Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-135/2010

2010 m. birželio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir D. P. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. ir nubaustas 80 MGL, t.y. 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) dydžio bauda. D. P. pripažinta kalta pagal LR BK 24 str. 4 d. ir 222 str. 1 d. ir nubausta 50 MGL, t.y. 6 250 Lt (šešių tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) dydžio bauda.

Nuosprendžiu A. P. baudžiamoji byla pagal LR BK 202 str. 1 d. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nubaustas už tai, kad organizavo apgaulingos apskaitos tvarkymą:

būdamas A. P. personalinės įmonės (į/k (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Palanga) savininku ir pagal 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, laikotarpyje nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o būtent:

- pagal 2003-01-20, 2003-01-28 ir 2003-01-30 išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ser. GDB Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. M. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pirktų 54500 kg alyvų atliekų, kurių prekės kodas pagal kombinuotų prekių nomenklatūrą yra „2710.99.00" ir priskiriamas alyvų atliekoms, pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė apskaitos registruose - naftos produktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale ir medžiagų sandėlio kortelėje užfiksuoti kaip mazutą nesant šio mazuto įsigijimą patvirtinančių pirminių buhalterinių dokumentų;

- 68594 kg skysto kuro „M-100" pardavimą AB „(duomenys neskelbtini)" pagal 2003-03-27, 2003-05-02, 2003-05-16 ir 2003-09-26 išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ser. GEA Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) operacijas, pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. LX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė mazuto medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse, naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale (mazutas) ir naftos produktų ir bioproduktų apyvartos didmeninėje prekyboje ataskaitų „Mazutas M-100" eilutėje užregistruoti kaip mazuto pardavimą;

- 2003-05-09 pagal PVM sąskaitą - faktūrą ser. GEB Nr. (duomenys neskelbtini) iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)" įsigytus 28950 kg naftos produktų be kokybės pažymėjimo, o sąskaitoje nurodytų kaip „Mazutas (skystas kuras)", pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė medžiagų sandėlio apskaitos kortelėje nepagrįstai užpajamuoti kaip skystą kurą;

- pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės apskaitininkei D. P. nurodė apskaityti 1720 kg dyzelinio kuro pardavimą pagal 2003-01-21 ir 2003-01-27 PVM sąskaitas - faktūras ser. GEA Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. individualiai įmonei, nors įmonė dyzelinio kuro atsargų, skirtų parduoti, pagal jos apskaitos dokumentus neturėjo;

- pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, įmonės buhalterei D. P. nurodė nurašyti vilkikams skirto 456546,875 litrų kuro už 68603,31 Lt, kaip sunaudoto per laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2004-01-31 bei lengvajam automobiliui už 2004 m. sausio mėnesį be sunaudojimą pagrindžiančių kelionės lapų ir kitų dokumentų;

- PVM sąskaitose - faktūrose 2004-01-22 ser. GEC Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2004-01-27 ser. GEC Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2004-01-27 krovinio važtaraščiuose ser. SAD Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. SAD Nr. (duomenys neskelbtini) įrašęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad A. P. personalinė įmonė uždarajai akcinei „(duomenys neskelbtini)" per du kartus pardavė ir savo transportu pristatė 7,207 t industrinės alyvos „1-12 A" ir pasirašęs išgalvotu parašu už buvusį šios bendrovės direktorių D. Š., pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimus, šiuos suklastotus apskaitos dokumentus pateikė įmonės apskaitininkei D. P. įtraukimui į buhalterinę apskaitą.

Dėl minėtų 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti šios įmonės turto už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. ir įmonės veiklos už 2003 metus.

