Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 01-222 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B. “, kuriuo J. B. , buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0900 ha žemės sklypą, esantį Santariškių kvartale, skl. Nr. 85, Vilniuje; pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 01-222 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B. “, kuriuo J. B. , buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,1680 ha žemės sklypą, esantį Vaidilutės g., skl. Nr. 100, Vilniuje; pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-272 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B. “, kuriuo V. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0900 ha žemės sklypą, esantį Santariškių kvartale, skl. Nr. 49, Vilniuje; pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 01-272 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B. “, kuriuo V. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,1696 ha žemės sklypą, esantį Vaidilutės g., skl. Nr. 99, Vilniuje; pripažinti negaliojančia 2000 m. balandžio 27 d. sutartį, sudarytą tarp J. B. ir V. K. , patvirtintą Vilniaus m. 1-ojo biuro notaro A. Rogovo, pagal kurią J. B. pardavė 1680 m² žemės sklypą, esantį Vaidilutės g., Vilniuje, atsakovui V. K. ; pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 2 d. sutartį, sudarytą tarp V. B. ir Z. P. bei G. B. , patvirtintą Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notarės J. Mockuvienės, pagal kurią V. B. perleido lygiomis dalimis Z. P. ir G. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą; pripažinti negaliojančia 2002 m. kovo 4 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. B. ir A. Č. bei G. C. , patvirtiną Vilniaus 22-ojo notarių biuro notarės S. Bylinskienės, pagal kurią V. B. pardavė A. Č. ir G. C. 0,1696 ha žemės sklypą, esantį Vaidilutės g. 18B, Vilniuje; priteisti iš atsakovo V. B. valstybei 67 840 Lt; priteisti iš atsakovės J. B. , valstybei 67 200 Lt.

Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovas, ginantis viešąjį interesą, nėra subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo pagal analogijos principą jis gali kreiptis per 30 dienų terminą, numatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio pirmojoje dalyje, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, kadangi pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog atsakovams V. B. ir J. B. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo A. B. turėtą žemę ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama atitinkamus sprendimus, pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kas savo ruožtu sudarytų pagrindą kreiptis į teismą viešajam interesui apginti, buvo surinkta 2006 m. birželio pabaigoje, t. y. ieškovui Vilniaus miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui 2006 m. birželio 28 d. gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. birželio 23 d. specialisto išvadą, kurioje buvo nurodyti bei detalizuoti konkretūs atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos padaryti teisės aktų pažeidimai atkuriant nuosavybės teises atsakovams V. B. ir J. B. , sudarantys ieškinio pagrindą.

