- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-17
- Bylos Nr.
- A-822-607-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- A. E.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas A. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2009 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-13 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. E.“ ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. rugpjūčio 31 d. Migracijos departamentas buvo priėmęs sprendimą Nr. (15/6-5) 12PR-86, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti A. E. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtas sprendimas buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip šis skundžiamas 2009 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/6-5)12PR-13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. spalio 14 d. nutartimi paliko galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo Migracijos departamentui. LVAT savo nutartį motyvavo tuo, kad atsakovas nesurinko pakankamai informacijos apie žydų tautybės asmenų padėtį (duomenys neskelbtini), tačiau Migracijos departamentas, priimdamas 2009 m. sausio 22 d. sprendimą minėtų trūkumų nepašalino, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skunde pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas nepakankamai ištyrus ir neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Atsakovas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 ir 130 str., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. IV-361 „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. Kadangi Migracijos departamentas skundžiamame sprendime iš esmės neatsižvelgė į teismų sprendimus, kuriais buvo panaikintas ankstesnis Migracijos departamento sprendimas, ir teismų nurodytų trūkumų nepašalino, todėl tikslinga ne tik grąžinti pareiškėjo prašymą naujam nagrinėjimui, bet ir įpareigoti atsakovą suteikti jam prieglobstį.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 12 – 13) paaiškino, kad Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei 2008 m. spalio 14 d. LVAT nutartį, išnagrinėjo pareiškėjo bylą iš naujo ir pašalino teismų nurodytus trūkumus. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriuje buvo specialiai parengta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie žydų tautybės asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) ir asmenų, esančių karinėje atsargoje, šaukimą kariniams mokymams“, o iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro buvo išreikalautas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento prašymas bendradarbiauti nustatant pareiškėjo buvimo vietą. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamento priimtas sprendimas yra priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, išsamiai ir objektyviai išanalizuota visa bylai turinti reikšmės informacija, tokiu būdu pašalinant teismų nurodytus trūkumus. Todėl dėl išvardintų priežasčių Migracijos departamento 2009 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/6-5)12PR-13 yra pagrįstas ir teisėtas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo A. E. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nustatė, kad A. E. 2007 m. gegužės 15 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjas kaip pagrindines priežastis, dėl ko jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, nurodė patiriamus persekiojimus ir grasinimus sveikatai bei gyvybei dėl tautybės (išoriškai panašus į žydą) ir persekiojimą dėl politinių įsitikinimų, nes nepritaria dabartinei (duomenys neskelbtini) politikai vidaus ir užsienio politikos klausimais, ypač Baltijos šalių atžvilgiu. Taip pat patyrė grasinimus dėl priklausymo „pasiturinčiųjų“ socialiniam sluoksniui (turimo nekilnojamojo turto ir piniginių santaupų) (Migracijos departamento b. l. 6 – 7). Išnagrinėjęs prašymą, Migracijos departamentas 2008 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (15/6-5)-12PR-J6. „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. E. ir jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje bei įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos (Migracijos departamento b. l. 102 – 105). Pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 13 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė panaikinti minėtą Migracijos departamento sprendimą ir įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo (prijungtos b. l. 2 – 4). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu panaikino Migracijos departamento 2008 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-86 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. E. ir jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ ir įpareigojo atsakovą A. E. prašymą išnagrinėti bei priimti sprendimą iš naujo (prijungtos b. l. 35 – 37). Šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą 2008 m. spalio 14 d. nutartimi nepakeistą paliko ir LVAT (prijungtos b. l. 65 – 71).
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas, pakartotinai išnagrinėjęs A. E. prašymą, 2009 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (15/6-5)-12PR-13 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. E.“ priėmė analogišką sprendimą, t. y. nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso ir papildomos apsaugos, o įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui įpareigoti jį išvykti iš Lietuvos Respublikos (b. l. 6 – 10, Migracijos departamento b. l. 254 – 258).