D. P. nubausta už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą:

būdama A. P. personalinės įmonės (į/k (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Palanga) apskaitininke ir pagal 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. EK-574 11 straipsnio nuostatas atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpyje nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 šios įmonės patalpose, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, vadovaujant įmonės savininkui A. P., buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai, o būtent:

- pagal 2003-01-20, 2003-01-28, 2003-01-30 išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ser. GDB Nr. (duomenys neskelbtini)1, Nr. (duomenys neskelbtini)2 ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. M. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)" pirktų 54500 kg alyvų atliekų, kurių prekės kodas pagal kombinuotų prekių nomenklatūrą yra „2710.99.00" ir priskiriamas alyvų atliekoms, vykdydama šios įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, apskaitos registruose - naftos produktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale ir medžiagų sandėlio kortelėje fiksavo kaip mazutą nesant šio mazuto įsigijimą patvirtinančių pirminių buhalterinių dokumentų;

- 68594 kg skysto kuro M-100 pardavimo AB „(duomenys neskelbtini)" pagal 2003-03-27, 2003-05-02, 2003-05-16 ir 2003-09-26 išrašytas PVM sąskaitas - faktūras ser. GEA Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) operacijas, vykdydama šios įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, užregistravo kaip mazuto pardavimą mazuto medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse, naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui, apskaitos žurnale (mazutas) ir naftos produktų ir bioproduktų apyvartos didmeninėje prekyboje ataskaitų „Mazutas M-100" eilutėje;

- 2003-05-09 pagal PVM sąskaitą - faktūrą ser. GEB Nr. (duomenys neskelbtini) iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)" įsigytus 28950 kg naftos produktų be kokybės pažymėjimo, o sąskaitoje nurodytų kaip „Mazutas (skystas kuras)", vykdydama įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, medžiagų sandėlio apskaitos kortelėje nepagrįstai užpajamavo kaip skystą kurą;

- 1720 kg dyzelinio kuro pardavimą pagal 2003-01-21 ir 2003-01-27 PVM sąskaitas -faktūras ser. GEA Nr. (duomenys neskelbtini)5 ir Nr. (duomenys neskelbtini) A. V. individualiai įmonei, vykdydama įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, apskaitė naftos produktų, bioproduktų, kuriuos įmonė tiesiogiai pristato pirkėjui apskaitos žurnale (dyzelinas), nors įmonė dyzelinio kuro atsargų, skirtų parduoti, pagal jos apskaitos dokumentus, neturėjo;

- vykdydama šios įmonės savininko A. P. nurodymus ir taip pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, vilkikams skirto 456546,875 litrų kuro už 68603,31 Lt nurašė kaip sunaudoto per laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2004-01-31 bei lengvajam automobiliui be kelionės lapo už 2004 m. sausio mėnesį be sunaudojimą pagrindžiančių kelionės lapų ir kitų dokumentų;

- pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 6 str. 2 d. reikalavimus, į įmonės apskaitą įtraukė jos savininko A. P. suklastotas ir jai pateiktas PVM sąskaitas - faktūras 2004-01-22 ser. GEC Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2004-01-27 ser. GEC Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2004-01-27 krovinio važtaraščius ser. SAD Nr. (duomenys neskelbtini) ir ser. SAD Nr. (duomenys neskelbtini) su įrašytais tikrovės neatitinkančiais duomenis apie tai, kad A. P. personalinė įmonė uždarajai akcinei bendrovei „Gurlida" per du kartus pardavė ir savo transportu pristatė 7,207 t industrinės alyvos „1-12 A".

Dėl minėtų 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 reikalavimų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti šios įmonės turto už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 9 d. ir įmonės veiklos už 2003 metus.

Nuteistieji A. P. ir D. P. apeliaciniuose skunduose nurodė, kad nesutinka su priimtu nuosprendžiu. Jų nuomone, nuosprendis išdėstytas painiai, todėl skunduose pasisako dėl atskirų jiems inkriminuotų epizodų.

Dėl iš A. M. IĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ pirktų alyvų atliekų apeliantai nurodė, kad nagrinėjant baudžiamąją byla teisme buvo kilęs klausimas, ar mazutas bei alyvų atliekos nėra tapatūs naftos produktai, teismo apklausta ekspertė to vertinti nesiėmė, o teismas savo nuožiūra nusprendė, kad mazutas nėra alyvų atliekos. Apeliantų nuomone, teismas mazutą nuo alyvų atliekų atskyrė spėjimo būdu, kuris baudžiamajame procese nenumatytas, todėl, apeliantų teigimu, nuosprendis, pagrįstas vienasmeniu teisėjo spėjimu, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl AB ,, (duomenys neskelbtini)“ parduoto skysto kuro M-100 nuteistieji skunduose nurodo, kad teismas savo išvadose nurodė, kad M-100 ir mazutas yra du skirtingi naftos produktai, tačiau, apeliantų teigimu, šios išvados taip pat padarytos spėjimo būdu ir nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais.

