- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-11
- Bylos Nr.
- TA-461-502/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04001-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gagys, Audrius Bakaveckas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Pareiškėjas
- J. J.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Stasio Gagio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas po reorganizavimo - Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN), toliau – ir Lukiškių TI-K), 22 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. vasario 12 d. ir nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2019 m. birželio 30 d. buvo laikomas suimtas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 114, 123, 172, 176, 224, 263, 264, 273, 280, 292, 293, 300, 325, 326, 341, 348, 376, 389, 397 nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis, žmogaus kankinimui prilygstančiomis ir teises papildomai varžančiomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, jog kiekvienoje kameroje (išskyrus rūsį) gyveno po du ar daugiau suimtųjų. Pagal jo ir kitų gyvenusių asmenų atliktus matavimus visose kamerose grindų plotas vienam asmeniui buvo per mažas, kadangi atmetus visų įrengimų kameroje užimamus grindų plotus, jam tekdavo tik po 1,4–1,6 kv. m. Dėl ploto trūkumo pareiškėjui tapo psichologiškai sunkiau gyventi / bendrauti, atlikti higienos ir kitus ruošos darbus. Pareiškėjo teigimu, dėl nuolatinių higienos taisyklių pažeidimų, nebuvimo šilto vandens ir negalėjo jo gauti, taip pat nebuvo ventiliacijos įrengimų, o natūrali ventiliacija prastai veikė, trūko šviesos (natūralios ir dirbtinės), nišos, lubos ir grindys buvo prastos būklės, patalpose veisėsi parazitai bei graužikai (tarakonai, patalynės erkės, blakės, pelės). Dėl privatumo neužtikrinimo, įvykdavo emociniai pykčio proveržiai tarp kameros gyventojų, kas neigiamai veikė pareiškėjo bei kitų asmenų būseną ir gyvenimą kameroje padarydavo tiesiog kančia.
3. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog kamerose baldai buvo netinkami: kelių aukštų lovos buvo be kopėtėlių, taip pat be atitvarų, apsaugančių nuo iškritimo. Tualetas buvo įrengtas gyvenamojoje kameroje, nebuvo atitvertas, todėl jis buvo nuolat stebimas tiek pareigūnų / pareigūnių, tiek ir kitų kameroje esančių asmenų. Anot pareiškėjo, nebuvo tinkamai įrengtos ir dušo patalpos: plytelės buvo nutrupėjusios, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, nebuvo patalpų persirengti. Lukiškių TI-K išduodami čiužiniai ir antklodės buvo be užvalkalų. Be to, nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti rūbus, juos išsidžiovinti. Kameroje esantis langas neužtikrino tinkamos ventiliacijos. Pareiškėjui suteikiama tik 1 val. per parą pasivaikščioti, likusias 23 val. pareiškėjas būdavo kameroje. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai, buvo nuolat prišiukšlinti. Taip pat kamerose buvo netinkamai įrengti langai, sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos, nuo tualetų sklido nemalonūs kvapai.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurios visą ginčo laikotarpį atitiko teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normą. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Lukiškių TI-K patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistema įrengimas gyvenamosiose kamerose nenumatytas. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio.
6. Vilniaus PN pažymėjo, jog tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–Nr. 125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Taip pat kartą per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indams plauti ir 100 g kalcinuotos sodos dezinfekuoti sanitarinius įrenginius. Be to, į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius.
7. Atsakovo teigimu, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos daiktams susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų. Lovų kopėtėlės buvo įrengtos tik remontuotose Lukiškių TI-K kamerose, nes galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų įrengimą, nenumato įstaigos administracijos pareigos įrengti tokias kopėtėles.
8. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas atitinka nustatytas normas. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, kameros taip pat vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, atsakovo teigimu, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
9. Visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems nuteistiesiems ir suimtiesiems vyrams išduodama antklodė (1 vnt.), čiužinys (1 vnt.) ir pagalvė (1 vnt.). Užvalkalų išdavimas nėra numatytas. Tiems asmenims, kurie neturi nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, yra išduodami rankšluosčiai (2 vnt.), indų komplektas (1 vnt.), kurį sudaro lėkštė, dubuo, šaukštas ir du puodukai, patalynės komplektas (2 vnt.), kurį sudaro paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei. Lukiškių TI-K skalbiniai skalbiami centralizuotai. Ne rečiau kaip kartą per savaitę skalbiama patalynė ir apatiniai drabužiai. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis. Neturintys pinigų, gali išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus ar paltus – 1 kartą per sezoną.
10. Atsakovo atstovo vertinimu, tam tikras suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo naudai.
12. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nustatė, kad vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma buvo užtikrinta visą jo buvimo įkalinimo įstaigoje laikotarpį, pareiškėjui teko nuo 3,61 kv. m iki 10,51 kv. m, o atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) ginčo laikotarpiu vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto.
13. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų, reglamentuojančių tokių patalpų įrengimą, reikalavimus, tačiau atsakovo atstovas nepateikė objektyvių įrodymų, kad konkrečiose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus privatumo užtikrinimo prasme. Todėl, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nacionalinių teismų praktika, teismas darė išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Taip pat dėl nevisiškai izoliuoto sanitarinio mazgo, kuriame nebuvo atskiros ventiliacinės sistemos, pareiškėjas galėjo kvėpuoti dvoku, kas taip pat smerktina higienos požiūriu ir laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamų kamerų ir dušo patalpų įrengimo, higienos reikalavimų pažeidimų yra abstraktūs, jis nekonkretizavo, kokiose iš jo nurodytų patalpų egzistavo jo nurodytos sąlygos ir kokias konkrečias pasekmes šie galimi pažeidimai jam sukėlė. Atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus argumentus bei patikrinimų metu užfiksuotus duomenis, teismas sprendė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad dėl suėmimo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikatos būklė. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nurodė, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl saugios sveikatai aplinkos neužtikrinimo nepakanka konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimo, susijusio su saugios gyvenimui aplinkos užtikrinimu, neįrodė.
15. Dėl karšto vandens nebuvimo kamerose teismas pažymėjo, kad galiojančiuose teisės aktuose karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias kameras nenumatytas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir NVSC) 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte užfiksuota, kad patikrinimo metu Lukiškių TI-K karštas vanduo buvo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo.
16. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas skunde neneigė, kad nurodytos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore jam buvo suteikiamas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Lukiškių TI-K buvo užtikrinta tinkamai. Be to, pareiškėjas skunde nesukonkretino, kokiame ar kokiuose iš pasivaikščiojimo kiemelių buvo šiukšlių, taip pat nenurodė, kokios įtakos nurodytos sąlygos turėjo jo asmeniui. Teismas, atsižvelgęs į tai, nurodė, kad atsakovas neturėjo pareigos pateikti įrodymų ginčijamu klausimu, o vien deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nepakanka konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
17. Pasisakydamas dėl minkštojo inventoriaus bei patalynės teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo teiginiai dėl užvalkalų neišdavimo yra abstraktus pobūdžio. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Dėl sudaromos galimybės išsiskalbti atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K skalbiniai buvo skalbiami centralizuotai. NVSC 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo akte nustatyta, kad Lukiškių TI-K skalbyklos nebuvo. Dėl skalbinių skalbimo ir džiovinimo Lukiškių TI-K administracija 2016 m. sausio 5 d. buvo sudariusi sutartį Nr. 18-1 su leidimą-higienos pasą skalbimo paslaugų teikimui turinčia įmone, kurioje skalbiami ir džiovinami visi Lukiškių TI-K susidarantys skalbiniai. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtino, kad Lukiškių TI-K skalbinių skalbimo ir džiovinimo paslaugos buvo teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka. Jokių duomenų, kad šia paslauga pareiškėjas negalėjo pasinaudoti, byloje nėra.
18. Dėl netinkamo inventoriaus teismas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja lovų aukščio ir pareigos įrengti kopėčias dviaukštei lovai. Lukiškių TI-K administracija, gerindama suimtųjų (nuteistųjų) sąlygas kopėtėles įrengė suremontuotose kamerose. Byloje duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų reiškęs pretenzijas dėl kopėtėlių nebuvimo prie kameros lovos, nėra.
19. Dėl persirengimo kabinos įrengimo dušo patalpoje teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių arba patvirtinančių pareiškėjo skundo teiginius dėl nusirengimo / apsirengimo kambario nebuvimo, tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl persirengimo kabinų nebuvimo būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai, o administracija būtų atsisakiusi šiuos klausimus spręsti. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kaip šis trūkumas įtakojo jo asmenį. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
20. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui iš viso 777 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, teismas sprendė, jog teisinga satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą yra 1 500 Eur suma.
III.
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
22. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.
Žemesnės instancijos teismas
23. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
24. Atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuotina, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsiliepimas
25. Pareiškėjas J. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
26. Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus PN apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nuo 2016 m. lapkričio mėn. neužtikrinant galimybės privačiai naudotis sanitariniais mazgais. Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo, pareiškėjo nuomone, grindžiami tik deklaratyviais, bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. birželio 30 d., atlyginimo.
28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 777 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 1 500 Eur ir ją priteisė pareiškėjui iš atsakovo.
29. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo atstovas, kuris savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Vilniaus PN teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
31. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
32. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
33. Vertindama aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).
34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad atsakovo atstovas nepateikė šią išvadą paneigiančių duomenų. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
36. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
37. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, nustačius pareiškėjo teisių pažeidimą dėl ginčo laikotarpiu neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais, egzistuoja pagrindas spręsti dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį) ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, jog 1 500 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.