Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. išteisinta dėl kaltinimo nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d. padarymo nesant veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių;

P. G. ieškinys R. D. ir prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

P. G. išteisintas dėl kaltinimo nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d. padarymo, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

R. D. ieškinys P. G. ir prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. kaltino R. D. tuo, kad ji su asmeniu, kurio atžvilgiu bylos nagrinėjimas atidėtas 2010-06-28, apie 17.45 val., prie namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius sumušė P. G., tuo sukeldami fizinį skausmą, padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą bei 230 Lt turtinę ir 5000 Lt neturtinę žalą.Tuo padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

R. D. kaltino P. G. tuo, kad jis tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, tai yra 2010-06-28, apie 17.45 val., prie namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, R. D. vaikų akivaizdoje žodžiu įžeidė nukentėjusiąją, tuo padarydamas nusikaltimą, numatytą LR BK 155 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. D. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-19 nuosprendį dalyje, dėl P. G. išteisinimo dėl kaltinimo nusikaltimo numatyto LR BK 155 str. 1 d. padarymo neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką panaikinti ir priimti naują sprendimą - pripažinti P. G. kaltu dėl nusikaltimo numatyto BK 155 str. 1 d. padarymo; dalyje dėl R. D. ieškino P. G. ir prašymo dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti, panaikinti ir priimti naują sprendimą - R. D. ieškinį ir prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžiu dalyje dėl kaltinamojo P. G. išteisinimo bei R. D. ieškinio kaltinamajam P. G. atmetimo, bei teismo atliktų aplinkybių vertinimo. Apeliantės manymu, tokia nuosprendžio išvada dalyje padaryta, netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąją įstatymą, bei pažeidžiant baudžiamojo proceso normas dėl įrodymų vertinimo, dėl ko dalyje buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis išteisinti P. G. dėl kaltinimo nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d. bei R. D. ieškinį P. G. ir prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti. Pažymima, kad teismas priimdamas nuosprendį, neįvertino ir nesusistemino visų byloje surinktų įrodymų, nesutikrino ir nesuderino jų tarpusavyje, nukrypo nuo lygybės prieš įstatymą, principo, dėl dalies surinktų įrodymų savo nuosprendyje nepasisakė ir neįvertino.

Pasak apeliantės minėta privataus kaltinimo byla buvo pradėta P. G. iniciatyva, tokiu būdu kaltinamasis P. G., kaltindamas ją pagal BK 140 str. 1 d. , siekė atkeršyti R. D., už nuteisimą pagal BK 138 str. 1 d. Atkreipiamas dėmesys, kad teismo proceso metu, nukentėjusioji R. D. niekada neteikė teismui prašymo dėl proceso išlaidų atlyginimo - todėl teismo sprendimas dalyje "R. D. prašymų dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti" yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas pasisakė ir priėmė sprendimą šioje dalyje dėl nepareikšto nukentėjusiosios R. D. prašymo. Pasak apeliantės kaltinamasis P. G. ne tik pateikė teismui prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo, bet pateikė išlaidas pagrįsti mokėjimo kvitus - tačiauminėtą prašymą teismas nusprendė palikti nenagrinėtu. Apeliantės manymu, teismas dėl tų pačių klausimų bet skirtingų asmenų atžvilgiu, priėmė prieštaringus sprendimus dėl proceso išlaidų atlyginimo bei civilinio ieškinio išsprendimo. Be to nurodoma, kad teismas visiškai nepagrindė savo sprendimo šioje dalyje prieštaringumo ir nepaaiškino, kodėl vienam iš proceso dalyvių jis visiškai užkerta kelia ateityje spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo ateityje, ir tuo pačiu, kitam proceso dalyviui, kaltinamajam P. G. toks kelias ateityje paliekamas spręsti, tame tarpe ir per teismą. Apeliantei toks teismo sprendimas kelia abejonės dėl teismo nešališkumo šioje dalyje nes yra pažeistas lygybės prieš įstatymą principas.