Dėl iš G. S. įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ įsigytų naftos produktų skunduose nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už naftos produktų įsigijimą be kokybės pažymėjimo. Taip pat nurodo, kad mazutas (skystas kuras) buvo įsigytas su kokybės pažymėjimu, tačiau parduodant per klaidą buvo pridėtas kitas kokybės pažymėjimas. Nurodo, kad iš nuosprendžio neaišku, kodėl teismui netiko įrašas buhalterinėje apskaitoje, kad užpajamuojamas skystas kuras.

Dėl A. V. IĮ nurodo, kad teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl nepripažino kuro pardavimo A. V. IĮ įforminimu sutikrinimo žiniaraščiu, taip pat kodėl sutikrinimo žiniaraščio nepripažino pirminės apskaitos dokumentu, todėl, apeliantų nuomone, teismo išvada, kad A. P. įmonė neturėjo dyzelinio kuro pardavimui, neteisinga ir nepagrįsta.

Dėl Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais apeliantai nurodo, kad jie nesupranta, kokį ryšį nuosprendyje nurodyta ,,Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais“ (ADR) turi su nagrinėjama baudžiamąją bylą, kadangi, kaip nurodo nuteistieji, A. P. PĮ jokių naftos produktų į kitas šalis ir iš ten niekada nevežė, todėl minėta sutartis A. P. įmonei negali būti taikoma. Nurodo, kad šis minėtos sutarties pažeidimas nebuvo nurodytas kaltinamajame akte, todėl teismas savavališkai išplėtė kaltinimą, kas, apeliantų nuomone, vertintina kaip teismo šališkumas ir yra atskiras nuosprendžio panaikinimo pagrindas.

Dėl A. P. ir D. P. bendrininkavimo, nuteistieji A. P. ir D. P. nurodo, kad iš nuosprendžio neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadas, kad A. P. ir D. P. parodymai nėra prieštaringi ir vieni kitus papildo, taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje nepasisakė, kuo pasireiškė A. P. ir D. P. bendrininkavimas, tuo užkirsdamas kelią nuteistiesiems ginčyti bendrininkavimo faktą apeliaciniame procese.

Dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ epizodo nuteistieji nurodo, kad nuosprendyje nemotyvuotai nurodyta, kad A. P. PĮ apskaitoje buvo fiksuotas neįvykęs industrinės alyvos pardavimas UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kadangi, nuteistųjų teigimu, nelogiška įmonės apskaitoje fiksuoti neįvykusį alyvos pardavimą, kadangi tai didina įmonės apmokestinamąsias pajamas. Taip pat nurodo, kad A. P. niekada neneigė, kad savo ranka galėjo užpildyti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ išrašytus dokumentus, nes, kaip įmonės vadovas, jis tokią teisę turi ir ja naudojosi. Nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, kad dėl neįvykusio industrinės alyvos pardavimo negalima nustatyti įmonės veiklos nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09. Apeliantų teigimu, ginčo operacija apėmė laikotarpį nuo 2003-12-30 iki 2004-01-27, o nuosprendyje rašoma, kad nepavyko nustatyti įmonės veiklos rezultatų laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09, tai, nuteistųjų teigimu, rodo, kad bylos medžiaga nebuvo analizuojama, o teismas perrašė FNTT specialistų išvadą, kas, pasak apeliantų, negali būti laikoma bylos nagrinėjimu baudžiamojo proceso įstatymo prasme.