Santykius, susijusius su prieglobsčio suteikimu bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Tvarkos aprašas, kuris detaliai reglamentuoja užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pateikimo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo, jų vykdymo tvarką, taip pat nustato šią tvarką įgyvendinančių valstybės institucijų kompetenciją. Įstatymo 86 straipsnis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios jis yra pilietis, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas (88 straipsnis). 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina prieglobsčio taikymo sąlygas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo.
Teismas, išanalizavęs Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažymos Nr. RU-15/6-10-188 „Apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ (Migracijos departamento b. l. 225) bei Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. gruodžio 1 d. pažymoje Nr. RUS-15/6-5-10-184 „Apie žydų tautybės asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) ir asmenų, esančių karinėje atsargoje šaukimą kariniams mokymams“ turinį, nustatė, jog, nors antisemitizmas, kaip problema, egzistuoja, tačiau išpuolių prieš pavienius žydus pasitaiko retai, (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, tame tarpe ir teisėsaugos institucijos, teikia visokeriopą pagalbą ir paramą (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenei. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas paminėjo tik vienintelį atvejį, kai, jo manymu, su juo buvo bandoma susidoroti dėl tariamo priklausymo žydų tautybei. Teismas pažymėjo, kad A. E. teiginiai, kad nuo 2005 m. savo pašto dėžutėje dažnai rasdavo rasistinių ir neonacistinių organizacijų lankstinukų ir brošiūrų su raginimais žydams nešdintis iš (duomenys neskelbtini), o vietinės milicijos pareigūnai į jo pareiškimus nereaguodavo arba nepriimdavo, byloje nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad yra akivaizdu, jog A. E., nebūdamas žydu bei dėl šios priežasties nesilankydamas sinagogose ir žydų bendruomenių centruose, negali būti priskiriamas tokiu būdu užpuolikų identifikuojamai potencialių išpuolių rizikos grupei, todėl pareiškėjo motyvas (persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl tariamos tautybės) neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Teismas išanalizavo pareiškėjo skundo argumentą, kad jis gali būti pašauktas kariniam parengimui ir gali būti pareikalauta dalyvauti mūšyje, t. y. pasiųstas kariauti į (duomenys neskelbtini). Šaukimas kariniam parengimui nereiškia, kad jis būtų pasiųstas į „karštuosius taškus“ ar kitaip būtų verčiamas dalyvauti (duomenys neskelbtini) vykdomoje karinėje kampanijoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad karinio parengimo tikslas paprastai yra paruošti asmenis, esančius rezerve, kad esant būtinumui jie galėtų dalyvauti koviniuose veiksmuose kartu su reguliariosios kariuomenės daliniais, tuo tarpu A. E. buvo pašauktas 10 dienų kariniam parengimui kaip asmuo, esantis rezerve. Teismas pastebėjo, kad jokio teisės akto dėl rezervistų dalyvavimo koviniuose veiksmuose nebuvo išleista nei tuo metu, kai pareiškėjui buvo įteiktas šaukimas, nei vėliau, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad karinio parengimo metu jam būtų įsakyta dalyvauti tokiuose veiksmuose ir daryti nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus taikai, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ir genocidą, arba veiksmus, prieštaraujančius Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams. Šiuo atveju aprimus situacijai (duomenys neskelbtini) ir išsprendus konfliktą su (duomenys neskelbtini) nėra jokio pagrindo teigti, jog artimiausiu metu (duomenys neskelbtini) mobilizuos atsargoje esančius rezervistus. Vadovaujantis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu“, karinė prievolė savaime gali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą tik tais atvejais, jeigu prieglobsčio prašytojas gali įrodyti, kad karinės tarnybos atlikimas reikalautų jo dalyvavimo mūšyje, kas prieštarautų jo politiniams, religiniams arba moraliniams įsitikinimams, o tuo tarpu tais atvejais, kai vienintelė baimės būti pašauktam į armiją priežastis yra ta, kad prieglobsčio prašytojui nepatinka karinė tarnyba arba jis bijo dalyvauti mūšyje, karinės prievolės vengimas