Be to nurodoma, kad teismas konstatuodamas, kad P. G. kaltę pagrįsti nesurinkta pakankamai įrodymų dėl R. D., D. D. bei liudytojos G. D. parodymų nepatikimumo nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių. Nurodoma, kad teismas pripažįsta nepatikimais G. D. parodymus, nors apeliantės manymu, tokiai išvadai padaryti teismas neturėjo pagrindų. Pasak apeliantės teismo išvada grindžiama teismo nepatikrintų teiginiu, kad G. D. negalėjo girdėti kaltinamojo P. G. žodžių. Kaip nurodo apeliantė toks teiginys yra subjektyvios nuomonės fiksavimas, kadangi teismas privalėjo atlikti atstumo bei galimybės girdėti žodžius, patikrinimą. Pažymima, kad teismas nenustatė, kad G. D. davė melagingus parodymus, - todėl, išvada apie nepatikimumą yra grindžiama tik prielaida, ir negali būti vertinama, kaip teisinga ir pagrįsta išvada galutiniam sprendimui dėl asmens kaltumo priimti. Atkreipiamas dėmesys ir tai, kad teismas grįsdamas teiginį apie G. D. parodymų nepatikimumą, nurodė, kad ji nematė akivaizdžių dalykų - pvz. suplėšytų P. G. drabužių - tuo tarpu teismas apeliuoja į P. R. ir R. R. parodymus, kurie pasak apeliantės, ne tik prieštarauja tarpusavyje, bet ir aiškiai kuria skirtingas aplinkybes, kas yra neįmanoma, jeigu šie asmenys tikrai matė kaltinamąjį. Apeliantė pažymi, kad teismas ne tik neįvertino šių liudytojų parodymų prieštaringumo, ne tik ne konstatavo, kad šie kaltinamojo P. G. liudytojai davė teismui melagingus parodymus, bet jų parodymais pagrindė ir liudytojos G. D. parodymų nepatikimumą, dėl ko apeliantė taip pat abejoja teismo nešališkumu.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. D. prašė skundą tenkinti, išteisintasis P. G. ir jo atstovas advokatas Raimundas Jurka prašė skundą atmesti.

Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendis keistinas, dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 328 str. 4 p. ).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisingumą ir pagrįstumą tikrina tik apeliacinio skundo ribose, kiek to prašoma skunde.

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. D. apeliaciniu skundu, nesutikdama su P. G. išteisinimu, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjo išsamia, priešingai nei teigia apeliantė, nešališkai bei išvadą dėl P. G. išteisinimo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Nors apeliantės manymu, tokia nuosprendžio išvada dalyje padaryta netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą, bei dėl įrodymų vertinimo pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, tačiau apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su baudžiamąją byla bei skundžiamu nuosprendžiu nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Pastebėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis LR BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyrė tiek P. G. kaltinančias, tiek teisinančias bylos aplinkybes. Apylinkės teismas teisiamajame posėdyje pakankamai išsamiai ir visapusiškai išanalizavo tiek išteisintojo P. G., tiek nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D., liudytojų parodymus, išreikalautus prašytus dokumentus bei kitus byloje surinktus duomenis, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių P. G. dalyvavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d. padaryme. Su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.

