Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-09-13 · Byla Nr. ATP-993-200/2013

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-13
Bylos Nr.
ATP-993-200/2013
Teisminio proceso Nr.
4-01-3-03463-2012-9
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Angelė Ikasalienė
Pažeidėjas
Ž. P.
Kategorijos
  • 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. byla Nr. ATP-993-200/2013
Teisminio proceso Nr.: 4-01-3-03463-2012-9 Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.7.; 52.4
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos Ž. P. atstovo advokato V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarimo, kuriuo Ž. P. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 137¹ str. 1 d., nubausta 250 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. P. nubausta pagal ATPK 137¹ str. 1 d. už tai, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktore, žinodama apie įmonės patikrinimų, vykstančių 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. liepos 2 d. datą ir laiką, neužtikrino, kad įmonės patikrinimuose dalyvautų jos paskirtas atsakingas asmuo, taip pat Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pareigūnams nepateikė prašomos vairavimo mokyklos dokumentacijos bei mokomųjų transporto priemonių, tuo kliudė Inspekcijos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas ir nevykdė jų teisėtų reikalavimų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktos Ž. P. atstovas advokatas V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarimu. Apeliantas mano, kad teismas neteisingai nustatė byloje reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai nusprendė, jog Ž. P. sąmoningai neorganizavo veiksmų, reikalingų sudaryti sąlygas patikrinimui atlikti. Pasak apelianto, nurodyta išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurie pagrindžia, kad Ž. P. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki jos atleidimo dienos buvo atostogose. Šią aplinkybę pagrindžia 2012 m. balandžio 30 d. įsakymas dėl atostogų suteikimo ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Ž. P. paaiškino, kad 2012 m. balandžio 23 d. netikėtai mirė jos brolis, todėl atostogos buvo reikalingos dėl šeimyninių priežasčių. Apeliantas mano, kad teismo nustatyta aplinkybė, kad 2012-05-15 Ž. P. dvi valandas dirbo, taip pat neįrodo, jog ji nebuvo išėjusi atostogų. Ž. P., kaip įmonės vadovė, turėdama pareigą pateikti deklaracijas Sodrai ir VMI, šias funkcijas atliko ne darbo vietoje (iš namų prisijungė prie elektroninės sistemos siekdama pateikti minėtas deklaracijas). Pasak apelianto, tai neturėtų būti laikoma grįžimu iš atostogų, kadangi pareigos buvo atliekamos ne nuolat ir ne darbo vietoje.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad Ž. P. yra išdavusi įgaliojimą N. K. atstovauti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ santykiuose su Inspekcija, šis įgaliojimas taip pat buvo pateiktas Inspekcijai. Pasak apelianto, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad N. K. turėjo teisę pateikti Inspekcijai visus prašomus dokumentus. Šias aplinkybes patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas N. K.. Apeliantas pažymi, kad Inspekcijos darbuotojai pateikti jokių dokumentų jo neprašė. Apeliantas mano, kad šioje byloje taip pat reikšminga aplinkybė, kad Inspekcijos darbuotojai nusprendė atlikti įmonės patikrinimą ne darbo metu. Įmonės patalpose adresu (duomenys neskelbtini), buvo nurodytas darbo laikas nuo 10 iki 19 val., tačiau į patikrinimą Inspekcijos darbuotojai atvyko 9 val. ryte, t. y. dar iki įmonės darbo pradžios.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad Ž. P. pasirašytas raštas Inspekcijai dėl patikrinimo atidėjimo ir tą pačią dieną pasirašytas įsakymas dėl jos išleidimo atostogų nuo 2012-06-01 iki 2012-06-31 nėra pagrindas manyti, jog Ž. P. siekė, kad patikrinimas neįvyktų. Ž. P. žinojo, jog birželio mėnesį įmonėje dirbs įgaliotas asmuo N. K., kuris buvo įgaliotas pateikti visą reikiamą informaciją Inspekcijai. Dėl šios priežasties Ž. P. ir pateikė prašymą atidėti patikrinimą iki birželio mėnesio, tačiau jokio atsakymo į prašymą negavo.