akivaizdžiai nėra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą. Remdamasis išdėstytu, teismas konstatavo, kad pašaukimas į karinius mokymus nėra susijęs su dalyvavimu kariniuose veiksmuose, todėl pareiškėjo baimė būti išsiųstam į „karštuosius taškus“ yra visiškai nepagrįsta, o jam gresianti bausmė už atsisakymą atlikti savo pilietinę pareigą negali būti traktuojama kaip persekiojimas Įstatymo ir 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Taigi grėsmė būti pasiųstam į „karštuosius taškus“ nėra reali. Be to, šaukimas tarnauti kariuomenėje gali būti laikomas persekiojimu įstatymo ir 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme tik tada, kai tokia priemonė yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūroms. Kadangi tokių aplinkybių nenustatyta, tai anksčiau aptartas prieglobsčio suteikimo motyvas dėl grėsmės būti pašauktam į (duomenys neskelbtini) ginkluotąsias pajėgas kariniam parengimui ir pasiųstam į „karštuosius taškus“ taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006 m. liepos 3 d. šaukimu buvo kviečiamas atvykti į atitinkamą karinį komisariatą dėl karinių mokymų (Migracijos departamento b. l. 43). Tarptautinio Šeremetjevo oro uosto Aviacinės saugos tarnybos direktorius 2006 m. liepos 6 d. raštu Nr. 31/539, vadovaudamasis Karinės prievolės ir karinės tarnybos federalinio įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, prašė pareiškėją atleisti nuo karinio parengimo (Migracijos departamento b. l. 41). Šaukimas patvirtina, jog pareiškėjas į mokymus buvo kviečiamas nuo 2006 m. liepos 11 d. iki 2006 m. liepos 20 d. (Migracijos departamento b. l. 44). 2007 m. rugpjūčio 17 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole pareiškėjas paaiškino, jog 2006 m. liepos 3 d. nuvykus į komisariatą iš jo buvo paimtas karinis bilietas ir įteiktas naujas šaukimas atvykti 10 dienų kariniam parengimui. Anot jo, iš darbovietės komisariatui buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta, kad pagal galiojančius įstatymus jis yra atleidžiamas nuo karinės prievolės, kurį jis pats nuvežė. Nuo karinių mokymų A. E. buvo atleistas, tačiau jam buvo paaiškinta, kad kitą kartą mokymų neišvengs ir kad kitais metais vėl jį šauks (Migracijos departamento b. l. 79). Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad kariniam parengimui A. E. buvo kviečiamas laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 11 iki 20 d. Į Lietuvos Respubliką jis atvyko 2007 m. gegužės 11 d., o iš Maskvos išvyko 2007 m. gegužės 10 d., t. y. nuo šaukimo gavimo praėjus daugiau kaip dešimčiai mėnesių, bei jokio naujo šaukimo į karinius mokymus nebuvo gavęs. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad baimės būti pašauktam į (duomenys neskelbtini) kariuomenę kariniam parengimui ir būti išsiųstam į „karštuosius taškus“ faktorius apskritai neegzistavo ir neegzistuoja, dėl ko šį skundo motyvą laikė absoliučiai nepagrįstu.
Teismas išanalizavo pareiškėjo teiginį, kad grąžinimo į (duomenys neskelbtini) atveju jis gali būti nubaustas kriminaline bausme už tarnybinių paslapčių atskleidimą (dėl ilgo buvimo užsienyje), todėl ši aplinkybė galėtų būti pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Teismas nustatė, kad pagal darbo pobūdį A. E. turėjo prieigą prie tarnybinių Šeremetjevo tarptautinio oro uosto Aviacijos saugumo tarnybos paslapčių bei buvo pasirašęs jų neatskleidimo pasižadėjimą, tačiau neaišku, kaip šis argumentas siejamas su prieglobsčio suteikimo sąlygomis. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad baimė būti persekiojamam dėl tariamo tarnybinių paslapčių atskleidimo negali būti pagrindu jam suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies prasme. Tokio persekiojimo baimės nepatvirtina ir (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento 2007 m. liepos 19 d. raštas Nr. 6/Ž-771 (Migracijos departamento b. l. 214). Įvertinęs šiame rašte pateiktą informaciją, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui negrįžus į darbą ir neinformavus darbovietės apie savo ketinimus pasilikti Lietuvos Respublikoje, praėjus dviem mėnesiams po jo atostogų pabaigos, darbovietės administracija savo iniciatyva kreipėsi į atitinkamas struktūras dėl jo paieškos. Teismas A. E. teiginius, kad kreipimasis susijęs su baudžiamuoju persekiojimu dėl tarnybinių paslapčių atskleidimo, atmetė kaip nepagrįstus.