Dėl P. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. D. P. G. kaltę grindžia savo, sūnaus D. D. bei dukters G. D. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs surinktus įrodymus byloje, daro išvadą, kad šių asmenų paaiškinimai apie įvykio aplinkybes nėra pakankami konstatuojant kaltę, todėl jais remiantis negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos P. G. nuo pat pradžių nepripažino, jog vartojo įžeidžiančius žodžius R. D. atžvilgiu. Tuo tarpu R. D. nurodo, kad P. G. ją išvadino necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais. Tokius R. D. parodymus patvirtino ir jos sūnus D. D., kuris nurodė, jog pokalbio metu P. G. pradėjo įžeidinėti R. D.. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo asmens parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Nagrinėjamu atveju, aptartais R. D. parodymais galima būtų grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtintų kiti neabejotini ir patikimi įrodymai, tačiau tokių byloje nėra. Šioje byloje ginčo nėra, jog tarp kaimynų R. D., D. D. ir P. G. vyksta konfliktai. Byloje buvo apklausta eilė liudytojų, tačiau vieni apie įvykio aplinkybes galėjo pasakyti tik tai, ką buvo girdėję iš R. D. arba P. G., tai yra, nebuvo tiesioginiai konflikto liudytojai, kiti, kurie nors tiesiogiai matė patį konfliktą, tačiau neparodė, kad P. G. būtų necenzūriniais žodžiais įžeidinėjęs R. D.. Iš tiesų, R. D. parodymus patvirtina jos sūnus D. D., tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, R. D. ir D. D. yra vienos šeimos nariai be to, privatūs kaltintojai, kas leidžia daryti išvadą, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl vien tik jų parodymų nepakanka kaltinimui pagrįsti. Iš esmės tai, jog R. D. buvo įžeidinėjama P. G. nurodo ir dukra G. D.. Tačiau kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrįstai sukritikavo D. D. parodymus, kaip nepatikimus. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada, jog sėdint R. D. automobilyje, nuo įvykio vietos apie 20 metrų atstumu, jog girdėjimo galimybės galimai buvo apribotos. Kita vertus net pačios R. D. įvykio metu buvimo automobilyje faktas yra prieštaringas. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, dėl tapačių aplinkybių, kurioje P. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d., ikiteisminio tyrimo metu R. D. parodė, jog 2010-06-28 apie 18.30 val. automobiliu važiavo kartu su sūnumi, sustojo prie Ąžuolyno mokyklos esančios pėsčiųjų perėjos, nes laukė dukros G. D. (t 1 b.l. 22). Ikiteisminio tyrimo metu D. D. konkrečiai parodė, kad įvykio metu jie važiavo dviese su mama (t 1 b.l. 37). Tačiau bylą nagrinėjant teisme, tiek R. D., tiek D. D. nurodo, kad automobilyje įvykio metu buvo ir dukra G. D.. Pati G. D. apklausta šioje baudžiamojoje byloje parodė, kad ji buvo automobilyje ir pro langą stebėjo konfliktą. Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad liudytoja G. D. teikė melagingus parodymus, tačiau aukščiau paminėtos aplinkybės suponuoja pagrįstas abejones, ar ši liudytoja yra pakankamai objektyvi, atpasakodama įvykio aplinkybes. Šias abejones kolegijai sustiprina ir tai, jog G. D. yra R. D. dukra ir galimai yra suinteresuota mamos baudžiamosios bylos baigtimi. Kolegijos vertinimu nėra pagrindo laikyti liudytojų – šeimos narių - D. D. ir G. D. parodymus, kaip vienareikšmiškai patvirtinančius privataus kaltintojos versiją, todėl apylinkės teismas pagrįstai visas abejonės traktavo kaltinamojo naudai.

Pastebėtina, kad baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, yra pamatinė taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina ir tai, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2 K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje.

Kaip jau buvo minėta, be prieštaringų D. D. ir G. D. parodymų, nėra kitų neabejotinų ir neginčijamų P. G. kaltės įrodymų dėl nusikalstamos veikos padarytos R. D. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šių asmenų paaiškinimai apie įvykio aplinkybes nėra pakankami konstatuojant kaltę, todėl jais remiantis negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Esant tokioms aplinkybėms, nesant kitų patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad kaltinamasis įžeidė nukentėjusiąją, kyla abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Apeliantė skunde nurodo ir tai, jog P. G. siekė jai atkeršyti. Tačiau šis nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D. argumentas vertintinas kaip jos subjektyvi nuomonė. Iš tiesų, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad tarp kaimynų P. G. ir R. D. vyksta ilgalaikiai konfliktai dėl šuns. Esant tokioms aplinkybėms, tikėtina, kad minėtiems asmenims konfliktuojant tarpusavyje, P. G. galimai siekė ne įžeisti R. D., o išsakyti pasipiktinimą, jo vertinimu, dėl netinkamų R. D. veiksmų šuns priežiūroje. Byloje nėra pakankamai duomenų, kad P. G. turėjo tyčią R. D. įžeidinėti, be to, dėl tapačių aplinkybių jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už smurtą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas apeliuoja į liudytojų R. R. ir R. R. parodymus, kurie pasak apeliantės, ne tik prieštarauja tarpusavyje ir kurių parodymų prieštaravimų neįvertino teismas, nekonstatavo, jog šie liudytojai davė melagingus parodymus, bet tokiais parodymais pagrindė liudytojos G. D. parodymų nepatikimumą. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ta, ar P. G. įžeidė R. D., tai yra, ar jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d. Apeliantės nurodyti liudytojai apie tai, jog P. G. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo R. D. neparodė, o aplinkybės apie P. G. suplėšytus marškinius šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės, nagrinėjant apeliacinį skundą ribose dėl kaltinimo, numatyto pagal BK 155 str. 1 d. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog teismas šių liudytojų parodymais tik pagrindė savo abejonę dėl liudytojos G. D., būnant pakankamu atstumu, sugebėjimo matyti ir girdėti, jog P. G. įžeidinėjo R. D.. Pastebtina ir tai, jog liudytojai V. R. ir P. R. teisme duodami parodymus prisiekė, todėl kolegija abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu ir teisėtumu neturi pagrindo.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. D. taipogi suabejojo ir teismo nešališkumu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme buvo laikantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, teismas pakankami išsamiai išnagrinėjo bylą, išklausė tiek baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens P. G. parodymus, tiek pačios nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D., liudytojų parodymus. Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad duomenų, leidžiančių manyti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas – nėra. Apeliantei nepriimtos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatyto bei priimto sprendimo savaime nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju duomenų neginčijamai įrodančių P. G. kaltę, byloje nėra surinkta, todėl P. G. pagrįstai išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Todėl apeliacinis skundas dalyje dėl P. G. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d. – atmestinas.