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad įmonės atstovas turėjo būti darbo vietoje ne darbo laiku vien dėl tos priežasties, kad Inspekcija 2012-06-27 pranešime nurodė, kad 2012 m. liepos 2 d. nuo 9.00 val. bus atliekamas neplaninis įmonės patikrinimas. Apeliantas pažymi, kad šis pranešimas įmonės darbuotojui N. K. buvo įteiktas asmeniškai įmonės darbo metu, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad Inspekcija nežinojo įmonės darbo laiko. Įmonės įgaliotas asmuo buvo įmonės patalpose įmonės darbo laiku, t. y. nuo 10 val. ryto. Jis žinojo, jog tą dieną turi būti atliekamas patikrinimas, tačiau inspekcijos pareigūnų nesulaukė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad joks teisės aktas nenumato, kad Inspekcija patikrinimus gali atlikti ir įmonės nedarbo laiku, o toks Inspekcijos reikalavimas būti darbo vietoje nedarbo metu prieštarautų sąžiningumo ir protingumo principams. Pasak apelianto, priešingu atveju Inspekcijai būtų sukuriama galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis nustatant patikrinimo laiką savo nuožiūra. Apeliantas mano, kad dėl šios priežasties teismas neturėtų to laikyti kliudymu Inspekcijos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad protokolas Ž. P. buvo surašytas 2012 m. rugpjūčio 8 d., t. y. tuo metu, kai ji nebebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Pasak apelianto, atsižvelgiant į tai, kad protokolas buvo surašytas Ž. P., kaip įmonės direktorei, darytina išvada, kad protokolas jai buvo surašytas nepagrįstai, kadangi protokolo surašymo metu neegzistavo administracinėn atsakomybėn traukiamo subjekto, t. y. Ž. P. nebebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Inspekcija Ž. P. protokolą surašė neteisėtai, t. y. nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Inspekcija administracinio teisės pažeidimo protokolą Ž. P. surašė 2012 m. rugpjūčio 8 d., tačiau protokole nurodytos aplinkybės Inspekcijai paaiškėjo 2012 m. liepos 2 d., kuomet antrą kartą nebuvo atliktas patikrinimas. Pasak apelianto, nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas paskirti nuobaudą. Apeliantas pažymi, kad šiuo metu jau yra praėję daugiau nei vieneri metai nuo to momento, kai Inspekcija turėjo informaciją apie galimą administracinės teisės pažeidimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, laikytina, kad yra suėjęs administracinės nuobaudos skyrimo terminas, todėl apeliantas prašo taikyti senatį ir nutraukti šią administracinės teisės pažeidimo bylą, kadangi yra suėjęs ATPK 35 str. 1 d. įtvirtintas senaties terminas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau Inspekcija) prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarimą palikti nepakeistą. Inspekcija nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu Ž. P. atostogų laikotarpių vertinimu ir motyvais, kad tai pagrindžia, jog ji tuo metu neatliko įmonės direktorės pareigų. Inspekcija mano, kad teismas pagrįstai kritiškai įvertino Ž. P. pateiktus įrodymus, kurie iš esmės prieštarauja vieni kitiems arba yra abejotini, pvz. pateiktame 2012 m. metų balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad Ž. P. balandžio 31 d. neatvyko į darbą, pažymint simboliu „NP“, tačiau balandžio mėnuo turėjo tik 30 dienų; 2012 m. gegužės mėnesio žiniaraštyje yra žymima, kad Ž. P. visą mėnesį atostogavo, tačiau kartu tą pačią dieną (gegužės 15 d.) žymima ir kad dirbo; 2012 m. balandžio 30 d. įsakyme Nr. 12/04-1 dėl atostogų suteikimo nurodoma, kad atostogos Ž. P. suteikiamos nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., kas prieštarauja faktiniams duomenims, pateiktiems 2012 m. gegužės mėnesio žiniaraštyje apie tai, jog mažiausiai vieną iš gegužės dienų (gegužės 15 d.) Ž. P. dirbo. Be to, pasak inspekcijos, abejonių kelia ir 2012 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 12/04-1 teisėtumas, nes įsakymas priimtas 2012 m. balandžio 30 d., kai pagal 2012 m. balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį Ž. P. į darbą neatvyko, t. y. tą dieną ji faktiškai darbinių funkcijų neatliko, tačiau neatlikdama funkcijų kaip įmonės vadovė pasirašė įsakymą dėl atostogų suteikimo. 2012 m. gegužės 15 d. įsakyme Nr. 12/05-1 dėl atostogų suteikimo nurodoma, kad Ž. P. atostogos suteikiamos visą 2012 m. birželio mėnesį, tačiau tai prieštarauja 2012 m. birželio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiui, kuriame nurodoma, kad 2012 m. birželio l5 d. Ž. P. dirbo. Tokia pati situacija ir dėl 2012 m. liepos mėnesio atostogų.