Dėl vilkikams skirto kuro nurašymo nuteistieji teigia, kad teismas nenurodė, koks norminis aktas numato prievolę išrašyti kelionės lapus ar kitus dokumentus, t.y. kokio norminio akto reikalavimus įmonė pažeidė. Nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė buvo paskirta už nusikalstamą veiką, kuri nebuvo inkriminuota 2006 m. išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, todėl buvo pažeistas BPK 320 str. 4 d.

Dėl nusikalstamos veikos tęstinumo apeliantai nurodo, kad teismas, nusprendęs, kad A. P. įmonėje buhalterinė apskaita buvo apgaulingai tvarkoma nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09, nepaaiškino, kodėl visus nurodytus epizodus traktavo kaip tęstinę nusikalstamą veiką, o ne atskirus nusikaltimus. O nesant tokių argumentų, nuteistųjų teigimu, jiems buvo užkirsta galimybė tinkamai pasinaudoti teise į gynybą ir pasisakyti apeliaciniame skunde dėl nusikalstamos veikos tęstinumo.

Skunduose A. P. ir D. P. nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė ir kitų baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie prisidėjo prie neteisėto nuosprendžio priėmimo. Teigia, kad iš skunduose nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas sąmoningai jiems apribojo galimybę tinkamai realizuoti teisę į gynybą ir pažeidė teisinės valstybės principus, garantuojančius teisę į teisingą ir nešališką teismą, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu.

A. P. ir D. P. apeliaciniais skundais prašo panaikinti 2010-01-11 Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžio apkaltinamąsias dalis ir juos išteisinti, nesant jų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Jiems palankias nuosprendžio dalis prašo palikti nepakeistas.

Teismo posėdyje nuteistųjų A. P. ir D. P. gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus patenkinti skunduose nurodytais motyvais, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. P. skundas atmestinas.

Nuteistosios D. P. skundas atmestinas.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir nuteistųjų A. P. ir D. P. apeliacinių skundų argumentais, sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Nors teisiamojo posėdžio metu nuteistieji A. P. ir D. P. neigė padarę inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau jų kaltė įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais: nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų parodymais, specialisto išvadoje, kituose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotais duomenimis.

BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atskaitomybę. BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje įvardinta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaitos tvarka reglamentuojama Buhalterinės apskaitos įstatymu, kuris numato, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o taip pat kitais teisiniais aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos vedimo tvarką. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai, padarius įstatymo dispozicijoje numatytą veiką, negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros.

Apeliantai nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad A. P. PĮ iš IĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ įsigytas alyvų atliekas apskaitos registruose užfiksuojant kaip mazutą, taip pat AB ,, (duomenys neskelbtini)“ parduodamą naftos produktą PVM sąskaitose- faktūrose nurodant, kad parduoda ,,skystą kurą M-100“, o šias ūkinės operacijas užregistravus mazuto medžiagų sandėlio apskaitos kortelėse, Naftos produktų, bioproduktų apskaitos žurnale ir Naftos produktų ir bioproduktų apyvartos didmeninėje prekyboje ataskaitų „Mazutas M-100“ eilutėje, tuo pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. numatytus reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Skunduose apeliantai nurodo, kad teismas spėjimo būdu atskyrė mazutą nuo alyvų atliekų, taip pat spėjimo būdu nustatė, kad skystas kuras M-100 ir mazutas yra du skirtingi naftos produktai, kadangi, pasak apeliantų, byloje nėra jokių duomenų, kad minėti produktai nėra tapatūs.