Šalies argumentai
Kaip dar vieną iš prieglobsčio suteikimo pagrindų A. E. skunde nurodė tai, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia persekiojimas dėl jo vykdomos politinės veiklos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2007 m. gegužės 15 d. prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jis nurodė tris svarbiausias priežastis: priklausymą tam tikrai tautybei, „pasiturinčiųjų“ socialinei grupei ir baimę būti išsiųstam į „karštuosius taškus“. Šios aplinkybės – vykdomos politinės veiklos – A. E. nenurodė ir 2007 m. gegužės 15 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole Nr. 20-12-MS-1 (Migracijos departamento b. l. 1 – 5) bei 2007 m. rugpjūčio 17 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole (Migracijos departamento b. l. 75 – 81). Priešingai, pastarojo protokolo II dalies „Duomenys apie prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrindą“ grafoje „Priklausymas politinei partijai, organizacijai, dalyvavimas, partinėje, religinėje, veikloje, politiniai, religiniai, kitokie įsitikinimai“ pareiškėjas nurodė, kad nepriklauso ir jokios savo politinės veiklos neminėjo. Apie pareiškėjo politinę veiklą jokios informacijos byloje nėra. Taigi teismo vertinimu, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad A. E. pasakojimas neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) dėl nepritarimo dabartinei šalies politikai vidaus ir užsienio klausimais pagrįstumo ir dėl to neatitinka įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, jog kilmės valstybėje gali būti persekiojamas kaip priklausantis „pasiturinčiųjų“ asmenų socialinei grupei. Įstatymo 87 straipsnis numato, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kaip jo tariamas persekiojimas dėl priklausymo žydų tautybei, vengimo dalyvauti kariniame perrengime ir priklausymo „pasiturinčiųjų“ socialinei grupei, nėra pagrindas kvalifikuoti pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnį. Kita vertus, A. E. motyvai, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) dėl taikomų bausmių pobūdžio grės pavojus žmogaus orumo atžvilgiu, yra nelogiški ir nepagrįsti. Akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.
Teismas pabrėžė, kad nenorėjimas grįžti į savo šalį ir prieglobsčio prašymas šiuo atveju yra sąlygotas kitų priežasčių, kurios negali būti siejamos su persekiojimo ar visiškai pagrįstos baimės sąvokomis. Konstatavo, kad byloje nėra patikimų ir konkrečių duomenų, liudijančių apie minėtam asmeniui gresiantį persekiojimą jo kilmės šalyje, todėl nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnį arba papildomą apsaugą pagal to paties įstatymo 87 straipsnį. Prieglobsčio prašytojas nepateikė įrodymų, kad jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl priežasčių, nurodytų 1951 m. Ženevos Konvencijoje dėl pabėgėlio statuso ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių (duomenys neskelbtini) pilietis A. E. neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje.
III.