Inspekcija pažymi, kad tai, jog įmonės vadovė savo atostogų metu pati, o ne įmonės įgaliotasis asmuo, kaip teigia Ž. P., N. K., priėmė įsakymą dėl direktorės atostogų, tai, jog N. K. apie Inspekcijos raštus informuodavo direktorę ir iš esmės vadovavosi jos nurodymais, tik patvirtina, kad Ž. P. žinojo apie numatytus būsimus įmonės patikrinimus ir savo veiksmais trukdė bei užkirto kelią įmonės patikrinimui. Pasak inspekcijos, visiškai nesuprantamas ir apeliacinio skundo teiginys, kad Ž. P., kaip įmonės vadovė, turėdama pareigą pateikti deklaracijas Sodrai ir VMI šias funkcijas atliko ne darbo vietoje ir tai neturėtų būti laikoma grįžimu iš atostogų. Inspekcija atkreipia dėmesį, kad Ž. P., kaip įmonės vadovė, taip pat turėjo pareigą pateikti Inspekcijai reikalaujamus patikrinti dokumentus bei organizuoti įmonės darbą taip, kad patikrinimas būtų atliktas, tačiau šios pareigos pareiškėja nusprendė nevykdyti nei darbo vietoje, nei iš namų.

Inspekcija taip pat nesutinka su tuo, kad atlikdama patikrinimus konkrečią valandą kaip nors būtų sudariusi dirbtines kliūtis įmonei pateikti prašomus dokumentus. Inspekcija negali žinoti, kada kiekviena įmonė ankstina, vėlina, keičia savo darbo laiką. Be to, Inspekcija neprivalo derinti savo patikrinimų prie kiekvienos įmonės darbo laiko. Įmonės yra laisvos nusistatyti savo darbo laiką, todėl būtų visiškai nesuprantama, jeigu Inspekcija turėtų atlikti patikrinimą tik tada, kai patogu įmonei. Pasak inspekcijos, įmonė gali nusistatyti, kad ji dirba, pvz. nuo 21 val. iki 22 val., tačiau Inspekcija neturi galimybių keisti visos Inspekcijos darbo struktūros ir darbo laiko paskirstymo vien tam, kad patikrintų kiekvieną įmonę pagal jos susikurtą įmonės darbo grafiką. Jei kontrolės įstaigos turėtų tikrinti įmones, derindamosi prie įmonių darbo laiko ypatumų, tokiu atveju kontrolės funkcijų atlikimas būtų neįmanomas ir įmonės sąmoningai galėtų nusistatyti savo darbo laiką kontrolės įstaigų ne darbo metu vien tam, kad išvengtų patikrinimų. Be to, inspekcija atkreipia dėmesį, kad Ž. P. vadovaujama įmonė apie patikrinimų datą ir laiką žinojo iš anksto, nereiškė Inspekcijai jokių pastabų, kad įmonės patikrinimas būtų atliekamas vėlesnę valandą ir šiuo klausimu su Inspekcija nesusisiekė.