Kolegija nesutinka su tokiu apeliantų teiginiu ir pažymi, kad šiuo atveju, pirkto ar parduoto naftos produkto sudėtis nėra svarbi, kadangi kaltė nuteistiesiems buvo įrodinėjama dėl apgaulingos apskaitos dokumentų tvarkymo, t.y. nagrinėjant buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotus įmonės ūkinės veiklos faktus. Sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, kuo pasireiškė A. P. ir D. P. nusikalstami veiksmai, numatyti LR BK 222 str. 1 d., t.y. buvo tiriami įmonės apskaitos pažeidimai. Byloje buvo nustatyta, to neginčijo ir apeliantai, kad A. P. PĮ iš IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ įsigytas alyvų atliekas apskaitos registruose registravo kaip mazutą, o parduodama AB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose- faktūrose nurodė, kad parduoda skystą kurą M-100, o savo įmonės registruose šį naftos produktą fiksavo kaip mazutą M -100. Apeliantų skunduose iškeltas klausimas, ar mazutas ir alyvų atliekos, bei skystas kuras M-100 ir mazutas M-100 nėra tapatūs produktai šiuo atveju nepaneigia faktinės aplinkybės, kad ūkinės operacijos buvo įforminamos nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Šiuo atveju, A. P. PĮ apskaitos registruose užfiksavus neįvykusį mazuto pirkimą, o neužfiksavus alyvų atliekų pirkimo, taip pat savo dokumentuose nurodžius, kad įmonėje yra mazutas M-100, o produktą parduodant AB ,, (duomenys neskelbtini)“ įvardijus skystu kuru M-100, buvo pažeisti LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. numatyti reikalavimai, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodė, kad baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už naftos produktų įsigyjimą be kokybės pažymėjimo. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad A. P. PĮ 2003-05-09 pagal PVM sąskaitą-faktūrą serija GEB Nr. (duomenys neskelbtini) iš G. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijęs 28 950 kg naftos produktų, sąskaitoje nurodytų kaip Mazutas (skystas kuras) be kokybės pažymėjimo, A. P. PĮ medžiagų sandėlio apskaitos kortelėje užpajamavo kaip skystą kurą. Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad buvo pažeistas LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d., (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais), kadangi nesant kokybės pažymėjimo neaišku, koks naftos produktas buvo įsigytas bei kada, kam ir už kiek jis buvo realizuotas.

Teismas nesutinka su apeliacinių skundų teiginiu, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad A. P. PĮ, parduodama 2003-01-21 ir 2003-01-27 viso 1720 kg dyzelinio kuro A. V. IĮ pagal PVM sąskaitas faktūras serija GEA Nr. (duomenys neskelbtini) (860 kg.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (860 kg), neturėjo dyzelino kuro pardavimui. Teismas tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo pateikti A. V. IĮ parduoto dyzelinio kuro įsigijimo ir kokybę patvirtinantys dokumentai, o A. P. išsakyta versiją, kad A. V. IĮ buvo parduotas dyzelinis kuras, skirtas naudoti įmonės reikmėms, paneigė nustatytos faktinės aplinkybės, kad iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ talpų, kur buvo laikomas A. P. PĮ savo reikmėms skirtas dyzelinis kuras, per minėtą laikotarpį buvo išduota tik 260 litrų dyzelinio kuro, o duomenų apie išduotą didesnį kiekį nebuvo užfiksuota (t. 4, b.l.59-61). Šios nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad apskaitytas 1720 kg dyzelinio kuro pardavimas realiai nebuvo įvykdytas, t.y. buvo užfiksuota realiai neįvykusi ūkinė operacija, kas pažeidė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., kuri nustato, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Prie bylos pridėtame buhalterės D. P. paaiškinime nurodyta, kad kuras pardavimui buvo perduotas surašant priėmimo – perdavimo aktą (t.1, b.l.65), tačiau aktas nagrinėjant bylą nebuvo pateiktas, o pateiktas tik 2004-04-19 atspausdintas sutikrinimo žiniaraštis.

Apeliantai skunduose nurodė, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje paminėjo ,,Europos sutartį dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais“ (ADR), kadangi, pasak apeliantų, A. P. PĮ jokių naftos produktų į kitas šalis ir iš ten nevežė, todėl, jų nuomone, minėta sutartis A. P. įmonei negali būti taikoma, taip pat nurodė, kad minėta sutartis nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, todėl teismas savavališkai išplėtė kaltinimą.

