Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. U. ir V. U., atstovaujamų advokato Arnoldo Blaževičiaus, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1445-214/2018 pagal ieškovų N. U. ir V. U. ieškinį atsakovui K. M., trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Svedbank“, dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai). Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų N. U. ir V. U. (toliau – ieškovai arba apeliantai) ieškinys atsakovui K. M. (toliau – atsakovas) dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos duomenimis nustatyta, kad 1995 m. balandžio 4 d. Kauno rajono apylinkės teismas patvirtino taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-6/1995 tarp ieškovės Z. K. ir atsakovų M. J., N. J. dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), pagal kurią Z. K. paskiriama naudotis žemės sklypo dalimis pažymėtomis B (48 kv. m) ir B 1 (43 kv. m), M. J. ir N. J. paskiriama sklypo dalis pažymėta raidėmis C (116 kv. m) ir C 1 (74 kv. m) su užstatytu šiltnamiu ir skysto kuro katilu, sklypo dalimi pažymėta raide A (93 kv. m) šalys naudosis bendrai. Nekilnojamojo turto Kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 52/46430 esančiame 2000 m. lapkričio 30 d. žemė sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plane, pastaboje nurodyta, kad sklypas padalintas Kauno r. apylinkės teismo 1995 m. balandžio 4 d. nutarimu, plane ir plano duomenyse pažymėtos ankstesnių savininkų žemės sklypų dalys kaip šalių susitarta ir nurodyta minėtoje teismo nutartyje. Žemės sklypo ribos suderintos, pažymėtos kadastro žemėlapyje NTKVĮ Kauno filiale 2001 m. spalio 26 d. Tačiau VĮ Registrų centro 2017 m. kovo 2 d. informacijoje raštu nurodyta, kad juridinis faktas apie Kauno rajono apylinkės teismo 1995 m. balandžio 4 d. nutartimi nustatytą naudojimosi tvarką žemės sklypu, adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas. Atsakovas K. M. 2002 m. spalio 24 d. iš L. K. ir M. K. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 261 kv. m žemės sklypo dalį ir 5/9 dalis statinio (gyvenamojo namo) bendroje dalinėje nuosavybėje, esančius (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje tarp pardavėjų nuosavybės teisę į parduodamą turtą patvirtinančių dokumentų nurodyta 2001 m. vasario 20 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis (reg. Nr. P52/2001-0052), 2000 m. lapkričio 24 d. Kauno r. notarės R. B. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (reg. Nr. 10149) (sutarties 1.2 p.), taip pat nurodyta, kokiomis pastato patalpomis ir kokiomis žemės sklypo dalimis naudosis pirkėjas (sutarties 4.2 p.). Tokio naudojimosi pagrindu sutartyje nurodyti 2002 m. spalio 2 d. bendraturčių pareiškimai, kuriuose M. J. J. ir N. J. parašo tikrumą paliudijo Kauno m. (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarė (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. 1-11649 ir Nr. 1-11650) bei 2002 m. rugpjūčio 29 d. Kauno apskrities viršininko sutikimas Nr. 10-732 dėl žemės sklypo dalies pardavimo. Be to, sutarties 4.3 p. nurodyta, kad pirkėjui suteikiama teisė įkeisti nupirktą šios sutarties 1.1.1;1.1.2 ir 4.2 p. nurodytą turtą AB bankui „Hansa-LTB“. 2002 m. lapkričio 14 d. Hipotekos lakštu įregistruota skolininko K. M. hipoteka, kreditoriui AB bankas “Hansa-LTB“ (Swedbank, AB). K. M. notaro patvirtintame 2004 m. sausio 23 d. pareiškime nurodė, kad jam žinoma, jog bendraturčiai N. J. ir M. J. J. ruošiasi parduoti jiems priklausančią žemės sklypo ir pastato dalį. Nuo pirmumo teisės pirkti šį turtą atsisakė. Sutiko, kad pirkėjas naudotųsi atitinkamomis pastato dalimis ir žemės sklypo dalimis, pažymėtomis raidėmis C ir C1, o žemės sklypo dalimi, pažymėta raide A, naudotis bendrai su pirkėju. Ieškovė N. U. (sutartyje Š.) 2004 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš M. J. J. ir N. J. įsigijo 4/9 dalis pastato- gyvenamojo namo ir kiemo statinių, adresu (duomenys neskelbtini). Sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad pardavėjai nėra žemės sklypo, ant kurio stovi parduodamo pastato dalis, savininkai; Kauno apskrities viršininkas, vadovaudamasis LR CK 6.394 straipsnio 3 dalimi sutinka, kad M. J. J. ir N. J. perleistų nuomos teisę į dalį 592 kv. m ploto žemės sklypo, kurio nuomos klausimas šiai dienai neišspręstas, prie įgyjamo pastato ir kiemo statinių dalies. Sutarties 4.4 punkte taip pat nurodyta, kad pirkėjas naudosis atitinkamomis gyvenamojo namo dalimis ir žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis raidėmis C, C1, o žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide A, pirkėjas naudosis bendrai su pastatų bendraturčiu K. M.; tokio susitarimo pagrindas – bendraturčio K. M. pareiškimas, kuriame 2004 m. sausio 23 d. jo parašo tikrumą paliudijo Kauno (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė (duomenys neskelbtini). Ieškovė N. U. 2006 m. kovo 30 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo (duomenys neskelbtini) žemės sklypo dalį – 0,0331 kv. m. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2017 m. gegužės 9 d. matyti, kad nuo 2003 m. rugpjūčio 4 d. galioja įrašas apie sudarytą bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu – 5/9 pastato (t. y. atsakovui K. M. priklausanti pastato dalis), o šio susitarimo įregistravimo pagrindas – 2002 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-11788; analogiškas yra ir antras įrašas, iš kurio matyti, kad nuo 2004 m. sausio 27 d. galioja įrašas apie sudarytą bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu – 4/9 pastato (t. y. ieškovei N. U. priklausanti pastato dalis), o šio susitarimo įregistravimo pagrindas – 2004 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-1073.Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1995 m. balandžio 4 d. Kauno rajono apylinkės teismo nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp to meto gyvenamojo namo ir kiemo statinių bendraturčių, nustatyta naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo sklypas), tvarka. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir turi prejudicinę galią (1964 m. CPK 61 straipsnis, 2002 m. CPK 182 straipsnio 2 punktas). 1964 m. CK normos, reglamentuojančios bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, tiesiogiai nenumatė privalomo naudojimosi tvarkos žemės sklypu įregistravimo viešame registre, be to, ir žemė nebuvo asmeninės nuosavybės objektu. 1964 m. CK 127 straipsnis reglamentavo gyvenamuoju namu (butais, kambariais) tvarkos nustatymą, o CK 255 straipsnyje buvo numatytas reikalavimas įregistruoti tik gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, jog 1964 m. CK 255 straipsnyje numatytos sandorio neįregistravimo pasekmės buvo taikomos turto pirkimo–pardavimo sutartims (manų, dovanojimo teisiniams santykiams). Taigi aplinkybė, kad 1995 m. balandžio 4 d. nutartimi patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka nebuvo įregistruota viešame registre, negali paneigti nustatytos naudojimosi tvarkos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis ir nutarimas yra privalomi visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (1964 m. CPK 14 str., 2002 m. CPK 18 str.). Be to, ir viešame registre neįregistruota sutartis šalims galioja (CK 1.75 str. 1 d.).Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek anksčiau galiojusio (1964 m.) CK 127 straipsnio, tiek dabar galiojančio (2000 m.) CK 4.81 straipsnio normos iš esmės analogiškai reglamentuoja tvarką, kuria bendraturčiai naudojasi jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Šiose normose įtvirtinta, kad tarp bendraturčių sudarytas, notariškai patvirtintas ir atitinkama tvarka įregistruotas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, kad 1995 m. balandžio 4 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygos buvo perkeltos tiek į 2002 m. spalio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas K. M. iš buvusių savininkų L. K. ir M. K. įsigijo 261 kv. m žemės sklypo dalį ir 5/9 dalis statinio (gyvenamojo namo) bendroje dalinėje nuosavybėje, tiek į 2004 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė N. U. (sutartyje Š.) iš M. J. J. ir N. J. įsigijo 4/9 dalis pastato- gyvenamojo namo ir kiemo statinių. Kaip jau minėta, žemės sklypo dalį ieškovė iš valstybės įsigijo 2006 m. kovo 30 d. sutartimi, tačiau naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo aptarta 2004 m. sausio 23 d. sutartyje. Pažymėtina, kad nors abi pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos atskirų savininkų, tačiau nustatant jose naudojimosi žemės sklypu (o taip pat ir gyvenamuoju namu) tvarką, buvo gauti rašytiniai bendraturčių pareiškimai, kuriuose parašo tikrumą paliudijo notaras. Vien tai, kad pirkimo–pardavimo sutartimis sudarytas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi tvarkos pastatu yra įregistruotas viešame registre, o tomis pačiomis sutartimis sudarytas bendraturčių susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nėra įregistruotas viešame registre, negali paneigti nustatytos naudojimosi tvarkos. Notariškai patvirtinta ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, naudojimosi tvarka gali būti teismine tvarka registruojama, atnaujinus šį terminą.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 12 -15 pastraipose išdėstytus argumentus, atmeta apeliantų teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tarp šalių jau buvo nustatyta naudojimosi tvarka, kurios nenuginčijus, ieškinys negali būti tenkinamas.Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai, siekdami pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką privalo įrodyti objektyvią nustatytos naudojimosi tvarkos pakeitimo būtinybę, t. y. kad dėl pasikeitusių aplinkybių atsirado pagrindas pakeisti nustatytą naudojimosi tvarką. Kita vertus, keičiant nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, galioja tie patys tvarkos nustatymo kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptarti šie tvarkos nustatymo kriterijai: teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006); adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006); socialinės taikos ir proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009); naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2007) ir kiti. Tačiau šie kriterijai taikomi tik juridiniams faktams, kurie atsirado po teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, priėmimo, t. y. teismo sprendimu nustatytos tvarkos pakeitimas turi būti pagrįstas objektyvia būtinybe, kuri atsirado po ankstesnio teismo sprendimo priėmimo. Priešingu atveju būtų pažeistas galiojančio teismo sprendimo res judicata principas (CPK 279 straipsnio 4 dalis).Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje į Nr. 3K-3-277-313/2016).Ieškovai, vykdydama įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nepateikė įrodymų, kad naujai prašoma nustatyta žemės sklypu naudojimosi tvarka yra racionalesnė, labiau atitinkanti bendraturčių interesus pagal jų valdomas gyvenamojo namo dalis, yra faktiškai nusistovėjusi, o bylai reikšmingus faktus iš esmės įrodinėja tik savo paaiškinimais. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka yra nustatyta ankstesnių bendraturčių susitarimu ir teismo patvirtinta. Ginčo žemės sklypo dalys, jų ribos bei buvimo vieta buvo apibrėžtos ir konkrečiai nustatytos dar prieš šalims įsigyjant jiems priklausančias sklypo dalis, taip pat nekilnojamojo daikto naudojimo tvarka buvo įtvirtinta šalių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse. Ieškovai neginčija nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir nekilnojamojo turto pirkimo sutarties sąlygų, kuriose yra įtvirtinta ši tvarka, nepateikė teismui žemės sklypo dalių rinkos vertės pokyčių, nustatant naują naudojimosi žemės sklypu tvarką, kas buvo akcentuota trečiojo asmens Swedbank AB atsiliepime į ieškinį Atsakovas ir trečiasis asmuo, kuriam ginčo žemės sklypas įkeistas nesutinka, kad būtų nustatyta kita naudojimosi žemės sklypu tvarka. Be to, ieškovų siūlymas nustatyti naudojimosi tvarką, kai bendrai šalims siūloma paskirti naudotis sklypo dalimis, plane pažymėtomis indeksu C-118 kv. m ir D – 106 kv. m ploto, tačiau iš jų ieškovai naudosis 113 kv. m plotu, o atsakovas – 111 kv. m ploto, prieštarauja bendriesiems teisėtumo principams.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, įvertino ir pasisakė dėl visų esminių byloje esančių duomenų, todėl jo padarytos išvados atitinka teismų praktiką, pagal kurią įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tai, kad teismo sprendime nebuvo atskirai aptarti antstolių R. S., L. U. N. ir S. U. pateikti neprieštaravimai (leidimai) dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nereiškia, kad šie rašytiniai įrodymai nebuvo vertinami, atsižvelgiant į įrodymų visumą (CPK 185 str.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl neįrodytos objektyvios būtinybės nustatyti (pakeisti) teismo sprendimu nustatytą ir pirkimo–pardavimo sutartyse aptartą tvarką, atitinka teismų praktiką dėl naudojimosi tvarkos nustatymo pagrindų ir principų, ir ji padaryta nepažeidžiant CPK 176, 185 straipsnių nuostatų bei teismų suformuluotų įrodymų vertinio taisyklių. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte (nutartį – CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte). Teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo (nutarties) motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Todėl, kai teismo sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai lemia absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo egzistavimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai aptarė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie negali būti vertinami kaip naudojimosi tvarkos žemės sklypu nebuvimas ir neįrodo objektyvios būtinybės ją keisti, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl skundžiamo sprendimo nemotyvavimo. Absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą sudarytų tik visiškas motyvų nebuvimas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, šioje byloje nenustatyta.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).Teismui atmetus ieškovų apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jiems neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų nepateikė. Iš ieškovų valstybei priteistina po 3,39 Eur iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų N. U., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. U., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 3,39 Eur (tirs eurus 39 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.