Pareiškėjas A. E. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 36 – 38) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą suteikti jam prieglobstį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Teismas visiškai neatsižvelgė į Migracijos departamento 2008 m. gruodžio 1 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie žydų tautybės asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini)ir asmenų, esančių karinėje atsargoje, šaukimą kariniams mokymams“ (toliau – ir Pažyma) pateikiamus duomenis apie pavienių žydų tautybės asmenų persekiojimą. Remiantis LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 str. 1 d., kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Kadangi pareiškėjo pasakojimas yra nuoseklus ir atitinka pažymoje nustatytus faktus, o pateikdamas papildomą informaciją pareiškėjas nuoširdžiai bendradarbiavo su prieglobsčio prašymą nagrinėjančiomis valstybės institucijomis, mano, kad jam turi būti taikoma abejonės privilegija ir pasakojimas apie patirtus antisemitinio pobūdžio veiksmus turėtų būti vertinamas apelianto naudai. Taikyti apeliantui abejonės privilegiją rekomenduoja ir Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro (toliau – ir JTVPK) koordinatorė Lietuvoje 2009 m. balandžio 21 d. pateiktoje nuomonėje „JTVPK nuomonė pareiškėjo A. E. byloje Nr. 111-30-662/09“. Kadangi jis jau patyrė persekiojimo veiksmus ir jam buvo tiesiogiai grasinama, tai pagal Tvarkos aprašo 66.1 punktą, jo baimė turi būti laikoma visiškai pagrįsta. Į visas nurodytas faktines aplinkybes bei teisės aktų reikalavimus priimant skundžiamą teismo sprendimą nebuvo atsižvelgta. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentui nagrinėjant bylą iš naujo, nebuvo net atlikta apelianto apklausa, o teismas į šį trūkumą neatkreipė dėmesio. Be to, teismo sprendime nebuvo vertinama ir net nepaminėta JTVPK nuomonė.
2. Galimybė pareiškėjui būti mobilizuotam ir išsiųstam į „karštuosius taškus“ neišanalizuota išsamiai, nes konfliktai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dar nėra išspręsti iki galo, be to, jie nėra vieninteliai, kuriuose (duomenys neskelbtini) turi karinių interesų. Skųsdamas Migracijos departamento sprendimą apeliantas buvo nurodęs, kad tebesitęsia karo veiksmai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriuose dalyvauja (duomenys neskelbtini) kariuomenė, tačiau galimybės jam būti mobilizuotam šiuose konfliktuose Migracijos departamentas netyrė, o teismas į tai visiškai neatsižvelgė. Taip pat nebuvo atsižvelgta į apelianto tinkamumą karinei tarnybai dėl amžiaus, karinės patirties ir specialybės, dėl ko galimybė būti mobilizuotam konflikto atveju smarkiai padidėja. Be to, (duomenys neskelbtini) kariuomenės veiksmai (duomenys neskelbtini) nebuvo vertinami atitikties Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams bei principams požiūriu – neišanalizuota, kiek reali galimybė apeliantui mobilizacijos atveju būti priverstam vykdyti nusikaltimus taikai ar žmoniškumui. Taip pat netirta, ar už atsisakymą mobilizuotis (duomenys neskelbtini) taikoma baudžiamoji atsakomybė, kuri galėtų reikšti apelianto persekiojimą pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso. Taigi priimant sprendimą nebuvo išanalizuotos visos bylai reikšmingos aplinkybės ir nebuvo pašalinti ankstesnio bylos nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatyti sprendimo trūkumai.
3. Sprendime nėra išsiaiškinta, kokiu pagrindu apeliantas yra paieškomas – tiek Migracijos departamentas, tiek teismas savavališkai nusprendė, kad paieška paskelbta tik dėl to, kad apeliantas nepasirodė darbe. Ankstesnio bylos nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, kad Migracijos departamentas, gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo vyriausiosios valdybos atsakymą, kad yra nagrinėjamas (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento prašymas dėl pareiškėjo paieškos, nesikreipė su prašymu papildomos informacijos, dėl kokių priežasčių jo ieškoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad bylos kontekste yra itin svarbu žinoti, kokios nusikalstamos veikos padarymu pareiškėjas yra įtariamas, ir priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo ši aplinkybė privalo būti vertinama. Taip pat tebėra neištirta, kokia baudžiamoji atsakomybė apeliantui galėtų grėsti už galimą tarnybinių ir/ar valstybinių paslapčių atskleidimą ir ar tokia atsakomybė neprilygtų persekiojimui pagal Ženevos konvenciją. Taigi sprendimas yra priimtas nepašalinus LVAT nustatytų trūkumų ir bylai reikšmingos aplinkybės tebėra neištirtos.