Kolegija nesutinka su tokiais apeliantų teiginiais, kadangi Lietuva dar 1995 metais prisijungė prie Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR), j? ratifikavo 1998 m, o nuo 2000 m. pavojingi kroviniai ir mūsų šalies viduje gabenami vadovaujantis ADR nuostatomis. A. P. PĮ 2001-05-08 buvo įsigijusi licenciją Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiančią teisę verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais su tiesioginiu naftos produktų pristatymu pirkėjams (t.1, b.l.18) ir šią veiklą vykdė, todėl akivaizdu, kad Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais nuostatos A. P. PĮ buvo privalomos. Kolegija taip pat nesutinka su skundų teiginiu, kad nurodžius minėtą sutartį buvo praplėstas kaltinimas. Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR) paminėta nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikiant teismo motyvus, kuriais remiantis buvo įrodinėjama, kad A. P. PĮ, žinodama ir privalėdama laikytis ADR nuostatų, kurios draudžia keisti prekės kodas, nepagrįstai įsigytus vienų kodų naftos produktus savo apskaitoje juos apskaitydavo kitais kodais. Juolab, kad ir A. P., apklausiamas teisiamajame posėdyje, parodė, kad Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais nuostatos jam žinomos ir jis jų laikėsi (t.6, b.l.17), kas įrodo, kad nuteistasis A. P. žinojo, kad įsigijus vienos rūšies ir kodo naftos produktą, jį įmonės apskaitoje taip pat privaloma apskaityti tokiu pat pavadinimu ir kodu.

Dėl A. P. ir D. P. bendrininkavimo apeliantai skunduose nurodė, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė, kuo pasireiškė nuteistųjų bendrininkavimas, su kuo kolegija negali sutikti, kadangi nuosprendyje konstatuota, kad ,,D. P. įmonės savininko A. P. nurodymu į apskaitos registrus įrašydavo žinomai neteisingus duomenis, ne tuos kurie būdavo pirminiuose apskaitos dokumentuose, t.y. apgaulingai tvarkė apskaitą.“ (t.6, b.l.36). Iš to galima daryti išvadą, kad teismas nustatė, jog nuteistųjų bendrininkavimas pasireiškė tuo, kad A. P. duodavo nurodymus D. P., o ji juos vykdė.

Dėl neįvykusio industrinės alyvos pardavimo UAB,, (duomenys neskelbtini)“ sandorio nuteistieji skunduose nurodė, kad įmonei nelogiška buvo apskaitoje fiksuoti neįvykusį pardavimą ir taip didinti apmokestinamąsias pajamos, taip pat nurodė, kad A. P. niekada neneigė, kad savo ranka galėjo užpildyti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ išrašytus dokumentus.

Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nuo 2002 metų nevykdė veiklos, įmonės direktorius D. Š. buvo atleistas taip pat nuo 2002 m., specialisto ekspertizėje Nr. (duomenys neskelbtini)nurodyta išvada, kad PVM sąskaitoje- faktūroje serija GEC Nr. (duomenys neskelbtini) eilutėje ,,Krovinio gavėjas“ pasirašė A. P., taip pat nurodyta tikėtina išvada, kad krovinio važtaraščiuose serija SAD Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) skiltyje ,,Krovinį priėmė“ D. Š. vardu pasirašė A. P. (t.4, b.l.82) neginčijamai įrodo, kad sandorio su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nebuvo. Kodėl neįvykęs sandoris buvo įtrauktas į įmonės apskaitą, teismas šiuo atveju nenustatinėjo, kadangi buvo tiriamas apgaulingas apskaitos tvarkymas.

Apeliantai skunduose nurodo, kad teismas, pasisakydamas dėl vilkikams ir lengvajam automobiliui skirto kuro nurašymo, nenurodė, koks norminis aktas numato prievolę išrašyti kelionės lapus ar kitus dokumentus, t.y. kokio norminio akto nuostatas įmonė pažeidė, taip pat nurodė, kad buvo paskirta baudžiamoji atsakomybė už veiką, kuri nebuvo inkriminuota 2006 metais išnagrinėtoje byloje, taip pažeidžiant LR BK 320 str.