Teismas atmetė atsakovų argumentą, jog ieškinio senaties termino eiga turėtų būti skaičiuojama nuo Seimo kontrolieriaus 2004 m. lapkričio 8 d. pažymos gavimo, kadangi, teismo nuomone, minėtoje pažymoje pakankamai abstrakčiai kalbama apie tam tikrus formalius procedūrinius ir biurokratinius Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažeidimus, kuriuos konkrečiai išsiaiškinti pavedama Generalinei prokuratūrai, ir pažymoje net nėra užsimenama apie tai, kad A. B. galimai žemę valdė ne nuosavybės teise, nekalbama ir apie kitas ieškinyje keliamas aplinkybes. Teismas nurodė, kad Generalinės prokuratūros lydraštį su Seimo kontrolieriaus raštu, kuriame buvo pirminiai duomenys apie galimus pažeidimus atkuriant nuosavybės teises atsakovams į jų tėvo turėtą žemę, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra gavo 2004 m. lapkričio 12 d. ir po to pradėjo tyrimą, kadangi reikėjo surinkti daugiau informacijos ir duomenų, be to, ieškovas kreipėsi ir į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos užduodamas specialistams konkrečius klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. B. ir V. B. . Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog pirmojoje, t. y. 2005 m. rugpjūčio mėn. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto išvadoje, buvo konstatuota, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimti sprendimai nagrinėjant pretendentų V. B. ir J. B. prašymus neatitinka teisės aktų nuostatų ir yra naikintini, nes A. B. žemės sklypą iki nacionalizacijos valdė ne nuosavybės teise, o činšo teise, šios išvados gavimas negali būti laikomas pakankamų duomenų apie galimą viešo intereso pažeidimą surinkimo momentu, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kadangi prokuroras, pats nebūdamas tiesiogiai suinteresuotu asmeniu ir subjektu, betarpiškai dalyvaujančiu nuosavybės teisių atkūrimo procese, turėjo surinkti papildomų duomenų, detalesnės ir tikslesnės informacijos, atlikti tyrimą, kad būtų įsitikinta galimu viešo intereso pažeidimu, sudarančiu pagrindu reikšti pagrįstą ir motyvuotą ieškinį teismui, o taip pat kad būtų identifikuotos pažeistos konkrečios imperatyvios teisės aktų normos. Teismas nurodė, kad prokuratūra, gavusi pirminę medžiagą iš Seimo kontrolieriaus, o vėliau ir pirminę Nacionalinės žemės tarnybos specialisto išvadą apie galimus pažeidimus, toliau ją tikrino, atliko tyrimą, reikalavo papildomos medžiagos konkretaus pažeidimo nustatymui ir įsitikinimui, kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo. Todėl būtent 2006 m. birželio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos specialisto išvados, kurioje išsamiau ir detaliau buvo atsakyta į ieškovo klausimus ir konkrečiai nurodyti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos padaryti pažeidimai nuosavybės teisių atkūrimo procese, sudarantys ieškovo pareikšto ieškinio faktinį bei teisinį pagrindą, gavimas laikytinas momentu, kada buvo surinkta jau pakankamai duomenų ieškiniui viešajam interesui apginti pareikšti. Teismas pažymėjo, kad minėta išvada prokuratūroje buvo gauta 2006 m. birželio 28 d., ieškinys teisme buvo gautas 2006 m. liepos 25 d., t. y. nepraleidus įstatyme numatyto 30 dienų ieškinio senaties termino.