4. Teismas, teigdamas, kad byloje nėra jokios informacijos apie pareiškėjo politinę veiklą, o apklausos dėl prieglobsčio suteikimo metu jis nurodė nepriklausantis jokiai politinei organizacijai, visiškai neatsižvelgė į 2008 m. lapkričio 5 d. apelianto prašymu prie bylos prijungtus papildomus paaiškinimus, kuriuose išsamiai paaiškinta, kaip jis, nors ir nepriklausydamas jokiai partijai, nuo 1989 m. aktyviai vykdė oficialiai valdžios politikai prieštaraujančią politinę veiklą: platino demokratines idėjas propaguojančią spaudą, rašė ir vertė antivyriausybinio turinio straipsnius, dalyvavo mitinguose ir t.t. Jis taip pat nurodė, kad nepriklausymas politinėms organizacijoms, apie kurį buvo klausiamas apklausos metu, savaime nereiškia politinio neaktyvumo, kadangi jokia (duomenys neskelbtini) veikianti partija neatitinka apelianto pažiūrų, o savo veiklą jis vykdė ir neturėdamas organizacinių ryšių. Priimant sprendimą taip pat visiškai neatsižvelgta į apelianto nurodytus tarptautinių organizacijų pasisakymus apie (duomenys neskelbtini) paplitusį pilietinių teisių ribojimą bei politinės opozicijos persekiojimą. Taigi priimant skundžiamą sprendimą visiškai nenagrinėtos pareiškėjo išsamiai nurodytos faktinės aplinkybės, netirtas persekiojimo dėl politinės veiklos ir/ar politinių įsitikinimų pavojus, neatsižvelgta į byloje esančią medžiagą ir nepašalinti LVAT nurodyti sprendimo trūkumai.
5. Teismo sprendime nurodyta, kad teismui akivaizdu, kad pareiškėjas prieglobsčio prašosi ne dėl gresiančio pavojaus, o dėl kitų priežasčių, tačiau šių priežasčių nenustatė ir sprendime nepaminėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 47 – 48) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad siekiant pašalinti minėtus Migracijos departamento sprendimo trūkumus, 2008 m. gruodžio 1 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriuje buvo specialiai parengta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie žydų tautybės asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) ir asmenų, esančių karinėje atsargoje, šaukimą kariniams mokymams“, o iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro buvo išreikalautas (duomenys neskelbtini) Federacijos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos departamento prašymas bendradarbiauti nustatant apelianto buvimo vietą. Teismas, išnagrinėjęs minėtus dokumentus bei Migracijos departamento 2009 m. sausio 22 d. sprendimą ir išvadą, kuria jis yra paremtas, turės galimybę įsitikinti, kad sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, išsamiai ir objektyviai išanalizavus visą bylai turinčią reikšmę informaciją, tokiu būdu pašalinant teismų nurodytus trūkumus, ir dėl šių priežasčių yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.
Atsakovui nesuprantamas apelianto argumentas, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (toliau – ir JTVPK) koordinatorės Lietuvoje 2009 m. balandžio 21 d. pateiktą nuomonę, jog apelianto pasakojimas apie patirtus antisemitinio pobūdžio veiksmus turi būti vertinamas jo naudai, pritaikius abejonės privilegijos principą. Remiantis bylos medžiaga, akivaizdu, kad apelianto pasakojimu dalyje dėl antisemitinio pobūdžio veiksmų jo atžvilgiu niekad nebuvo abejojama, vertinamas buvo ne apelianto patikimumas, o jo pasakojimo atitikimas tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, jog atsakovas atsisakė suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą pareiškėjui, kurio teigimu, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jis (pareiškėjas) atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso nustatytus reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems prieglobsčio suteikimo.