Kolegija sutinka, kad kelionės lapų pildymas pagal galiojančius LR teisės aktus nėra privalomas, tačiau degalų sunaudojimas turi būti pagrįstas dokumentais ir tam įmonės gali naudoti ne tik kelionės lapus, bet vietoje jų – automobilio skaitiklio parodymus ar faktines išlaidas degalams (jas patvirtinančius degalų įsigijimo dokumentus) ar kitą, savo nusistatytą tvarką. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad A. P. įmonėje nebuvo išrašomi ne tik kelionės lapai, bet ir kiti dokumentai, pagrindžiantys vilkikams nurašyto dyzelinio kuro sunaudojimą, dėl ko nebuvo galimybių nustatyti, ar pagrįstai A. P. įmonė šį kurą įtraukė į leidžiamus atskaitymus, dėl ko buvo pažeisti LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d. ir 12 str. 1d., reikalavimai.

Kolegija nesutinka, kad po bylos grąžinimo Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi prokurorui LR BPK 219 str. reikalavimus atitinkančio kaltinamojo akto surašymui ir priėmus skundžiamą nuosprendį pagal 2008 m. spalio 16 d. surašytą naują kaltinimą, buvo pažeistas BPK 320 str., kadangi šis straipsnis nustato bylų nagrinėjimo apeliaciniame teisme ribas, o ne pirmos instancijos teisme.

Dėl nusikalstamos veikos tęstinumo, apeliantai savo skunduose nurodė, kad teismas nuosprendyje nepaaiškino, kodėl visus nuosprendyje nurodytus epizodus traktavo, kaip tęstinę nusikalstamą veiką, o ne atskirus nusikaltimus, todėl nuteistieji (A. P. ir D. P.), pasak jų, neturėjo galimybės pasinaudoti teise į gynybą ir dėl to pasisakyti apeliaciniame skunde.

Teismas, kvalifikuodamas A. P. ir D. P. veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pagrįstai pripažino, kad jie padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kadangi nuosprendyje išsamiai aprašyti per laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2004-02-09 nustatyti apgaulingos apskaitos tvarkymo epizodai, kolegijos nuomone, konstatavus skundžiamajame nuosprendyje, kad tai buvo tęstinė nusikalstama veika, susidedant iš tapačių veiksmų, padaryta esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato, papildomų motyvų nurodyti nereikėjo, o nuteistieji, nesutikdami su tokia pirmos instancijos išvada, turėjo galimybes išsakyti savo motyvus ir argumentus dėl nusikalstamos veikos tęstinumo, kadangi nuosprendyje nuosekliai aprašyti veikos epizodai ir siekiamas rezultatas, t.y. tyčinis buhalterinės apgaulingos apskaitos tvarkymas. Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems nebuvo atimta galimybė tinkamai pasinaudoti teise į gynybą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė nuteistųjų tyčios turinį, remdamiesi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. A. P. ir D. P. veiksmai pasireiškė tikrovės neatitinkančių dokumentų įtraukimu į buhalterinę apskaitą, prekių įtraukimu į apskaitos žurnalus nesant šių prekių įsigijimo patvirtinančių pirminių buhalterinių dokumentų, medžiagų nurašymo į įmonės sąnaudas be tai patvirtinančių dokumentų. Visi šie veiksmai tęsėsi ilgą laiko tarpą ir buvo nukreipti į apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Teisingai kvalifikavęs nuteistųjų A. P. ir D. P. nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantams bausmes už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas nuteistiesiems bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus. Pažeidimų skiriant bausmę nenustatyta.

A. P. ir D. P. apeliacinių skundo teiginiai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo yra nepagrįsti. Nuteistieji deklaratyviai nurodo apie baudžiamojo proceso pažeidimus, juos įvardindami žodžiu ,,kiti“, tačiau nenurodydami konkrečių proceso pažeidimų ir apie teismo šališkumą, nekonkretizuodami, kuo tas šališkumas pasireiškė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai (t.5, b.l.88, 92,131, t.6, 9, 12), taip pat nenustatyta aplinkybių, numatytų LR BPK 58 str., dėl kurių pirmos instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas nei nuteistųjų, nei jų gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. P. ir D. P. apeliacinius skundus atmesti.