Teismas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir sprendimų teisėtumo nurodė, kad teismui pateiktų rašytinių įrodymų analizės pagrindu galima daryti išvadą, jog atsakovams V. B. ir J. B. nuosavybės teisės į jų tėvo A. B. turėtą žemę negalėjo ir neturėjo būti atkurtos, kadangi A. B. žemę valdė ne nuosavybės, bet činšo teise, kuri pagal Lietuvoje 1918-1940 m. galiojusio Civilinių įstatymų sąvado (X tomo 1 dalies) nuostatas buvo laikoma nepilnos nuosavybės forma, o tai savo ruožtu sudaro pagrindą atitinkamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovams V. B. ir J. B. , pripažinti negaliojančiais. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos ir nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti ekspertų komisija savo pasiūlyme-išvadoje dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams iš esmės rėmėsi Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. vasario 2 d. pažymėjimu Nr. 36-B, kuriame buvo nurodyta, kad Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, notaro Francišeko Reklaičio notarinių veiksmų registracijos 1939 m. knygoje yra 1939 m. gegužės 19 d. įrašas Nr. 913, 914, kuriame pažymėta, jog A. K. , veikdamas F. K. vardu, pardavė nuosavybėn A. B. 5654,70 m² žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais Senatorska g. 6 (ankščiau Senatorska g. 8). Teismas pažymėjo, kad ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 12 d. pažymėjime Nr. 88-B nurodyta, kad Vilniaus miesto archyviniame fonde, Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąraše įrašytas B. A. (A. B. ), turėjęs 0,60 ha žemės, esančios Lietuvos Tarybos (buvusi Senatorska) g. 6-6, Vilniuje, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog minėtą žemės sklypą A. B. įsigijo, turėjo bei valdė ne nuosavybės teise, bet činšo teise, todėl, jam nebūnant žemės sklypo savininku, ir jo įpėdiniams negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad išlikusiame 1939 m. balandžio 25 d. notariniame akte, surašytame Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro Francišeko Reklaičio, kuris savo esme ir turiniu galėtų būti laikomas preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi, nurodyta, kad A. K. , atstovaujantis Lenkijos pilietę F. K. , bei A. B. sudarė pardavimo pasižadėjimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad šio notarinio akto 1 paragrafe nurodyta, jog F. K. pagal amžinosios knygos Nr. 4216 ipotekos sąrašą turi amžinojo činšo teisę į turtą, esantį Vilniaus mieste, Senatorių (Senatorska) g. Nr. 8 anksčiau, o dabar – Nr. 6, kurio plotas pagal planą sudaro 5654,7 m² ir A. K. nurodytą nekilnojamąjį turtą su pastatais ir priklausiniais pasižada parduoti savo patikėtinės F. K. vardu A. B. bei įsipareigoja jos vardu surašyti pas notarą pardavimo aktą iki 1939 m. gegužės 19 d.. Teismo teigimu, šis notarinis aktas patvirtina F. K. ketinimą ateityje (konkrečiai – iki 1939 m. gegužės 19 d.) parduoti A. B. savo turimas teises į atitinkamą žemės sklypą, o būtent turimą činšo teisę, kuri priklausė F. K. , ir kadangi pardavėja F. K. neturėjo nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą, o valdė jį tik činšo teise, tai ir A. B. , kaip pirkėjas, negalėjo įsigyti daugiau teisių į žemės sklypą, negu turėjo pardavėjas. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog Notarinių veiksmų registre pažymėta, kad 1939 m. gegužės 19 d. A. K. įgaliotojos F. K. vardu jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Senatorska g. 8 (anksčiau), o dabar - Senatorska g. 6, kurio plotas – 5654,70 m², su statiniais ir priklausiniais pardavė A. B. nuosavybėn už 10 000 zlotų, tačiau teismui nėra pateikta ši tarp šalių sudaryta 1939 m. gegužės 19 d. sutartis, kad būtų galima sužinoti tikrąjį jos turinį, tuo tarpu notarinio registro įrašas apie pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimą yra tik jį patvirtinantis, bet ne teises sukuriantis dokumentas, todėl teismui neturint pačios pirkimo-pardavimo sutarties, negalima daryti išvados, jog A. B. minėtą žemės sklypą įsigijo būtent nuosavybėn, tuo labiau, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtiną priešingą išvadą. Teismas nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. vasario 2 d. raštu Nr. 36-B Vilniaus miesto valdybai be minėto pažymėjimo, kuriuo buvo remtasi atkuriant atsakovams nuosavybės teises į jų tėvo turėtą žemę, bei notaro F. Reklaičio patvirtinto 1939 m. balandžio 25 d. notarinio akto nuorašo, buvo pateiktos ir Vilniaus apskrities ipotekos įstaigos archyvinio fondo Vilniaus miesto Lietuvos Tarybos g. 8 nekilnojamojo turto ipotekos knygoje esančių įrašų kopijos, tarp jų įrašo kopija, kurioje nurodyta, kad A. B. (A. B. ) pirko činšo teisę į turtą iš F. K. (F. K. ) už 10 000 zlotų būtent pagal pirkimo-pardavimo aktą, surašytą notaro 1939 m. gegužės mėn. 19 d. Toks įrašas padarytas Vilniaus ipotekos skyriaus 1939 m. liepos mėn. 8 d. nutarimu, ir atkeltas iš ipotekos knygos. Teismo nuomone, šie rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog neišlikusiu 1939 m. gegužės 19 d. pirkimo-pardavimo aktu, A. B. buvo perleista (parduota ir pirkta) ne nuosavybės, bet činšo teisė į žemės sklypą.

Teismas nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto 2005 m. rugpjūčio mėnesio ir 2006 m. birželio 23 d. išvadose „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų ir priimtų sprendimų atkuriant nuosavybės teises į A. B. turėtą žemę atitikimo teisės aktų nuostatoms“ taip pat buvo remiamasi anksčiau nurodytais rašytiniais įrodymais, kuriuos išanalizavus buvo padaryta išvada, jog A. B. minėtą žemės sklypą valdė ne nuosavybės teise, o činšo teise, kadangi tai patvirtina notaro patvirtintas 1939 m. balandžio 25 d. notarinis aktas, kuriame nurodyta, kad pardavėja F. K. valdo 5654,70 m² žemės sklypą, esantį Senatorska g. 6, amžinojo činšo teise, o taip pat Vilniaus ipotekos skyriaus 1939 m. liepos 8 d. nutarimo įrašas, kuriame nurodyta, kad A. B. (A. B. ) pirko činšo teisę į turtą iš F. K. (F. K. ) už 10 000 zlotų pagal pirkimo-pardavimo aktą, surašytą notaro 1939 gegužės 19 d. Teismas konstatavo, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiksmai ir priimti sprendimai nagrinėjant V. B. ir J. B. prašymus neatitiko teisės aktų nuostatų, kadangi komisijos nariai nepakankamai nuodugniai išnagrinėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo Vilniaus miesto valdybai pateiktus dokumentus bei atkūrė nuosavybės teises atsakovams V. B. ir J. B. į žemės sklypą, kuris jų tėvui A. B. nuosavybės teise nepriklausė. Teismas pažymėjo, kad pats atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino šiuos pažeidimus.