Inspekcija nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas Ž. P. buvo surašytas už jos veiksmus, atliktus tuo metu, kai ji buvo įmonės direktore. Teismas savo nutarime nurodė, kad Ž. P. apie jos pareigų pasikeitimą Inspekcijos laiku neinformavo ir viešame registre šios aplinkybės buvo įregistruotos žymiai vėliau, todėl Inspekcija mano, kad nepaisant Ž. P. teiginių, pareiga atsakyti už kliudymą Inspekcijos pareigūnams tenka būtent Ž. P., kadangi minėti veiksmai buvo atliekami jai vadovaujant įmonei.

Pasak inspekcijos, taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad yra pasibaigę nuobaudos skyrimo terminai. Inspekcija protokolą surašė ir perdavė bylą nagrinėti teismui nepažeisdama ATPK numatytų nuobaudos skyrimo terminų, todėl teismas teisėtai ir tinkamai nubaudė Ž. P..

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog Ž. P., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktore, žinodama apie įmonės patikrinimų, vykstančių 2012 m. gegužės 17 d., 2012 m. liepos 2 d. datą ir laiką, neužtikrino, kad įmonės patikrinimuose dalyvautų jos paskirtas atsakingas asmuo, taip pat Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pareigūnams nepateikė prašomos vairavimo mokyklos dokumentacijos bei mokomųjų transporto priemonių, tuo kliudė Inspekcijos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas ir nevykdė jų teisėtų reikalavimų, taip padarydama pažeidimą, numatytą ATPK 137¹ str. 1 d., kur nustatyta administracinė atsakomybė už kliudymą Valstybinės kelių transporto inspekcijos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas, taip pat Valstybinės kelių transporto inspekcijos ar transporto kontrolės pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas Ž. P. buvo surašytas 2012 m. rugpjūčio 8 d., t. y. tuo metu, kai ji nebebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Pasak apelianto, atsižvelgiant į tai, kad protokolas buvo surašytas Ž. P., kaip įmonės direktorei, darytina išvada, kad protokolas jai buvo surašytas nepagrįstai, kadangi protokolo surašymo metu neegzistavo administracinėn atsakomybėn traukiamo subjekto, t. y. Ž. P. nebebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad Ž. P. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore nuo 2007-05-25 iki 2012-07-02 (T. 1. b. l. 70), 2012-07-02 buvo paskutinė jos įgaliojimų diena, todėl už savo, kaip bendrovės direktorės, veiksmus iki šios datos (2012-07-02) įskaitytinai ji yra atsakinga, net jei administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas jai jau nebeeinant bendrovės direktorės pareigų. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimai buvo numatyti 2012 m. gegužės 17 d. 9 val. ir 2012 m. liepos 2 d. 9 val., apie juos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informuota Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamento 2012 m. balandžio 25 d. ir 2012 m. birželio 27 d. raštais (T. 1. b. l. 10, 13), t. y. tuo metu, kai Ž. P. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Ž. P. pažeidimai buvo padaryti būtent tuo laikotarpiu, kai ji ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės pareigas ir atsakinga už Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamento reikalavimų įvykdymo organizavimą, todėl nagrinėjamu atveju ji yra tinkamas subjektas pagal ATPK 137¹ str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai nusprendė, jog Ž. P. sąmoningai neorganizavo veiksmų, reikalingų sudaryti sąlygas patikrinimui atlikti. Pasak apelianto, nurodyta išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kurie pagrindžia, kad Ž. P. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki jos atleidimo dienos buvo atostogose. Apeliantas mano, kad teismo nustatyta aplinkybė, kad 2012-05-15 Ž. P. dvi valandas dirbo, taip pat neįrodo, jog ji nebuvo išėjusi atostogų, Ž. P., kaip įmonės vadovė, turėdama pareigą pateikti deklaracijas Sodrai ir VMI, šias funkcijas atliko ne darbo vietoje (iš namų prisijungė prie elektroninės sistemos siekdama pateikti minėtas deklaracijas). Pasak apelianto, tai neturėtų būti laikoma grįžimu iš atostogų, kadangi pareigos buvo atliekamos ne nuolat ir ne darbo vietoje. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. P., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, apie būsimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimus buvo informuojama Inspekcijos pranešimais dėl neplaninio mokymo įstaigos patikrinimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad inspekcijos 2012-04-25 raštu Nr. (30)15B-2610 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informuota, jog 2012-05-17, nuo 9 val., bus atliekamas neplaninis patikrinimas, iki tikrinimo pradžios turi būti parengti ir tikrinimui pateikti išvardyti dokumentai, mokomosios transporto priemonės bei užtikrintas vairavimo mokyklos vadovo arba jo paskirto asmens, kuriam pavesta vadovauti vairavimo mokyklos veiklai, dalyvavimas įmonės patikrinime (T. 1. b. l. 13, 28). Nors apklausta pirmosios instancijos teisme Ž. P. nurodė, jog apie minimą 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimą ji nežinojo, kadangi nebuvo skaičiusi pranešimo elektroniniu paštu (T. 1. b. l. 156-157), tačiau toks paaiškinimas prieštarauja byloje esančiai medžiagai – pačios Ž. P. 2012 m. gegužės 15 d. pažyma Inspekcijai, kuria Ž. P. Institucijai pranešė, kad vairavimo mokykla laikinai nedirba, tik išduodami liudijimai bei pažymos mokiniams, direktorė atostogauja nuo 2012-05-02 iki 2012-05-31, 2012-05-15 yra priversta dirbti, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai turi pateikti deklaracijas, prašo numatytą patikrinimą atidėti mėnesiui. (T. 1. b. l. 16, 31). Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. P. nuo 2012-05-01 iki 2012-05-31 buvo suteiktos 31 kalendorinės dienos kasmetinės atostogos už darbo laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 (T 1. b. l. 136), UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo laiko apskaitos žurnalo išrašuose nurodyta, jog ji 2012 m. gegužės mėnesį nuo 2012-05-02 iki 2012-05-31 atostogavo. Tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atkreiptinas dėmesys, kad minėtame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog 2012-05-15 Ž. P. 2 valandas dirbo (T. 1. b. l. 82). Ž. P., kaip įmonės vadovė, turėjo pareigą ne tik pateikti deklaracijas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, bet ir pateikti Inspekcijai reikalaujamus patikrinti dokumentus bei organizuoti įmonės darbą taip, kad patikrinimas būtų atliktas, tačiau šios pareigos ji nevykdė nei darbo vietoje, nei iš namų. Direktorė galėjo organizuoti 2012-04-25 pranešime nurodytų reikalavimų įvykdymą ir įgalioti patikrinime dalyvauti bendrovės administracijos atstovą, galintį atstovauti bendrovės interesus 2012-05-17 patikrinimo metu, tačiau to nepadarė, t. y. Ž. P. sąmoningai neorganizavo veiksmų, reikalingų sudaryti sąlygas patikrinimui atlikti, siekdama išvengti šio patikrinimo, tuo kliudydama Inspekcijos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas ir nevykdydama jų teisėtų reikalavimų.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamento 2012-06-27 raštu Nr. (30)15B-4352 UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informuota, kad 2012-07-02, nuo 9 val., bus atliekamas neplaninis patikrinimas, iki tikrinimo pradžios turi būti parengti ir tikrinimui pateikti išvardyti dokumentai, mokomosios transporto priemonės bei užtikrintas vairavimo mokyklos vadovo arba jo paskirto asmens, kuriam pavesta vadovauti vairavimo mokyklos veiklai, dalyvavimas įmonės patikrinime (T. 1. b. l. 10, 25). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorius – teisininkas N. K. paaiškino, kad jis priėmė Valstybinės kelių transporto inspekcijos raštus, Ž. P. tuo metu atostogavo, jai pranešdavo apie patikrinimus (T. 2. b. l. 7), t. y. N. K. patvirtino, kad įmonės direktorei pranešdavo apie Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Vilniaus regiono departamento patikrinimus, todėl ji apie patikrinimus turėjo žinoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. P. nuo 2012-07-01 iki 2012-07-31 buvo suteiktos 31 kalendorinės dienos kasmetinės atostogos už darbo laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31 (T. 1. b. l. 134), UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo laiko apskaitos žurnalo išrašuose nurodyta, jog ji nuo 2012-07-01 iki 2012-07-31 atostogavo (T. 1. b. l. 84). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtame žiniaraštyje taip pat nurodyta, kad 2012-07-02 Ž. P. 2 valandas dirbo. Ž. P. nepasirūpino, kad 2012-07-02 patikrinimo metu bendrovės patalpose būtų įgaliotas asmuo atstovauti bendrovę ir bent kokia apimtimi įvykdyti 2012-06-27 rašte numatyti Inspekcijos reikalavimai. Byloje nėra duomenų, kad išeidama atostogų, ji būtų perdavusi savo, kaip bendrovės vadovės, pareigas kitam įgaliotam administracijos atstovui, taigi savo veiksmais ji sudarė sąlygas, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos pareigūnų reikalavimai būtų nevykdomi. Nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina Ž. P. padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 137¹ str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad šioje byloje taip pat reikšminga aplinkybė, kad Inspekcijos darbuotojai nusprendė atlikti įmonės patikrinimą ne darbo metu, įmonės patalpose buvo nurodytas darbo laikas nuo 10 iki 19 val., tačiau į patikrinimą Inspekcijos darbuotojai atvyko 9 val. ryte, t. y. dar iki įmonės darbo pradžios. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad joks teisės aktas nenumato, kad Inspekcija patikrinimus gali atlikti ir įmonės nedarbo laiku, o toks Inspekcijos reikalavimas būti darbo vietoje nedarbo metu prieštarautų sąžiningumo ir protingumo principams. Pasak apelianto, priešingu atveju Inspekcijai būtų sukuriama galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis nustatant patikrinimo laiką savo nuožiūra. Apeliantas mano, kad dėl šios priežasties teismas neturėtų to laikyti kliudymu Inspekcijos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad Ž. P. vadovaujama įmonė apie patikrinimų datą ir laiką žinodama iš anksto, nereiškė Inspekcijai jokių pastabų, kad įmonės patikrinimas būtų atliekamas vėlesnę valandą ir šiuo klausimu su Inspekcija nesusisiekė, dėl kitokio laiko nesitarė.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad Inspekcija administracinio teisės pažeidimo protokolą Ž. P. surašė 2012 m. rugpjūčio 8 d., tačiau protokole nurodytos aplinkybės Inspekcijai paaiškėjo 2012 m. liepos 2 d., kuomet antrą kartą nebuvo atliktas patikrinimas. Pasak apelianto, nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas paskirti nuobaudą. Apeliantas pažymi, kad šiuo metu jau yra praėję daugiau nei vieneri metai nuo to momento, kai Inspekcija turėjo informaciją apie galimą administracinės teisės pažeidimą, todėl, laikytina, kad yra suėjęs administracinės nuobaudos skyrimo terminas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje yra numatyta bendra taisyklė, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju Ž. P. pažeidimai buvo padaryti 2012 m. gegužės 17 d. ir 2012 m. liepos 2 d., kai turėjo vykti UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla Ž. P. atžvilgiu nutraukta, nenustačius jos veiksmuose ATPK 137¹ str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo sudėties. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartimi minėtas nutarimas panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžinta iš naujo nagrinėti tame pačiame teisme. ATPK 35 str. 5 d. numatyta, kad, kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į šias nuostatas, nagrinėjamu atveju administracinės nuobaudos skyrimo terminai buvo pradėti skaičiuoti iš naujo nuo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. nutarties įsigaliojimo, t. y. 2013 m. sausio 8 d., todėl paskutinė diena paskirti administracinę nuobaudą buvo 2013 m. liepos 8 d. Skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas, kuriuo Ž. P. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 137¹ str. 1 d., nubausta 250 Lt bauda, buvo priimtas 2013 m. liepos 8 d., t. y. nepraėjus daugiau nei 6 mėnesiams po apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl ATPK 35 str. 1 d. numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai nagrinėjamu atveju pažeisti nebuvo.

Išnagrinėjus bylą, daroma išvada, kad Ž. P. pažeidimas, numatytas ATPK 137¹ str. 1 d., yra visiškai įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nutarimą nepakeistą ir Ž. P. atstovo advokato V. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Angelė Ikasalienė