1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 12 straipsnio 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusą nustato šalies, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji jo vieta, įstatymai arba, jei nuolatinės gyvenamosios vietos jis neturi, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena. Lietuvoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Šioje įstatymo nuostatoje išvardintos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos yra iš esmės analogiškos Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas į šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką taikydamas nacionalinę teisę nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos (1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktas ir 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C-188/07, Rink. p. I-4501, 84 punktas). Todėl teisėjų kolegija, taikydama Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, aiškins jas atsižvelgdama į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų nuostatas. Šios direktyvos 9 straipsnio, kurį įgyvendina įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis bei Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 66.1 punktas, 1 dalį persekiojimo veiksmai pagal Ženevos konvencijos 1A straipsnį turi būti: a) pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, kurių negalima varžyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip minėta a punkte; o pagal to paties straipsnio 2 dalį persekiojimo veiksmai pagal šio straipsnio 1 dalį inter alia gali būti tokios formos: a) fizinio ir psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; c) persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis; d) atsiteisimo neigimas, kurio rezultatas yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus išimties sąlygose, nustatytose 12 straipsnio 2 dalyje; f) prieš lytį ar vaikus nukreipti veiksmai; pagal to paties straipsnio 3 dalį pagal 2 straipsnio c punktą turi būti sąsaja tarp 10 straipsnyje minimų priežasčių ir persekiojimo veiksmų pagal šio straipsnio 1 dalį. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio, kurį įgyvendina taip pat įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis bei Tvarkos aprašo 66.1 punktas, nustatytos persekiojimo priežastys, į kurias atsižvelgia valstybė, 2 dalį vertinant, ar prašytojas turi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 6 straipsnį, kurį įgyvendina pat įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis, persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie: a) valstybė; b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos; c) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugą nuo persekiojimo arba smurto, kaip nustatyta 7 straipsnyje.
Asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, turi atitikti pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintą pabėgėlio statuso apibrėžimą pilna apimtimi, o ne iš dalies. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo atvejis nepatenka į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnio (o tuo pačiu – ir 1951 m. Konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso” 1 straipsnio A dalies 2 punkto) reguliavimo sferą. Tokią išvadą atsakovas padarė ginčijamame 2009 m. sausio 22 d. sprendime Nr. (15/6-5)-12PR-13. Pareiškėjo manymu, atsakovo atliktas tyrimas buvo neišsamus.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris įgyvendina 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Tvarkos aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Pareiškėjas teigia, kad jis kilmės valstybėje yra persekiojamas dėl tautybės – tariamo priklausymo žydų tautybei. A. E. nurodo, kad 2006 m. gruodžio mėnesį jam grįžtant iš darbo buvo užpultas rasistinių ir nenacistinių organizacijų atstovų, kurių smurto jam pavyko išvengti, vėliau buvo bandoma įsilaužti į jo butą, valdžios institucijos nesiėmė veiksmų apsaugoti pareiškėją nuo minėtų išpuolių. Remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ bei Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie žydų tautybės asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) ir asmenų, esančių karinėje atsargoje šaukimą kariniams mokymams“, taip pat byloje surinkta medžiaga nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas A. E. buvo persekiojamas 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos prasme kilmės valstybėje tautybės pagrindu. Pirmiausiai tokia išvada darytina dėl to, kad pareiškėjo užpuolimą 2006 m. gruodžio mėnesį ir kitus prieš jį nukreiptus veiksmus pagal surinktus duomenis neįmanoma laikyti persekiojimu. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas paminėjo tik vienintelį atvejį, kai, jo manymu, su juo buvo bandoma susidoroti dėl tariamo priklausymo žydų tautybei, ir kad A. E. teiginiai, kad nuo 2005 m. savo pašto dėžutėje dažnai rasdavo rasistinių ir neonacistinių organizacijų lankstinukų ir brošiūrų su raginimais žydams nešdintis iš (duomenys neskelbtini), o vietinės milicijos pareigūnai į jo pareiškimus nereaguodavo arba nepriimdavo, byloje nėra patvirtinti jokiais įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje visiškai nėra duomenų ar paties pareiškėjo paaiškinimų, leidžiančių daryti išvadą, kad minėtus veiksmus prieš pareiškėją atliko persekiojimo dalyviai Tarybos direktyvos 2004/83/EB ir Įstatymo prasme. Remiantis bylos medžiaga nėra pagrindo laikyti minėtų veiksmų prieš pareiškėją pakankamai rimtais savo pobūdžiu ar dažnumu ir sudarančiais sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, o taip pat nėra pagrindo laikyti šių veiksmų įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie būdami pakankamai sunkūs veiktų asmenį panašiai kaip ir aukščiau minėtos priemonės. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo padaryta išvada, kad yra akivaizdu, jog A. E., nebūdamas žydu bei dėl šios priežasties nesilankydamas sinagogose ir žydų bendruomenių centruose, negali būti priskiriamas potencialių išpuolių rizikos grupei, be to, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie leistų dėl kitų priežasčių identifikuoti ypatingą pavojų pareiškėjui jo tariamos (žydų) tautybės pagrindu.