Teismas pažymėjo, kad činšo teisė buvo viena iš turto turėjimo bei naudojimo, atskirtų nuo nuosavybės teisės, formų, tačiau nuosavybės teisės į turtą nesuteikė, todėl asmenims, šia teise valdžiausiems žemę, nuosavybės teisės pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ negalėjo būti atstatomos.

Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, konstatavo, kad 1999 m. birželio 15 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai Nr. 01-222 dėl žemės sklypų neatlygintino suteikimo nuosavybėn J. B. , 1999 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai Nr. 01-272 dėl žemės sklypų neatlygintino suteikimo nuosavybėn V. B. laikytini neteisėtais, priimtais pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl pripažintini negaliojančiais.

Teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančiais anksčiau nurodytus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams V. B. ir J. B. , atsiranda teisinis pagrindas pripažinti negaliojančiais ir sandorius, sudarytus minėtų sprendimų pagrindu, kaip neatitinkančius įstatymų reikalavimams bei prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Teismas, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio pirmąja ir ketvirtąja dalimis, bei atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju tretieji asmenys, įsigiję ginčo žemės sklypus pagal negaliojančiomis pripažintinas sutartis buvo sąžiningi, sandorio sudarymo metu nežinojo ir negalėjo žinoti, kad perleidžiantys žemės sklypus asmenys neturi į juos teisių, nėra jokio pagrindo abejoti trečiųjų asmenų sąžiningumu, dalyvaujantys byloje asmenys neginčija trečiųjų asmenų sąžiningumo ir jį pripažįsta, be to, nėra duomenų, kad perleisti žemės sklypai buvo prarasti dėl kitų asmenų padaryti nusikaltimo, konstatavo, jog ginčo žemės sklypai negali būti išreikalauti iš jų įgijėjų ir perduoti valstybės nuosavybėn natūra. Teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančia 2001 m. kovo 2 d. sutartį, kuria atsakovas V. B. perleido lygiomis dalimis atsakovėms Z. P. ir sutuoktinei G. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą, restitucija objektyviai negali būti taikoma, kadangi nėra daiktų ir teisių, kuriuos šalys galėtų natūra grąžinti viena kitai. Teismas pažymėjo, kad teismui pripažinus negaliojančiais tiek atitinkamus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus dėl nuosavybės teisių atsakovams V. B. ir J. B. atkūrimo ir vėliau atsakovų sudarytus sandorius, tačiau nesant galimybės išreikalauti neteisėtai atsakovams grąžintų žemės sklypų iš sąžiningų trečiųjų asmenų, kuriems šie sklypai buvo perleisti, bei grąžinti juos valstybės nuosavybėn natūra, iš atsakovų V. B. ir J. B. , kuriems buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, priteistina jiems grąžintų, o vėliau jų perleistų žemės sklypų vertė - piniginis grąžinto turto ekvivalentas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie atsakovų J. B. ir V. B. nesąžiningumą ar kaltę, iš jų priteistina mažiausia jiems grąžintų žemės sklypų vertė, t. y. vertė, egzistavusi nuosavybės teisių atkūrimo metu. Teismas pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Informacinių paslaugų skyriaus 2006 m. sausio 30 d. raštas Nr. (7.2./1147)s-725 patvirtina, jog žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0011:152, vidutinė rinkos vertė 1999 m. rugpjūčio 16 d. (nuosavybės teisių atsakovui V. B. atkūrimo dieną) buvo 67 840 Lt, tuo tarpu žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0011:151, vidutinė rinkos vertė 1996 m. birželio 15 d. (nuosavybės teisių J. B. atkūrimo dieną) buvo 67 200 Lt, šios sumos yra mažiausios, lyginant su šių sklypų verte kitų sandorių sudarymo metu, todėl būtent tokios sumos priteistinos iš atsakovų valstybei.