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme išsprendimo klausimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas tuo pačiu klausimu bet skirtingų asmenų atžvilgiu priėmė prieštaringus sprendimus dėl proceso išlaidų atlyginimo ir civilinio ieškinio išsprendimo bei prašoma, R. D. ieškinį ir prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 d. nustatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; palieka civilinį ieškinį nenagrinėta, jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog R. D. buvo išteisinta dėl kaltinimo nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d. padarymu nesant veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, dėl ko, P. G. ieškinys R. D., remiantis BK 115 str. nuostatomis, buvo paliktas nenagrinėtu. Kadangi P. G. buvo išteisintas dėl kaltinimo nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d. padarymo, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią veiką, R. D. ieškinys P. G. pagrįstai buvo atmestas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes kolegija konstatuoja, kad civilinių ieškinių klausimas šioje baudžiamojoje byloje buvo išspręstas tinkamai, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, dėl ko šioje dalyje apeliacinis skundas taip pat yra atmestinas, kaip nepagrįstas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė prašymo dėl proceso išlaidų atlyginimo klausimą, todėl dalyje dėl netinkamai išspręsto nuosprendžio klausimo keistinas (BPK 326 str. 1 d. 3 p.; 328 str. 4 p.).

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja R. D. nurodo, jog ji niekada ne teikė teismui prašymo dėl proceso išlaidų atlyginimo. Tokio prašymo nėra ir baudžiamojoje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmęs sprendimą dalyje dėl nepateikto prašymo, netinkamai išsprendė su nuosprendžiu susijusį klausimą, dėl ko nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendis keistinas, panaikinant nuosprendžio rezoliucinę dalį – „R. D. prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti“.

Dėl prašymo priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme

Nagrinėjant nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos skundą apeliaciniame teisme, išteisintojo P. G. gynėjas advokatas prašė priteisti procesines išlaidas ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus – 2014-03-29 kvitą Nr. 363, jog P. G. už atstovavimą apeliacinio proceso metu advokatui R.Jurkai sumokėjo 2000 Lt. Prašymas netenkintinas. Kolegija, netenkindama išteisintojo P. G. atstovo advokato prašymo priteisti iš nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos atstovavimo išlaidas, atsižvelgia į tai, kad išteisintojo tas pats advokatas dalyvavo baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įvykio aplinkybės jam jau buvo žinomos, nebuvo surašyta papildomų procesinių dokumentų, o tai, be jokios abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas teikiant teisines paslaugas išteisintajam. Be to iš nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D. pusės advokatas nedalyvavo, dėl ko O. G. gynyba nebuvo papildomai apsunkinta. Pastebėtina ir tai, jog P. G. išteisintas ne todėl, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimų požymių, o dėl to, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Dėl šių priežasčių išteisintojo P. G. atstovo advokato prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo iš R. D. – netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 326 str. 1 d. 3 p.; 328 str. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

tenkinti nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos R. D. apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio rezoliucinę dalį - „R. D. prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.