Pareiškėjas teigia, kad jis gali būti pašauktas kariniam parengimui ir gali būti pareikalauta dalyvauti mūšyje. Byloje yra duomenų, kad pareiškėjas buvo pašauktas 10 dienų kariniam parengimui kaip asmuo, esantis rezerve. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie žydų tautybės asmenų persekiojimą (duomenys neskelbtini) ir asmenų, esančių karinėje atsargoje šaukimą kariniams mokymams“, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pašaukimas į karinius mokymus negali būti tiesiogiai siejamas su dalyvavimu kariniuose veiksmuose, ir laikosi nuostatos, kad toks asmens, esančio rezerve, pašaukimas kariniam parengimui negali būti prilygintas persekiojimui ar baudimui dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus, 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB prasme. Taip pat nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad toks pašaukimas kariniam parengimui priskirtinas priemonėms, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant, 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB prasme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo paaiškinimas dėl baimės būti pašauktam į (duomenys neskelbtini) kariuomenę kariniam parengimui negali būti laikomas nuosekliu Įstatymo 83 straipsnio prasme, nes A. E. buvo gavęs šaukimą į karines pratybas (nuo kurių vėliau buvo atleistas) daugiau kaip prieš dešimt mėnesių prieš jam išvykstant iš (duomenys neskelbtini), nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad per šį laikotarpį pareiškėjas buvo kviestas į karines pratybas.
Apeliaciniame skunde yra teigiama, kad nėra pašalintas LVAT nurodytas trūkumas – nėra išsiaiškinta, kokiu pagrindu pareiškėjas yra paieškomas, o atsakovas yra savavališkai nusprendęs, kad paieška paskelbta tik dėl to, kad jis nepasirodė darbe. Iš apeliacinio skundo aišku, kad pareiškėjas mano, kad jam galėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė už galimą tarnybinių ar valstybinių paslapčių atskleidimą. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baimė būti persekiojamam dėl tariamo tarnybinių paslapčių atskleidimo negali būti pagrindu pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Be to, šis pagrindas, tai yra baimė būti nuteistam, nebuvo tinkamai atskleistas prieglobsčio prašyme bei prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole. Taip pat nėra aišku, dėl kokių priežasčių teismas turėtų manyti, kad pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikoje, atskleidė tarnybines ar valstybines paslaptis.
Tvarkos aprašo 63.5 punktas įpareigoja Migracijos departamento valstybės tarnautoją, nagrinėjantį prieglobsčio prašytojo, kuris turi teisę naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu, prieglobsčio prašymą iš esmės, surinkti reikiamą informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Teisėjų kolegija, susipažinusi su asmens bylos Nr. RUS 0619 ir nagrinėjamos bylos medžiaga, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovas, surinko pakankamai atitinkamam sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo pareiškėjui priimti reikalingos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui suteikti.
Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, ar jis bus baudžiamas, žeminamas jo orumas.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė šioje byloje materialinės teisės nuostatas, teisingai jas aiškino, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, šio sprendimo naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.