad šalių prievolės pagal Susitarimą yra pasibaigusios, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo sutartinių prievolių pasibaigimą.Tačiau kolegija nesutinka su apeliantu, kad pagal Susitarimo II.4 punktą ginčo paviljonas perėjo atsakovo nuosavybės ir atsakovas turi pareigą perimti ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą. Kolegija sutinka su atsakovu, kad Susitarimo II.4 punktas numato ne atsakovo pareigą perimti turtą, bet teisę perimti turtą tuo atveju, kai ieškovas pažeidžia sutarties sąlygas ir per atsakovo nustatytą protingą terminą nepašalina pažeidimo. Ieškovui, nemokant mokesčių ir tokiu būdu pažeidžiant sutartį, atsiranda ne jo teisė, kaip šioje byloje bando aiškinti apeliantas, o sutarčių nevykdymo teisinės pasekmės ir civilinė atsakomybė už sutarties pažeidimą (CK 6.205 str. - 6.216 str., 6.256 str.). Priešingai, nei teigia ieškovas, sutarties pažeidimas kaip ir bet koks kitas pažeidimas, pažeidėjui sukuria ne teisę, bet pareigą atsakyti. Teisę reikalauti sutartinės atsakomybės įgyja ne sutartį pažeidusi, bet nuo sutarties pažeidimo nukentėjusi sutarties šalis, todėl teisė reikalauti Susitarimo II.4 punkte numatytų sankcijų už sutarties pažeidimą taip pat priklauso ne ieškovui, bet atsakovui. Tačiau atsakovas nagrinėjamu atveju pasirinko kitą teisių gynimo būdą ir nereikalauja, kad ieškovui priklausantis ginčo paviljonas būtų perduotas atsakovui. Nei sutartis nei teisės normos nagrinėjamu atveju neįpareigoja atsakovo prieš jo valią tapti ieškovui priklausančio paviljono savininku, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį.Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui priteisiamos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str., 98 str.). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atsakovo advokato procesinių dokumentų turinį ir apimtį bei Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, iš ieškovo M. G. personalinės įmonės atsakovo UAB „Pagrata“ naudai priteisiama 325,85 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Teisėjų kolegija nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. G. personalinės įmonės atsakovo UAB „Pagrata“ naudai 325,85 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.